Į gimtinę parviliojo tėviškės šviesa

Plačiai Šilalės kraštuose žinoma Kęs­tu­čio Tarvydo kai­mo kapela, dar pla­čiau garsas sklinda apie joje gro­jan­tį bir­bynininką Kazį Budrį, baigusį pro­fe­siona­laus muzikanto karjerą ir su­grį­žusį tėviškėn birbynių gaminti.

Ne be reikalo sakoma: namai ten, kur širdis. Kazio širdis net ir pačioje muzikanto šlovės viršūnėje tebebuvo Gorai­niuose, kur liepų žieduose dūzgia tėvo bitės, lauke džiūsta šienas ir prieš lie­tų iš sraunių Jūros upės vandenų šo­kinėja žuvys. Valstybinio dainų ir šo­kių ansamblio „Lietuva“ orkestrui va­do­­vavęs muzikantas, šį pavasarį švę­siantis 75-metį, pripažįsta, kad iš pa­­čių egzotiškiausių kraštų parvykęs, jau kitą dieną skubėdavo tėviškėn, nes mie­lesnės vietos už savo Go­rai­­nius pasaulyje nesurado.

Pasuko muzikanto keliu

Gimtąjį kaimą Kazys paliko penkiolikos, kai, septynias klases baigęs, medienos prikrautu sunkvežimiu išbildė­jo į Klaipėdą, kur aukštesniojoje muzikos mokykloje, dabar vadinamoje Stasio Šimkaus konservatorija, jau mokėsi ketveriais metais vyresnis brolis Pranas. Kitokio pasirinkimo, regis, negalėjo nė būti, nes Budrių namuose visada skambėjo muzika.

„Tėtis grojo bandonija, o mes, keturi vaikai, kaip katinai iš visų pusių sutūpę, žiūrėdavome, ką jo pirštai su instrumentu daro. Taip ir patys išmokome“, - pasakoja Ka­zys.

Bikavėnų kraštas neatsitiktinai į pasaulį paleido ne vieną garsų muzikantą - tai prieškario ūkininko Antano Vaičiulio, įsteigusio čia pirmąją muzikos mokyklą, nuopelnas. Jo tėvas buvo ekonominis emigrantas, dirbo Amerikoje, bet grįžo į Lietuvą, nusipirko žemės, sulaukęs šešiasdešimties vedė aštuoniolikmetę tarnaitę ir užaugino septynis vaikus. Jauniausiąjį Antaną, kaip niekam tikusį, nuvežė į Oginskio konservatoriją vargonininku mokytis. 

„Oginskio orkestre jis pūtė klarnetą, o greta stovėjo Čiur­lionis su fleita. Bet ir jam, kaip tėvui, kelis metus kaimo bažnyčioje pavargonininka­vus, te­ko Dievo keliais pasukti pinigų užsidirbti. Tėtis pasakojo, kad tas Vaičiulis, su draugais pusę pasaulio apkeliavęs, Argentinoje nusipirko bando­niją, ir, grįžęs į Lietuvą, ne­toli mūsų, Bag­donų sody­bo­­je, atida­rė muzikos mokyklą. Joje ir mano tėtis ban­donija groti išmoko. Gerai grojo, iš gaidų - da­bar niekas taip ban­donija ne­gro­­ja, nes nemoka“, - su pasididžiavimu sako K. Bud­­­rys.

Anot jo, prieškariu ir A. Vai­čiulis, ir jo mokiniai savo šeimų orkestrus turėjo, nes au­gino būrius vaikų ir visus muzikos mokė. Dėl to vien iš šio kaimo aukštuosius mokslus penki muzikantai baigė. Į Klaipėdą muzikos mokytis išvažiavęs K. Budrys greitai darė pažangą: jau trečiame kurse dėstytojai jam leido groti saksofonu Alvydo Paltino vadovaujamame ansamblyje „Kopų balsai“.

Išlaikęs valstybinius egza­mi­nus, Kazys vienintelis gavo ne paskyrimą dirbti, o rekomendaciją mokytis Muzikos akademijoje. Ten baigė birby­nės ir dirigavimo studijas. Studijuodamas grojo birby­ne Vilniaus pedagoginio ins­tituto liaudies muzikos orkest­re „Šviesa“, saksofonu - Ge­le­­žin­ke­li­ninkų rūmuose, kur irgi įkūrė liaudies muzikos inst­rumentų orkestrą. Ir šokiuose grodavo, kad „ilgesnis rub­lis“ kiauron studento kišenėn įkris­tų.

Tik kai trečiame kurse studijuodamas įstojo į valstybinį dainų ir šokių ansamblį „Lietuva“, visų kitų darbų teko atsisakyti. Prasidėjo karjera, išvedusi gorainiškį Kazį į platųjį pasaulį.

Artisto gyvenimas - toli nuo namų

„Lietuvoje“ K. Budrys dirbo 26 metus - ne tik grojo birbyne, bet ir tapo orkestro vadovu bei ansamblio dirigentu.

„Smagus, bet kartais ir sunkus tas muzikanto gyvenimas. Daug keliauti teko: po visą pasaulį lėktuvais skraidžiau, mėnesiais geležinkelio vagonuose gyvendavome To­limuosiuose Rytuose, Si­bi­­re koncertuodami. Muzi­kan­­tams, kaip ir visiems kitiems artistams, nelemta tu­rėti asmeninio gyvenimo, o ant mano darbo pažymėjimo ir buvo parašyta, jog esu ansamblio „Lietuva“ artistas“, - pa­sakoja K. Budrys.

Kazys pripažįsta, kad jam daugiau nei kitiems ansamb­liečiams pasaulio teko pamatyti, mat anuomet kartu su kanklininke garsiausiems šalies dainininkams akompa­nuo­davo. Kartą per dvi savaites visą Žemės rutulį ap­skrido: pradėjo gastroles Mask­­voje, iš ten kilo į Romą, po kelių dienų jau koncertavo Či­lėje, paskui - Peru, iš ten pa­sidavė į Šiaurės Ameriką, grįžo į Lon­doną ir baigė Mask­voje. Tokia ilga ir sudėtinga buvo tolimų gastrolių programa.

Bet kai tik po kelionių pasitaikydavo laisva diena, Kazys skubėdavo į Gorainius. Viena koja visada būdavo tėviškėje, todėl draugai iš jo juokdavosi: „Gorainiai ir Gorainiai“. Bet čia šienavimas, medžioklė, žvejyba, daug vietos jo birbynių meistrystei - ir absoliuti laisvė sielai ir kūnui.

„Visada mane nesuprantama jėga į tėviškę traukė. Kai 38-erių būdamas išėjau į pensiją, nes grojančius pučiamaisiais po 25 metų į užtarnautą poilsį išleisdavo, sugrįžau į tėviškę, namus ir žmoną palikęs Vilniuje, nors ir ten buvau gerai įsitaisęs. Gyvenu visai šalia Sapieginės kalnų, po langu pušynas ošia. Bet visada turėjau pomėgių, didelių planų, tai ir skubėjau į kaimą, kur idealios sąlygos mano instrumentams gaminti“, - dalijasi prisiminimais K. Budrys.

Sukūrė palikimą Lietuvai

Liaudies instrumen­tus gaminti jis išmoko dar vaikystėje, pakrūmiais su draugais karves beganydamas. Vė­liau šis pomėgis tapo svarbiu užsiėmimu - ne tik Kaziui, bet ir visai Lietuvai. Pusė, o gal ir dar daugiau šalies birbynininkų K. Budrio pagamintais instrumentais groja. Jos skamba šalies muzikos mokyklose, konservatorijose, Muzikos akademijoje, daugelyje liaudies instrumentų ansamblių.

„Niekur to neiš­moksi, pats turi ištobulinti, kad inst­rumentas gerai skambėtų. Pra­­­dėjau gaminti dar tada, kai Mu­zikos akademijoje, valstybiniame ansamblyje grojantiems profesionalams gerų instrumentų prireikė. Iki šiol darau ilgaamžius, jog niekada nesupūtų. Toks bus mano palikimas Lietuvos kul­tū­rai“, - neslepia K. Bud­rys.

Penkiolika metų, kaip pats sako, tėviškėje savo reikalais užsiėmė, kol jį vėl visa esybe įtraukė į muziką. Tada jau vietiniai, paprašę lumzdeliu armonikai pritarti. Bet kai nuvykęs į šventę išsitraukė birbynę, ir vėl pamėgta veikla prasidėjo. Su vaikystės draugu Bikavėnų etnokultūros centre kapelą „Lolytėlė“ subūrė. Stojo į vieną, kitą apžiūrą - ogi neblogai sekasi. Dabar pats jai ir vadovauja.

„Jau norėčiau antrą kartą į pensiją išeiti: visgi 75-eri ant nosies, kiek gali dirbti? Ta­čiau šiemet vėl pasirašiau sutartį su Bikavėnų etnokultūros cent­ru, teks toliau groti. Tėviškėje visada esu užimtas, nėra kada į Vilnių nuvažiuoti. O ten žmona, namai, duk­ra, irgi Muzikos akademiją baigusi, mokytoja dirba. Kitą tai retai tesutinku, mat jau 20 metų Italijoje gyvena“, - šiltai atsiliepia Kazys apie savo šeimą.

Bet ne mažiau ar­tima jam ir jomantiškių Tarvydų parko kapelos muzikantų kompanija, kurioje kone kasdien sukasi - ir repetuoja, ir kūrinius parenka, ir vadovauti Kęstučiui padeda. Todėl visada yra užimtas: retą savaitgalį jo muzikantai negroja šventėse ar vakaronėse, o kasdien su įvairiausiais projektais vos spėja suktis.

Ir nekeista - visais liaudies instrumentais grojantis, pasaulio matęs, giliai tautos kultūrą išmanantis žmogus kaime yra už auksą vertesnis. Jį ir vestuvėms, ir laidotuvėms, ir per šventes bažnyčioje pagroti kviečia. Jei spėtų, iš rankų numylėtosios birbynės net naktimis nepaleistų.  

Pasaulio centras - tėviškėje

„Nežinau, kur galėčiau jaustis geriau nei tėviškėje. Gal kam čia yra užkampis, o man gimtinė - pasaulio centras. Kiti muzikantai gastrolių tolimose šalyse man pavydėdavo, tik ir svajodavo iš Lietuvos ištrūkti, o manęs niekur netraukė. Indijos džiungles išlandžiojau, Peru į kalnus kopiau, bet visada galvodavau, kaip greičiau atsidurti gimtinėje“, - prisipažįsta dabar jau niekur iš Lietuvos keliauti nebenorintis Kazys.

Ir pasijuokia pats iš savęs: sėdėtų Vilniuje šiltame bute, nereikėtų nei pečiaus kūrenti, nei sniego kasti. O dabar nesustodamas eina ir eina aplink ūkį: vasarą darbu aprūpina bitės, žiemą tėvo miškas rūpesčio šaukiasi. Būna, kad ir pavargsta nuo tokios daugybės reikalų, tačiau džiaugiasi, jog vis dar turi ką veikti.

Ir žmona jam pritaria: būk, sako, toje savo tėviškėje, kol tik įstengsi. Vilniuje Kazio draugus sutikusi ji kaskart išgirsta tuos pačius skundus. Visi pasenę, nelaimingi, gyvenimu nusivylę, nes nereikalingi. Stebisi išgirdę, kad Kazys toks užimtas.

„Jei sostinėje gyvenčiau, ir man tas pats būtų. Kaime - geriau ir patogiau, nes inst­rumentams gaminti vietos daug reikia. Ir pinigų stygiumi nesiskundžiu: 50 bičių avilių mane maitina. Ne­rei­kia net į turgų eiti - iškopinėjęs medų, nuolatiniams klientams į Vil­nių išvežu, nes visi no­ri švie­žio“, - gyvenimu tėviškėje džiau­giasi K. Budrys.

Skirtingai nei daugeliui kitų vilniečių, kaimas jam neatrodo nei baisus, nei prasigėręs. Gaila tik, anot Kazio, jog žmonės nyksta, gryčios tuštėja. Vien Gorainiuose neseniai 40 našlių suskaičiavo. Bi­kavėnuose irgi tas pats.  

„Neaišku, koks čia vakuumas pasidarys ir ar ilgai teks laukti, kol kas nors jį užpildys. Netikiu, kad mūsiškiai artimiausiu metu pradės grįž­ti. Tiesa, kai kurie, užsienyje dirbdami, labai gražiai savo tėviškes tvarko, tikisi kažkada jose apsigyventi. Bet gal tik tada, kai padorias pensijas užsidirbs. O kol kas sugrįžta tik vienas kitas“, - apgailestauja Kazys.

Sunkiai, pasak jo, ver­­­­čiasi žemę dirbti likę žmonės. Gal kar­tais ir patys dėl to kal­ti. Kai Lietuva Ne­pri­klau­so­my­bę atkūrė, susirinkimuose šaukė, jog kolūkių neleis naikinti, o naktimis ėjo fermų sto­gų ardyti, langų plėšti.

„Išardė, sugriovė, o at­­s­tatyti ar naujai ką sukurti sunku. Kas nesu­geba, eina šnapso ger­­­ti“, - skaudžiai kons­ta­­tuo­ja Ka­zys.

Savo gyvenimu jis patenkintas, nes skųstis neturi kuo. Svarbiausia, kad būtų sveikatos.

„Anądien, vartydamas nuot­raukas, radau darbo pažymėjimus. Visi klausia, koks buvo aukščiausias mano apdovanojimas. Nu­si­­pelniusio liaudies artisto var­das man buvo suteiktas. O dabar aukščiausias apdovanojimas - ge­ra sveikata“, - šyp­sosi gyva Lietuvos kultūros legenda tapęs žmogus.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tarvydų parko kaimo kapela