Virusas mus sutelkia ir suartina
Kai vienoje iš savo apžvalgų parašiau, jog žaibiško koronaviruso plitimo metu nereikia sėti panikos, vienas paskambinęs skaitytojas išbarė: kodėl skleidi nusiraminimo nuotaikas, juk pandemija gresia tautos išnykimu...
Visokių žmonių yra. Vienas tiki Mikaldos pranašystėmis, kuriose buvo rašoma, kad, pamenu, dar 1980 m. turėjo ateiti pasaulio pabaiga, kitas nusiteikęs filosofiškai, jog mes visi laikini šioje Žemėje, trečias gi panyra į aklą depresiją. Ir vis dėlto tikiu, kad racionaliai, pozityviai bei optimistiškai mąstančiųjų yra dauguma. Vertas pagyrimo ir ramų, pasitikintį toną užduodantis sveikatos apsaugos ministras, pagal profesiją psichiatras Aurelijus Veryga, kuriam patikėta vadovauti visai pasipriešinimo koronavirusui misijai.
Tautos išnykimą gali lemti kiti veiksniai – savo kalbos praradimas, kaimynų agresija, ilgalaikė asimiliacija, kaip atsitiko su prūsais. Tačiau Lietuva išsilaikė ilgus šimtmečius. Pavyzdžiui, jos neįveikė net maras. Šaltiniai tvirtina, kad nuo XV a. iki XVIII a. dabartinėje mūsų šalies teritorijoje vyko net 22 maro epidemijos. Baisiausia buvo kilusi 1710–1711 m., kai išmirė du trečdaliai Lietuvos gyventojų.
Pastebėta, jog epidemijos labiausiai plisdavo žmonijai nusilpus, badaujant, vykstant karams, revoliucijoms bei okupacijoms, esant blogoms higienos sąlygoms, plūstant daug pabėgėlių. Pavyzdžiui, viena didžiausių žmonijos istorijoje buvo 1918–1920 m. pasaulyje išplitusi (teigiama, kad taip pat iš Kinijos) „ispaniškojo gripo“ epidemija, nusinešusi nuo 25 iki 50 mln. gyvybių.
Nuo 1700 m. Abiejų Tautų Respubliką niokojo Šiaurės karas, o nuo 1706-ųjų trejus metus kaimyninėje Prūsijoje užderėjo ypač skurdus derlius. Prisidėjo ir labai šalta 1708 –
1709 m. žiema, kuri išnaikino pasėlius, o vasaros buvo itin sausos. Plėšikaujančios kariuomenės siaubdavo maisto išteklius ir ištisus regionus versdavo badauti. Maro banga prasidėjo 1708 m. vasarą Prūsijos Mozūrijoje, o jau 1709 m. sausio 4 d. pasiekusi Pilupėnų parapiją (dabar Karaliaučiaus sritis) liga nusinešė 20 gyvybių.
Kunigas Jonas Reitelaitis, 1957 m. parašęs mano gimtojo Balbieriškio parapijos istoriją, pastebi, jog čia maro metu išmirė trys ketvirtadaliai žmonių. Antai bažnyčios inventoriuje 1714 m. buvo rašoma, kad klebono jurisdikoje (pavaldume) daržus buvo pasiėmę tik 12 šeimų, kai prieš marą buvo keli šimtai gyventojų.
Archeologas Šarūnas Subatavičius šaltiniuose aptiko ir savo tinklalapyje Praeitiespaslaptys.lt rašė, jog Lietuva atsigavo negreitai, tik praėjus 50–80 metų po epidemijos. Išmirusių katalikų vietą miesteliuose dažniausiai užėmė žydai, o kaimuose – iš rytinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijų atkeldinti valstiečiai. Epidemija, kaip įtariama, kilusi iš Lenkijos ir Vokietijos pirklių laivų (greičiausiai nuo žiurkių), tuomet apėmė dideles teritorijas nuo Saksonijos iki Prūsijos ir Žemaitijos, nusidriekė per Gardiną ir Vilnių Moskovijos link, bet Rytuose sustojo.
Šis pavyzdys – ne bauginimui. Tada buvo gūdus karų ir badmečių laikotarpis. Žmonės neturėjo paprasčiausių priemonių apsiginti nuo ligų. Mirusiuosius tiesiog versdavo į duobes ir užpildavo storu kalkių sluoksniu. Dar ir šiandien bijoma vadinamų markapių, pavyzdžiui, Klaipėdoje, kurią maro pikas buvo pasiekęs jau 1710 m. rugpjūtį.
Tačiau Lietuva išliko dar šimtmečius. Dabar kiti laikai. Ir vis dėlto ką tik atšvęstas Nepriklausomybės atkūrimo 30-me-
tis mus tarsi tikrina: ar mokame ne tik švęsti, bet ir vienas kitą saugoti, ar esame susitelkę bei pasirengę ištiesti pagalbos ranką artimam, ar tikrai mylime savo senelius, o seneliai – anūkus ir vaikus, galų gale – ar mylime savo Tėvynę, ar dar mokame gyventi šeimose. Neveltui sakoma, kad nelaimės suartina. Bet tai priklauso nuo kiekvieno iš mūsų.
Česlovas IŠKAUSKAS