Svarbiausia – priimti žmogų atvira širdimi

Savivaldybės padėkos dienos šventėje „Pagarbos la­šu“ apdovanota ir Viktorija Niki­ti­naitė, Šilalės socialinių pas­lau­gų namų asmeninė asistentė. Ji pagerbta už atsi­davimą dar­bui, neįgaliųjų integraciją į visuomenę, visokeriopą pa­­galbą, poilsio bei laisvalaikio organizavimą, neįgaliųjų gru­­pės subūrimą.

Viktorija teigia tik pradėju­si dirbti asmenine asistente suvokusi, kad tokie išgyveni­mai, jausmai, kokius patiria glo­bo­­dama savo neįgaliuosius, jai buvo artimi nuo vaikystės, ku­ri, merginos teigimu, nebuvo leng­va, ir jai reikėjo atjautos, globos bei supratingumo.

„Akys man atsivėrė, kai vieną vasarą Socialinių paslaugų namuose dirbdama pavaduo­jančiąja virtuvėje tiesiogiai susidūriau su neįgaliaisiais. Paju­tau, kad randu su jais bendrą kalbą, man kilo toks didelis noras jiems padėti... Paskui, kuomet buvo surengta atranka į asmeninio asistento pareigas, nea­be­jodama joje dalyvavau, bu­vau atrinkta ir įsidarbinau. Tai buvo ir savęs išbandymas, manau, man pavyko“, – sako Vik­to­ri­ja.

Su fizinę negalią turinčiais žmonėmis mergina dirba jau treji metai.

„Darbas yra ir atsakingas, ir sudėtingas, ir sunkus, bet kartu ir linksma, ir malonu, matant, kokie patenkinti būna žmonės. Visiems dirbant vienokį ar kitokį darbą pasitaiko visokių dienų, taip pat būna ir man.

Mano veikla – keturi globoja­mi asmenys. Tai rūpinimasis jų higiena, maudymas, rengimas, maitinimas, jų pageidaujami užsiėmimai, laisvalaikio organizavimas. Trys mano globotiniai gyvena Šilalėje, vienas – Lau­ku­voje“, – pasakoja asmeninė asistentė.

Paklausta, kokių reikia savybių, kad galėtumei prisiimti atsakomybę už neįgalaus žmogaus gerovę, mergina sako, kad jokia išskirtine ji savęs nelaiko.

„Svarbiausia yra nuoširdumas, supratingumas ir noras padėti. Jeigu žiūrėsi į žmogų su gilesniu jausmu širdyje, tik­rai viską padarysi tinkamai ir be kažkokių ypatingų pastangų. Mano globojamieji yra palyginti jauni, gal ir dėl to mums lengva bendrauti. Jie tokie pat paprasti žmonės kaip ir aš, su tokiais pat norais, tik galimybės jų apribotos. Todėl, atlikus svarbiausias procedūras, tenka prisiderinti prie jų norų – visada darome tai, ko pageidauja jie.

Žinoma, labai svarbu, kokios nuotaikos randi žmogų. Ieškai būdų ją pakeisti, sustiprinti mo­tyvaciją. Nors kartais reikia leisti „išliūdėti“ – juk visi turime ir geresnių, ir blogesnių dienų, valandų. Aš prie visų jau esu pripratusi, daugmaž kiek­vieną pažįstu. Todėl, esant reikalui, leidžiu išsikalbėti, išgodoti. Kantriai išklausau, o paskui pereiname prie reikalų, „užvedu“ kitokias temas – taip pa­mažu ir užmiršta savo sielvartus“, – pasakoja Viktorija.

Tačiau ji teigia negalinti atsi­stebėti šių žmonių pozityvumu.

„Manau, kiekvienam iš mūsų vertėtų kurį laiką su tokiais žmonėmis pabendrauti. Man susitikus su jais, gyvenimas įgavo visai kitokių spalvų, viskas aplink tarsi nušvito. Aš pati iš jų gaunu didžiulę dozę motyvacijos, nors tokioje situacijoje nenuostabu, jeigu žmogus būna piktas, niūrus, užsisklendęs ir visiškai niekuo nesidomi. Bet ne – jie kiek įmanoma stengiasi kabintis į gyvenimą, džiaugtis juo. Ieško tos šviesos, kuri juose slypi, tik reikia paskatinti ją „išleisti“, atsiskleisti. Ir tai yra nuostabu“, – įsitikinusi asistentė.

Nors neįgalaus žmogaus pasirodymas viešoje vietoje nėra tabu, sveikųjų reakcija yra tinkama ir derama, tačiau, Vik­to­rijos teigimu, neįgaliajam ji gali sukelti kitokius jausmus.

„Gailesčio tokie žmonės nenori ir jo rodyti nereikia. Tie­siog priimti. Perdėtas dėmesys neįgalųjį irgi sutrikdo: štai demonstratyvų pasitraukimą į šoną, siekiant suteikti daugiau judėjimo erdvės, neįgalusis gali priimti kaip atgrasumo išraišką...

Vienas iš asmeninio asistento paslaugos tikslų yra neįgaliųjų integravimas į visuomenę. Kaip ir mums visiems, jiems taip pat norisi išeiti, pamatyti, susitikti, bendrauti. Ypa­tingai tas užsidarymas tarp keturių sienų išvargina šaltuoju metų laiku. Tad jie be galo lau­kia pavasario, vasaros, kai judėti vežimėliuose yra nepaly­gina­mai lengviau, atsiranda įvai­res­nės veiklos“, – pasakoja Vik­to­rija.

Mergina subūrė neįgaliųjų grupę, kartu visi vyksta į filmus, susibūrimus, gimtadienio šventes. Tai teikia jiems bend­ravimo džiaugsmo.

Viktorija sako jaučianti savo globojamų žmonių šimtaprocentinę padėką, kurią jie išreiškia labai nuoširdžiai.

„Gyvenime nesu girdėjusi tiek daug gerų žodžių. Per dieną ne kartą išgirstu: myliu tave, ačiū tau... Matau šiuose žmonėse vien gėrį ir gerumą. Todėl ir aš nepaliauju kasdien dalinti tik gražiausius epitetus: kokie jūs nuostabūs. Ir linkiu kuo geresnės sveikatos bei stiprybės, džiaugiuosi kiekviena šypsena, iš jų sklindančia šiluma. Kiekvieną dieną“, – sako asmeninė asistentė V. Nikitinaitė.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.