Logo
Spausdinti šį puslapį

Gyvenimo kredo: kad dangui ir žmonėms galėtumei šypsotis

Ir pasibaigus darbinei veiklai yra galimybių būti naudingam žmo­nėms, būti kartu su jais – tuo įsitikinusi gydytoja odontologė Da­lė Ku­dir­kie­nė, už aktyvią veiklą Bal­sių kaimo bendruomenėje „Pa­ne­ruo­tis“, ma­­terialinę pagalbą, Šilų kaimo kop­ly­tė­lės priežiūrą apdovanota savi­valdybės „Pagarbos lašu“.

Turbūt simboliška, jog D. Kudirkienės šeima gyvena Šilų kaime – atvykusią jauną specialistę jie užbūrė savo žaluma ir sveiku oru. O koplytėlė buvusi tarsi kažkokia gairė, kad vietos kurti namus reikia ieškoti būtent čia.

„Į Šilalės rajoną atvykau 1980-aisiais pagal paskyrimą, baigusi medicinos stu­dijas Kaune bei internatūrą Klai­pė­doje. Pati esu iš Kartenos (Kre­tin­gos r.), taigi grynų gryniausia žemaitė. At­va­žiuo­jant čia pasitiko nuostabus grožis – žaliuojantys šilai ir ta balta koplyčikė! Au­tobusų stotis dar buvo prie ąžuolo. Susiradau ligoninę – naujas, šviesus pastatas. Vyriausiojo gydytojo nebuvo, tai susitikau su vyr. stomatologu, kuris mane išgrūdo... Pasakė, kad esu nereikalinga, na, nebent duos „laisvą paskyrimą“... Labai išsigandau, susisielojau. Užėjau į bažnyčią, sėdžiu ir verkiu. Prieina prie manęs, dabar galvoju, gal zakristijonas, buvo toks iki amžinatilsį Jono, ir klausia: bene numirė kas? Ašarodama atsakau, kad ne. Supratingas žmogus tik galvą palingavo: ech, tas gyvenimas... Išsiverkiau, truputį lyg palengvėjo. Bet kartu ir zlastis paėmė: na ne, galvoju, turiu profesiją, paskyrimą, aš čia ir būsiu! Kitą dieną vėl važiavau su didžiausia viltimi susitikti vyr. gydytoją Antaną Levickį, kuris mane ir priėmė į darbą. Tiesa, tąsiausi po mokyklas: dabartinėje Simono Gaudėšiaus gimnazijoje, Dariaus ir Girėno progimnazijoje buvo stomatologijos kabinetai, vasaromis dirbdavau poliklinikoje“, – prisimena D. Kudirkienė.

Tačiau bene blogiausia, anot moters, buvo dėl būsto.

„Dar iš pat pradžių pasakė, jog buto galime tikėtis nebent po dvidešimties metų... Išsinuomoti Šilalėje nepavyko. Važiavom su vyru į Šilus – nieko. Tačiau vyras buvo atkaklus – ketvirtas bandy­mas pasirodė sėkmingas. Sako, tarsi kažkas pasufleravo, kad reikia sukti ties ta koplyčike. Pasuko – ir pamatė namą su „salkomis“. Užėjo, klausia: gal priimtumėt gyventi. Sutiko. Tai buvo pirmieji mūsų namai čia, Šilalėje. O atsikėlėme iš Klaipėdos, kur gyvenome susituokę vienerius metus.

Jaučiausi labai laiminga. Pamenu, bu­vo gruodis, už lango šaukė toks baisus vėjas, bet viduje gera, jauku, jau buvo gimusi Birutėlė. Sūpavau lovytę, tuoj iš darbo grįš vyras, ir eisiu pas šeimininkus užmokėti nuomą. Tais laikais tai buvo nemaži pinigai: algos gaudavau 93 rublius, o 91 rublį tekdavo atiduoti už nuomą, vandenį. Bet labiausiai išsigandau, kai nuėjusi sumokėti sužinojau, jog nuoma dar brangsta. Buvome sukrėsti: jeigu būsto negauname 20 metų, tai per tą laiką pranuomojam namą! Todėl nusprendėme statytis. Ne kur kitur, o čia, Šilų kaime. Kad gautume sklypą, vyras turėjo palikti radiotechniko darbą (taisė televizorius, radijo imtuvus) tuometiniame buitinių paslaugų kombinate ir parsiduoti į kolūkį, nes negi eisiu aš... Taip ir pradėjome statybas. Pamenu, mano mama sakė: du durniai – išsikasė duobę, kuri pilna vandens, ir džiaugiasi. Tai buvo dar tik rūsys. Tikrai džiaugėmės – juk pagaliau turėjome savo“, – pasakoja D. Ku­dir­kienė.

Čia užaugo trys dukros ir sūnus. Mo­teris neslepia, jog trys iš jų turi negalią, ir svarsto, jog galbūt tam įtakos turėjo ir darbo sąlygos, kuomet stomatologijos kabinetas būdavo po rentgeno kabinetu, tik vėliau išsiaiškinta, kad lubos buvusios nepakankamai sandarios. Tačiau likimo nekaltina ir nepyksta, sako, kas skirta gyvenimo – tą ir pasiimi.

Gerą ketvirtį amžiaus D. Kudirkienė dirbo privačiame stomatologijos kabinete, kurį įsirengė savo namuose. Tad Šilų bei aplinkinių kaimų žmonės ir ne tik, galima sakyti, turėjo savo gydytoją.

„Kaip žmonės priima? Kaip eilinį kaimyną – draugiškai, pagarbiai. Juk mes tokie pat kaimo žmonės, kaip ir jie. Visą gyvenimą laikėme ir tebelaikome gyvulių, paukščių. Kaime – tokia jau laimė. Ir nieko ypatingo nepadarėme. Kiek­vienas dirbome savo darbus. Vyras kolūkyje „praėjo“ nuo fermų prižiūrėtojo, statybininko iki sandėlininko.

Stomatologo darbas – atsakingas, tai gal tik kai kam atrodo, kad imi pinigus ir tiek. Kai atidariau savo kabinetą, vargindavo nuolatiniai patikrinimai – tuometinė Šilalės epidemiologinė stotis dirbo labai uoliai... Be to, dantį žmogui suskausta bet kuriuo metu, net trečią nakties. Ir negali atstumti: ateik rytoj. Dar kitas dalykas – pažinodamas žmones žinai, kiek gali iš jų paimti, dūšia neleidžia daugiau. Be to, vadovaujuosi tokiu kredo: 

Nesu aš monstras, besidžiaugiantis kančia, 

Ar jūsų išteklių vagis besotis.

Ėjau per jūsų kančią su jumis drauge,

Kad dangui ir žmonėms galėtumei šyp­sotis“, – rimuoja ketureilį gydytoja, pridurdama, jog labai myli žmones.

Nutarusi, kad atėjo laikas baigti darbinę karjerą, moteris priėmė pasiūlymą įsijungti į bendruomenę.

„Norėjau būti kartu su žmonėmis, juos geriau pažinti, būti naudinga. La­bai sma­gu, kad susibūrė bendruomenė, kur žmonės renkasi, kažką įdomaus, mielo, reikalingo nuveikia. Ir pasidžiaugti žmogui reikia – negali vien tik arti, kaip koks gyvulėlis. Mudu su vyru jau daug metų rūpinamės koplytėle. Esu tikinti, o ta koplytėlė mano likime yra kaip stebuklas – jos dėka, galima sakyti, susikūrėme gyvenimą būtent čia. Prieš kelis metus koplytėlė buvo restauruota, čia ir toliau giedamos gegužinės giesmės. Aš prie jos meldžiuosi už kaimo žmones, už Tėvynę“, – pasakoja D. Ku­dirkienė.

Ji džiaugiasi, kad žmonėms dabar skiriama daugiau dėmesio – štai atsirado suoleliai poilsiui einant pėsčiųjų taku per pušyną.

„Mudu su vyru jau pensininkai. Jis dar tvarkosi po ūkelį, aš – po namus. Mėgstu skaityti. Esu iš tų žmonių, kurie nesinaudoja kompiuteriu. Jis mano vyro stiprybė. Mano nuomone, kai viską kompiuterizavo, nebeliko žmogaus. Progresas gerai, bet šilumos žmogui neprideda. Ir gydytojai dabar tiek apkrauti, jog nebėra kada žmogui dėmesio skirti. Tad bene prieš trejus metus nutariau, kad laikas liautis dirbus. 

Gyvenime praeina viskas, 

Meilė tik paliks,

Čia palydės, ten pasitiks...“ – vėl rimuoja gydytoja visiškai be jokio liūdesio. Atvirkščiai, ji teigia esanti optimistė: o kas pasikeis, jei nuolatos tik verksi ir dejuosi?

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Atnaujinta Antradienis, 24 sausio 2023 08:15
2016 © „Šilalės artojas“ – Šilalės rajono laikraštis. Visos teisės saugomos