Eina paskui pašaukimą

Praėjusių metų pabaigoje, jau dešimtą kar­tą, už atlik­tus reikšmingus darbus, nuopelnus visuomenei, bend­ruomeniškumo sklai­dą „Pagarbos lašo“ apdovanojimai įteikti sep­tyniems Šilalės kraštui nusipelniusiems žmo­nėms. Tarp jų - Lietuvos pensininkų są­jungos „Bočiai“ Šilalės rajono bendrijos na­rė, ilgametė pedagogė, aktyvi meno bei kultūros puoselėtoja Zina Vainorienė.

Mes visi esame artistai

Visa galva pasinėrusi į kultūrinę veiklą Šilalės „Bočių“ bendrijoje, Z. Vainorienė jaučia didžiulį pasitenkinimą, ga­lėdama suteikti senjorams bend­ravimo džiaugsmo.

„Bendrijos narių susiėjimai, vakaronės, šventės, išvykos ir koncertai - tai ne vien mano nuopelnas, čia - visų. O labiausiai - mūsų pirmininko Vaclovo Rimkaus. Visi „Bočių“ nariai - labai aktyvūs. Tereikia pasakyti, jog darom tą ar aną, tuoj užsidega entuziazmu. Matytumėte, kokios gražios, išradingos būna mūsų vakaronės: liaudiškos - tautiniais drabužiais, pavasario sutiktuvių, kai ansamblietės pasipuošia ryškiomis vienspalvėmis sukniomis, vasaros - gėlėtomis kaip pievų lankos, karnavalinės - su domino.

Pas mus visi yra skaitovai, artistai, dainininkai. Juk visi mes sekėme vaikams pasakas, skaitėme knygeles... Tereikia tik išdrįsti. O jei žmogus ateina į ansamblį, vadinasi, jam to reikia. Ir aš nė vieno neatstumiu. Kai vyksta vakaronės, tarp ansamblio atliekamų dai­nų skaitome eiles. Čia irgi turime savų talentų. Štai Juzefa Kaminskienė yra išleidusi jau dvi savo poezijos knygeles. O kokios prasmingos, paliečiančios širdį, Ievos Grygalienės eilės. Per bet kokį renginį savo aplinką papuošiame rankdarbiais. Nuostabias gėlių puokštes kuria Irena Kononovienė, Roma Valiuvienė, pynimo darbais, molio dirbiniais stebina Juzefa Jurkuvienė, mezginiais - Regina Vaičienė, Stefa Juodeikienė ir kitos“, - šiltai pasakoja apie savo bendražyges Zina.

Senjorai brangina bendrystę

Vien praėjusių metų renginių ji priskaičiavo netoli dvidešimt. Be susiėjimų vietoje, „Bo­čių“ bendrijos nariai išsiruošia ir į turiningas keliones. Lankė­si Jelgavoje vykusiame ledo skulptūrų festivalyje, tulpių žydėjimo šven­tėje Burbiš­kių dvare. Aplankyti Naisiai, Birštonas, pabuvota Palangos vasaros sezono atidarymo šventėje. Nepamirštami įspūdžiai iš žemaičių suvažiavimo Kretingoje „Soekem, žemaite, į būri“, kuris šią vasarą numatomas Šilalėje. Prasminga istorinė kelionė Varšuva-Krokuva-Zakopanė. Dalyvauta Šiauliuose vykusioje Šeimų šventėje, kurią organizavo Šiaulių vyskupijos kurija. O kur dar vakaronės, tokios kaip Trijų karalių sutiktuvės, Užgavėnės, „Bočių“ bendrijos ataskaitinis susirinkimas, vasaros sezono atidarymui bei uždarymui, pagyve­nu­sių žmonių die­nai skirti renginiai, kasmetinis dalyvavimas akcijoje „Darom“. „Bočiai“ - dažni Klaipėdos dramos bei Muzikinio teatrų lankytojai: drauge žiūrėjo spektaklį „Karalienė Luizė“, operetes „Misteris X“, „Šikšnosparnis“, o vasario mėnesį Palangoje klausysis miu­ziklo „Velnio nuotaka“.

Z. Vainorienė džiaugiasi, kad į renginius suplūsta apie 70 žmonių, kad vyrauja gera nuo­taika, nuoširdumas, šiluma. Žmonės lieka labai patenkinti, dėkoja ir laukia naujų susitikimų. Jos sukurtame „Bočių“ ansamblyje - 30 dainininkų. Ji ruošia repertuarą, organizuoja repeticijas.

„Aš labai myliu savo žmones, ir jie mane myli. Kai žmonėms gera, aš jaučiu didžiulį džiaugsmą. Juk būti reikalingam yra didelis pasitenkinimas“, - sako Zina. Ji dėkinga Kultūros centro vadovams už suteiktas patalpas jų ansamb­lio repeticijoms. 

Su daina - nuo mažens

„Atsimenu, kaip dar būdama pirmokė dirigavau visai klasei - toks buvo vaidinimas. Net lazdelę rankose turėjau... Aš augau gražioje šeimoje. Nemačiau besivartaliojančio girto tėvo, skriaudžiamos mamos. Tėtis buvo labai gabus muzikai, jo jaunystės draugas kompozitorius Zigmas Venckus ragino kartu stoti į Vilniaus konservatoriją. Tačiau siekti mokslų anuomet galėjo ne visi. Tėtis su mama buvo amatininkai - „kraučiai“. Kai tik turėdavome laisvą minutę, pamenu, paduoda kokį siuvinį ir sako: siūk. O siūti reikėdavo adata. Jei susiuvai nedailiai, turėdavai išardyti ir vėl kartoti iš naujo. Todėl stengdavausi viską daryti kuo kruopščiau, kad nereikėtų kartoti. Mokė ir vinį įkalti, net lygintuvą remontuoti. Sakė, gyvenime visi įgūdžiai pravers. O, koks teisus buvo tėtis!

Be to, jog Dievo man duota malonė dainuoti, buvau ir esu, kaip juokauja mano vaikai, dešimt viename. Dar vaikystėje išmokau groti akordeonu, siūti, megzti, fotografuoti. Ir nuotraukas pati darydavau. Paauglystėje labai norėjosi klausytis muzikos iš plokštelių. Nors gyveno­me gana pasiturinčiai, tačiau prašyti pinigų tėvų drovėjausi. Tad mud­vi su drauge augindavome triušių, o pardavusios prisipirkdavome plokštelių. Tada atidarydavau plačiai langus, ir skambėdavo visa Žemaičių Naumiesčio gat­velė... Ir dabar mano namuose skamba muzika. Tiesa, iš radijo imtuvo, o ne iš plokštelių grotuvo...“ - pasakoja Zina.

Labai mylėdama muziką, mergina apie nieką kitą negalvojo - baigusi aštuonias klases, įstojo mokytis chorvedybos į tuometinį Klaipėdos Stasio Šimkaus muzikos technikumą. Baigusi gavo paskyrimą į Šilalės rajoną, pradžioje dirbo vykdomojo komiteto kultūros skyriuje, Upynos kultūros namuose. O per visą gyvenimą, sako moteris, kur tik jos nedirbta! Pirmieji darbo metai, anot Zinos, buvo ypač įdomūs. Respublikinei dainų šventei ji surinko bei paruošė 40 dainininkų chorą, Upynos mokykloje subūrė 20 akordeonininkų ansamblį. Vai­kai tiesiog veržėsi groti, tėvai kiekvienam instrumentus nupirko. Todėl, kai iš Upynos ją panoro perkelti kitur, upyniškiai savo meno vadovės nenorėjo paleisti.

Didžiausi pagalbininkai - šeima

Zina pasakoja su vyru susipažinusi dar bestudijuodama Klaipėdoje. Jai išvažiavus į Šilalę, jis atvyko paskui, ir netrukus jie susituokė. Jos vyras, anot Zinos, dūdą graužęs nuo vaikystės, mokėjo groti bet kuriuo pučiamuoju inst­rumentu. Dukra Dainora ir sūnus Robertinas, augdami tarp muzikantų, irgi buvo nuo jos neatsiejami. Duk­ra baigė smuiko klasę, studijavo chorvedybą, dirba Šilalės meno mokykloje. Sūnus, baigęs Lietuvos muzikos akademiją, saksofonu groja „Trimito“ orkest­re, sėkmingai ugdo jaunuosius muzikantus.

Visa tai yra jau dabar. O kai vaikai dar buvo maži, pasak Zinos, jei tik kas paprašydavo pagelbėti ir pagroti kokiame renginyje, sėsdavo visi į „Žigulius“ ir - pirmyn.

„Turėjome savo šeimyninę kapelą. Vyras grojo pučiamuoju, aš - akordeonu, duk­ra - smuiku, sūnus - saksofonu. Tiesa, kol Robertinas buvo 4-5 metukų, pradėjo nuo kontraboso. Užkeldavome vai­ką ant kėdutės, kad instrumentą pasiektų“, - prisimena Zina.

Laimė būti tarp žmonių

Z. Vainorienė vertybe laiko tai, kad jai teko dirbti su įvairiausio amžiaus žmonėmis: nuo darželinukų - iki senjorų. Ir mokyklose, ir kultūros namuose. Kol susirinko iš visur reikiamus dokumentus pensijai, sako vargusi net tris mėnesius. Ji teigia visada į žmones einanti atvira širdimi, ir žmonės jai atsilygina tuo pačiu. Taip ji buvo auklėjama tėvų, tai skiepijo ir savo vaikams. Tiki, jog ir šie tas pamokas perduos kitai kartai. Zina didžiuojasi turinti jų šeimos penkių kartų moterų nuotrauką, kurioje - jos mama, pati Zina, duk­ra Dainora, anūkė Skirmantė ir proanūkė Beatričė.

Žinoma, per ilgametę darbo biografiją Zinos padaryta, išmokyta tiek, kad turbūt ir jai pačiai sunku viską prisiminti. Ji yra įsitikinusi, jog kultūros ir meno srities darbuotojas turi būti ir jautrus, ir psichologiškai stiprus vienu metu. Anot ilgametės pedagogės, tik peržvelgusi vaikus klasėje, ji suprasdavo, koks kuris yra ir kaip reikės su juo sutarti.

„Stengdavausi, kad dainuotų visi. Ir ne klasėje, o ant scenos. Nes stovėdamas prieš salę, vaikas ugdo savyje drąsą, gebėjimą neišsigąsti netikėtos situacijos. Šito mokykloje reikia išmokyti“, - įsitikinusi Z. Vainorienė.

Jai labai gražu, kai žmonės dainuoja. O kai dainuoja vaikai, sako, širdis ypatingai džiaugiasi. Deja, ji ir skauda, nes, Z. Vainorienės teigimu, „Dainų dainelės“ konkursams kažkodėl daugiausia ruošiamos mergaitės. Negi Šilalės mokyklose nėra dainuojančių berniukų, jaunuolių?

O kad žmogus savo užsispyrimu gali išmokti daug ko, Zina žino iš savo patirties. „Užsikepė“ - išmoko groti kank­lėmis, prispaudė būtinybė - net bandonija. Ir Respublikinėje dainų šventėje tarp visų Lietuvos bandonininkų vyrų buvo vienintelė moteris. Pats maestro Jurgis Gaižauskas ne­slėpė susižavėjimo.

„Nėra to, ko žmogus negali padaryti. O daryti kažką kitiems - didžiulė laimė“, - tikina Zina, dėkinga savo bičiuliams senjorams už jos darbo įvertinimą.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS ir Z. Vainorienės archyvo nuotr.

„Bočių“ ansamblis

Atnaujinta Antradienis, 14 vasario 2017 08:36