Tenenių gyvenimo mūras laikosi ant istorijos pamatų

Pačiame Šilalės rajono pakraštyje esantys Teneniai politikų valia prieš ketvirtį amžiaus tapo seniūnijos cent­ru ir paskata bendruomenei burtis. Šio krašto žmonėms bendruomeniškumo jausmas yra įgimtas: kartų kartos būrėsi apie dvarą, Lietuvos laikais glaudėsi prie Šv. Barboros bažnyčios, darnumu garsėjo ir Tenenių kolūkis. O jam iširus, žmonių noras bendrauti niekur nedingo, tad ir dabar teneniškiai stengiasi laikytis drauge ir padėti vienas kitam. 

Dvaro parke skambėdavo gegužinės

Savo vaikystės Tenenius Onu­tė Gečaitė-Vilčiauskienė mato taip ryškiai, lyg tomis siauromis, purvinomis gatvelėmis bū­tų vaikščiojusi vakar. Už­au­go špitolėje, nes tėvas An­ta­nas Gečas buvo zvanininkas (varpininkas). Greta buvo įsikūręs

vargonininkas, priešais – proč­kelės. Ketvirtame špitolės bu­te, atsimena Onutė, iš pradžių

buvo parapijos salė, pasikeitus laikams, atsirado bib­lioteka, vė­liau – kolūkio kontora, o ga­lų gale špitolė tapo grūdų sandėliu ir baigė savo gyvenimą. Onutė prisimena, kad aštuonių asmenų šeimai nebuvo lengva. Kiekviename bute buvo didelė virtuvė ir mažas kambariukas. Šluojant plūktinę aslą, kildavo dulkės, miegoti tekdavo ant šiaudų prikimštų čiuži­nių, kuriuose, nors ir keisdavo šiaudus, veisėsi blakės ir blusos. Priešais špitolę stovėjo klebonija su dideliu sodu, gėlių darželiais ir ūkiniais pastatais. Su­varius žmones į kolūkius, klebonijoje buvo atidaryta pradinė mokykla, o į tvartus suvaryti apylinkėse nacionalizuoti ark­liai. A. Gečas turėjo juos prižiūrėti.

„Maistas buvo labai prastas, todėl kai jau matydavo, kad ark­lys turi dvėsti, išpjaudavo gabalą mėsos ir nešdavo namo. Bet tos arklienos niekada nevalgydavau“, – prisipa­žįsta Onutė. 

Gyvenimas ją bu­vo išvedęs toli nuo namų, bet prieš 30 me­tų grįžo ir iki šiol neatsi­džiaugia. Čia viskas sa­va – širdis dainuoja dėl kiek­vieno Te­nenio upelio išplauto akmenėlio. Už Šv. Barboros bažnyčios, kurioje O. Gečaitė-Vil­čiaus­kie­nė nuo vaikystės jau­čiasi lyg namuose, prasideda parkas. Akyse dar tebestovi ten buvęs Lurdas, apie kurį net ir šeštojo dešimtmečio pabaigoje mokinės keliais eidavo, prašydamos malonės gerai išlaikyti egzaminus. O kokie šokiai parke vykdavę, kokios melodijos aidėdavo, grojant ak­lam muzikantui, kompozitoriui Juozapui Kai­riui! Į padanges kildavusios sūpynės, toli skriedavo jaunimo juokas.

Kad kažkada Teneniuose bu­vo dvaras, yra girdėję bene visi šio krašto gyventojai, nors iš jo išliko tik į gyvenamuosius pastatus vedusi senų medžių alėja. Prieš kelis metus Šv. Barboros bažnyčios archyvuose buvo rastas garsiojo lenkų maršalo Juzefo Pilsudskio tėvų Marijos Bilevičiūtės ir Ju­zefo Vincento Pilsudskio santuokos dokumentas. 1863 m. balandžio 22 d. surašytame liu­dijime pažymėta ne tik kokius dvarus kraičio gavo dvarininkų Bilevičių žentas, bet ir kokie garsūs žmonės dalyvavo liudininkais šioje ceremonijoje. 

„Nesinorėtų savo krašto sieti su J. Pilsudskiu, nors jis ir buvo karvedys, tačiau faktų iš istorijos neišmesi“, – sako Tenenių seniūnė Loreta Petravičienė. 

Iš tiesų 1918 m. Lenkijos vadovu tapęs J. Pilsudskis, visa­da laikęs save lietuviu, gimė Zala­vo dvare, Pabradės valsčiuje. O į Ado­mavo palivarką keliems metams atvyko 1892-aisiais, grį­žęs iš Sibiro, kur buvo ištremtas už anticarinę veiklą besimokant Charkovo universiteto medicinos fakultete. 

Ūkiai kūrėsi dvarininkų žemėje

Nepriklausomas istorikas Gin­tautas Ereminas teigia, jog Len­kijos valstybės vadovo tėvas J. V. Petras Pilsudskis bu­vo paskirtas Žemaitijos civiliniu komisaru, su dvarininkais Bile­vičiais, Butleriais ir kitais Že­maitijos bajorais organizavo 1863 m. sukilimą, ruošė maisto, ginklų atsargas. Suprasdamas, kad rizikuoja gyvybe, dalyvau­da­mas sukilime, kurio tikslas buvo išsivaduoti iš carinės Ru­sijos jungo, J. V. Pet­ras Pilsudskis ve­dė garsios žemaičių bajorų giminės atstovę M. Bi­levi­čiūtę. Iki 1864 m. jauna­ve­džiai gyveno Teneniuose, tačiau dėl dalyvavimo 1863 m. su­kilime dalis dvarų buvo konfis­kuota, Pilsudskiai persikėlė į Za­lavą Pabradės valsčiuje. Za­la­vo dvarui sudegus, jaunieji Pil­suds­kiai išsikraustė į Vilnių.

Tačiau Adomavo dvaro isto­rija nepalyginamai senesnė nei Pil­sudskių pėdsakai Lietu­voje. Istoriniuose šaltiniuose Te­ne­nių dvaras, tuomet priklausęs Jonui Stankevičiui, pirmą kartą paminėtas 1585 m. Tuo metu dvaro žemėje jau kūrėsi kaimas. XVIII a. pirmoje pusėje Tenenius valdė Vaitkevičiai, vėliau dvaras atiteko Bilevičiams. Antanas Bi­levičius buvo kilęs iš žemaičių bajorų Bilevičių giminės, bajorų palikuonė buvo ir jo žmona Elena Michalauskaitė. Jiems valdant, dvaras klestė­jo. Knygoje „Lietuvos dvarų sodybų atlasas“ aprašyta, jog sodybą sudarė 18 pastatų. A. Bi­levičius 1771 m. išsirūpino atlaidų teisę, o 1782 m. koplyčią perstatė į bažnyčią, skyrė žemės ir lėšų jos išlaikymui. Taip atsirado sąlygos Tenenių parapijai. Tenenių kapinėse tebestovi kryžius, žymintis bajo­rų Bilevičių ir Butlerių kapo vietą.

1874 m. Tenenių ir kitų Bi­le­­vičiams priklausiusių dvarų valdymą perėmė M. Pilsuds­kie­nė, su vyru ir vaikais gyvenusi Za­-

­lave. Teneniuose įsikūrė valdy­tojas, o Adomavo palivarkas bu­vo išnuomotas. XIX a. pabaigoje dvarui priklausė 630 dešimtinių žemės ir 1150 dešim­tinių miško. Dėl skolų J. V. Pilsudskis Tenenių dvarą įkeitė Vilniaus žemės bankui ir Te­nenių dvarą už 80 tūkst. rub­lių nupirko Piotras Stolypinas. 1907 m. maždaug 1813 ha žemės dvaras už 142,6 tūkst. rub­lių buvo parduotas Valstiečių žemės bankui. Bankas valdą suskirstė sklypais ir 1908–1914 m. beveik visą žemę, suskirstytą į 90 sklypų, bei sodybos pastatus pardavė lietuviams valstiečiams.

Kai Lietuva atkūrė ne­priklau­somybę, anų laikų

valstiečių vaikams ir vai­kaičiams Tene­niuo­se neteko galvoti, kuo užsiimti. Ir dabar čia stambių ūkių, stip­rių žemdirbių kraštas. Nors visoje seniūnijoje tėra apie 410 gyventojų, veikia 78 ūkiai, pasė­lius deklaruoja per 100 gyven­tojų. Dauguma teneniškių ver­čiasi gyvulininkyste. Dau­giau­siai čia pieninių karvių, todėl vietiniai ūkininkai juokauja, jog prieš keletą metų Tenenių krašte buvo pagaminta ir perdirbti parduota milijonas litrų pieno – kiekvienam lietuviui po litrą. 

Norintys dirbti užsiėmimų randa

„Anksčiau žmonės buvo stip­rūs – be technikos visus žemės darbus įveikdavo“, – sako Te­­ne­nių seniūnaitis Steponas Priš­mantas, įkvėptas savo uošvio Jono Dargevičiaus pavyzdžio. 83-ejų senolis ir dabar su sūnumi turi bendrą ūkį, prieš keletą metų per dieną dalgiu nupjovė 40 arų pievos. 

Jonas visą gyvenimą kolūkyje melžė karves, buvo vieninte­lis vyras moterų kolektyve ir visas jas pralenkdavo. J. Dar­­ge­vičiaus dukra Laimutė, ište­kė­jusi už S. Priš­manto, irgi sunkiai dirba – melžia 40 karvių. Šei­ma užaugino aštuonis vaikus, pagrandukas dar tebesimoko gimnazijoje.

„Aš į traktorių jau nelipu – sūnus ir remontuoja, ir nuveža viską, kur reikia“, – giriasi Steponas, turintis daugybę aplinkinius žavinčių savybių. Nė­ra suėjimo, kad jis neatvyktų su keliais paties keptos duonos kepalais, suspaustais kelių rūšių sūriais ar kitokiomis vaišėmis.

Nemažą aviety­ną turėjęs ir apie 1000 šilauogių krū­mų auginęs Al­gi­mantas Grik­šas ūkio jau atsisakė. Ne savo noru, todėl panašu, kad dėl neįgyvendintų planų ir žlugu­sių vilčių žmogui vis dar skauda širdį. Pasirodo, į jo uogynus įsisuko juodosios žiurkės, po augalų šak­nimis medžioju­sios grambuolius. Ei­nant jų išpurenta žeme, kojos klimpo iki kauliukų – nutrauktos ir apgraužtos buvo ir visos šilauogių šaknys. Dalį krūmelių Al­gimantas persodino šalia namų, tačiau žiurkės ir jų nepagailėjo. Teko atsisveikinti ne tik su šilauogėmis – gerai derėjo ir avietės, bet nebuvo kam jų skinti. Kone kasdien važiuodavo į miestelį pasikviesti į talką vyresnių vaikų, bet grįždavo dažniausiai tuščiu automobiliu.

„Nėra norinčių dirbti, teko išeiti į pensiją“, – apgailestauja ūkininkas. 

Nedirbančių žmonių Tene­niuo­se nemažai, tačiau jie pasirodo tik tada, kai seniūnija da­lija „europinio“ maisto davi­nius.

Seniūnė L. Petra­vi­čienė sa­­ko, kad smerkti jų negalima. Dau­guma jau vyresnio amžiaus, o jaunoms šeimoms reikia padėti įsikabinti į gyvenimą.

„Ir kieto kuro kompensacijas visiems siūlėme, kad tik lengviau būtų – praėjusį rudenį ne visi galėjo nusipirkti malkų“, – pripažįsta seniūnė. 

Kalniškių ir Barsukinės kaimų seniūnaitis Alvydas Lileikis stebisi, jog kaimo žmonės visiškai pakeitė gyvenimo būdą. Anksčiau, anot jo, kiekviename tvartelyje kriuksėjo po vieną ar net kelias kiaules – porą maišiukų miltų nusipirkę, per vasarą maisto atliekomis ir žole pašėrę, iki Kalėdų visi turėdavo ką paskersti. Nebuvo sodybos, kad kieme nekudakuotų vištos, prie namų nesiganytų karvė ar bent ožka. Dabar pamatyti kaime pavienį gyvulį – didelė retenybė, visi sutartinai aiškina, kad jų laikyti neapsimoka. 

Deja, prie to prisideda ir valdžios politika, skatinanti ne dirbti, o gauti...

„Neapsimoka tam, kuris dirbti tingi“, – įsitikinę ūkininkai. 

Pyragai iš dangaus ir jiems nekrinta. Jie stebisi, jog visada buvusias nederlingas jų žemes valstybė staiga pavertė derlingomis. Ant kalnelio molis, pakalnėje durpė – arba uždžiūva, arba užmirksta. Tokiose dirvose grūdus auginti didelė rizika, todėl beveik niekas jų ir nesėja. 

Tačiau randa kitokių užsi­ėmimų: vienas seniūnijos ūkininkas laiko apie keturias dešimtis dėmėtųjų elnių. Ūki­nin­ku save vadina ir Antanas Tar­vydas, pastaraisiais metais namuose laikantis tik šunį ir kelias vištas. Tačiau Tenenių apylinkėse jis tvarko apie 400 hektarų miškų.

Nors Teneniai įsikūrę toli nuo administracinių centrų, pamažu kuriasi ir verslai. Yra technikos remonto dirbtuvės, savo paslaugas siūlo siuvė­ja. Va­­sa­­rą dauguma patraukia į miš­kus, dosnius uo­gomis ir grybais. Norinčių jų pri­si­rinkti privažiuoja tiek, kad miš­kai skamba.

„Žmonės kažkaip sukasi, gyventi juk reikia. Apmaudu tik dėl vieno: bitės tranus išmeta iš avilio, o mes jų jau tiek prisiau­ginome, kad patys nebežinome, ko griebtis. Gyventojų mažėja, o tranų daugėja – nors iš tiesų jie turėtų tarnauti visuomenei, kuri jiems moka atlyginimus“, – požiūrio į valdininkus, kurių pilnos ministerijos, departamentai ir kitos valdiškos institucijos, neslepia A. Tar­vydas. 

Bendruomenės reikia jauniems

Pernai Teneniuose susibūrė kaimo bendruomenė, vadovauti jai ėmėsi bibliotekininkė Liuda Aistė Trakšelienė. Ji neslepia, jog didelių projektų dar nespėjo įgyvendinti, bet rudenį jau kvietė žmones į talkas, rengia bendras šventes. O didžiausia šio krašto šventė nuo seniausių laikų – rugpjūčio pradžioje vykstantys Porciunkulės at­laidai. Pasak kaimo senolių Al­vidos Norvaišienės ir Da­nutės Guščienės, teneniškiams, kad ir kur jie gyventų, tai signalas sugrįžti namo, aplankyti gimines ar tėvų kapus. Todėl į atlaidus paprastai susirenka tiek žmonių, kiek seniūnijoje niekada negyveno – tūkstantis ar net daugiau. Ta proga Tenenių seniūnija pasistengia pradžiuginti koncertu. Šilalės savivaldybės skirtų pinigų dažniausiai neužtenka, tačiau pagalbos ranką visada ištiesia ūkininkai.

S. Prišmantas tikina, jog rem­ti kultūrą – ne tik pareiga, bet ir garbė, todėl žmonės dalijasi viskuo, kuo gali.

Seniūnė L. Petra­vi­čie­nė pripažįsta, kad bendruomenės jiems seniai reikėjo – buvo vienintelė seniūnija iki šiol neturėjusi bendruomenės centro, nors kurti jį bandyta ne kartą. 

„Daugeliui mūsų jau 50–60 metų, per vėlu imtis iniciatyvos. Tai jaunų, turinčių idėjų, žinančių, ko jiems patiems ateityje reikės, darbas“, – įsitikinusi L. Petravičienė, keturiolikti metai vadovaujanti Tene­nių seniūnijai. 

Vienintelė problema – susisiekimas

Gyvenimu kaime teneniškiai nesiskundžia, tačiau neslepia, jog problemų yra. Važi­nė­jantiems į darbą, tvarkantiems ūkių reikalus, turintiems besimokančių vaikų svarbiausi yra keliai. Ypač tiems, kurie suka Kvėdarnos pusėn ir nori nenori turi važiuoti vieškeliu Šyliai–Pajūralis. Jame tiek duobių, jog akimirksniu gali likti be dantų. Kelias priklauso valstybei, jį prižiūri kelininkai, bet į gyventojų skambučius ir skundus nereaguoja – pasak žmonių, skambink neskambinęs, nie­kas nepadeda. Net jei pravažiuoja koks greideris, geriau netampa: ant kelio iš duobių jau verčiasi durpės. Vietiniai pasakoja, kad niekas nebežino, kada šis kelias buvo nutiestas, tačiau yra atsimenančių, kad durpingose vietose kelio tiesėjai klojo medžius ir ant jų pylė žvyrą. To žvyro kaip ir neliko, o naujo sluoksnio niekas užpilti nesiruošia. Vieškelis yra įtrauktas į 100 blogiausių Lietuvos žvyrkelių sąrašą, bet kada ateis eilė jį asfaltuoti, niekas pasakyti negali. Su nuoskauda teneniškiai atsimena ir tilto per Jūros upę statybas. Kai senąjį tiltą uždarė, žmonės pasijuto atskirti nuo pasaulio, o netrukus pastebėjo, kad į šį kraštą net rajono valdžia vengia važiuoti. Atskirti nuo pasaulio jaučiasi ir seni, savo automobilių neturintys ar jų nevairuojantys žmonės. 

„Pensininkai kaime dabar gerai gyvena, visko jiems užtenka, bet jei reikia kur nuvažiuoti – iškart vargas. Per vasarą, kai vaikams atostogos, į mūsų pusę neužsuka joks autobusas. Nors retsykiais, kartą per mėnesį važiuotų, visos bobikės susirinktume“, – tikina A. Norvaišienė. 

Pasak O. Ge­čaitės-Vilčiaus­kienės, norint daktarus Šilalėje pasiekti, reikia samdyti mašiną, mokėti pinigus. Vairuotojui tenka laukti, o tai irgi išlaidos. Moterys sako suprantančios, jog tokių kaip jos, važinėjančių autobusais, nėra daug, bet kol žmogus gyvas, norų iš jo niekas neatima. Seniūnė L. Pet­ravičienė tikisi, kad, įsibėgėjus „Žaliojo regiono“ veiklai, atsiras galimybė bent kartais suorganizuoti tikslinį maršrutą, tačiau kada tai bus, savo seniūnijos žmonėms pasakyti negali. 

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.