Jubiliejus atėjo ir nelaukiamas...

Didelė laimė gyvenime teko šešioms Jokužytėms - ilgai džiaugtis savo mama. Nesvarbu, jog gal kartais ji labiau negaluoja, gal ne visada būna gero ūpo. Tačiau visuomet pasitinka savo dukras meile ir švelnumu šviečiančiomis akimis.

Gi pačiai Onai Jokužienei gy­venime teko kitokia dalia. Buvo gal tik aštuonerių sulaukusi, kai pasimirė jos motulė. Iš keturių našlaičiais likusių vaikelių juodvi su dvyne seserimi Juzefa buvo priešpaskutinės. Paskutinioji - dar mažesnė. Tik vyriausiasis brolis gal jau taikėsi į paauglius. Ona prisimena, kaip pas žmones teko karves ganyti. Bet, sako, geras žmogus pasitaikė - gailėjo našlaitėlės ir labai globojo.

Kai tėvas vedė kitą pačią, ši Onelę atidavė į savo sesers šeimyną. Čia mergaitė ir gyveno iki dvidešimties metų, kol, kaip sako, suaugo į panas.

„Pamotės sesuo, manyk, kaip ir mama man buvo. Kitos juk neturėjau. Negaliu blogo žodžio apie ją pasakyti“, - prisimena senolė, kuriai vakar suėjo 95-eri.

Ir ne tik savo dukroms, aišku, ir anūkams bei proanū­kiams, močiutė atiduoda savo meilę. Netgi ir visai svetimus žmones sutinka su tokia neapsakomai ramia, miela, pagarbia šypsena. O dar labiau ji pražydo, kai tarp aplankiusių­jų pagerbti gra­žaus jubilie­jaus pamatė Rozvitą Ber­ži­nienę. Maltos ordino pagalbos tarnybos Ši­­lalės skyriui vadovaujan­ti Rozvita su bendražy­ge Al­vyda Urbo­nie­ne pasveiki­no senolę gražios sukakties proga, užrišo tau­tinę juostą bei įteikė malonią dovanėlę. Maltietės jau ne pirmus metus puoselėja šią tradiciją - jos įsitikinusios, jog dė­mesio žmogui niekada ne­­būna per daug. Juo labiau, kad jam taip norisi pasikalbėti, išgodoti godas godeles, kurių kažkada, regis, būta tiek daug... Bet gyvenimas neklausia, gali ar negali. Reikia. Vaikams - duonos, drabužių, to ir ano. Visko. Tačiau sava našta nesunki, o vaikai - tavo kūnas ir kraujas. Rūpesčiai ir darbas neleidžia nuleisti rankų, pasiduoti dabartiniais laikais neretai tokiai madingai depresijai. Tik gal mes ne­įsisąmoniname, jog gyveni­mas - tai ne vien džiaugsmas, jog pirmiausia tai yra pareiga, ir privalai jaus­ti už jį atsakomybę.

„Protingai apsiženijau - dvidešimt ketverių. Mano Juozas devyneriais metais buvo vyresnis. Labai geras buvo. Jau gal devyniolika metų, kai jo nebeturiu“, - susigraudina mo­čiu­tė.

Bendro gyvenimo pradžia, anot senolės, buvusi be galo sunki - dauguma tais laikais pradėjo nuo šaukšto. Juozas labai ją mylėjo, globojo ir sergėjo - gal dėl to, kad vyresnis ir subrendęs, kad supratingas, atsakingas. Onos dukra Aldona, pas kurią senolė dabar gyvena, net apsiašarojo nuo tokių mamos žodžių ir patvirtino, jog tėvai visada gražiai sutarė, visada kartu, draugiškai ir petys petin. Pasak senolės, tokių vyrų, kaip jos Juozas, reikia gerai paieškoti. Visur ją rėmė: ir darbuose, ir prie vaikų. Dukrytėms net lopšelius nupindavo, nes lovelių taigi nebuvo už ką nupirkti. Pats ir namą pastatė. Tuomet šeima ir persikraustė arčiau Žadeikių iš vyro sesers namų, kur susituokę apsigyveno. O jei kada jiems su Juozu ir tekdavę apsipykti, tai, pasak Onos, niekis: juk nėra namų be dūmų.

„Tėtis dirbo laiškanešiu, paskui valė kanalus. Vasaromis ir mes, dukterys, kartu dirbdavome“, - prisimena Aldona.

Mama, anot jos, sukosi po na­mus, apsiūdavo savo šeimyną.

„Mama, papasakok, kad gera audėja buvai“, - garsiau tarsteli dukra, kad mama išgirstų.

„Austi labai patiko. Visokių audimų galėdavau išausti. Iš­mokau dar augdama pas pamotės seserį. Žinojau darbus nuo linų rovimo iki verpimo. Kokius gražius audimus ausdavau!“ - prisimena senolė.

Ona nebuvusi stiprios sveikatos - visąlaik kankinusi epilepsija. Tik kas anais laikais, pasak jos, tokią ligą pripažino? Ačiū gydytojui Kalvanui, sako ji, kuris pirmasis paskyręs vaistų. Anot dukros, vaistus nuo epilepsijos mama ir dabar vartoja. Dar - kraujotakai pagerinti. Bet kad labai dar nuo kažko - tai ne. Tiesa, Ona patyrė insultą, paskui, būdama reabilitacijos ligoninėje, iškrito iš lovos ir susilaužė koją. Su metais labai nusilpo klausa, menkai bepadeda ir klausos aparatas.

Užtat kokia atmintis! Klau­santis jos pokalbių su Roz­vita ir Alvyda, nuostabą kėlė šviesus protas: atsiminė visus giminaičius, net jų metus. Nesuklysdama išvardino ir savo dukteris nuo pačios vyriausios iki mažiausios, dešimt anūkų bei keturiolika proanūkių. Senolė net skaityti dar gali be akinių: „Kai didesnės raidės“, - juokiasi. Kad ir neprigirdi, bet sako, jog didelis garsas ją erzina, ir sunkiau būna suprasti, ką kalba. Anot Aldonos, visada iš savo kambario mama ateina į virtuvę pavalgyti. Kad dar pavaikšto, močiutė įrodė, kai pasiramsčiuodama lazdele, pa­kilo mūsų išlydėti.

„Didelė mūsų šeima. Kai augome, didesnieji prižiūrėjo mažesnius“, - sako Aldona. Toks gausių šeimų nerašytas įstatymas. Nenuostabu, jog bendrystė, draugiškumas, at­sakomybė už kitus gaji ir tarp Jokužių dukterų. Todėl, kad nebūtų per sunku kuriai nors vienai seseriai, savo sengalvėlę jos prižiūri paeiliui. 95-mečio proga, sakė Aldona, pasveikinti mamos suvažiuos visos. Bus didelio bruzdesio, daug prisiminimų, kalbų...

Kaip to reikia mūsų motulėms. Bet kaip to reikia ir mums patiems! Juk ateina diena, kai susizgrimbi, jog nebėra ko paklausti to ar ano...

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.