„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Svarbiausia – nuoširdžiai jausti žmogų

V. Zeveckienė V. Zeveckienė

Didelei daliai visuomenės turbūt atrodo, jog socialinio darbuotojo darbas – tai tik dokumentų pildymas, pirkinių atnešimas ar globotinio priežiūra namuose bei pan. Realybėje yra kitaip: bendraudamas su savo globojamuoju bei pažindamas jį ir jo aplinką, ieškodamas sprendimų konkrečioje situacijoje, socialinis darbuotojas padeda socialiai atskirtam žmogui kiek įmanoma palengvinti jo gyvenimą. Šios profesijos atstovui būtina sugebėti priimti žmogų tokį, koks jis yra – su savo nelaime ar problema, nesmerkiant, nemoralizuojant, susitelkiant į pagalbą. Kartu jis privalo kontroliuoti savo reakcijas, emocijas bei jausmus atsidūrus netikėtoje situacijoje.

Šiandien pristatome dvi socialinio darbo institucijos atstoves, kurioms ši sritis – ir darbas, ir gyvenimo būdas.

Pajūrio ir Tenenių seniūnijų socialinė darbuotoja Vida Zeveckienė jau nelaiko savęs naujoke šiame darbe.

„Vasario 1-ąją sueis keturiolika metų, kai diena dienon susiduriu su įvairiomis gyventojų socialinėmis problemomis. Mano, kaip socialinės darbuotojos, veikla – priimti prašymus bei paruošti visus būtinus dokumentus, kad žmogui būtų skirta konkreti parama. Do­ku­mentų yra daug, visi jie turi būti pagrįsti. Darbo pradžioje pasitaikydavo visko, tačiau dabar, kai turime prieigą prie „Sodros“, Nacionalinės mokėjimo agentūros duomenų, žmonės žino, jog gud­rauti neišdegs.

Šiuo metu prašymų socialinei pašalpai gauti Pajūrio seniūnijoje yra apie du šimtus, vaiko išmokai – 70, maisto produktams – 240, lankomajai priežiūrai – 15. Pastarieji yra vieniši, senukai, jiems pagalba teikiama namuose. Priimame prašymus ir dėl kuro kompensacijų. Surinkusi juos bei visus būtinus dokumentus, pateikiu Socialinės paramos

skyriui, kuris atlieka skaičiavimus ir sprendžia – priklauso tokia parama ar ne. Dažniausiai ji skiriama“, – glaustai savo darbą apibūdina Vida.

Moteris sako pažįstanti daugumą sa­vo miestelių gyventojų ir žinanti, kokia kieno yra situacija.

„Socialinis darbuotojas 

privalo padėti žmogui viskuo, 

kad jo gyvenimas 

nors kiek prašviesėtų"

„Paprastai žmonės kreipiasi patys: sa­ko, girdėjau, kad man priklausytų parama. Žiūrime dokumentus – ar bus kuo pagrįsti. Bet yra tokių, kurie gal nežino ar nedrįsta. Todėl sutikusi visada paraginu užeiti – kodėl gi nepadėjus žmogui pasinaudoti kokia leng­vata? Toks yra mano darbas. Kartais ateina reikalaudami – man priklauso. Aiškinuosi: išeina – neišeina. Tokiu atveju nebūna patenkinti, bet kad baigtųsi pykčiais, nėra pasitaikę. Kai nebeliko proftechni­nės mokyk­los bendrabučio, sumažėjo ir socialinės rizikos šeimų – bėra be­ne aštuonios. Vienišiems, mažas paja­mas gau­nantiems skiriamos socialinės pašalpos, kai kam – išimties tvarka. Kiek­vie­na situacija turi būti įvertinta, pagrįsta, viskas daroma kaip numatyta įstatymuose“, – pasakoja Vida.

Moteris prisipažįsta jaučianti pasiten­kinimą, kai žmogui gali padėti, ir nesvarbu, jog kai kada nesulaukia padėkos.

„Kaip vertina mano pastangas? Sa­kyčiau, pusė ant pusės. Būna, jog kartais tavimi lyg ir nepasitiki: išaiškinu, kad parama nepriklauso, nes pajamos „išneša“, bet vis tiek teiraujasi Socialinės paramos skyriuje. Arba vengia duoti nuskenuoti namų knygą, nors viską darau prie kliento akių. Iš kitos pusės toks atsargumas ir pagirtinas, aš tuos žmones suprantu bei pateisinu. Labiausiai imponuoja kuklūs žmonės: jaučiasi nejaukiai teiraudamiesi, pavyzdžiui, dėl kuro kompensacijos ar dėl maisto produktų. Tarsi gėdytųsi. Bet jokios gėdos čia nėra.

Pastebėjau, kad nemažai ir jaunų žmo­nių apie socialinę pagalbą žino nedaug. Štai atėjo jaunas vyras ir sako norintis kuriam laikui paguldyti mamą į slaugos ligoninę. Nuo ko pradėti? Nuo manęs – sakau. Tai yra – nuo pradinio dokumentų pa­teikimo. Žinoma, kartais iškyla neaiškumų, juk įstatymai dažnai keičiasi. Tuo­met skambinu į Socialinės paramos sky­rių, konsultuojuosi: o jei dėl mano nežinojimo pritrūks kokio dokumento ir žmogus paramos negaus“, – socialinio darbo plonybes atskleidžia Vi­da.

Ji pripažįsta šio darbo svarbą. 

„Kol nebuvo šitos instituci­jos, viską atlikdavo, kaip sakydavo žmonės, apylinkė. Se­­niūnijoms ši instituci­ja – di­delis palengvinimas: so­cia­­liniai darbuotojai yra tar­­pi­­ninkai tarp žmogaus, seniūnijos bei So­cia­linės paramos skyriaus. Be­je, labai vertinu Pajūrio seniūnės pagal­bą bei paramą savo darbe. Ji niekada ne­atsisako padėti: reikia automobilio – imk, važiuok, vežk, parvežk“, – nedetali­zuoja savo kasdienių darbų V. Ze­­vec­kie­nė.

„Socialiniai darbuotojai yra 

tarpininkai tarp pagalbos 

besikreipiančio žmogaus, 

seniūnijų ir Socialinės 

paramos skyriaus"

Moteris sako, jog kartais žmonės užeina tiesiog pasikalbėti apie sveikatą, pasiguosti. 

„Ir nors turi begalę darbo, tačiau kalbiesi, nes supranti, kad vienišam žmogui reikia dėmesio, atjautos, šilumos. Reikia turėti supratimo, pakantumo – dažnas, kol pasako, kokiu reikalu atėjęs, pradeda „nuo Adomo ir Ievos“. Bet man nesunku bend­rauti su žmonėmis, nes visada tarp jų buvau. Esu baigusi Šiaulių medici­nos mokyklą, dirbau daug kur: pagal paskyrimą Vilniuje, Tau­ragėje, paskui Šilalės polikliniko­je med. sesute, įgijusi licencijas – Pajūrio vaikų globos na­muo­se masažuotoja-kineziterapeute. Ne­­akivaizdžiai baigiau socialinio darbo ba­­kalauro studijas“, – pasakoja Vida.

Gimusi ir užaugusi Lomiuose (Tau­ra­gės r.), nors tėvai buvo kilę iš Šilalės, Vi­da po ilgų „viražų“ atsidūrė mūsų rajo­ne: ištekėjo už pajūriškio, įsikūrė Jo­man­­tuose. Čia gimė dvi dukros, kurios su šeimomis gyvena Olandijoje, abi ištekėjusios už šios šalies piliečių, augina po dukrelę. Vida sako nuolat su jais susitinkanti, išskyrus karantinus. Ir pati buvo ten ne kartą nuvažiavusi. Tiesa, viena, nes vyras jau penkeri metai miręs. Ir kalbos pramokusi, nes, anot jos, „anūkėlės kažką šneka, o aš nesuprantu“.

„Svarbu priimti kiekvieną žmogų, koks jis yra. Nebeperauklėsi suaugusio kiek besistengtum. Belieka tik jį atjausti ir padėti viskuo, kas tavo valioje, kad jo gyvenimas bent kiek prašviesėtų“, – įsitikinusi socialinė darbuotoja V. Ze­vec­kienė. 

* * *

Paprašyta pristatyti „Šilalės artojo“ skaitytojams savo – socialinės darbuotojos padėjėjos – darbą, upyniškė Lina Komskienė kukliai atsikalbinėjo: nereikia, aš nenusipelniusi, kad apie mane rašytų. Galiausiai sutiko, o viso pokalbio metu nuo jos veido nedingo šypsena. Ne veltui galima iš anksto pacituoti jos vėliau ištartus žodžius, jog seneliai, jos sulaukę, sako, kad jų saulė užtekėjo.

Lina Upynos seniūnijos so­cialinės darbuotojos padėjėja dirba jau dešimt metų. Tad visai netyčia šis rašinys tarsi ir skirtas kuk­liai, bet vis dėlto darbo sukakčiai.

„Prieš dešimt metų pasiūlė šį darbą ir, manau, jis man prilipo. Baigiau kursus, dabar teikiu konkrečią pagalbą žmonėms: ligotiems, neįgaliems, vienišiems. Tokių globojamųjų tu­riu dešimt, visi –

seneliai, yra ir peržengusių devintą dešimtį, neįgalių. Kasdien aplankau po ke­turis senelius, kiekvienam skirta po dvi valandas. At­lie­ku viską, ko  žmonės paprašo ir kas yra būtina: gaminu valgį, nuperku ir parvežu vaistų, tenka ir nuprausti, išmaudyti, kai reikia, vežu pas gydytoją ar į kirpyk­lą. Ir taip kasdien. Todėl jau iš vakaro susiplanuoju: vienam reikės maisto – kartais valgį gaminu pas save ir nuvežu gatavą, kartais – globotinio namuose, priklausomai nuo situa­cijos. Turiu apgalvoti, kokių produktų reikės bei pan. Pinigų duoda senelių artimieji, vaikai. Paprastai mėnesiui, todėl būtina apskaičiuoti: užteks – neužteks. Dėl visko susitariame. Būna nenumatytų atvejų: kažkas sugenda ar, tarkime, baigiasi dujos. Tada perku iš savo, paskui man grąžina. Skalbimas – irgi panašiai: jei namuose yra skalbyk­lė, „duodu“ jai darbo vietoje, jei ne – surinkusi skalbinius vežu į Socialinių paslaugų namus. Už juose teikiamas paslaugas seneliams tenka sumokėti. Tai nėra dideli pinigai – 6–10 eurų per mėnesį. Su­renku juos ir pristatau į centrą.

Kartais tenka pas kurį nors paplušėti ir daugiau nei dvi valandas, pas kitą – mažiau, priklausomai nuo situacijos. Bet seneliai supratingi, kai reikia vaistų, išleidžia anksčiau, nes Upynoje vaistinės nėra ir tenka važiuoti į Šilalę. Tad kuomet susiruošiu, mano užrašinėje išvardinta daugybė reikalų, nes atsiminti visko neįmanoma.

„Senelių nuoširdumas, 

šiluma – geriausias atlygis 

už nelengvą darbą. 

Jie tarsi mano šeimos nariai"

Važiuoju pas globojamuosius sa­vo mašina. Ne tik po Upyną, bet ir į Vy­to­galą, Žakaimę. Prasčiau, kai pabjū­ra keliai, kartais užklimpstu. Bet vis tiek reikia nusigauti. Darbas yra nelengvas ir psichologiškai, ir fiziškai, tačiau aš nesiskundžiu. Atperka senelių nuoširdumas, gerumas, jų šiluma. Jie tarsi mano šeimos nariai. Gal per daug prie jų prisirišu, taip turbūt nereikėtų, bet esu jautrus žmogus, išgyvenu dėl kiek­vienos sunkesnės situacijos. Seneliai la­bai vertina mano darbą, laukia atvažiuojant, sako, mūsų saulė pasirodė... Šypsosi, nori išsikalbėti – jiems tai svarbu. Jie nieku gyvu nėra visuomenės pamiršti žmonės – tiesiog taip susiklostė gyvenimas: vienų vaikai gyvena toli ir negali kasdien lakstyti, kaimynai irgi ne visada tai išgali, kiti likę vieniši. Todėl, mano nuomone, labai gerai, kad valstybė įkūrė socialinio darbo instituciją. Jeigu ne ji, globos namai būtų sausakimši, o dabar senas žmogus turi galimybę leisti savo dienas įprastoje, sau brangioje, artimoje aplinkoje.

„Sunkiausia susitaikyti 

su netektimi. Prarandi kažką 

brangaus, gero, artimo..."

Nuo jų rūpesčių, reikalų kartais ne­atitrūksti ir išeiginėmis dienomis: tai artimieji skambina ir teiraujasi, tai patys paprašo kitąkart atvažiuojant ką nors nupirkti. Bet sunkiausia susitaikyti su netektim. Ėjai, rūpinaisi, susigyvenai ir staiga sužinai, kad nebėra... O labiausiai sukrėtė, kai pati radau mirusią senutę... Arba Girdiškėje turėjau tokį labai gerą seneliuką. Jis jau miręs, bet kai važiuoju pro šalį, akys savaime į tą sodybą krypsta – tarsi tai būtų mano senelio namai...“ – jautriai savo darbo subtilybėmis dalijasi Lina.

Manoma, kad senas žmogus dažnai bū­na irzlus, jam sunku įtikti. Lina sako, jog viskas priklauso nuo to, ar randi taik­lų būdą atitirpinti jo širdį.

„Liestis prie senatvės, 

negalios, bejėgiškumo reikia 

labai jautriai. Socialinis 

darbuotojas privalo įkūnyti 

savyje jautrumą ir atjautą"

„Man jie visi geri. Svarbu nuoširdžiai jausti žmogų, jo būseną. Man nesunku – atvirkščiai, gera padėti žmogui, skirti jam dėmesio, šilumos, atjautos. Ir negali įsileisti jokių blogų jausmų – žinai, kad prisilieti prie senatvės ar negalios, prisilieti prie žmogaus bejėgiškumo: jam skauda, jis pavargęs, ligotas... Ta­čiau pri­valai priimti tokį, koks jis yra. Manau, šito nesuvokiantis žmogus tokio darbo dirbti negali“, – įsitikinusi Lina.

Ji sako suradusi pašaukimą ir kitoje srityje savęs neįsivaizduojanti. O at­si­palaiduoti jai padeda šeima. Vy­res­nėlė dukra jau studentė, mažesnioji – dešim­tokė. Vyras – tolimųjų reisų vairuotojas. Prieš dešimtmetį jiedu pasistatė namus Upy­noje. Lina džiaugiasi savo pačios su­sikurta aplinka, gėlėmis, augalais. Vi­sa tai jai padeda išlaikyti harmoni­ją: darbe, šeimoje, gyvenime.

Eugenija BUDRIENĖ

Žydrūnės JANKAUSKIENĖS nuotr.

Atnaujinta Penktadienis, 24 rugsėjo 2021 08:20