Pavasario linksmybės ne pagal Donelaitį...
Pavasaris įsibėgėja. Ir nors lyg koks stabdis koronavirusas gadina nuotaiką, kelia įtampą ir ragina mus neatsipalaiduoti, tokia jau žmogaus prigimtis: veržtis į šviesą, dirbti įprastus darbus, kurti ir užkrėsti kitus savo optimizmu. Štai todėl nuvažiavęs į kaimą neatsistebi: ten žmonės šviesesni, giedresniais veidais, tarsi tas juodas viruso debesis tvyrotų kažkur toli toli...
Ar metas atsipalaiduoti?
Tai, kad Vyriausybė atleido karantino varžtus, galima vertinti dvejopai. Psichologiškai šitai mus nuteikia pozityviau: neva pandemija traukiasi, infekuotųjų kreivė „plokštėja“, o ir mirusiųjų procentas ne toks didelis. Vadinasi, galima bėgti į gatvę, parką, parduotuvę, aplankyti senelius...
Kita vertus, specialistai perspėja: priešingai negu tvirtina valdžia, pandemijos pikas dar nepasiektas, pavojus užsikrėsti nepraėjo, atsiranda vis naujų užkrato židinių, kaip atsitiko Nemenčinėje ir Klaipėdoje. Tiesą spaudos konferencijoje sakė Premjero patarėjas, Visuomenės informavimo grupės vadovas Giedrius Surplys, jog, sušvelninus karantino priemones, „žmonės pajuto laisvę ir pamiršo, kad Lietuvoje vis dar yra karantinas“.
Betgi pati Vyriausybė ir išprovokavo tą laisvę. Ji pasidavė stambiojo verslo spaudimui ir leido veikti smulkiojo bei vidutinio verslo įmonėms. Neva žmonės neišgyvena, miršta badu, kavinės ir parduotuvės prie bankroto ribos. Šitaip jie viliojami į gatves, į kavines, parduotuves, bendrauti su draugais, pasigražinti
salonuose bei pan. Tiesa, visiems taikomos griežtos karantino sąlygos. Bet kas sukontroliuos jų lankytojus: ar pyragėlius perka reikiamu atstumu ir atsiskaito ne grynaisiais, ar į parduotuvę užeina vienas, kiek jis ten išbūna. Ir ar kavutę lauke įmanoma gerti su kauke?
Savaitgalį tokie kontroliniai reidai vyko, tačiau tenka abejoti, ar, ištroškęs klientų, įmonės savininkas laikysis visų karantino reikalavimų, ar kiekvienam prekeiviui užteks atsakomybės.
Štai čia karantino varžtų atlaisvinimas gali virsti skaudžia pamoka: vien per praėjusio savaitgalio dienas nustatyta apie 150 naujų užsikrėtimo atvejų.
Kita vertus, galima spėti, kodėl stambiojo verslo rykliai nenumaldomai verčia Vyriausybę, nesulaukus tinkamo meto, ignoruoti pandemijos mastus. Politikams net įtakos daryti nereikia: vyks Seimo rinkimai, rinkimų kampanija jau prasidėjo, didžiausią paramą jiems skirs tas pats verslas.
Tad skuboti politikų sprendimai užgožia specialistų perspėjimus. O kai į šį chorą įsijungia įvairūs ekspertai, komentuojantys visai ne savo srities reiškinius, tampa tikrai linksma. Antai, žinomas finansų orakulas Nerijus Mačiulis leptelėjo, kad karantino sąlygas reikia švelninti, nes esą jo metu įvyksta daugiau savižudybių. Atvirą nusišnekėjimą neigia psichologai, kurie teigia, jog krizių metu savižudybių skaičius kaip tik mažėja, nes į jas linkę asmenys savo negalavimus perkelia į aplinką, taip tarsi rasdami kitas savo bėdų priežastis.
Šis tas linksmesnio
O Seimas ir toliau smaginasi. Jam nė motais, kad Prezidentas jį vėl supeikė, kad Parlamentas toliau yra neveiksnus, karantino sąlygomis nedirba visu pajėgumu. Šalies vadovo netenkina, kaip Seimas sprendžia Konstitucinio Teismo teisėjų kandidatūrų klausimą. Vaizduodami, jog dirba labai intensyviai, parlamentarai toliau iš balanos vežimą malkų priskaldo. Štai opozicija verčia iš posto NSGK pirmininką Dainių Gaižauską, kad šis nuslėpęs, jog karantino metu „spaudimo keliu“ išsityrė dėl koronaviruso. Seimo nariai įžvelgia sovietmečiu dvelkiančių privilegijų valdžiai kūrimą epidemijos metu.
Šiuo metu, kai reikia skubiai priiminėti kalną teisės aktų (pavyzdžiui, dėl efektyvios finansinės paramos verslui), Seimo nariai kraunasi politinį kapitalą, ruošdamiesi artėjantiems rinkimams.
Dar linksmiau skaityti mėnesio ataskaitą apie tai, kiek mūsų žiniasklaidoje buvo rašoma apie seksualinę orientaciją, tautines bendrijas bei musulmonus. Tokį žiniasklaidos monitoringą už kovą paskelbė Nacionalinis socialinės integracijos institutas. Iš šio tyrimo sužinome, jog praėjusį mėnesį seksualinės orientacijos tematika buvo paskelbtos 158 publikacijos, apie lenkų bendriją rašyta 207 kartus, o apie musulmonus – net 297 kartus. Kokia mums nauda iš tokio tyrimo? Nulinė. Nebent įdomu žinoti, kad tyrėjai atkreipė dėmesį ir į šių eilučių autoriaus straipsnį „Ko vertos pranašystės?“ „Šilalės artojo“ laikraštyje. Esą jis „sieja nelaukiamiausias pasaulio negandas su musulmonų bendruomene“...
Česlovas IŠKAUSKAS