Smėlio ir kitokios audros
Lietuvoje pagal jos mastus daug keistenybių. Ypač jų gausu prieš rinkimus, kurių per ketverių metų ciklą būna treji. Žinoma, mes neprilygsime Donaldo Trumpo akibrokštams, kai jis stengiasi sublizgėti geografijos žiniomis, ar Vladimirui Putinui, įžūliai revizuojančiam Baltijos šalių istoriją, ir net mūsų tautiečiui, buvusiam Bogotos merui Antanui Mockui, kuris bėgiodavo miesto gatvėmis persirengęs supermeno kostiumu, o būdamas Kolumbijos universiteto rektoriumi savo studentams parodė nuogą užpakalį...
Merų pramogos
Ne, Lietuvos politikai kitokio sukirpimo. Ką ten koks Šilalės meras su savo užmojais ir planais! Štai Vilniaus vadovai kai drioksteli kokią idėją, tai nuščiūva net Prezidentas. Prisimename 2011 m. tuomečio Vilniaus mero pasivažinėjimą šarvuočiu Gedimino prospektu, kai jis sumaigė ne vietoje paliktą „Mersedesą“. Reklaminio klipo filmavimą skandinavams Artūras Zuokas tuomet aiškino taip: man įgriso prabangių automobilių neteisėtas statymas pagrindinėje sostinės gatvėje...
Tiesa, atrakcija žmonėms patiko, ir politikas savo postą išsaugojo dar kelis metus.
Po jo į mero kėdę sėdęs Remigijus Šimašius irgi ne pėsčias. Tai įsako naktį nukabinti atminimo lentą žymiam partizaninio judėjimo vadui Jonui Noreikai-Vėtrai (jis esą dalyvavo žydų geto steigime), tai liepia rašyti gatvių pavadinimus lenkų ir rusų kalbomis (o Katedroje laikyti pamaldas ir lenkų kalba), tai stoja prieš Vyčio paminklą Lukiškių aikštėje…
O dabar Lukiškių aikštė tapo dar viena naujo mero akibrokšto vieta. Be jokio svarstymo miesto taryboje jis staiga nusprendė čia pripilti smėlio, išdėlioti gultus ir įkurti paplūdimį. Nors jaunimui ši idėja patiko, tačiau dauguma kitaip laisvę suprantančių žmonių teigia, jog šitaip meras paniekino už tą laisvę kovojusių ir kentėjusių atminimą. Jie sako, jog sulyginti šią nuogalių pramogą su NKVD ir sovietinio saugumo represijomis, o pliažo gultus su kalėjimo kamerų gultais yra šventvagystė. Pridurkime dar tą mėgavimąsi anglų kalba…
Prieš metus įkurtos Laisvės partijos vadovė Aušrinė Armonaitė R. Šimašių regi šalies Prezidento poste. A. Zuokas su dar dviem antikvariniais politikos dinozaurais Remigijumi Žemaitaičiu ir Artūru Paulausku taip pat veržiasi į valdžią. Jie ir toliau „daug žadantys”...
Aišku, rinkėjų valia spręsti, bet nemažai šansų, kad tokios reklaminės idėjos ne tik kad nepadės iškovoti žmonių autoriteto, bet išsvajota valdžia išbyrės lyg tas Lukiškių paplūdimio smėlis pro pirštus…
Ginčai su „braliukais“
Lietuvos santykiai su Baltarusija ir Rusija ne medumi tepti. Bet štai pradeda griūti ir dviejų „braliukų“ kaimyninė draugystė. Istorikai primena 1919 m., kai lapkritį 150 latvių kareivių su dviem kulkosvaidžiais ir dviem patrankomis užėmė Palangą ir visą ruožą su Būtinge bei Šventąja. Konfliktas buvo išspręstas tik 1921 m. kovą pasirašius sutartį.
Kitas nesutarimas su Ryga kilo jau prezidentaujant Algirdui Mykolui Brazauskui. 1995 m. gegužės 20–21d. (suprask – naktį) po šaunios elitinės medžioklės siurbčiojant naminę girios namelyje prie Maišiagalos, su Latvijos prezidentu buvo pasirašytas susitarimas su „slaptaisiais protokolais” – perduoti Latvijai naftingą Baltijos jūros šelfą. Tuometiniais duomenimis, 2675 kv. kilometrų jūros teritorijoje galėjo būti nuo 8 iki 50 mln. tonų naftos atsargų.
Tiesa, po pusantrų metų, supratęs padaręs klaidą, A. M. Brazauskas savo parašą atšaukė… Bet iki šiol jūros šleifo problema dviejų valstybių pasienyje neišnyko.
O šiemet iškilo kita trintis. Pleištą įkalė Astravo atominė elektrinė, kurios pirmą reaktorių ketinama paleisti jau rugpjūtį. Pirks ar nepirks Ryga baltarusių elektros energiją? Latviai aiškiai nepasako, ar jie įsipareigoja neskaldyti išsvajotos baltiškos vienybės. Lietuviai nekantraudami linčiuoja savo energetikos ministrą, jog šis nevykusiai veda derybas ir nuolaidžiauja kaimynų pragmatizmui. Alyvos į ugnį įpylė konservatorių atstovas Žygimantas Pavilionis, Latvijos TV leptelėjęs, jog „Ryga dirba Putinui” (ar atvirkščiai), jog Latvijos sprendimai – tai „Rusijos interesai” ir t.t.
Perfrazuojant žinomo filmo pavadinimą, birželis – sunki vasaros pradžia. Karšta ir spalvinga. Smėlėta ir nervinga. Nugriaudėjo karantino perkūnija, siaučia politinės liūtys. Ar išlaikysime?
Česlovas IŠKAUSKAS