Tarpuvaldžio grėsmės

Sulig niūria vėlyvojo rudens dargana Lietuva, kaip ir visas pasaulis, įbrido į dar vieną karantininę COVID-19 tamsą. Tačiau keista: jei per pirmąją pandemijos ban­gą šaukėme negalėsią išgyventi, verslas žlugs, vai­kučiai be mokslo liks analfa­betai (kai kas jau brovėsi į ligonines patikrinti, ar ten tikrai guli tiek infekuotųjų), tai per karantiną Nr. 2 viskas eina­si kur kas ramiau. O juk už­sikrėtusiųjų skaičius per pa­rą pasiekė 2000... Gal iš­mokome pamokas?

Štilis virusui siaučiant

Žmonės supranta, kad kito kelio išgyventi nėra – tik saugotis patiems. Nei valdžia, nei Europos Sąjunga ar ponas Viešpats mums nepadės, gali tik patarti, rekomenduoti, šiek tiek pakontroliuoti ir sudaryti bent minimalias sąlygas gydytis. Bet vakcina nuo koronaviruso dar toli, lovų skaičius gydymo įstaigose senka, medikų jėgos – ne beribės, reagentų tėra likę kokiam mėnesiui, o valdžios keitimasis tik komplikuoja padėtį. Štai prie jos ir apsistokime. 

Blogiausia, jog šiuo įtemptu laiku valdžia tampa neįgali: vieni kraunasi lagaminus arba matuojasi naujų valdininkų batus, kiti gi dar tik kuria veik­los planus ir derina koalicijos stygas. Tarpuvaldis – pavojingiausias metas žmonėms. Juk nei virusas, nei smunkanti ekonomika nelaukia, kol nauja valdžia sukurs kokią programą. Tik lapkričio 13-ąją naujojo Seimo nariai priims priesaiką ir įvyks pirmas Parlamento posėdis. O Vyriausybė bus suformuota gal tik iki šv. Kalėdų... 

Stebina tai, kad Premjero Sauliaus Skvernelio minist­rų kabinetas per greitai nuleido rankas. Jau negirdime jo planų, kur ir kiek lovų atsiras sergantiems, ar užsakyta daugiau reagentų, o visas pandemijos valdymas paliktas savivaldybėms. Tvarka ligoninėse bei mokymosi įstaigose taip pat rūpinasi savivalda. Akivaizdu, jog dar veikianti Vyriausybė nusiima atsakomybę ir visas su karantinu susijusias prob­lemas palieka ateinantiems. Ko gero, Ramūnas Karbauskis trina rankomis: dabar tegul nugalėtojai dešinieji kabina visą košę.

To, kad ministras Aurelijus Veryga skubiai iš posto pašalino Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) vadovą Saulių Čaplinską, tarsi kerštaudamas už jo kritiką, tarsi ruošdamas šį postą saviškiams, nereikėtų pervertinti. Ir vienas, ir kitas, kaip žmonės sako, „velnių priėdę“, bet valdžios kaitos metas tarsi patvirtina, jog tokia „rotacija“ vyksta ne be politinių užmačių. Tai jau tapo įprasta dar nuo socialdemokratų pergalės 1992 m. Seimo rinkimuose, kai buvę komunistai ėmėsi valymo valstybės įstaigose ir sodino ten saviškius...

Siekia kompromisų?

Apžvalgininkai kone vieningai sutaria, kad praėjusį ket­virtadienį po derybų parengtas koalicinės sutarties projektas yra pozityvus žingsnis, formuojant tryliktąją valdžią. Projekto tekstas jau paskelbtas viešai, ir pirmadienį jį pasirašė trys rinkimus laimėjusios partijos. Kai kas įžvelgia jame daug abstrakcijų, įkyrėjusių pažadų, banalybių, tačiau sutartyje išdėstyti pag­rindiniai valdymo principai, jų įgyvendinimo būdai, vertybinės nuostatos, netgi prio­ritetiniai darbai leidžia teigti, jog naujoji triguba koalicija labiau priartėjusi prie eilinio žmogaus negu buvusieji. 

Tiesa, nesunku pastebėti, kad sutartyje yra ir užprogramuotų nesutarimų. Jos autoriai tvirtina, jog jie tesudaro kokį 20 procentų visos programos, ir dėl jų rastas kompromisas: sutartyje išvardijami klausimai, kurie tarsi palieka laisvę koalicijos partneriams laisvanoriškai pareikšti savo poziciją. Taip, pavyzdžiui, balsuodamas Seime dėl tos pačios lyties partnerystės, frakcijos narys gali likti prie savo nuomonės ir nevykdyti frakcijos nurodymų. Tai labai svarbu į konservatorių bloką įeinantiems krikščionims demokratams, kurie visą laiką prieštaravo Laisvės partijos užgaidoms įteisinti tos pačios lyties asmenų galimybę susituokti. Matyt, taip bus pasielgta ir dėl nelemtų „trijų raidžių“ įteisinimo lietuviškojoje raštijoje, ir dėl dvigubos pilietybės.

Kaip sakoma, pagyvensime – pamatysime. Dabar prasideda ypač svarbus valdžios kėdžių dalybų metas. Štai čia, kaip ir buvusieji, ir atėjusieji į valdžią dantimis grauš sau teisę atsisėsti į vieną ar kitą šiltą kėdę. 

O kol bus tikrinamas tų valdininkų bei politikų dantų stip­rumas, kaimo žmogelis, apsirūpinęs kruopomis, duona bei kokiu gėralu, susigūžęs lauks šv. Kalėdų. O jau po jų ir dienos ilgės, ir šviesos daugės, ir pavasaris ne už kalnų. Juk viltis – jo motina.

Česlovas IŠKAUSKAS