Logo
Spausdinti šį puslapį

Jaunų pavasaris

Šiemet pavasaris šykštus: padalina po vieną šiltą gražią dieną, ir tuo turime džiaugtis. Bet, kaip sakoma, ačiū ir už tai – tokie neramūs šie metai. Tačiau tokia jau žmogaus prigimtis: jis skuba atsitiesti, išsiveržti iš vienat­vės, atkurti tai, kas sugriuvo, įžvelgti šviesą tunelio gale.

Pirmiausia šitai jaučiame tarp jaunimo. Nugriaudėjo Pas­kutinis skambutis. Šįkart jis buvo kitoks, taip sakant, aidintis gryname ore. Gražu klau­syti, kaip linksmai merginos ir vaikinai pasakoja apie savo mokslus, karantiną ir ateities planus. Mokykimės iš jų, niurzgliai!

Jaunimas santūriai ir uoliai išmoko pandemijos pa­mo­­kas. Mano anūkai, tėvų spren­dimu, neskuba grįžti į mo­kyk­lą, na, nebent pasimatyti su draugais… Mažėlis geriau anks­čiau atvažiuos pas se­ne­lius į kaimą.

Savivaldybių pa­teik­tais duomenimis, tik kelios šalies mo­kyklos planuoja mokslo metus tęsti įprastu būdu ir mokytis klasėse, o dauguma – 75 proc. iš visų 1055 veikiančių bend­­rojo ugdymo mokyklų – iš­mo­ko m­o­kytis nuotoliniu būdu. Jeigu kada nors kils kita pandemija ar kokia krizė, mes jau būsime neblogai paruošę na­mų darbus.

Prarastas švietimo sezonas? Anaiptol. Nuo kovo mė­ne­sio, kai buvo uždarytos mo­kyklos, tie, kurie ir taip bu­vo uolūs bei siekiantys žinių, be­maž neatsiliko nuo moky­mo programų. Kas netin­gi, vadovėlius ir užduotis per­žvel­gia į priekį. Antai, kai jau ga­lėjau aplankyti anūkus, nu­stebau, kad jie per nuotoli­nio mokymo valandą nega­li nė atsitraukti nuo savo kom­piuterių ir – jokių čia seniai matytų svečių! Žinoma, kontakto su draugais, tiesioginio buvimo klasėse pasiilgo visi.

Ir vėlgi (gal čia jau aš imu senjoriškai burbuliuoti?) negaliu atsistebėti kai kuriais veikėjais, kurie tiesiog netelpa savo kailyje, maišydami su purvais visas be atran­kos Vy­riausybės kovos su koronavirusu priemo­nes. Euro­par­la­mentaras And­rius Kubilius trykšta panieka Aurelijui Ve­ry­gai, savo internetiniame die­­no­raštyje jį pavadinęs „fiu­re­riuku“.

Užgesusi kino žvaigž­dė, Ne­pri­­klausomybės ak­to signata­rė Nijolė Oželytė re­­ko­­men­da­cijas senjorams veng­­ti lankytis viešose vieto­se ir įstaigose vadina „mora­li­­niu teroru“, jų paniekinimu. Jai pasirodė, jog kai kurių vers­li­nin­kų ant kavinių du­rų iš­ka­bintas perspėjimas „Drau­džia­­ma...“ – tai Sauliaus Skver­­­nelio ir A. Ve­rygos darbas. N. Ože­lytė sakė galinti vadovauti net senjorų sukilimui prieš valdžią.

Melagienoms pasidavė ištisos organizacijos. Štai filosofo Vytauto Radžvilo vadovaujamas Nacionalinis susivienijimas paskelbė pareiškimą dėl vyresnio amžiaus asmenų diskriminacijos. Jame teigiama, kad sveikatos apsaugos ministro, ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo 2020 m. gegužės 13 d.

sprendimas, įpareigojantis mai­tinimo ir pasilinksminimo vadovus matomoje vietoje pateikti informaciją, jog tose įstaigose „nerekomenduoja­ma lankytis rizikos grupės (vyresniems nei 60 m. ir (ar­ba) sergantiems lėtinėmis li­go­mis asmenims“ prieštarauja Lietuvos Konstitucijos 29 straipsniui ir yra diskriminacinio pobūdžio. Taip A. Ve­ry­gos patarimas verslininkų už­ra­šuose virto draudimu.

Komiška tokio pareiškimo išraiška – praėjusią savaitę prie Seimo vykęs mitingas prieš įvairius karantino suvaržymus. Ten sklido visokie neįtikėtini reikalavimai, net – prieš priverstinį žmonių „čipavimą“ nuo viruso. Mes žinome apie siūlomus automo­bilių „čipavimus“, jau pradė­tus šunų įskiepius, tačiau apie prievartinį „čipų“ įterpimą į žmogaus organizmą, kovojant su šiuo virusu, teko girdėti tik iš sąmokslo teorijų skleidėjų. Na, ir mitinge – iš Seimo narių Naglio Puteikio bei Petro Gražulio...

Geriau jau pasikliauti moks­lininkų svarstymais. An­tai pro­fe­sorius Vytautas Uso­nis sa­ko, kad į įprastą gyveni­mą grįšime tuomet, kai epide­miologine prasme visiškai sumažės viruso plitimas ir didžioji dalis visuomenės įgis imunitetą. Taip atsitiks tada, kai visuomenės imunitetas pasieks maždaug 60–70 proc. ly­gį. Neguodžiantis prane­ši­mas. Į jį apžvalgininkas Kas­ty­tis Sta­lioraitis su ironija atsakė, kad, jo skaičiavimais, kol už­sikrės 60 proc. Lietuvos gyventojų, praeis 230 metų...

Iš tikrųjų karantinas sukėlė daug visokių svarstymų bei judėjimų. Bet svarbiausias mū­sų optimizmo šaltinis išliko: pažvelkime į jaunų žmonių veidus. Ne tik tų, kuriems nuskambėjo Paskutinis mokyklinis skambutis, ar tų, kurie rudenį vėl sugužės į klases. Kaip kažkada rašiau eilėraštyje: eini gatve, ir šypsenos pavasariu pakvimpa...

Česlovas IŠKAUSKAS

2016 © „Šilalės artojas“ – Šilalės rajono laikraštis. Visos teisės saugomos