Valstybės ir Prezidento savaitė

Praėjusi savaitė buvo pažymėta išdidžiu Valstybės, kurios vardas Lietuva, žymeniu. Su pasikartojančiu jauduliu viso pasaulio lietuviai liepos 6-ąją giedojo himną, kurio žodžiai po daugiau kaip šimto metų tebėra stebėtinai aktualūs. Savaitė baigėsi Prezidento veiklos metinėmis, ir per visą žiniasklaidą nuvilnijo vertinimo, analizės, kritikos bei pagyrimų banga.

Lyderis su pliuso ženklu

Bandomuoju bet kurios institucijos periodu, kai ją vengiama vertinti, yra laikomos 100 dienų. Bet štai prabėgo beveik keturiskart daugiau. Esu toli nuo tos minties, kad šalies vadovą Gitaną Nausėdą reikėtų sumalti į miltus, kaip tai daro kai kurie retorikos vilkai ar išmanios Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) auklėtinės. Juo labiau, kad jauną Vilniaus universiteto mokslininką pažinojau dar nuo 90-ųjų pradžios, kai aspirantas su šeima glaudėsi kūdikio vystyklų kvapais persunktame Tauro bendrabutyje.

Nesiimu vertinti jo prezidentavimo visais aspektais. Pats G. Nausėda spaudos konferencijoje pripažino vienintelę didelę klaidą – Jaroslavo Narkevičiaus paskyrimą susisiekimo ministru. Tada buvo nusileista valdančiosios koalicijos spaudimui. Prezidentas iki šiol gailisi, jog nebuvo ryžtingesnis. Tas „trepsėjimas kojele” primena Valdo Adamkaus antrąją kadenciją, kai šis garbusis šalies vadovas vis reikšdavo „susirūpinimą”, bet neperžengdavo griežtumo rubikono. Dalia Grybauskaitė atvirkščiai – 

demonstravo kategoriškumą bei reik­lumą, todėl gerokai apgadino santykius su Vyriausybe ir valdančiaisiais. G. Nausėda, kuris, ko gero, iš visų Prezidentų plejados yra mažiausiai patyręs politikas, pasirinko aukso viduriuką. Ar tai charakterio bruožas, ar sumanus manevravimas dėl atsargumo – kol kas sunku spręsti.

Jeigu prakalbome apie charakterį, tai visi naujojo laikmečio vadovai yra labai skirtingi. Štai Vytautas Landsbergis buvo gudrus diplomatas, bet kartu ir bekompromisinis (tada juk buvo įtemptas metas), Algirdo Mykolo Brazausko stilius buvo sovietinio kumščio ir geraširdiškumo derinys (man jis kažkodėl primena Borisą Jelciną), V. Adamkaus inteligencija derinosi prie jo kompromisų ir nuolaidumo (nors už tai kai kas jį vadino bestuburiu), D. Grybauskaitė buvo griežto tono šalininkė (jos retorinis „topas” buvo Rusiją pavadinti „teroristine valstybe”), kiti valstybės vadovai išsamesnės analizės nenusipelnė.

Žinoma, G. Nausėda daro klaidų. Tačiau nagrinėti vien jas ir skubėti teisti šalies vadovą, sakykime, už tai, jog neuždengė skėčiu nuo šalčio tirtančio choro berniuko ar neįveikė valdančiųjų ir Premjero, siekdamas pašalinti iš posto arogantiškąjį susisiekimo ministrą, ar peikti už tai, kad pernelyg akcentuoja ryšį su tėvais ir gimtine, – tėra pilstymas iš tuščio į kiaurą. Man atrodo, kad prieš metus išsirinkome tinkamą šio nelengvo laikmečio Prezidentą.

Parlamentarizmo parodija

Kai skaitytojas paims į rankas šį laik­raštį, minėsime liūdną datą: prieš 80 metų, liepos 14 d., vyko sovietinio vadinamojo liaudies seimo rinkimai. Okupantas, kuris dviem etapais jau buvo įvedęs 130 tūkstančių raudonosios armijos kontingentą, užsmaugė du dešimtmečius egzistavusį jauną Lietuvos valstybės parlamentarizmą. 

Tą birželį prasidėjo spektaklis, kuris baigėsi liepos 14 d. marionetinio parlamento rinkimais (jie vieną dieną buvo pratęsti dėl rinkėjų boikoto), po savaitės sušauktu pirmuoju jo posėdžiu, paskelbusiu deklaraciją dėl prisijungimo prie SSRS, kurioje teigiama, kad „tik suvienytos sovietų respublikos gali atsilaikyti prieš imperialistinių valstybių pastangas pavergti mažas tautas…”

Kas atsitiko, įvedus šalyje vadinamą „liaudies valdžią“, puikiai žinome. Atrodytų, šiandien, kai Lietuvos valstybingumas neginčijamas, visi žino sovietinės okupacijos kainą. Bet štai neseniai užkliuvau už keisto portalo, pavadinto pretenzingu „Lietuvos diena” vardu. Portalas skelbia kažkokio „Kibirkšties” parengtą tuometinio marionetinio Lietuvos prezidento Justo Paleckio kalbą pirmajame liaudies seimo posėdyje, kuris vyko po savaitės (J. Paleckis. Ieškojome kelių tikrų. V., 1987). Kalba kaip kalba: argi Stalino statytinis galėjo kitaip kalbėti?

Bet štai „kagėbistiniu“ agento slapyvardžiu pasivadinęs įvado autorius „Kibirkštis“ aiškiai gėrisi tos kalbos leksika ir ilgisi anų laikų...

Neįtikėtina: ar dar yra tokių „paleckininkų“ nepriklausomoje Lietuvoje?

Česlovas IŠKAUSKAS