Bendruomenė – žmonių namai

Kaimų bendruomenės „Saulietekis“ pirmininkei Astai Nor­butienei savivaldybės Padėkos dienos renginyje „Pa­gar­bos lašas“ įteiktas už iniciatyvumą, novatoriškas idė­­jas, bendruomenės subūrimą įvairioms veikloms, pro­­jektų ra­šymą ir dalyvavimą juose, pažintinių išvykų or­ga­­nizavimą, aktyvų dalyvavimą bendruomenės mė­gė­jų teat­re „Pa­ple­pys“ bei Kvėdarnos kultūros namų mo­terų ansamb­lio „Allegro“ veiklose.

Būryje – jau 15 metų

„Praėjusiais metais atšventė­me 15 metų sukaktį – esame viena iš rajono kaimų bend­ruomenių, kurios įsikūrė pačios pirmosios – 2007-aisiais, kai ji buvo įregist­ruota oficialiai. Nors neoficialiai, be įstatų bei registracijos pažymėjimo, galima sakyti, susibūrėme jau 2005-aisiais – tiesiog būrys entuziastų. Į šią veik­lą įsitraukiau nuo pat pradžių – buvusi bend­ruomenės pirmininkė

paprašė vesti tuomet dar vei­kusio medicinos punkto elekt­­ros apskaitą. Paskui nutiko taip, kad naująja pirmininke bu­vau išrinkta aš. Tad vadovauju bend­ruomenei jau 10 metų“, – veik­los pradžią prisimena Asta.

O ji, anot pirmininkės, nebuvo lengva, kaip nėra paprasta ir dabar, juo labiau, pasak Astos, jog kuo toliau, tuo viskas darosi sudėtingiau, kiekvienas projektas tampa iššūkiu nuo jo pateikimo iki įgyvendinimo bei atskaitomybės.

„Mūsų bendruomenei priklau­so Grimz­dų, Lembo, Para­gau­džio kaimai. Pra­džioje bend­ruomenė vienijo apie 500 žmo­nių, dabar – apie 400, dau­giausia vyresnio amžiaus. Jau­nimas prisijungti nelabai nori, jų kiti interesai bei galimybės, jiems galbūt neįdomu. Gy­ve­­nan-

­­čius toliau į renginius, šven­tes, edukacijas stengiamės atvežti, deriname, kad laikas būtų kuo patogesnis daugumai, kad žmonės galėtų atitrūkti nuo kasdienybės, pabūti būryje, pabendrauti. Nors susiduriu ir su abejingumu, neretai žmonės dar abejoja bendruomenės nauda. 

Pastebiu, jog žmonės po koronaviruso tapo atsiriboję – baiminasi susirgti. Tačiau dažniausiai vis tik pavyksta įkalbėti dalyvauti, o tada lieka patenkinti, dėkoja. Bendruomenė yra žmonių namai, čia jie yra svarbiausi, jų interesai, poreikiai. O žmonės yra šaunūs – suėję būrin ir dainą neraginami užtraukia. Džiaugiuosi jau garbaus amžiaus aktyviomis gaspadi­nė­mis, kurios dar naminio alaus, kitokių skanumynų, reikalui esant, pagamina. Esu dėkinga visiems, kurie pagel­bs­ti, pavėžina, kai tai būtina. Štai bendruomenės nariui Juozui Kiš­kū­­nui įteikėme apdovanojimą už tai, kad jis savo devynviečiu automobiliu nuveža žmones į Ši­luvą, į Kalvariją“, – sako A. Nor­butienė.

Svarbiausias dėmesys – žmogui

Tačiau apskritai, anot bend­ruomenės vadovės, žmonės tampa vangesni.

„Kaimai pamažu sensta, tuštėja – kas beliks po kokių penkerių metų... Todėl labai smagu, kad „Saulietekiui“ dar pavyksta išlaikyti mėgėjų teat­rą „Paplepys“, kuris, galima saky­ti, yra mūsų bendruomenės varikliukas ir yra vienintelis toks rajone. Bet kai nuvažiuojame gastrolių į kitas bendruome­nes – buvome Stalgėnuose (Plun­gės r.), su kuriais bendradarbiaujame, mū­sų 10 žmonių kolektyvo pasi­rodymo pažiūrėti atėjo gal pen­­kiolika... Vadinasi, ir kituose rajonuose žmonių aktyvumas yra žemas. 

O renginį suorganizuoti nelengva – viskas remiasi į pinigus, kaip ir apskritai bendruomenės veik­la. Reikia viską gerai apgalvoti. Man nekyla ranka pinigus atiduoti „brangiai“ atlikėjų grupei – kur kas naudingiau už tas lėšas suorganizuoti pažintinę išvyką. Prisimenu pirmąją ekskursiją į Delfinariumą – ne vienas žiūrėdamas delfinų pasirodymą verkė. Reikia įsivaizduoti, kokios emocijos žmogų užplūsta. Vien dėl to jauti, kad padarei naudingą darbą“, – džiau­­gia­si ir geromis veiklos akimirkomis Asta.

Projektų rašymas – nemažas iššūkis

Bendruomenių veik­lai, pasak A. Nor­butienės, bene pag­rindinę įtaką daro dalyvavimas projektuose – jų lėšomis tvarkomos patalpos, aplinka, organizuojami renginiai bei kt.

„Pernai, kad paminėtume bend­ruomenės 15 metų sukaktį, dalyvaudami projekte įsi­gi­jome sceną. Reikėjo surinkti 110 parašų, mums pavyko 150 – manau, mūsų bend­ruomenei tai neblogas skaičius. Nuo­la­tos dalyvauju semi­na­ruose, tik gaila, kad tepavyksta pritraukti labai mažai žmonių: štai iš būtinų dalyvauti penkių prikalbinau tik du. Suprantu, žmonės turi darbus, yra užsiėmę. Man paprasčiau – keliuosi penktą ryto, apeiname su vyru ūkį, ir žinau, kad iki vakarinės ruošos turiu šiek tiek laiko. Taip sakant, derinuosi pati su savimi, su šeima. Vyras mane supranta, pats vaidina mūsų teatre, dalyvauja bendruomenės gyvenime.

Vis sunkiau rašyti projektus, daugėja beprasmio popierizmo atsiskaitant. Pateisinama, kai didelės bendruomenės turi verslus – tuomet ir reikalavimai gali būti giežtesni. Todėl, manau, reikėtų atskirti, supaprastinti dokumentų pateikimą, atsiskaitymą. Sąs­kaita už įgytas prekes, atliktus darbus, aišku, būtina, bet dabar – daugybė formų: kokie projekto tikslai, uždaviniai, ką tai duos bendruomenei. Paskui, viešinant projektą, vėl: kokią naudą davė... Tas pats per tą patį, tik kitais žodžiais... Todėl kaip ir pateisinu tuos, kurie vangiai dalyvauja projektuose – tai atima daugybę laiko, kainuoja nervų, sveikatos, ir ne visi tai atlaiko. 

Beje, pateikus projektą nėra garantijos, kad finansavimas bus skirtas. Vadinasi, pastangos lieka bevaisės. Be to, ne viską gali suprasti, o mūsų savivaldybėje nėra specialisto, kuris dirbtų su projektais, ir galėtumei kreiptis pagalbos. Todėl nuoširdus ačiū tiems pagalbininkams, kurie man padėjo ir padeda. Ypač sudėtingi Žemės ūkio ministerijos projektai, tai dabar rengia nuotolinį seminarą – gal pradėjo suvokti, jog reikia suteikti daugiau informacijos“, – apie neleng­vą bend­ruomenių vadovų darbą kalba Asta.

Ji taip pat pastebi, jog projektai apima mažai sričių – tai bend­ruomenės namai, aplinka, renginiai.

„O gal reikėtų projektų žmonių švietimui, sveikatinimui, ieš­­ko­ti įvairesnių veik­lų, kad būtų naudinga. Mūsų bendruomenės pastatas – buvusi Grimzdų mokykla – projektų lėšomis renovuota, sutvarkytas šildymas. Dabar reikėtų atnaujinti vidų. Teikiant projektus, būtina gauti savivaldybės sutikimą, jog skirs pinigų iš rajono biudžeto, nurodyti, kokia suma prisidės pati bend­ruomenė. Bet iš kur bendruomenei gauti pinigų? O koks „kosmosas“ yra viešieji pirkimai, kai viską privalai padaryti sekundžių tikslumu. Ir buhalterį apskaitai reikia samdyti. Laimė, man gelbsti sesuo“, – sudėtingą veiklos kasdienybę atskleidžia Asta.

Negali nusisukti nuo savo žmonių

Tačiau ji nenuleidžia rankų: sako, pavargstu, pailsiu porą dienų, ir vėl rūpi eiti, dirbti, organizuoti...

„Per tiek metų pripratau prie tos veiklos ir negaliu nusėdėti be darbo. Norisi, kad žmonės pajustų, jog yra svarbūs, reikalingi. Štai karantino metu, kai visiškai niekas negalėjo vykti, už šventei skirtas lėšas suruošėme dovanėles senoliams. Koks buvo džiaugsmas, kad juos prisiminė, aplankė. Ir už renginius žmonės dėkoja, yra bend­ruomeniečių, kurie pasveikina su visomis šven­tėmis, gimtadieniu. Tai be galo malonu.

Vis pamąstau, kad ši kadencija turbūt man paskutinė (kadencija – 4 m.). Bendruomenės vairą perimti turėtų jaunesnis, veiklesnis žmogus, o ir reikia leisti pasireikšti kitiems. Be to, noriu skirti daugiau laiko šeimai. Dar turiu mamą, kuri gyvena Kvėdarnoje. Vis sakau jai: na, gerai, bene turėsiu laisvesnę minutę, užlėksiu. Bet kaip taisyk­lė, tuo metu prisieina lėkti kažkur kitur... Dar dainuoju ansamblyje „Allegro“, reikia ir repeticijose, ir koncertuose dalyvauti, giedu bažnyčios chore.

Dukra ir sūnus jau suaugę, baigę mokslus. Sūnus yra jaunasis ūkininkas, nors mūsų šeimos ūkis bendras. Jame – apie šimtas „galvų“, iš jų – apie 60 melžiamų karvių. Samdomų darbuotojų neturime, tad rytą vakarą mudu su vyru po tris valandas praleidžiame prie gyvulių. Taigi suskaičiuota kiekviena minutė: kada išvažiuoji, kada grįši, kiek tiksliai turi laiko. O jei koks nenumatytas atvejis, tarkime, karvė veršiuojasi, tai nebežinai, kaip persiplėšti...

Bet man smagu padėti žmonėms – ateina su įvairiais prašymais, nes žino, kad jie ne vieni, juos išklausys, pagelbės. To­kia ir yra bendruomenių veik­los prasmė“, – įsitikinusi „Sau­lie­tekio“ pirmininkė A. Nor­bu­tienė.

Eugenija BUDRIENĖ

Nuotr. iš pašnekovės albumo