„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Smėlio ir kitokios audros

Lietuvoje pagal jos mastus daug keistenybių. Ypač jų gausu prieš rinkimus, kurių per ketverių metų ciklą būna treji. Žinoma, mes neprilygsime Donaldo Trumpo akibrokštams, kai jis stengiasi sublizgėti geografijos žiniomis, ar Vladimirui Putinui, įžūliai revizuojančiam Bal­tijos šalių istoriją, ir net mūsų tautiečiui, buvusiam Bo­gotos merui Antanui Mockui, kuris bėgiodavo miesto gatvėmis persirengęs supermeno kostiumu, o būdamas Ko­lumbijos universiteto rektoriumi savo studentams parodė nuogą užpakalį...

Merų pramogos

Ne, Lietuvos politikai kitokio sukirpimo. Ką ten koks Šilalės meras su savo užmojais ir planais! Štai Vilniaus vadovai kai drioksteli kokią idėją, tai nuščiūva net Prezidentas. Prisimename 2011 m. tuome­čio Vilniaus mero pasivažinė­jimą šarvuočiu Gedimino pros­pektu, kai jis sumaigė ne vietoje paliktą „Mersedesą“. Rek­laminio klipo filmavimą skan­dinavams Artūras Zuokas tuo­met aiškino taip: man įgriso pra­bangių automobilių neteisėtas statymas pagrindinėje sostinės gatvėje...

Tiesa, atrakcija žmonėms patiko, ir politikas savo postą išsaugojo dar kelis metus. 

Po jo į mero kėdę sėdęs Re­migijus Šimašius irgi ne pės­čias. Tai įsako naktį nukabinti atminimo lentą žymiam partizaninio judėjimo vadui Jonui Noreikai-Vėtrai (jis esą dalyvavo žydų geto steigime), tai liepia rašyti gatvių pavadini­mus lenkų ir rusų kalbomis (o Katedroje laikyti pamaldas ir lenkų kalba), tai stoja prieš Vyčio paminklą Lukiškių aikštėje…

O dabar Lukiškių aikštė ta­po dar viena naujo mero aki­brokšto vieta. Be jokio svars­tymo miesto taryboje jis staiga nusprendė čia pripilti smė­lio, išdėlioti gultus ir įkurti paplūdimį. Nors jaunimui ši idė­ja patiko, tačiau dauguma kitaip laisvę suprantančių žmo­nių teigia, jog šitaip me­ras pa­niekino už tą laisvę ko­vo­jusių ir kentėjusių atminimą. Jie sako, jog sulyginti šią nuo­galių pramogą su NKVD ir so­vietinio saugumo represi­jo­mis, o pliažo gultus su ka­lė­ji­mo kamerų gultais yra švent­vagystė. Pridurkime dar tą mė­ga­vimąsi anglų kalba…  

Prieš metus įkurtos Laisvės partijos vadovė Aušrinė Ar­mo­naitė R. Šimašių regi ša­lies Prezidento poste. A. Zuo­kas su dar dviem antikvari­niais politikos dinozaurais Re­mi­gi­jumi Žemaitaičiu ir Artūru Paulausku taip pat veržiasi į valdžią. Jie ir toliau „daug ža­dantys”...

Aišku, rinkėjų valia spręsti, bet nemažai šansų, kad tokios reklaminės idėjos ne tik kad nepadės iškovoti žmonių autoriteto, bet išsvajota valdžia išbyrės lyg tas Lukiškių pap­lū­dimio smėlis pro pirštus… 

Ginčai su „braliukais“

Lietuvos santykiai su Balta­rusija ir Rusija ne medumi tepti. Bet štai pradeda griūti ir dviejų „braliukų“ kaimyninė draugystė. Istorikai primena 1919 m., kai lapkritį 150 latvių kareivių su dviem kul­kosvaidžiais ir dviem patran­komis užėmė Palangą ir visą ruožą su Būtinge bei Šventąja. Konfliktas buvo išspręstas tik 1921 m. kovą pasirašius su­tartį.

Kitas nesutarimas su Ry­ga kilo jau prezidentau­jant Algir­dui Mykolui Bra­zaus­kui. 1995 m. gegužės 20–21d. (suprask – naktį) po šaunios elitinės me­džiok­lės siurbčiojant na­mi­nę girios namelyje prie Mai­šia­galos, su Latvijos prezidentu buvo pasirašytas susitari­mas su „slaptaisiais protoko­lais” – perduoti Latvijai naf­tin­gą Baltijos jūros šelfą. Tuo­me­tiniais duomenimis, 2675 kv. kilometrų jūros teritorijoje galėjo būti nuo 8 iki 50 mln. tonų naftos atsargų.

Tiesa, po pusantrų metų, su­­pratęs padaręs klaidą, A. M. Bra­­zauskas savo parašą at­šaukė… Bet iki šiol jūros šleifo problema dviejų valstybių pa­sie­nyje neišnyko. 

O šiemet iškilo kita trintis. Pleištą įkalė Astravo ato­minė elektrinė, kurios pirmą reaktorių ketinama paleisti jau rugpjūtį. Pirks ar nepirks Ry­ga baltarusių elektros ener­giją? Latviai aiškiai nepasa­ko, ar jie įsipareigoja neskal­dyti išsvajotos baltiškos vie­ny­bės. Lietuviai nekantrauda­mi linčiuoja savo energe­ti­kos ministrą, jog šis ne­vy­ku­­siai veda derybas ir nuo­lai­­džiauja kaimynų pragma­tiz­­mui. Alyvos į ugnį įpylė kon­servatorių atstovas Žy­gi­man­tas Pavilionis, Latvijos TV lep­te­lėjęs, jog „Ryga dirba Pu­ti­nui” (ar atvirkščiai), jog Lat­vi­jos sprendimai – tai „Ru­sijos interesai” ir t.t.

Perfrazuojant žinomo filmo pavadinimą, birželis – sunki vasaros pradžia. Karšta ir spal­vinga. Smėlėta ir nervin­ga. Nugriaudėjo karantino per­kūnija, siaučia politinės liū­tys. Ar išlaikysime?

Česlovas IŠKAUSKAS