Apie patriotizmą ir gudų euforiją

Pradėsiu nuo Sigito Gedos eilėraščio eilučių: „Buvau į Lietuvą išėjęs. Ten paukščiai, moterys ir vėjas. Į dieną visos karvės ėjo, ir vėju siautė ir plazdėjo...“ Jas prisimi­niau savaitgalį, kai vietoj visokių užsienių pasukau Ry­tų ir Šiaurės Lietuvos link.

Pažintis su Šiaurės Lietuva

Pasirinkau tikslą – aplankyti keletą įspūdingiausių dvarų. Kelias nuo Zarasų palei Latvijos pasienį – kalvotas ir vingiuotas. Paskui prasideda derlingos lygumos, ir apie Bir­žus bei Pasvalį horizontas gerokai atitolsta. Už Onuškio dulkėtu vieškeliu, „apendikse“ prie pat sienos, pasiekiame Ilzenbergo dvarą – jaukų, vėsų ir lankytojų neužpildytą, puikiai restauruotą 10 hektarų parką su dvaro pastatais ir nuo 1515 metų plėtojamu ūkiu, kuris toks yra vienintelis Baltijos šalyse. Lankytojus pasitinka milžiniška bulvė – tarsi paminklas viduramžiais į Lietuvą įvežtam ir ypač paplitusiam šakniagumbiui (sakoma, jog Kolumbas jį atgabeno kaip gėlę).

Kitas mūsų kelionės objektas – Pakruojo dvaras. Čia vy­ko gėlių festivalis. Didžiulės, kvapą gniaužiančios kompozi­cijos, skulptūros, meninės instaliacijos verčia įsiamžinti. Čia

pat lauke vyksta vaidi­ni­­mas pa­gal V. Šekspyro „Va­sar­vi­džio nakties sapną“, įtrau­kian­tis ir žiūrovus. Mil­ži­niš­koje dvaro teritorijoje rasi ko nori: amatų dirbtuves, ūkį su „veikiančiais“ gyvuliais, spirito varyklą, alaus bravorą, Ne­įpras­tybių kambarį, arbatines, trak­tierius, gali paplaukioti Kruo­joje, nueiti į Meilės salą, net­gi pabuvoti Bausmių rūsyje. 

Tiesa, čia žmonių daug, o sau­lė kepina negailestingai. Dva­ras pritaikytas ir pramogai, ir poilsiui, ir apsipirkimui. Nors, čia, kaip ir visur Lietuvoje, galima įžvelgti ir kičo, ir apsileidimo, ir noro pasipelnyti, gerokai keliant kainas. Tokios vietos šalyje ypač atkuto, kai dėl koronaviruso apribotas lankymasis užsienio šalyse. 

Bet šitais savo įspūdžiais jokiais būdais neketinu reklamuoti lankytinų vietų, tik noriu nuraminti tuos niurzglius, kurie raunasi plaukus nuo galvos, negalėdami išvykti kur toliau, o sugrįžę turi izoliuotis. Lie­tuva yra įdomi, neištirta, sau­gi. 

Grįždamas šiaurinės Lietu­vos keliais, savyje pagavau pa­triotizmo intencijas: nors buvo Žolinės šventė, laukuose virė darbas. Pats metas kulti javus, gabenti juos į elevatorius, kurie, nepajėgdami sudoroti gausaus derliaus, grūdus – mačiau – pila į milžiniškus te­ri­konus. Žem­dirbiai skundžiasi, kad reikia stovėti ilgose eilėse, o grūdų kainos krinta. Supirkėjai neskuba jų parduoti. 

Vyrai, sukaitę nuo alsios kait­ros ir dulkių, kiauras dienas vairuoja kombainus, pila į savivarčius ir veža į surinkimo punktus. Pagarba jiems. Tokia štai Lietuva – žalia, darbšti, karšta. Didžiuokimės ja!

Gudai euforijoje

Antra savaitė mūsų dėmesys prikaustytas prie Baltarusijos. Praėjusi baigėsi didžiuliu mitingu Minsko centre, bet šalia vyko ir Aliaksandro Luka­šenkos palaikymo mitingas. Prieš tai antrą kartą per parą jis ir Vladimiras Putinas kalbėjosi telefonu. Užsitikrinęs Ru­sijos valdytojo paramą, A. Lu­kašenka mitinge vėl gyrėsi garantavęs baltarusiams gerą gy­venimą per 26 savo valdy­mo metus, pliekė NATO ir Va­karus, jog neva šie kėsinasi į valstybės nepriklausomybę, ir ragino į mitingą suvežtus savo rėmėjus ginti į pavojų patekusią savo tautą. Kliuvo ir Lietuvai. 

O ką Lietuva? Prezidento Gi­tano Nausėdos iniciatyva parengtą trijų dalių tarpininkavimo planą A. Lukašenka atmetė. Jam tarpininkų nereikia, nes, jei kas, į pagalbą ateis Rusijos „žalieji žmogeliukai“. Tuo tarpu Lietuvos vadovas, matyt, ir nesitikėjęs, jog siūlomas dialogas gali įvykti, pasigyrė, kad esą štai dėl šios iniciatyvos riaušės Minske nuščiuvo. Savimeilės sindromas?

Kas dabar? Jeigu streikuojančios Baltarusijos įmonės nutrauks savo protestus ir sukilėlių reikalavimai paskęs šventinėje euforijoje, opozicijai nenumačius tolesnių veiksmų, Bal­tarusijoje viskas liks kaip buvę. „Gėlių revoliucija“ (kiti šį pakilimą vadina „bulvių“, mat bulvė yra šios tautos nacionalinė daržovė) išsikvėps, ir mes vėl, kaip sakė užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, su Minsku palaikysime „pragmatiškus santykius“. 

Ar tikrai mums šalia reikia liepsnojančio laužo?

Česlovas IŠKAUSKAS