Virusas politikų galvose

Nepaisant nerimo dėl koronaviruso, jau pradėjome galvoti, kada sėsime, kada sodinsime, kur ir kaip įsigysime sėklų, daigų, kokia darže bus sėjomaina, ar ne laikas ruošti žemę šiltnamyje... Mintys nelengvos, nes mūsų planus kaip reikiant jaukia nelemtas virusas, kone visą tautą nubloškęs į izoliaciją.

Bet šiame pasipriešinimo infekcijai fronte nerimsta ir politinės batalijos. Kaipgi kitaip: juk tokia žmogiškoji prigimtis – pulti prie lovio, versti oponentą iš kėdės, lieti pagiežą ir prisiminti senas nuodėmes (kitų). Tiesa, kaip pastebėjo politikos apžvalgininkas Kęstutis Girnius, praėjusią savaitę įsivyravo lyg ir paliaubos.

„Vadovaujantys politikai laikėsi santūriai, vienas kitam nepriekaištavo, nesistengė vieni kitiems suversti atsakomybės. Opozicija neskubėjo kritikuoti valdžios veiksmų“, – rašė jis BNS komentarų skiltyje. 

Prezidentas Gitanas Nausėda švelniai pakritikavo Vyriausybę, surado ne­žymių trūkumų ministro Aurelijaus Ve­rygos darbe, su ašaromis akyse pakalbėjo apie tautos išlikimą. Saulius Skvernelis rado kompromisą: jis nenušalino A. Verygos iš Ekstremalių situacijų centro vadovo pareigų, o tapo dar vienu jo viršininku – įkūrė specialų krizės valdymo komitetą. 

Atrodo, viskas aprimo. Bet Seimo, nulindusio į aklinus apkasus, opozicija vėl pagalando ietis. Gabrielius Landsbergis apkaltino Vyriausybę klaidomis ir paprašė Prezidentą skubiai sušaukti Valstybės gynimo tarybą. Kurtinančiu aidu nuskambėjo buvusios Prezidentės Dalios Grybauskaitės liapsusas: per LRT ji pareiškė, kad „šis ministras, apie kurį ten mėgina kažkas kalbėti, kad arklių nekeičia perėjoje, tai kažin ar jį galima laikyti tuo arkliu, kuris gali apskritai ką nors patraukti. Jis labiau primena kitą gyvūną, kuris tik moka prieštarauti, neigti, neleisti ir neduoti“.

K. Girnius šį nusišnekėjimą įvertino taip: „Krizės metu nevaldomas liežuvis tampa didžiule problema...“

Gerai, kad tokie palaidi liežuviai neturi atsako: psichiatras A. Veryga ramus ir kultūringas žmogus. Įsidrąsinęs tas kultūringas žmogus penktadienį nušalino nuo pareigų Kauno klinikinės ligoninės direktorių Albiną Naudžiūną, nes jam pakako vienos garsios žurnalistės socialiniuose tinkluose pasidalintų nuotraukų, esą ligoninėje gydytojai bei personalas kelis kartus naudoja tas pačias apsaugos priemones. Policiniu įkarščiu sureagavo ir Premjeras. Tačiau šeštadienį jau buvo minama ant stabdžių: įsižeidęs ligoninės vadovas „turi palaukti šone“, kol vyks tyrimas. Mat gydymo įstaiga nebuvo gavusi pakankamai apsaugos priemonių, kad jas galėtų keisti po kiek­vienos pamainos.  

Ketvirtąja valdžia vadinamos žiniasklaidos klausyti reikia, juo labiau, jog ji dabar, rodos, pakilusi į antrąją poziciją. Bet ar visada?

Vyriausybė kovai su virusu skiria milžiniškas lėšas, dar milijardus skolinasi. Tačiau aukoja ir verslininkai, sporto, meno pasaulio veikėjai, šiaip pavieniai žmonės. Pavydime, kai Ronaldo arba koks Gasolis ar Messis tam skiria milijonus – jie pasaulinio masto turtuoliai. Tačiau netrūksta jų ir Lietuvoje. Antai pirmasis Lietuvos nacionalinis mecenatas, bendrovės „Teltonika“ vadovas Arvydas Paukštys, kurio milijoninės paramos dėka prieš dvejus metus mano gimtinėje buvo pastatyta 2013 m. sudegusi Balbieriškio bažnyčia, dabar iš įmonės pelno Prienų savivaldybei skyrė apie 50 tūkst. eurų kovai su pavojingu užkratu...

Kadenciją baigusi Prezidentė D. Grybauskaitė iš savo vadovaujamo paramos fondo ko­voje su koronavirusu skyrė 14 mln. Eur mokslininkams, kuriantiems įrankius viruso sukeliamos infekcijos diag­nostikai, bei nupirko tūkstančius apsisau­gojimo priemonių.

Profesorius Vytautas Landsbergis iš savo paramos fondo skyrė 100 tūkst. Eur. Pusė labdaros teko Laisvės TV akcijai „Laikykitės, medikai“ ir tiek pat Vilniaus miesto savivaldybės „Gyvybės langelis medikams“ fondui.

Tačiau atsirado tokių, kurie puolė menkinti šias puikias iniciatyvas ir kaltinti paramos teikėjus visomis nedorybėmis, pradedant pinigų savinimusi, baigiant senomis biografinėmis „nuodėmėmis“. Nevardinsiu to deguto pilstytojų – mes juos puikiai žinome. Nuo neatmenamų laikų kai kurie veikėjai, net iš man artimo žurnalistų luomo, nepatekę prie valdžios lovio, taškosi į kairę ir į dešinę, kurpdami visokius paskvilius apie profesoriaus tvartelius, jo visko pertekusią giminę, apie eksprezidentės „juodus“ darbelius ir „nešvarią“ praeitį.

Šiuo neramiu metu, kai galvoje ne pavasario žibutės ir pomidorų daigai, mums reikia susitelkimo, o ne drabstymosi purvais. Ir ne politinių rietenų valdžios Olimpe. 

Česlovas IŠKAUSKAS