Jaunų pavasaris
Šiemet pavasaris šykštus: padalina po vieną šiltą gražią dieną, ir tuo turime džiaugtis. Bet, kaip sakoma, ačiū ir už tai – tokie neramūs šie metai. Tačiau tokia jau žmogaus prigimtis: jis skuba atsitiesti, išsiveržti iš vienatvės, atkurti tai, kas sugriuvo, įžvelgti šviesą tunelio gale.
Pirmiausia šitai jaučiame tarp jaunimo. Nugriaudėjo Paskutinis skambutis. Šįkart jis buvo kitoks, taip sakant, aidintis gryname ore. Gražu klausyti, kaip linksmai merginos ir vaikinai pasakoja apie savo mokslus, karantiną ir ateities planus. Mokykimės iš jų, niurzgliai!
Jaunimas santūriai ir uoliai išmoko pandemijos pamokas. Mano anūkai, tėvų sprendimu, neskuba grįžti į mokyklą, na, nebent pasimatyti su draugais… Mažėlis geriau anksčiau atvažiuos pas senelius į kaimą.
Savivaldybių pateiktais duomenimis, tik kelios šalies mokyklos planuoja mokslo metus tęsti įprastu būdu ir mokytis klasėse, o dauguma – 75 proc. iš visų 1055 veikiančių bendrojo ugdymo mokyklų – išmoko mokytis nuotoliniu būdu. Jeigu kada nors kils kita pandemija ar kokia krizė, mes jau būsime neblogai paruošę namų darbus.
Prarastas švietimo sezonas? Anaiptol. Nuo kovo mėnesio, kai buvo uždarytos mokyklos, tie, kurie ir taip buvo uolūs bei siekiantys žinių, bemaž neatsiliko nuo mokymo programų. Kas netingi, vadovėlius ir užduotis peržvelgia į priekį. Antai, kai jau galėjau aplankyti anūkus, nustebau, kad jie per nuotolinio mokymo valandą negali nė atsitraukti nuo savo kompiuterių ir – jokių čia seniai matytų svečių! Žinoma, kontakto su draugais, tiesioginio buvimo klasėse pasiilgo visi.
Ir vėlgi (gal čia jau aš imu senjoriškai burbuliuoti?) negaliu atsistebėti kai kuriais veikėjais, kurie tiesiog netelpa savo kailyje, maišydami su purvais visas be atrankos Vyriausybės kovos su koronavirusu priemones. Europarlamentaras Andrius Kubilius trykšta panieka Aurelijui Verygai, savo internetiniame dienoraštyje jį pavadinęs „fiureriuku“.
Užgesusi kino žvaigždė, Nepriklausomybės akto signatarė Nijolė Oželytė rekomendacijas senjorams vengti lankytis viešose vietose ir įstaigose vadina „moraliniu teroru“, jų paniekinimu. Jai pasirodė, jog kai kurių verslininkų ant kavinių durų iškabintas perspėjimas „Draudžiama...“ – tai Sauliaus Skvernelio ir A. Verygos darbas. N. Oželytė sakė galinti vadovauti net senjorų sukilimui prieš valdžią.
Melagienoms pasidavė ištisos organizacijos. Štai filosofo Vytauto Radžvilo vadovaujamas Nacionalinis susivienijimas paskelbė pareiškimą dėl vyresnio amžiaus asmenų diskriminacijos. Jame teigiama, kad sveikatos apsaugos ministro, ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo 2020 m. gegužės 13 d.
sprendimas, įpareigojantis maitinimo ir pasilinksminimo vadovus matomoje vietoje pateikti informaciją, jog tose įstaigose „nerekomenduojama lankytis rizikos grupės (vyresniems nei 60 m. ir (arba) sergantiems lėtinėmis ligomis asmenims“ prieštarauja Lietuvos Konstitucijos 29 straipsniui ir yra diskriminacinio pobūdžio. Taip A. Verygos patarimas verslininkų užrašuose virto draudimu.
Komiška tokio pareiškimo išraiška – praėjusią savaitę prie Seimo vykęs mitingas prieš įvairius karantino suvaržymus. Ten sklido visokie neįtikėtini reikalavimai, net – prieš priverstinį žmonių „čipavimą“ nuo viruso. Mes žinome apie siūlomus automobilių „čipavimus“, jau pradėtus šunų įskiepius, tačiau apie prievartinį „čipų“ įterpimą į žmogaus organizmą, kovojant su šiuo virusu, teko girdėti tik iš sąmokslo teorijų skleidėjų. Na, ir mitinge – iš Seimo narių Naglio Puteikio bei Petro Gražulio...
Geriau jau pasikliauti mokslininkų svarstymais. Antai profesorius Vytautas Usonis sako, kad į įprastą gyvenimą grįšime tuomet, kai epidemiologine prasme visiškai sumažės viruso plitimas ir didžioji dalis visuomenės įgis imunitetą. Taip atsitiks tada, kai visuomenės imunitetas pasieks maždaug 60–70 proc. lygį. Neguodžiantis pranešimas. Į jį apžvalgininkas Kastytis Stalioraitis su ironija atsakė, kad, jo skaičiavimais, kol užsikrės 60 proc. Lietuvos gyventojų, praeis 230 metų...
Iš tikrųjų karantinas sukėlė daug visokių svarstymų bei judėjimų. Bet svarbiausias mūsų optimizmo šaltinis išliko: pažvelkime į jaunų žmonių veidus. Ne tik tų, kuriems nuskambėjo Paskutinis mokyklinis skambutis, ar tų, kurie rudenį vėl sugužės į klases. Kaip kažkada rašiau eilėraštyje: eini gatve, ir šypsenos pavasariu pakvimpa...
Česlovas IŠKAUSKAS