Netaupykime gerų žodžių

Žmogus laimingas tuomet, kai džiaugiasi gyvenimu, sako savo artimiesiems ir draugams gražius žodžius, daro gerus darbus. Tokią žinią Trečiojo amžiaus universiteto klausytojams į Žadeikius atvežė dailininkė, televizijos laidų vedėja Nomeda Marčėnaitė. Šiltas pokalbis, paremtas gyvenimiškomis įžvalgomis, susirinkusiesiems paliko gilų įspūdį ir paskatinimą ieškoti širdžiai mielos veiklos. 

Kiekvienas esame unikalus

Atrodytų, pirmadienis ne pati geriau­sia diena pramogoms, tačiau išeiti iš namų, pasak žadeikiškių, visos dienos geros, todėl iš televizijos ekranų visų pažįstamos Nomedos laukiančių Ža­dei­kiuose buvo daug. Žmonės džiaugėsi, kad viešnios neišgąsdino tolima kelionė pačiomis blogiausiomis oro sąlygomis – Nomedos šypsena tiesiog nušvietė bendruomenės salę ir sušildė žmonių širdis. Paprastai ir nuoširdžiai prasidėjo ir jos paskaita apie kūrybiškumo lavinimą: dailininkė paklausė žmonių, ar jie žino, kokioje gražioje vietoje gyvena, ar džiaugiasi, susirinkę pasikalbėti, sužinoti kažką naujo. Kad ir kokie populiarūs būtų socialiniai tinklai, kuriuose stebime vieni kitų gyvenimus, jie nepakeičia gyvų pokalbių. 

Nomedai paklausus, ar Žadeikiuose yra daug laimingų žmonių, iškilo rankų miškas. N. Marčėnaitė papasakojo, jog Jungtinėse Valstijoje kone 100 metų buvo atliekamas tyrimas, kas žmones daro laimingus. Detali vyrų – kažkodėl tik jų – gyvenimo analizė parodė, kad laimės nesuteikia nei pinigai, nei pasiekimai, žinomumas ar garbė. Žmonės pripažino, jog laimingi jautėsi tada, kai santykiai su šeimos nariais bei aplinkiniais buvo geri, draugiški. Gyvenimo saulėlydyje nė vienas nesidžiaugia tuo, ką turėjo, kad gyveno ne savo gyvenimus – stengėsi būti tokie, kokių tikėjosi tėvai, šeimos nariai, lygino save su kitais, norėjo būti panašūs į sėkmingesnius, daugiau pasiekusius giminaičius bei kaimynus.

„Pasaulyje yra 8 mlrd. gyventojų ir mes visi esame skirtingi – dviejų vienodų žmonių niekaip nepavyktų rasti. Jau vien dėl to esame ypatingi, todėl turime suprasti, jog reikia gyventi čia ir dabar,  mėgautis akimirkos  grožiu“, – sakė Nomeda. 

Ir pripažino, kad pati tokia laiminga jautėsi ne visada, nes ilgai kamavo mintis, jog yra negraži, vidutinybė, neturi jokių talentų. Tas vidutinioko kompleksas dažniausiai įperšamas mokykloje, su geresniais, gabesniais savo vaikus lygina ir tėvai, nesugebantys pasidžiaugti jų laimėjimais. 

„Mus įtikino, kad mūsų pačių gyvenimas yra nieko vertas, sėkmingi ir laimingi tik kiti. Bet jei labiau vertintume kiekvieno žmogaus unikalumą, būtume labiau tolerantiški. Dabar visus teisiame, kritikuojame, nes ir mus kritikuoja. Kritika yra gynybinė reakcija, taip ginamės nuo aplinkinių“, – tikino No­meda. 

Pasak dalininkės, tokio dalyko kaip norma, normalumas, gyvenime nėra ir negali būti, todėl versdami save elgtis „kaip normalus žmogus“, spraudžiame save į rėmus ir savotiškai nusiskriaudžiame, nes netenkame prigimtinio savitumo. 

Išgyvenome potrauminį tautos sindromą

Kitas blogas dalykas yra mūsų santūrumas – savo artimiesiems gailime gražių žodžių, taupome juos kažkam, kas įvyks vėliau, o kai gyvenimas baigiasi, žmonės išeina, liekame su širdį graužiančiu apmaudu, kad daug kas liko nepasakyta...

„Nesakome, nes ir mums niekas gražių žodžių nesakė: negyrė, jog esame gražiausi, geriausi, jog kažką gerai padarėme, nepastebėjo mūsų pažangos, o visą laiką tik kritikavo ir reikalavo stengtis, lygino su kitais. Turime pradėti kitaip apie save galvoti, nes visi esame verti meilės, draugystės, pagarbos. Norint keisti pasaulį, reikia pradėti nuo savęs, tada įvyks stebuklas“, – aiškino Nomeda. 

Nors visi ją laiko stipria, pasitikinčia savimi moterimi, N. Mar­čėnaitė prisipažino, jog daugybę metų kentėjo nuo menkos savivertės. Pasitikėjimą savimi mes užsiauginame kaip šarvus, o savivertę suteikia šeima. Daug lietuvių jos neturi, nes užaugo pokariu, kai žmonės stengėsi bet kokiu būdu išgyventi – tada tėvams ne meilė rūpėjo, todėl jos negavo ir vaikai. O negavę ir patys nemokėjo mylėti, šeimose nebuvo deramos pagarbos, visa tai ji vėl perdavė savo vaikams... 

„Pasitikėjimą savimi aš užsiauginau, nes gerai mokiausi, puikiai piešiau, paskui buvau gera mama, žmona, profesionalė – man viskas sekėsi. Bet savivertės neturėjau, nes kai jos neįgauni vaikystėje, susigrąžinti labai nelengva, nes reikia suvokti, kodėl ją praradai. Tą sužinojau tik pradėjusi lankyti emocinio raštingumo pamokas“, – sakė Nomeda, tose pamokose išgirdusi, jog savimylos, pasipūtėliai labai dažnai yra nemylėti vaikai. Dėl patirtų dvasinių traumų jie neužauga ir nesubręsta kaip asmenybės, visą gyvenimą taip ir elgiasi kaip maži vaikai. Tauta, patyrusi tremtį ir okupaciją, ilgus dešimtmečius išgyveno potrauminį sindromą: kai žmonės nežino, ką daryti su savo sielvartu, jie geria, tampa agresyvūs, žudosi.  

„Mes esame fantastiška tauta – žmonės, kurie išliko, nepražuvo per okupaciją, dabar mes padedame Ukrainai, nes mums reikėjo laimėti prieš rusus, mums nepavyko, tai tokiu būdu dabar tą problemą sprendžiame. Visi esame labai nukentėję kaip asmenybės, kaip žmonės. Dažnai man prieštarauja, sako, jau mes savo vaikus giriam, mokam juos motyvuoti. O kaip patys reaguojame į pagyrimus? Ai, ką čia, nesąmonė... Vietoje to, kad pasakytume ačiū. Mūsų vaikai mato, kaip elgiamės ir darys tą patį“, – įsitikinusi Nomeda. 

Mūsų laiką vagia rutina

N. Marčėnaitė palietė visiems labai svarbią temą – kodėl dabar greičiau bėga laikas, tarsi dingsta kažkur savaitės, mėnesiai, neįtikėtinu greičiu keičiasi vasaros ir žiemos. Nors vaikystėje taip ilgu būdavo laukti švenčių, tarsi vėžlio žingsniu eidavo iki atostogų likusios dienos. Pasak dailininkės, pasikeitė ne laiko skaičiavimas, o mūsų smegenys. Kol mokėmės, dienos ėjo lėtai, nes kiekvienam darbui smegenyse reikėjo „išminti takelį“ – kuo takelis platėjo, tuo lengviau darėme tai, ką buvome išmokę.

„Dabar viską mokame, tai, ką darome, tapo kasdienybe, kuri vagia laiką – nepastebime, kaip praeina dienos, savaitės, mėnesiai. Laikas sustoja tada, kai darai kažką naujo, nepatirto, todėl stabdyti jį galima, susirandant naujų, neįprastų veiklų“, – žadeikiškiams patarė viešnia.

Pasak Nomedos, labai geras užsiėmimas yra Trečiojo amžiaus universiteto paskaitos, galima mokytis kalbų, užsiimti šokiais ar sportu. Bet kokią naują veiklą pradedant, reikia save įveikti, nes smegenys su mumis visą laiką ginčijasi, įtikinėja, kad neverta, kam čia reikia, bus sunku, sąnariai sustingo.

„Bet kai įveiki tą pasipriešinimą, kai kažką padarai, ir smegenys išlieka lanksčios. Dabar yra toks terminas – neuroplastiškos smegenys, jos prisi­tai­ko prie naujų aplinkybių, keičiasi. Neu­rolingvistai sako, jog ne mes turime smegenis, o smegenys turi mus“, – tikino Nomeda. 

Anot dailininkės, nėra gyvenime ribos, nuo kurios nebūtų verta kažko naujo imtis, teisinantis, kad gal jau nebereikės, nebus kur panaudoti, todėl neverta pradėti.

„Tie, kurie imasi naujų veiklų, ilgina laiką, jie nebijo mirties. Mirti bijo tik nepradėję gyventi, nes jie nieko nepatyrė, tik visą laiką bijojo kuo nors užsiimti, nes manė, jog nesugebės“, – įsitikinusi N. Marčėnaitė. 

Nešančioji raketa – tėvų tikėjimas

Tikriausiai daugelis yra girdėję, kad žydai savo vaikų nekritikuoja. Jie juos giria, skatina, kartu žaidžia šachmatais, moko meno ir muzikos, todėl žydų vaikai užauga sėkmingais žmonėmis. 

„O mes iš savo vaikų reikalaujame būti „kaip visi“, atimame iš jų svajones. Bet tik tėvų tikėjimas savo vaiku yra nešančioji raketa, joks realizmas nieko neduoda. Turime daugybę žinomų menininkų, kurie išgarsėjo tik dėl to, kad tėvai jų svajonėmis tikėjo“, – tvirtino Nomeda. 

Pasak menininkės, jei visi darytų „kaip reikia“, neišeitų į užribius, žmonija neatrastų nieko naujo nei matematikoje, nei fizikoje, nei dailėje. Laikui bėgant visi pradėtume piešti vienodus piešinius. Beje, ir dabar taip darome – zuikį piešiame su begalybės ženk­lu vietoj nosies, nors tokio gyvūno realiai nėra. 

„Gyvename katastrofiškame stereo­tipų pasaulyje, nors pasaulis yra daug įvairesnis, nei mes jį apibūdiname kaž­kokiais simboliais“, – įsitikinusi No­meda, kuri neabejoja, kad visi žmonės gimsta talentingi. Bet svarbu žinoti ir tai, jog tik penktadalis sėkmės priklauso nuo genų, nes talentams išugdyti reikalinga motyvuojanti, palaikanti aplinka.

 „Talentą aš prilyginu meilei. Mylimi vaikai, kuriuos tėvai palydi tuo keliu, kuriuo jie nori eiti, turi nešančiąją tėvų meilės ir tikėjimo raketą, todėl jų talentai gali skleistis bet kurioje srityje. Vaikų talentų net nereikėtų ugdyti, jei mes jų nežlugdytume. Ir savivertės nereikėtų susigrąžinti, jei vaikystėje jos neišmuštume. Bet jei su savimi nieko nedarysime, ir vaikams nepadėsime“, –  ragino Nomeda. 

Linkėjimą mylėti save, atrasti dalykus, kuriems anksčiau nebuvo laiko, išmokti džiaugtis mažais atradimais, menininkė perduoda ir „Šilalės artojo“ skaitytojams. 

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.