Velykų laukimas: apie margučius, tautiškumą ir galimybę prisikelti

Jeigu nedažyčiau margučių, turbūt nejausčiau tik­ro­­sios Velykų dvasios“, - sako šilališkė, Dariaus ir Girėno progimnazijos pradinių klasių mokytoja Laima Būd­vy­tienė.

Kiaušinis - gyvybės pradžia. Gal todėl jis ir yra Velykų simbolis, kuomet Kristus savo Prisikėlimu parodo visišką gėrio prieš blogį pergalę. Marginant velykaičius, pasak Laimos, svarbu išlaikyti simetriją: viršuje – saulutės,  žemiau – viskas, kas mus supa žemėje: medžiai, gėlės, paukščiai, žolės...

„Kol buvau dar vaikas, pati nemargindavau. Užtat labai patikdavo stebėti, kaip tai daro mama. Būdavo, tėvelis paima diržą ir aštriai išgalanda „britvą“ – anksčiau vyrai tokiais skustuvais barzdą skusdavosi. Kas man, vaikui, tokį pavojingą įrankį duos. Išskutinėti kiaušinį mamai užtekdavo valandos. Kai paaugau, pabandžiau pati - atsimenu, užtrukau pusę dienos... Mama neiškentusi ėmė tei­rautis, ką aš ten darau...

Esu išbandžiusi ir kitokių marginimo būdų. Ypač kol duk­ra buvo maža – norėjau, kad pamatytų, kaip galima įvairiai marginti: su lapeliais, ryžiais, grikiais, šiaudeliais, svogūnų lukštais. Vėliau Gintarė man labai padėdavo: būdavo atsakinga už išmargintų kiaušinių laikymą dažuose. Dabar į pagalbą prišoka vyras.

Labiausiai patinka sku­tinėti ir marginti vašku. Te­beturiu ir tėvelio skustuvą. O kad būtų patogiau šildyti vašką, vyras padarė tokį nesudėtingą prietaisą – dabar visokiausių galima nusižiūrėti internete. Tas daiktas pasitarnauja ir kaip vaizdinė priemonė vaikams. Štai atsinešiau į klasę, uždegėme žvakelę, kad jos liepsna vašką šildytų, ir bandėme marginti“, - pasakojo mokytoja, paskutinę dieną prieš pavasario atostogas surengusi savo pirmokėliams ne­tradicinę pamoką. Beje, ne tik vašką vaikai išmėgino. Kai įėjome į klasę, kiekvienas rankose laikė po paties išpieštą putplasčio margutį. Artėjančios Velykos atsispindėjo ir piešinėliuose ant klasės sienos.

„Kiekvienos šventės tradicijos ateina iš namų“, - įsitikinusi Laima. O jos tėvų šeimoje, ko gero, įvairios dvigubai.

Laimos mama Antanina – dzūkė. 1951-aisiais pagal pas­kyrimą atvykusi jauna mokytoja sutiko mūsų krašte tikrą žemaitį ir visam laikui įsikūrė Žemaitijoje. Anot Laimos, tėvą ji mena kaip nagingą medžio meistrą - jo kišenėse visąlaik būdavo vinių...

„Dzūkų tokie papročiai: jei jau šventė - tai visko daug ir sočiai. Tad ir Velykų stalas būdavo gausus. Niekada neapsieidavo be mielinio pyrago, naminio sviesto. Ir būtinai - didžiulė kraitė margučių“, - prisimena moteris.

Dabar, kai tėvelio jau nebėra, o mamai, sulaukusiai 87-erių, kepti pyragą per sunku, šito darbo imasi pati Laima – šis šventas paprotys iš mamos parėjo ir į jos šeimą. Rusva plutelė, maloniai kvepiantis ir be galo gardus pyragas, ypač karštas – turbūt ne vieno atmintyje atgimsta iš vaikystės Velykų...

Laima su šiluma prisimena, kaip su dviem savo broliais margučius ridendavo, o paskui tai darydavo ir jų vaikai, kai visi per Velykas suvažiuodavo pas tėvus.

„Nors mama buvo mokytoja, bet mes ir anais laikais švęsdavome Velykas. Ir visada, kai imdavome mušti margučius, man taip skaudėdavo širdį, kad tik nepaimtų gražiausio... Pergyvenu ir dabar“, - juokiasi Laima.

Moteris įsitikinusi, jog sku­tinėti tinka tik kaimiški kiau­šiniai, nes ir lukštas yra tvirtesnis, ir geriausiai išgaunamas baltumas. Pirktinių kiaušinių raštas nėra toks ryškus. Marginimui vašku Laima ren­kasi tik baltus kiau­šinius – taip pat dėl raš­to ryškumo. Anot moters, labai pravartu prieš dažant kiaušinius palaikyti sū­riame vandenyje, kad „apsivalytų“.

Kodėl marginimas vašku yra laikomas lietuvių tradici­niu? Laima įsitikinusi, jog dėl to, kad lietuvių tauta neatsiejama nuo bičių. Iš jų – ir darbštumas. Senovėje žmonės gamindavosi dažus iš geležies, samanų, ąžuolo ar alksnio žievės. Samanas yra išbandžiusi ir Laima. Kuomet kiaušinių kažkodėl „nenukando“ svogūnų lukštai, moteris įmetė į nuovirą samanų. Ką sau manote – margutis gavosi rusvai žalsvas. Taigi, sako Laima, eksperimentuoti galima įvairiai. O štai vienas velykaitis – ryškios bordo spal­vos. Jis pabuvojo raudonųjų svogūnų lukštų nuovire. Labai graži spalva!

Apžiūrinėjame pilną krai­telę margučių, kuriems, anot Laimos, jau daug metų. Jie lengvučiai, pakračius viduje barška tai, kas liko iš baltymo ir trynio. Tačiau čia – ne daugiausiai, kiek moteris teigia turėjusi. Kažkada yra saugojusi net aštuoniasdešimt. Deja, kai kuriuos, kad ir kaip gaila, laikui bėgant, tenka išmesti.

Beje, kraitelėje nerasi dviejų vienodų margučių. Laima sako, jog net neįmanoma iš­­marginti visiškai vienodai: skirtingi yra ir patys kiaušiniai, ir lukšto spalva. Ji pa­rodo ir „proginį“ margutį – jame išskutinėtas Vytis. Šiam margučiui – 26 metai! Jis yra vienmetis su Lietuvos Nepriklausomybe! Gaila tik, kad jis turbūt gavo per daug tiesioginių saulės spindulių, ir išbluko dažai. Kitas margutis, ėjęs klasėje iš rankų į rankas bei sulaukęs didžiulio pirmokėlių susidomėjimo, - tai animacinio filmuko herojai Tomas ir Džeris. Kuris vaikas nenorėtų tokiu pasipuikuoti.

Laima teigia kasmet Vely­koms numarginanti mažiausiai trisdešimt kiaušinių. Juk reikia ir saviškius, ir giminaičius apdovanoti. Labiausiai visi džiaugiasi skutinėtais. O jau po Velykų Laima išmargina dar kokį dešimt kiaušinių - jau tik­rai pačiai sau. Ar sugalvoja kitu metu imti į rankas skustuvą, vašką ir sėsti prie savo pomėgio? Sako, yra bandžiusi, bet be Velykų nėra tikrojo įkvėpimo. Ar nuotaikos, kuri įsivyrauja pavasarį.

Moteris svajoja kada nors išmėginti dar nebandytą marginimo ažūriniais raštais būdą. Tam reikia kiaušinio turinį išpūsti ar kažkaip kitaip pašalinti ir grąžteliu ant jo išbadyti raštą. Koks tai grąžtelis, moteris žada išsiaiškinti. Anot Laimos, vyras juokaująs, jog, kai išeisianti į pensiją, ji galėsianti margučius pardavinėti. Tačiau moteris teigia neįsivaizduojanti, kad imti pinigus būtų padoru. Bent jau ji taip negalėtų. Matyt, svarsto, neturi ji verslo gyslelės...

„Aš, galima sakyti, užaugau mokykloje. Ir gimiau rugsėjo 2-ąją. Mamai taip ir pasakė: gimė mokytoja. Gyvenome Lau­menuose: viename pastato ga­le – mūsų šeima, kitame buvo pradinė mokykla. Mama ten dirbo mokytoja. Nuo mažiukės ateidavau į klasę, todėl nenuostabu, jog kitokio gyvenimo kaip ir nemačiau. O kaip norėdavau padėti mamai taisyti sąsiuvinius! Galiu sakyti, kad raudoną parkerį įvaldžiau nuo mažų dienų. Todėl nei tėvams, nei man nekilo dvejonių, kuo būsiu užaugusi. Niekuomet ne­suabejoju, jog galėčiau sėdėti kitose rogėse“, - šypsosi Lai­ma.

Dukra Gintarė močiutės ir mamos pėdomis nepasekė - įgijo buhalterės specialybę, gyvena ir dirba Kaune.

Kodėl Lietuvoje susidarė to­kia situacija, kad mokytojai pri­versti imtis kraštutinės prie­monės – streiko? Ar ne dėl to, jog mokytojo darbas vertinamas labai siaurai?

„Kažin, ar už mokytojo dar­bą apskritai įmanoma užmo­kėti. Štai verslininkams kiekviena minutė - pinigai. O juk mokytojo darbas nesibaigia, uždarius klasės duris. Nuolat gyveni savo mokinių džiaugsmais, rūpesčiais, dėl kurių labai skauda širdį. Kiekvienas vaikas – vis kitoks. Kiekvienas nori būti pamatytas, išgirstas, suprastas. Prieina vienas pasikalbėti, tuoj reikia ir antram, trečiam... Kaipmat apspinta būrys, kiek­vienas reikalauja dėmesio. Neįmanoma mintimis atitrūkti net laisvu laiku: aha, tokiai pamokai reikėtų vienokių priemonių, renginiui pasiruošiu tą ar aną... Planuoji ir planuoji. Štai viskam, kas iškabinėta klasėje, taip pat reikia laiko. Juk taip norisi, kad patalpa, kurioje vaikučiai praleidžia gerą pusdienį, būtų kuo jaukesnė, patrauklesnė. Kad patys galėtų pasidžiaugti bei pasididžiuoti tuo, ką padarė savo rankomis... Mo­kytojas visais laikais dirbo daug darbų - tai atsimenu ir iš mamos laikų“, - pasakoja Laima.

Mokytojas – šviesuolis, vi­suo­menininkas, ugdytojas,  pa­­ta­rėjas. Au­tori­te­tas. Tai – nekintamos vertybės, ir negalima leisti, kad jas užgožtų visuomenės materialėjimas.

„Didžiausias įvertinimas mo­­kytojui – kai su­tinki savo buvu­sius vaikus ir jie tau pasako ačiū“, - jaudulio ašaros sutviska Laimos akyse. Taip, užkalbina, pasveikina jau suaugę buvę mo­kiniai, kurių galbūt ir nebepa­žin­tum, prošal va­žiuodami, pamojuoja pro mašinos langą... Tai reiškia, kad šito žmogaus širdyje liko mokytojos širdies dalelė.

„Galbūt įpratome per daug dejuoti, jog pas mus viskas tik blogai. Su­pran­tu, jauniems žmonėms sudėtinga įsitvirtinti, išlaikyti šeimas. Gal ir reikia važiuoti į užsienius. Tačiau pajuskime, kaip saugu, gera ir miela gyventi Lietuvoje. Skaičiau, kad Lietuva yra energetiškai gera vieta. Gyvenome tokioje vietoje, kur pro langus mačiau Medvėgalio kalną. Nieko gražesnio man nėra. Ir nebūtina lėkti išvysti pasaulio stebuklų, kai šitokių puikių vietų yra mūsų Lietuvoje. Ir pramogos gali visiškai nieko nekainuoti. Kuo prasta pramoga nueiti į Šilalės pušyną? Reikia tik labiau branginti ir mylėti tai, ką turime šalia. Negalima, viską vertinant vien pinigais, niokoti gamtos, iškirsti miškų, medžių. Man atrodo, miškus būtina kuo skubiau kažkaip įamžinti, nes jie baigiami išpjauti, išvežti ar išplukdyti... Kur mes be jų dingsime? Turime labiau džiaugtis. Saule, gėlėmis, medžiais. Atsisukti į žmogų ne su akmeniu širdyje, o su duonos kepalu“, - linki visiems mokytoja L.Būdvytienė.

Gerumas - vertybė, užkoduo­ta žmoguje. O jeigu nuo jos nukrypome, susimąstykime, ką esame padarę ne taip. Ne veltui Velykos yra Prisikėlimo metas. Tai - geriausias laikas atgimti naujai.

Eugenija BUDRIENĖ