Kiek uždirba mokytojas Lietuvoje?

Viena iš buvusio mokytojų streiko oficialių priežas­čių – maži atlyginimai. Kiek pedagogai uždirba ir ką da­ry­ti, kad jie gautų daugiau?

Kodėl yra uždirbančių nedaug?

Paprastai pilnas darbo krūvis - 40 valandų per savaitę. Su mokytojais yra šiek tiek sudėtingiau: jų darbo savaitę sudaro 36 val., iš kurių maždaug 23 pamokos per savai­­tę - kontaktinės, ir tai yra laikoma gana intensyviu krūviu. Tai reiškia 5 pamokas po 45 minutes pirmadienį, trečiadienį, penktadienį bei po 4 - ant­radienį ir ketvirtadienį. Kai kurie pedagogai dar turi neformalaus ugdymo būrelius ar auklėjamąją klasę.

Žinoma, 23 kontaktinės va­­landos, kuomet mokytojas mo­ko vaikus, nėra vienin­te­lis laikas, kai jis dirba. Ski­riamos valandos pasiruošimui pamokoms, darbų taisymui bei pan.

Jei dauguma dirbančiųjų tu­ri 28 dienas apmokamų atostogų per metus, tai mokyto­jai - bent 56. Be to, dar yra 5 dienos moksleivių atostogų rudenį, 10 - per Kalėdas, dar 6 - pavasarį. Kadangi šių atostogų metu mokinių mokyk­loje nėra, pedagogams skiria­mas laikas planuoti savo veik­lą, metodiškai tobulėti, ruošti renginius, rūpintis savišvieta ir kt.

Taigi kiek mokama už šios apimties darbą? Apie 600-700 eurų į rankas. Tiksli su­ma priklauso nuo įgytos kvalifikacijos, stažo bei pan. Kai kurie pedagogai dar moko privačiai. Neoficialiais duome­ni­mis, didesniuose miestuose paklausus korepetitorius papildomai gali uždirbti 100-200 eurų per mėnesį.

Tačiau šalia šių skaičių yra ir daug nelinksmų istorijų, kai atlyginimai siekia vos 400 eurų ar netgi mažiau. Net statistinis mokytojo atlyginimo vidurkis tesudaro 500 eurų. Kodėl?

Pagal tai, kokią dalį lėšų skiriame švietimui, esame ne­toli Europos Sąjungos vidur­kio. Naujesnių duomenų apie vi­są ES nėra, bet, pavyzdžiui, 2011 m. Lietuva švietimui sky­rė 5,2 proc. viešųjų išlai­dų nuo bendrojo vidaus produkto (BVP), Latvija – 5 proc., Estija – 5,2 proc., ES vidur­kis – 5,3 proc. (Šaltinis – „Eu­ro­stat“).

2016 m. Lietuvoje švietimui skirta apie 1,66 mlrd. eurų. Tai yra didesnė suma nei 2011 m., nors procentas nuo BVP ir yra mažesnis (4,5 proc.).

Bet 400 eurų atlyginimai atsiranda dėl to, jog trūksta mokinių ir pamokų. Dalis pedagogų nedirba pilnu krūviu. Moksleivių, t.y. tų žmonių, dėl kurių apskritai reikia mokytojų, sparčiai mažėja. Pedagogų – ne taip sparčiai. 2009-aisiais turėjome 435 tūkst. 809 mokinius ir 39 tūkst. 328 mokytojus. 2014 m. mokinių sumažėjo iki 334 tūkst. 785, pedagogų – iki 32 tūkst. 243. Moksleivių – trečdaliu, mokytojų – penktadaliu.

Viena vertus, galima pagalvoti, kaip išnaudoti šį didelį pedagogų skaičių. Galbūt reikia mokytojų-padėjėjų vai­kams su specialiaisiais po­reikiais. Gal reikia spe­cialių mokytojų ypač gabiems vaikams. Spren­dimų gali būti įvairių. Tačiau sutikime, kad tokių pertvarkų tikslas turėtų būti mokiniai, geresnis jų išsilavinimas bei kuo geresnių sąlygų ugdymui sudarymas (čia patenka ir pedagogų atlyginimas).

Kaip padidinti atlyginimus?

Jei norime pakelti mokytojų atlyginimus, yra du esminiai būdai.

Vienas – mažinti finansavimą kitoms biudžeto sritims ir daugiau skirti švietimui. 2016 m. biudžetas yra apie 10 mlrd. eurų (su ES lėšomis). Švietimui skirta 1,66 mlrd. eurų (16,6 proc. viso biudžeto). Sumažinus finansavimą kitoms sritims 100 mln. eurų bei padalinus juos 32 tūkst. 243 pedagogams, kiekvieno jų atlyginimas per mėnesį į rankas paaugtų apie 150 eurų. Ar tai sutvarkytų visas blogybes švietimo sistemoje ir užkirstų kelią protestams ateityje?

Kitas kelias – efektyvinti pačią sistemą. Kaip rodo Lietuvos laisvosios rinkos instituto tyrimas, dalis švietimo lėšų tiesiog iššvaistoma neefektyviems pastatams: nuo jų šildymo iki priežiūros. Kai kuriose apie 5 tūkst. mokinių ir 500 mokytojų tu­rinčiose savivaldybėse su­tvar­kius mo­kyklų tinklą ar „ap­linkos prie­žiūrą“ (pastatų išlaikymą, pagalbinį personalą), galima sutaupyti apie 2 mln. eurų per metus. Šiuos pinigus skyrus 500 pedagogų, toje savivaldybėje atlyginimas kiek­­vienam per mėnesį padi­dė­tų po 200 eurų į rankas. Nereikėtų nei naujų mokesčių, nei skriausti kitų biudžeto sričių.

Aplinkos išlaidų sumažinimo sprendimų gali būti įvairiausių. Galbūt vienur reikės jungti mokyklas, kitur gal užteks atsisakyti giminystės ryšiais susijusių sargų bei ūkvedžių. Nes šalia 32 tūkst. mokytojų dar yra net apie 20 tūkst. aptarnaujančio personalo.

Kaip padaryti, kad nebeliktų pustuščių mokyklų, kur pastatų priežiūrai skiriama daugiau lėšų nei pačiam švietimui, – kita diskusija. Tačiau besibaiminantiems, jog pradinukai nebegalės vaikščioti į mokyklą šalia namų, pateiksiu porą skaičių. Lietuvoje yra 19 tūkst. 1-4 klasių mokinukų, kurie gyvena toliau nei 3 kilometrai iki jų lankomos mokyklos. Juos į pamokas atveža tėvai, viešasis transportas ar geltonieji autobusiukai. Per 7 tūkst. pradinukų kasdien vežiojami ne į artimiausią mokymo įstaigą. Paprastai tariant, tėvai renkasi patinkančias mokyklas, o ne tas, kurios yra arčiausiai. Ta tendencija ateityje tik didės.

Lygiai tas pats yra 9-12 klasėse. Kurią gimnaziją renkatės? Geriausią, į kurią sugebate patekti, ar tą, kuri yra arčiausiai namų? Konkurencija tarp mokyklų, kurias visi no­rėjo lankyti, egzistavo net so­vietmečiu. Absurdiška manyti, kad rinkos ekonomikoje yra ar bus kitaip.

Yra du variantai spręsti švietimo problemą. Vienas – mestelti mokytojams pinigų (ypač populiaru prieš artėjančius rinkimus). Bet kiek ilgai tai veiks? Iki kito streiko? Kitų rinkimų? Mokinių gi stebuklingai nepadaugės. Kitas būdas – sutvarkyti bei efektyvinti sistemą. Belieka pasirinkti.

Žilvinas ŠILĖNAS

Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas