Svarbiausia – priimti žmogų atvira širdimi
Savivaldybės padėkos dienos šventėje „Pagarbos lašu“ apdovanota ir Viktorija Nikitinaitė, Šilalės socialinių paslaugų namų asmeninė asistentė. Ji pagerbta už atsidavimą darbui, neįgaliųjų integraciją į visuomenę, visokeriopą pagalbą, poilsio bei laisvalaikio organizavimą, neįgaliųjų grupės subūrimą.
Viktorija teigia tik pradėjusi dirbti asmenine asistente suvokusi, kad tokie išgyvenimai, jausmai, kokius patiria globodama savo neįgaliuosius, jai buvo artimi nuo vaikystės, kuri, merginos teigimu, nebuvo lengva, ir jai reikėjo atjautos, globos bei supratingumo.
„Akys man atsivėrė, kai vieną vasarą Socialinių paslaugų namuose dirbdama pavaduojančiąja virtuvėje tiesiogiai susidūriau su neįgaliaisiais. Pajutau, kad randu su jais bendrą kalbą, man kilo toks didelis noras jiems padėti... Paskui, kuomet buvo surengta atranka į asmeninio asistento pareigas, neabejodama joje dalyvavau, buvau atrinkta ir įsidarbinau. Tai buvo ir savęs išbandymas, manau, man pavyko“, – sako Viktorija.
Su fizinę negalią turinčiais žmonėmis mergina dirba jau treji metai.
„Darbas yra ir atsakingas, ir sudėtingas, ir sunkus, bet kartu ir linksma, ir malonu, matant, kokie patenkinti būna žmonės. Visiems dirbant vienokį ar kitokį darbą pasitaiko visokių dienų, taip pat būna ir man.
Mano veikla – keturi globojami asmenys. Tai rūpinimasis jų higiena, maudymas, rengimas, maitinimas, jų pageidaujami užsiėmimai, laisvalaikio organizavimas. Trys mano globotiniai gyvena Šilalėje, vienas – Laukuvoje“, – pasakoja asmeninė asistentė.
Paklausta, kokių reikia savybių, kad galėtumei prisiimti atsakomybę už neįgalaus žmogaus gerovę, mergina sako, kad jokia išskirtine ji savęs nelaiko.
„Svarbiausia yra nuoširdumas, supratingumas ir noras padėti. Jeigu žiūrėsi į žmogų su gilesniu jausmu širdyje, tikrai viską padarysi tinkamai ir be kažkokių ypatingų pastangų. Mano globojamieji yra palyginti jauni, gal ir dėl to mums lengva bendrauti. Jie tokie pat paprasti žmonės kaip ir aš, su tokiais pat norais, tik galimybės jų apribotos. Todėl, atlikus svarbiausias procedūras, tenka prisiderinti prie jų norų – visada darome tai, ko pageidauja jie.
Žinoma, labai svarbu, kokios nuotaikos randi žmogų. Ieškai būdų ją pakeisti, sustiprinti motyvaciją. Nors kartais reikia leisti „išliūdėti“ – juk visi turime ir geresnių, ir blogesnių dienų, valandų. Aš prie visų jau esu pripratusi, daugmaž kiekvieną pažįstu. Todėl, esant reikalui, leidžiu išsikalbėti, išgodoti. Kantriai išklausau, o paskui pereiname prie reikalų, „užvedu“ kitokias temas – taip pamažu ir užmiršta savo sielvartus“, – pasakoja Viktorija.
Tačiau ji teigia negalinti atsistebėti šių žmonių pozityvumu.
„Manau, kiekvienam iš mūsų vertėtų kurį laiką su tokiais žmonėmis pabendrauti. Man susitikus su jais, gyvenimas įgavo visai kitokių spalvų, viskas aplink tarsi nušvito. Aš pati iš jų gaunu didžiulę dozę motyvacijos, nors tokioje situacijoje nenuostabu, jeigu žmogus būna piktas, niūrus, užsisklendęs ir visiškai niekuo nesidomi. Bet ne – jie kiek įmanoma stengiasi kabintis į gyvenimą, džiaugtis juo. Ieško tos šviesos, kuri juose slypi, tik reikia paskatinti ją „išleisti“, atsiskleisti. Ir tai yra nuostabu“, – įsitikinusi asistentė.
Nors neįgalaus žmogaus pasirodymas viešoje vietoje nėra tabu, sveikųjų reakcija yra tinkama ir derama, tačiau, Viktorijos teigimu, neįgaliajam ji gali sukelti kitokius jausmus.
„Gailesčio tokie žmonės nenori ir jo rodyti nereikia. Tiesiog priimti. Perdėtas dėmesys neįgalųjį irgi sutrikdo: štai demonstratyvų pasitraukimą į šoną, siekiant suteikti daugiau judėjimo erdvės, neįgalusis gali priimti kaip atgrasumo išraišką...
Vienas iš asmeninio asistento paslaugos tikslų yra neįgaliųjų integravimas į visuomenę. Kaip ir mums visiems, jiems taip pat norisi išeiti, pamatyti, susitikti, bendrauti. Ypatingai tas užsidarymas tarp keturių sienų išvargina šaltuoju metų laiku. Tad jie be galo laukia pavasario, vasaros, kai judėti vežimėliuose yra nepalyginamai lengviau, atsiranda įvairesnės veiklos“, – pasakoja Viktorija.
Mergina subūrė neįgaliųjų grupę, kartu visi vyksta į filmus, susibūrimus, gimtadienio šventes. Tai teikia jiems bendravimo džiaugsmo.
Viktorija sako jaučianti savo globojamų žmonių šimtaprocentinę padėką, kurią jie išreiškia labai nuoširdžiai.
„Gyvenime nesu girdėjusi tiek daug gerų žodžių. Per dieną ne kartą išgirstu: myliu tave, ačiū tau... Matau šiuose žmonėse vien gėrį ir gerumą. Todėl ir aš nepaliauju kasdien dalinti tik gražiausius epitetus: kokie jūs nuostabūs. Ir linkiu kuo geresnės sveikatos bei stiprybės, džiaugiuosi kiekviena šypsena, iš jų sklindančia šiluma. Kiekvieną dieną“, – sako asmeninė asistentė V. Nikitinaitė.
Eugenija BUDRIENĖ
Algimanto AMBROZOS nuotr.