Tolima, bet širdžiai artima Čikaga: kelionė už Atlanto giminaičių pėdsakais

(Tęsinys. Pradžia Nr. 1) 

Tęsiame B. Šetkaus prisiminimus iš aplankytų vietų už At­lanto, kur sovietinė okupacija nubloškė jo artimus žmo­­nes. 

Kadangi Čikagoje gyvenę giminaičiai atgulė Šv. Kazimiero kapinėse, ilgai nelaukę ten ir nuvykome. Buvau girdėjęs, kad jie palaidoti minėtose kapinėse nelabai toli nuo informacijos centro. Deja, sekmadienį jis atvertas iki 13 valandos, o mes atvykome 15 val. Ką gi, nusprendžiau pasikliau­ti sėkme ir pradėjau sparčiu žingsniu ieškoti skersai išilgai kirsdamas kapinių sektorius. Kapinės išties didelės – užima net 212 hektarų. Tačiau ne visas jų plotas šiuo metu yra išnaudotas. Neseniai jose pradėjo laidoti meksikiečius: įvažiavus į kapines, iš karto į akis krenta Gvadelupės mergelės (populiariausias Meksikos ka­talikų atvaizdas, tapęs Mek­si­kos religiniu ir kultūriniu simboliu) skulptūra bei spalvingomis gėlėmis papuoštos meksikiečių kapavietės. Net ir gai­­vinančiųjų gėrimų prie jų kapų pa­dėta. Tuo tarpu prie lietuvių kapų neteko matyti nė vienos gėlės ar žvakės, tik žaliuojanti veja ir paminklai. Kadangi Šv. Ka­­zimiero kapinėse tvyro ramybė, čia netgi ganosi stirnos. 

Po maždaug pusvalandžio pa­ieškos surandu savo giminaičių antkapinį paminklą. Tie­są sakant, po to, kai suvokiau kapinių dydį ir pamačiau nesuskaičiuojamą kiekį paminklų, ne kartą kilo mintis, kad ieškau adatos šieno kupetoje. Tiesiog pasisekė. 

Žvelgiant į antkapinius paminklus, akivaizdžiai matomas juose išreikštas Tė­vynės ilge­sys − tai išduoda ir iškalti Lie­tuvos valstybės simboliai bei epitafijos. Pasitraukdami į Va­ka­rus nuo sovietų okupacijos, daugelis lietuvių tikė­josi, jog tai yra laikina, jog jie sugrįš į gimtuosius namus. Tačiau laikinas pasitraukimas didelei da­­liai lietuvių virto amžinybe. Trumpam sustoju prie vieno pamink­lo, ant kurio visa tai akivaizdžiai pavaizduota – juodoje granito plokštėje iškaltas švytu­rys ant

Baltijos jūros kranto, aplink jį skraido žuvėdros, o už­rašas byloja: „Pa­li­kom Tėvy­nę laikinai, kelionė užtruko amžinai...“

Šv. Kazimiero kapines įsteigė kun. Matas Kriaučiūnas 1903 m., o netrukus – 1911-aisiais – susirūpinta steigti Tau­ti­nes lietu­vių kapines. Jos buvo skirtos tiems, kurių pažiūros skyrėsi nuo Katalikų bažnyčios mokymo. Sakoma, kad į Šv. Ka­­zi­­miero kapines nepriimdavo lai­doti žmonių, kurie tuo me­tu nelankė bažnyčios. Taigi neliko kitos išeities – prireikė dar vienų kapinių lietuviams. 

Tautinės kapinės yra mažesnės (16 ha), todėl joms apžiūrėti laiko reikia mažiau. Jose amžinojo poilsio atgulė daug iškilių Lietuvos asmenybių: eini per kapines, žvelgi į pamink­lus ir stengiesi prisiminti tų žmonių nuveiktus darbus arba skaitytas knygas. Pasitaikė ir tokių, su kuriais man teko betarpiškai bendrauti, kaip antai aušrininko Jono Šliūpo sūnus Vytautas. Atvykęs į Lietuvą, jis rinko medžiagą apie savo tė­vą, o aš domėjausi jo seserimi Al­do­na, kuri po Pirmojo pasaulinio karo trumpai dirbo gydytoja mano gimtojoje Šilalėje. 

Šio­se kapinėse palaidotas ir gydytojas, politikas Kazys Bo­belis (1992–2006 m. Seimo narys), ku­rio aštrūs pasisakymai Lie­tuvoje sulaukdavo plataus at­gar­­sio visuomenėje. Prieš dvi dienas iki ma­no apsilankymo Tau­tinėse kapinėse čia atgulė ir jo žmona Dalia.

Žvelgiant į Tautinėse kapinė­se stovinčius antkapinius paminklus, galima pastebėti, jog ant kai kurių iškalti kryžiai: matyt, nebesvarbu, koks buvo velionio santykis su religija. Gal Tautinėse kapinėse net labiau norima rasti amžinojo poilsio vietą, nes čia ilsisi iškilios asmenybės – Kazys Grinius (pa­laikai parvežti į Lietuvą), J. Šliū­pas, Rapolas Skipitis, Vladas Jakubėnas, Vaclovas Biržiška, Vik­­toras Biržiška, Leonardas Pe­­seckas, Ado­mas Varnas ir kt. Be­je, kadangi minėtose kapinėse pastatytas paminklas Vin­cui Kudirkai, kažkas pamanė, kad jis čia palaidotas, ir net pasigyrė aplankęs V. Ku­dir­kos kapą Čikagoje. Ana­lo­giš­kas pa­­minklas pastatytas ir Ro­­­mui Ka­­lantai Šv. Kazimiero ka­pi­nė­se. Tačiau abiejų palaikai yra Lie­tuvoje.

Kitą dieną smalsumo vedamas nuvykau į Balzeko lietu­vių kultūros muziejų, kuris veikia nuo 1966 m. Po įkūrė­jo Stenlio Balzeko mirties 2020-aisiais šiuo metu muziejaus reikalais rūpinasi jo marti Sigita Balzekas, kuri persikėlė į Čikagą iš Kanados. Muziejaus ekspozicijoje yra tik dalis eksponatų, daug įvairių leidinių, dokumentų bei kitų vertingų dalykų saugoma fonduose. 

Kai prakalbome apie „Litua­ni­kos“ skrydį per Atlantą, S. Bal­zekas pasisiūlė parodyti kažką įdomaus iš fonduose saugomos medžia­gos. Viename segtuve ji surado nepanaudotus vokus, kuriuos prieš skrydį į Lietuvą platino Steponas Darius ir Sta­sys Girėnas – juk jie pirmieji per Atlantą į Europą gabeno lėk­tuvu paštą! Po to parodė S. Gi­rėno prieš pat skrydį, 1933 m. liepos 15 d., 6 val. ryto, išsiųstą atvirutę savo pusseserei So­fijai Mikolaitis, pas kurią gyve­no Čikagoje 1919–1933 m. So­fija Girskytė-Mikolaitis taip pat buvo gimusi Vytogaloje. Beje, nebūtų S. Girėnas lakūnas – jo siųstoje atvirutėje įamžintas Niujorko viešbučio „Half Moon“ vaizdas iš lėktuvo kabinos. 

Benediktas ŠETKUS

AUTORIAUS nuotr.

(Bus daugiau)