Logo
Spausdinti šį puslapį

Tautiniai panikos priepuoliai

Buvau nutaręs, kad nesivelsiu į svarstymus apie koronavirusą ir jo plitimą. Net ir tas šiaulietės atvejis manęs nepaskatino nei gąs­­dinti žmonių, nei bėgti pirkti kruopų. Tačiau bekylanti masinė psichozė verčia užduoti keletą, na, bent tris klausimus.

1. Kodėl lietuviai taip lengvai pasi­duoda panikai?

Kai kas sako, kad mes pasimokę iš istorijos. Pamenu, jog ir mano tėvai puldavo prisidžiovin­ti mai­šus džiūvėsių, kai tik paplisdavo gan­das, kad artėja kažkokia suirutė. Pa­vyz­džiui, 1962 m. kilus Karibų krizei, žmo­nės puolė į paniką, kad pra­sidės naujas karas. Prieš 17 metų bu­vo pasibaigęs Antrasis pasaulinis, tad visuomenėje dar žiojėjo tų katakliz­mų žaizdos. Tie­sa, įtampai nurimus, mes, vaikai, džiaugėmės triuškindami tuos „cuko­rius“... Vadinasi, panikos klausimas yra psichologinis-filosofinis: tai žmogaus savisaugos instinktas. Kitas reikalas, kaip ta masinė psichozė pateisinama, ar ji nevirsta dest­rukcine jėga, galinčia suardyti valstybės struktūrą. Vienas politologas pastebėjo: priešiškos išorinės jėgos gali pasinaudoti tokiu chaosu mūsų šalyje ir ją sunaikinti.

2. Ar tokio pavojaus akivaizdoje tinkamai elgiasi mūsų rinktoji valdžia, valstybės vadovai?

Apgalvotas santūrumas – tinkamiausia valdžios pozicija. Nepulkime bauginti žmonių, jog koronaviruso plitimo metu Lietuvos vadovai sąmoningai panūdo atostogauti svečiose šalyse. Nei sveikatos apsaugos ministras, nei Premjeras lemiamo vaid­mens epidemijos akivaizdoje nevaidina. Prezidento santūrumas čia taip pat suprantamas. Ramus tonas, nuolatinis visapusiškos informacijos teikimas, kant­rus aiškinimas, kaip apsisaugoti nuo galimos infekcijos, gera komunikacija su visuomene – štai tie faktoriai, kurie mažina įtampą bet kokių neramumų metu. 

3. Koks žiniasklaidos vaidmuo? 

Deja, plunksnos broliams daug pagyrimų sakyti neverta. Radijas, televizija, portalai tiesiog verčiasi per galvą, lenktyniaudami, kas daugiau, kas išsamiau, kas ryškesnėmis rub­rikomis paskelbs kokią nors naujieną. Nuolatinis kartojimas, kiek užsikrėtusių, kiek mirusių, reportažai iš morgų ir ligoninių, tuščios miestų gat­vės, primygtiniai reikalavi­mai nesėti panikos duoda atvirkštinį efektą. Kita vertus, retai užsimenama, kad, sakykime, 1,4 mlrd. gyventojų turinčioje Kinijoje 90 tūkst. užsikrėtusių šiuo virusų tėra kokia 0,00005 procento, o mirusiųjų – vos maždaug 0,0004-oji dalis... Iš visų užsikrėtusių

šioje šalyje apie 42 tūkst., t. y. pusė, pasveiko. Tiesa, keliasdešimt susirgusių „atkrito“ antrą kartą. Vadinasi, tiki­mybė pakliūti į šį sąrašą tokia menkutė, jog neprilygsta, pavyzdžiui, gripo epidemijoms, kilusioms Lietuvoje pernai ir užpernai. Priminsiu, kad 2019 m. vasarį sergančiųjų gripu ir ūmiomis virusinių kvėpavimo takų infekcijomis šalyje buvo 160 at­vejų 10-iai tūkst. gyventojų, o 2018 m. – 182,7 atvejo. 2018–2019 m. gripo sezonu užregistruota 20 mirties nuo šios ligos atvejų. Pernai epidemiją buvo paskelbusios 32 savivaldybės. Daugiausiai susirgusių 10 tūkst. gyventojų buvo Ukmergės (218), Aly­taus (243), Kretingos (240), Laz­dijų (226) rajonuose, Pa­nevėžio mieste (241). Šila­lės rajono šiame sąraše nebuvo (2019 m. vasario 15 d. duomenys). 

Betgi šturmuoti parduotuvių tuomet nepuolėme. Šie­met įsitikiname, jog, siekdamos populiarumo bei gerų rei­tingų, kai kurios žiniasklaidos priemonės (beje, ir kai ku­rie politikai, kraudamiesi sau politinį kapitalą prieš Sei­mo rinkimus) tik didina įtampą visuomenėje. 

Tačiau psichologai aiškina, kad pas mus panikos dar nė­ra. Ir apskritai panika – tai na­tūralus baimės jausmas, kai siekiama apsisaugoti nuo ne­­ti­­kėtų grėsmingų situacijų, ka­­tastrofų bei pavojaus gyvybei. Pa­nika pasireiškia staigia ir stipria baime, kuri užvaldo ar užgožia mąstymą, dažnai apima visą grupę žmonių ar gyvūnų. Wikipedia teigia, kad žodis panika kilęs iš graikų kalbos žodžio panikon, reiškiančio priklausantis Panui, nes šis graikų dievas paslaptingais garsais miškuose ir laukuose neva galėjo sukelti didelę, nepagrįstą baimę bandoms, minioms ar pavieniams žmonėms apleistose vietose.

Vertindami paniką kaip natūralų padidintos baimės ar nevaldomo nerimo jausmą, šian­dien patariame: ramiai at­­sisėskite prie kavos puodelio, paimkite į rankas komunika­cijos specialistės Gintarės Jan­kauskienės prieš pusantrų me­­tų išleistą knygą „Panikos prie­­puoliai. Išsivaduok iš neri­mo ir baimių“. Paskaitykite. Ta­­da paaiškės, jog panikos prie­puoliai, didžiulis nerimas ir bai­mė – ar dėl savo ar­ba dėl ar­timųjų sveikatos, ar dėl artė­jančio karo, ar dėl ki­tų ka­taklizmų grėsmės – yra na­tū­­ra­lus savisaugos jausmas, bū­din­­gas kas trečiam Lie­tu­vos gy­ven­tojui. Tik tiek. 

Česlovas IŠKAUSKAS

Atnaujinta Penktadienis, 06 kovo 2020 08:18
2016 © „Šilalės artojas“ – Šilalės rajono laikraštis. Visos teisės saugomos