Tautiniai panikos priepuoliai
Buvau nutaręs, kad nesivelsiu į svarstymus apie koronavirusą ir jo plitimą. Net ir tas šiaulietės atvejis manęs nepaskatino nei gąsdinti žmonių, nei bėgti pirkti kruopų. Tačiau bekylanti masinė psichozė verčia užduoti keletą, na, bent tris klausimus.
1. Kodėl lietuviai taip lengvai pasiduoda panikai?
Kai kas sako, kad mes pasimokę iš istorijos. Pamenu, jog ir mano tėvai puldavo prisidžiovinti maišus džiūvėsių, kai tik paplisdavo gandas, kad artėja kažkokia suirutė. Pavyzdžiui, 1962 m. kilus Karibų krizei, žmonės puolė į paniką, kad prasidės naujas karas. Prieš 17 metų buvo pasibaigęs Antrasis pasaulinis, tad visuomenėje dar žiojėjo tų kataklizmų žaizdos. Tiesa, įtampai nurimus, mes, vaikai, džiaugėmės triuškindami tuos „cukorius“... Vadinasi, panikos klausimas yra psichologinis-filosofinis: tai žmogaus savisaugos instinktas. Kitas reikalas, kaip ta masinė psichozė pateisinama, ar ji nevirsta destrukcine jėga, galinčia suardyti valstybės struktūrą. Vienas politologas pastebėjo: priešiškos išorinės jėgos gali pasinaudoti tokiu chaosu mūsų šalyje ir ją sunaikinti.
2. Ar tokio pavojaus akivaizdoje tinkamai elgiasi mūsų rinktoji valdžia, valstybės vadovai?
Apgalvotas santūrumas – tinkamiausia valdžios pozicija. Nepulkime bauginti žmonių, jog koronaviruso plitimo metu Lietuvos vadovai sąmoningai panūdo atostogauti svečiose šalyse. Nei sveikatos apsaugos ministras, nei Premjeras lemiamo vaidmens epidemijos akivaizdoje nevaidina. Prezidento santūrumas čia taip pat suprantamas. Ramus tonas, nuolatinis visapusiškos informacijos teikimas, kantrus aiškinimas, kaip apsisaugoti nuo galimos infekcijos, gera komunikacija su visuomene – štai tie faktoriai, kurie mažina įtampą bet kokių neramumų metu.
3. Koks žiniasklaidos vaidmuo?
Deja, plunksnos broliams daug pagyrimų sakyti neverta. Radijas, televizija, portalai tiesiog verčiasi per galvą, lenktyniaudami, kas daugiau, kas išsamiau, kas ryškesnėmis rubrikomis paskelbs kokią nors naujieną. Nuolatinis kartojimas, kiek užsikrėtusių, kiek mirusių, reportažai iš morgų ir ligoninių, tuščios miestų gatvės, primygtiniai reikalavimai nesėti panikos duoda atvirkštinį efektą. Kita vertus, retai užsimenama, kad, sakykime, 1,4 mlrd. gyventojų turinčioje Kinijoje 90 tūkst. užsikrėtusių šiuo virusų tėra kokia 0,00005 procento, o mirusiųjų – vos maždaug 0,0004-oji dalis... Iš visų užsikrėtusių
šioje šalyje apie 42 tūkst., t. y. pusė, pasveiko. Tiesa, keliasdešimt susirgusių „atkrito“ antrą kartą. Vadinasi, tikimybė pakliūti į šį sąrašą tokia menkutė, jog neprilygsta, pavyzdžiui, gripo epidemijoms, kilusioms Lietuvoje pernai ir užpernai. Priminsiu, kad 2019 m. vasarį sergančiųjų gripu ir ūmiomis virusinių kvėpavimo takų infekcijomis šalyje buvo 160 atvejų 10-iai tūkst. gyventojų, o 2018 m. – 182,7 atvejo. 2018–2019 m. gripo sezonu užregistruota 20 mirties nuo šios ligos atvejų. Pernai epidemiją buvo paskelbusios 32 savivaldybės. Daugiausiai susirgusių 10 tūkst. gyventojų buvo Ukmergės (218), Alytaus (243), Kretingos (240), Lazdijų (226) rajonuose, Panevėžio mieste (241). Šilalės rajono šiame sąraše nebuvo (2019 m. vasario 15 d. duomenys).
Betgi šturmuoti parduotuvių tuomet nepuolėme. Šiemet įsitikiname, jog, siekdamos populiarumo bei gerų reitingų, kai kurios žiniasklaidos priemonės (beje, ir kai kurie politikai, kraudamiesi sau politinį kapitalą prieš Seimo rinkimus) tik didina įtampą visuomenėje.
Tačiau psichologai aiškina, kad pas mus panikos dar nėra. Ir apskritai panika – tai natūralus baimės jausmas, kai siekiama apsisaugoti nuo netikėtų grėsmingų situacijų, katastrofų bei pavojaus gyvybei. Panika pasireiškia staigia ir stipria baime, kuri užvaldo ar užgožia mąstymą, dažnai apima visą grupę žmonių ar gyvūnų. Wikipedia teigia, kad žodis panika kilęs iš graikų kalbos žodžio panikon, reiškiančio priklausantis Panui, nes šis graikų dievas paslaptingais garsais miškuose ir laukuose neva galėjo sukelti didelę, nepagrįstą baimę bandoms, minioms ar pavieniams žmonėms apleistose vietose.
Vertindami paniką kaip natūralų padidintos baimės ar nevaldomo nerimo jausmą, šiandien patariame: ramiai atsisėskite prie kavos puodelio, paimkite į rankas komunikacijos specialistės Gintarės Jankauskienės prieš pusantrų metų išleistą knygą „Panikos priepuoliai. Išsivaduok iš nerimo ir baimių“. Paskaitykite. Tada paaiškės, jog panikos priepuoliai, didžiulis nerimas ir baimė – ar dėl savo arba dėl artimųjų sveikatos, ar dėl artėjančio karo, ar dėl kitų kataklizmų grėsmės – yra natūralus savisaugos jausmas, būdingas kas trečiam Lietuvos gyventojui. Tik tiek.
Česlovas IŠKAUSKAS