Šviesos ir prisikėlimo metas

Atėjo šventas metas – šv. Velykų laukimas. Nereikia būti uoliam tikinčiajamm, kad prisimintumei: grįžta tė­vai Verbų sekmadienio rytą iš bažnyčios, išverčia mus mažiukus iš lovų ir sušeria kadaginėmis šakelėmis, tardami „Verba muša, ne aš mušu, už nedėlios bus Velykos!“ Tada ir mes lyg pašventinti. Šokam visi tarsi įgelti, bet linksma, juokas, pakilu...

Nepamenu, ar kada nors neturėjome Verbų puokštelės – to simbolio, kuris pagal šv. Raštą reiškia Kristaus įžengimą į Jeruzalę. Šiemet kitaip: nors gamta tiesiog sprogdina atūžiantį pavasarį, esame susigūžę, atsargūs, įtarūs, baimingi. O be reikalo.

Kardinolas Sigitas Tamkevičius savo homilijoje Verbų proga rašė: „Šiuo sunkiu Lietuvai ir visam pasauliui laikotarpiu nedejuokime, bet elkimės kaip apaštalas Paulius: visa, ką teks patirti, dėkime prie Jėzaus kryžiaus; kur reikia pasikeisti, keiskimės; išbraukime iš mūsų gyvenimo savimeilę bei savanaudiškumą ir pastebėkime žmones, kuriems galbūt reikia mūsų dėmesio bei pagalbos...“

Istorija rodo, jog būtent per sunkmečius lietuvių tauta susitelkia, vienijasi, susikimba „už rankų ir širdžių“ ir taip įveikia visas negandas. Ar šiandien mes kitokie?

Nelemta pandemija mus jau daug ko išmokė. Sūnums, dukterims, anūkams tarsi ir pridera globoti senolius, bet štai anądien skambina kaimynė – mokytoja iš rusų mokyklos: ar jums nereikia ko padėti, nupirkti maisto, vaistų ar ką nugabenti? Jaudina iki sielos gelmių. Juk susitikę su ja beveik nekalbėdavome. Kaip dabar įprasta tarp kaimynų...

Išmokome gyventi virtualiai. Šio žodžio labai nemėgstu, nes jis rodo mūsų susvetimėjimą, abuojumą artimam, santykių šaltumą. Tačiau viruso plitimo sąlygomis mūsų vaikai ir anūkai mokosi per 

kompiuterius ir televiziją, tokiu būdu net sportuoja, mankš­tinasi, lanko visokius būrelius, kepa pyragus. Kažkur net išpažintys priimamos privažiavus automobiliu. Televizija mums dovanoja puikius koncertus iš namų. 

Ir mes, vyresnieji, prigludę prie radijo imtuvų ir televizorių. Tiesa, ne viskas mums ten patinka. Daug visokio šlamšto, netikrų dievukų, mėgavimosi vietiniais pranašais, laidose pastebimas ir „paaug­lystės sindromas“, kai pašnekovui tariama: sėskime, paplepėkime, nesvarbu, apie bet ką... O vieną dieną pasigavau kultiniu tapusį ir Kanuose „Auksine palmės šakele“ bei net 4 „Oskarais“ apdovanotą Pietų Korėjos režisieriaus Bong Joon-ho filmą „Parazitas“ (tiksliau būtų – „Parazitai“). Sunkiai gyvenanti korėjiečių šeima apgaule įsiskverbia į turtingo architekto namus ir juos pamažu užvaldo, paskui, nesveiko godulio pagauti, išžudo visą šeimą...

Ko mus moko tokie kūriniai? Ne, ne bolševikinio darbo žmonių susidorojimo su pasiturinčiais, o užuojautos, nuolaidumo, atgailos, sutari­mo ir artimo meilės. Kitas pasakys: gerai jam mylėti artimą, kai jis visko pertekęs... Tik nuosekliu darbu, pagalba vienas kitam, o ne revoliuciniu smurtu ir kerštu kitaip gyvenančiam ar galvojančiam galima kurti geresnę rytdieną.  

Koronavirusas dar nesitrau­kia. Nors mūsų verslininkai jau spaudžia Vyriausybę, kad ši atleistų karantino varžtus, atsipalaiduoti anksti. Net sukūrus naują vakciną (o ji pasirodys tik po kokių metų ar pusantrų), negalime tikėtis, jog būsime saugūs. Dažnai nusiraminimo virusą sėja patys valstybių vadovai. Visai neseniai iš Donaldo Trumpo lūpų girdėjome, kokia atspari COVID-19 yra Amerika ir jis pats, o šiandien užsikrėtusiųjų skaičiumi ji beveik triskart pralenkė Ispaniją ir Italiją. Baltarusijos lyderis Aleksandras Lukašenka bravūriš­kai šaiposi iš pandemijos, patardamas kaitintis pirtyje, gerti naminukę, žaisti ledo ritulį ir sėsti už „belaruso“ traktoriaus vairo...  

Šią šventinę savaitę mums nebūtina tiesti rankų į dangų ir šauktis Aukščiausiojo malonės. Kaip niekada turime laikytis 10 Dievo įsakymų ir juose neįrašytų bendrabūvio taisyklių: padorumo, savitarpio pagalbos, šviesios vilties bei pakantumo. 

Česlovas IŠKAUSKAS