Jubiliejų pasitinkant

Šiemet jubiliejų mininti Šilalės ligoninė, įsteigta 1952-aisiais, veiklą pra­dėjo trijuose nedideliuose mediniuose nameliuose. Kaip tuo gūdžiu pokario laikotarpiu dirbo medikai, kokie išbandymai jų laukė kiekvieną dieną, prisimena po 40 ir daugiau metų humaniškiausiai profesijai paskyrusios šilališkės – medicinos sesuo Ro­žė Venckutė–Šimkienė ir akušerė Birutė Norbutaitė–La­šaitienė. Garbaus amžiaus sulaukusios moterys ke­lių kar­tų rajono gyventojų pagarbos nusipelnė atsidavimu pa­cientams. O tai buvo…

Mano jaunystės ir mokslo metų prisiminimai

(Tęsinys. Pradžia Nr. 68, 69) Tęsiame kraštiečio Anta­no Lingio pasakojimą ir siū­lome „Ši­lalės artojo“ skaitytojams pakeliauti Antano jaunystės takais, prisiminti jo gimtojo Kvė­dar­nos krašto kaimus, žmonių gy­ve­nimą, mokyklas ir mokytojus. Mobilizacija kėlė baimę ir neviltį Lietuvos vyrams atsirado didelė bėda – sovietai paskelbė mobilizaciją. Kai kurie buvo paimti, daugelis ėmė slapstytis. Pasklido kalbos, kad susikūrė „miškinių“ būriai, į kuriuos jaunuoliai…

Mano jaunystės ir mokslo metų prisiminimai

(Tęsinys. Pradžia Nr. 68) Tęsiame Šilalės kraštiečio Anta­no Lingio pasakojimą ir siū­lome „Ši­lalės artojo“ skaitytojams kartu su Antanu pakeliauti jo jaunystės takais, prisiminti jo gimtojo Kvė­dar­nos krašto kaimus, žmonių gy­ve­nimą, mokyklas ir mokytojus. Gyvenimas tęsiasi Gyvenimas, atrodė, grįžo į normalias vėžes. Prasidėjo šienapjūtė, vėliau javapjūtė, bet atsirado problemų dėl ne savo žemėje išaugusio derliaus. Ži­noma, per vargus ir netektis viskas…

Mano jaunystės ir mokslo metų prisiminimai

Šie Kvėdarnos mokyklos pirmos laidos abituriento Antano Lingio at­si­mi­nimai buvo parašyti 2004 m. išleistai knygai „Kvėdarna“. Deja, į ją nebetilpo. A. Lingis gimė 1932 m. kovo 3 d. tuometinio Kvėdarnos valsčiaus Kuliškių kaime. Mokėsi Šventų pradinėje ir Kvėdarnos vidurinėje mo­kyk­loje, 1959 m. baigė Žemės ūkio akademiją. Dirbo Vilniaus miesto ap­želdinimo treste, 1975–1992 m. vadovavo Vilniaus dekoratyvinių augalų ūkiui. Antanas buvo…

Šviesūs mokytojų paveikslai

Šilalėje, baigęs Vilniaus universitetą, pradėjau dirbti 1961 m. rugpjūčio 1 d. Patekau į darbštų, kūry­bingą Švietimo skyriaus kolektyvą. Čia praleidau vie­nuolika metų. Tai buvo gyvenimo brandos, že­maičių žemės pa­žinimo, rajono švietimo ir kultūros stu­dijų laikas. Mokyklų lankymas, pe­dagoginio darbo vertinimas, glaudūs ryšiai su mokytojais. Mokytojas – šviesiausia bend­ruomenės asme­nybė, tikras dvasios au­toritetas, patarėjas, išmintingas pašnekovas. Tokių pedagogų rajone bu­vo dauguma,…

Kaip lietuviai Afriką gelbsti

(Pabaiga. Pradžia Nr. 15, 17, 23, 25, 29, 36, 44, 46, 49, 51) Baigdama įspūdžių ciklą iš kelionės po Rytų Afriką, noriu pakalbėti apie šiandienos pasaulio nelaimę – COVID-19 virusą, apie netikrą ligos statistiką mano aplankytose šalyse ir apie netikrus Afrikos gelbėtojus. Melo rūšys Sakoma, yra trys melo rūšys: melas, šventas melas ir statistika. Pastaroji tuo metu skelbė gana „padorius“…

Šilališkiai vaikščiojo tremtinės numintais takais

Kelios dešimtys aktyviausių Laukuvos, Požerės, Šiauduvos, Bilionių, Upynos ir kitų ra­jono bendruomenių narių keliavo į Kauną pagerbti Dalios Grinkevičiūtės – pasau­liui apie lietuvių tremties kančias pranešusios gydytojos atminimo. Laukuvoje 14 metų dirbusi ir gyvenusi tremtinė šiemet būtų šventusi 95-ąjį jubiliejų, bet prieš 35-erius metus amžinojo poilsio atgulė Eigulių kapinėse. Pavaikščioti drąsaus žmogaus jaunystės takais, susitikti su žmonėmis, kurie pažino D.…

Lietuvių tapatybė laikosi ant likusiųjų regionuose

Eina penktas Rusijos karo prieš Ukrainą mėnuo. Tai sukrėtė pasaulį, o besivaidijančius suvienijo, nes kiekvienas suprato laisvės, taikos ir gyvybės trapumą. Bet vis dar girdime sakant, jog „ne už tokią“ Lietuvą kovojome, „ne dėl tokio“ gyvenimo lietuviai padėjo galvas. O ką galvoja ir kaip Lietuvos ateitį mato tie, kurie ją daugiau nei prieš tris dešimtmečius atkūrė? Ankstyvą pavasarį apie tai…

Gentys – tarsi atskiros valstybės

Tęsinys. Pradžia Nr. 15, 17, 23, 25, 29, 36, 44, 46) Kuo ilgiau keliavome per Etiopijos gentis, tuo labiau supratome, kad kiekviena jų – tarsi atskira valstybė. Su sa­vo kalba, papročiais, tradicijomis, išgyvenimo būdu. Ir tokių Etiopijoje yra apie 80. Dažna jų turi net savo karalių, nors ir šis, kaip ir kiti genties žmonės, vaikšto plika bamba, o princai ir…

Po šešiasdešimties metų

Iš senųjų atminties šaltinių sugrįžta vaizdiniai, nukeliantys į tuos me­tus, kai gyventa ir darbuotasi Žemaitijos mieste Šilalėje. Praėjo virš še­šiasdešimt metų, kai pradėjau dirbti švietimo, vėliau – kultūros baruo­se, bend­ravau su pedagogais, siekiau perprasti žemaičių gyvenseną, jauseną. Sąmonėn įsirėžė piliakalniai ir koplytstulpiai – tie šventi kultūros paveldo dari­niai. Gamta kerėjo, žmonės kėlė dvasinį pa­sitenkinimą, jaukios kaimiečių sodybos žavėjo tvarkingumu, jaukumu…
Prenumeruoti šį RSS naujienų kanalą