Kodėl dūsta savivalda?

Sakoma, kad savi marškiniai arčiau kūno. Todėl žmo­nėms rūpi ne tik Aleksejaus Navalno apnuodijimo pe­ripetijos, Aleksandro Lukašenkos represijos ar Do­nal­do Trumpo retorikos šuoliai, o ir savi reikalai: kaip rajone ar miestelyje sekasi gintis nuo koronaviruso, kada keli­ninkai pataisys rudens darganų apgadintą žvyrkelį, ko­kią ir kada gaus išmoką, dar – ką rinks į Seimą spalio 11-ąją. Tai štai apie tuos „marškinius“ platesne prasme. 

Praėjusią savaitę įvyko Pre­zidento Gitano Nausėdos inicijuotas kasmetinis Regionų forumas. Prezidentūroje ir Val­dovų rūmuose dvi dienas bu­vo aptarinėjami svarbiausi regionų politikos, savivaldos plėtros ir savarankišku­mo stip­rinimo klausimai. Pag­rin­di­niu jo akcentu tapo programos „Kurk Lietuvai” projekto dalyvių parengtas savivaldy­bių savarankiškumo stiprinimo priemonių planas. Antrą dieną Ekonominio bendradar­biavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) Lietuvos skyriaus vadovas, decentralizacijos eks­pertas Hansjörgas Blö­chli­geris skaitė pranešimą „Sėk­mingos decentralizacijos ke­lias“, diskutavo ekspertai.

„Kurk Lietuvoje“ atliko 55 sa­vivaldybių tyrimą, kurio pag­­rin­dinė išvada – suteikti savivaldai didesnį savarankiškumą, ypač finansinį. Šito pageidavo forume kalbėję rajonų merai ir centrinių institucijų atstovai. Vidaus reikalų vicemi­nistras Tautvydas Ta­mu­levičius pabrėžė, kad, nors regionų socialiniai bei ekonominiai netolygumai yra dideli, savivalda reikia daugiau pasitikėti. „Centrinė valdžia ir jos institucijos yra ekspertinės, turi kompetencijų, bet jos veikia čia, Vilniuje. Kontrolė turi išlikti, bet atsakomybė turi būti regionuose“, – pažymėjo T. Tamulevičius.

Pasak jo, savivaldybės turi kokybiškai bendradarbiauti, o ne tik konkuruoti tarpusa­vy­je. Dažnai jos elgiasi kaip gyvenimo pamokytas ūkininkas: prašyk daugiau – gausi mažiau, bet vis tiek ne minimumą. Taip gudraudamos, rajonų tarybos verčiasi per galvą, kurdamos bei tvirtindamos nerealias projektų sąmatas, kitaip sakant, plaudamos pinigus, kurie kartais nusėda lyg tas vanduo į smėlį...

Tai patvirtino, tiesa, senokai (2015 m.), Specialiųjų tyrimų tarnybos korupcijos prevencijos specialistų Panevėžio miesto ir Pasvalio rajono savivaldybėse atliktas tyrimas dėl lėšų skyrimo nevyriausybinių organizacijų ir viešųjų įstaigų projektams finansuoti tvarkų. Pareigūnai nustatė, kad jose nebuvo įtvirtinta, kokią projekto dalį gali finansuoti savivaldybė, o kiek turi prisidėti projekto vykdytojas, t. y. neaišku, kokią didžiausią sumą projektui gali skirti savivaldybė. Be to, šiose savivaldybėse stokota viešumo: neskelbiama informacija apie atliktus darbus įgyvendinant projektus.

Štai todėl centrinė valdžia, vengdama galimo lėšų švaistymo, viską griebia į savo rankas. Kaip forume sakė „Kurk Lietuvai“ projektų vadovė Do­vilė Sujetaitė, „Lietuva yra vie­na labiausiai centralizuotų šalių Europos ekonomikos ir bendradarbiavimo organiza­cijoje, taip pat pagal šį rodik­lį ji yra žemiau Europos Sąjun­gos šalių vidurkio“.

Lietuvos savivaldybių asociacijai vadovaujantis Jonavos rajono meras Mindaugas Sin­kevičius prašė Prezidento ir Seimo paramos, keičiant Fis­ka­linės sutarties įgyvendinimo konstitucinį įstatymą ir Biu­džeto sandaros įstatymą.

Tiesą sakant, daugelis forume dalyvavusių merų dideliu optimizmu netryško: konferencijos, pasitarimai, forumai praeis, ir viskas liks kaip buvę. Dažnai centrinės institucijos nemato ir nenori matyti, kuo gyvena savivalda, kuri yra arčiausiai žmonių. Tik artėjant rinkimams politikai staiga susirūpina būsimu rinkėju ir papila saldžių pažadų. 

Iš savo patyrimo: prieš trejus metus, švęsdami mano gimtojo Balbieriškio (Prienų r.) 515-ąsias įkūrimo metines, surengėme konferenciją apie mažų Lietuvos miestelių ateitį, regionų stiprinimą, paslaugas kaimo gyventojams. Tuo­­met girdėjosi prognozių, kad, kaip rašė žinomas ekonomistas Rai­mondas Kuodis, Lietuvoje teliks vos 2,5 didesnių miestų, o rajono centrai, juo labiau – mažesni miesteliai, jeigu nebus suteikta daugiau įgaliojimų ir veiksmų laisvės savivaldybėms, virs pavienėmis ištuštėjusiomis gyvenvietėmis. Priėmėme rezoliuciją, patvirtinome ją atviru balsa­vimu miestelio gyventojų šven­tėje, išsiuntinėjome valstybės va­dovams, Seimui. Tyla. Per tre­jus metus net atsakymo nie­kas nesiteikė atsiųsti... Tad iš kur semtis to optimizmo?

Česlovas IŠKAUSKAS