„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Praeities šešėliai

Šįkart nukreipkime dėmesį nuo koronaviruso – atrodo, jis pats, tarsi tai supratęs, pamažu jau traukiasi į tamsų pašalį. Pakalbėkime apie vieną datą, su kurios „herojumi“ dažnas išaugo, nešė jo ideologijos vėliavą ir dirbo ja grįsto režimo naudai.

Praėjusį trečiadienį, balandžio 22-ąją, kai kas vis dar pažymėjo Rusijos bolševikų vado Vladimiro Iljičiaus Ul­ja­novo (Lenino) 150-ąsias gimimo metines. Rusijoje šį jubiliejų atšventė nebent būrelis G. Ziuganovo komunistų, kurių reitingas balandį tesiekia 13,2 proc., dar vienas kitas leninizmo teoretikas, šiandien giriantis garsųjį perversmininką ir jo 1918 m. rugpjūtį pradėtą „masinio teroro“ kampaniją prieš buožes, popus ir baltagvardiečius. Dar po dviejų metų, išgirdęs, kad Lat­vijoje ir Estijoje buria­mos antibolševikinės formuotės, įsakė iš Lietuvos kilusiam Fe­liksui Dzeržinskiui „karti visus juos ir už kiekvieną pakartą duoti 100 tūkstančių rublių premiją...“

Su Lietuva, kuri, praėjus vos keturiems mėnesiams nuo bol­ševikinio perversmo, paskelbė Nepriklausomybės ak­tą, Le­nino santykiai buvo geresni. Gal todėl, kad iš čia buvo kilę žiauriausi jo parankiniai, gal kad gerokai prieš sukilimą, 1895 m. rugsėjo 19-ąją, bū­simas revoliucijos vadas bu­vo apsistojęs Vilniaus geležinke-

lio stotyje ir spėjo pabendrau­ti su vietos socialde­mokratų lyderiu, gydytoju ginekologu Jonu Andriumi Do­ma­še­vi­čiu­mi, o beveik po me­tų buvo įkurta LSDP; gal kad žydiško kraujo turėjusio Le­ni­no dėka Vilnius laikomas BUND – Žy­dų darbo partijos įkū­rimo vie­ta... 

Kažkada „Dviračio šou“ juo­kais iškėlė kitą versiją. Kal­bė­ta, jog Leninas mirė nuo sifilio, tad humoro laidos autoriai pajuokavo, esą jis sifiliu užsikrėtė ne kur Šveicarijoje ar Paryžiuje, o Vilniuje, kur 1895-ųjų rudenį pakeliui į Sankt Peterburgą užsuko keletui valandų. Per tą laiką bendraminčiai jį neva ne tik pamaitino, aptarė socialdemokratų judėjimo reikalus, bet 25-erių jaunuoliui pa­rūpino ir visokių malonumų...

80-ųjų pradžioje jau buvau girdėjęs tokius gandus, tad, būdamas radijo kursuose Mask­voje, prisijungiau prie mūsų ekskursijos Gorkuose – buvusioje Lenino rezidencijoje. Nutaikęs progą, gidės paklausiau, kodėl Leninas neturėjo vaikų ir nuo ko mirė. Moteris piktai atšovė, kad „tokie klausimai yra Pabaltijo nacionalistų išmislas“...

Apskritai Baltijos šalims palankumo nejautęs Leninas po nemažų dvejonių sutiko, jog 1920 m. liepos 12 d. būtų pasirašyta Lietuvos ir Sovietų Rusijos taikos sutartis, kuria Rusija „be atodairų pripažino Lietuvos valstybės savarankiškumą ir nepriklausomybę su visomis iš tokio pripažinimo einančiomis juridinėmis pasekmėmis...“ Kaip rašė Adolfas Šapoka 1936 m. išleistoje „Lietuvos istorijoje“, tai buvo teigiamas žingsnis dviejų valstybių santykiuose, leidęs mūsų jaunai valstybei susigrąžinti Vilnių ir daugiau jėgų skirti pasipriešinimui pilsudskinei Len­ki­jai.

Šiandien aktualus ne Le­ni­no atminimo klausimas. Da­bar­tinėje Rusijoje svarbiau­siu tapęs Stalinas, ku­ris įtariamas net organizavęs pasikėsinimus į Leniną. Pas­ta­­rasis užsiaugino gyvatę sa­vo užantyje. Stalinas pasi­nau­do­jo tuo, kad 1922 m. gruo­džio 16 d. Leniną ištiko para­lyžius, ir jam teko 30-ąją paskelbti SSSR įkūrimą... Po Le­nino mirties 1924 m. sausį jo įpėdinis apskritai įsisiautėjo. Dar ir šiandien jo valdymą bei pergales šlovinantys istorikai ciniškai rašo: „Vakarai laimėjo Šaltąjį karą ir įveikė SSRS, bet tai nereiškia jos silpnumo... Juk bet koks invalidas sifilitikas gali smogti iš nugaros jėgomis trykštančiam vaikinui... Bet atplėšti nuo mūsų tėvynės rusų miestai ir žemės turi sugrįžti jų šeimininkui... Mūsų tėvynė vėl bus stipri ir graži, tai bus nauja Sąjunga. Juk ne pirmą kartą kylame iš pelenų...“ (iš Nikolajaus Jakovlevo knygos „Stalinas. Kelias į viršų“).

Pagrindinius stalininius me­todus, atkuriant imperijos galią ir griebiantis represyvios agresyvios politikos, perėmė V. Putinas. Imituodamas valdžios atsisakymą, jis tik stip­rina savo pozicijas, kaip ir Stalinas prieš savo mirtį. Pas­ta­rasis sulaukė 74-erių, V. Pu­ti­nui dabar 68-eri...

Česlovas IŠKAUSKAS