Azartiniai lošimai – (ne)kaltas žaidimas?

Kartais „nekaltas pramoginis lošimas su draugais“ gali virsti nekontroliuojamu elgesiu – kankinančia problema, patologija, rimta priklausomybe nuo azartinių lošimų. To­dėl būtina įvertinti šių „smagių pramogų“ grėsmę iš anks­to. 

Respublikinio priklausomybės ligų centro (RPLC) gydytoja psichiatrė Sigita Šolytė atkreipia dėmesį į tyrimų duomenis, įrodančius, kad loterijos, kortų žaidimai yra siejami su vidutine patologinio lošimo rizika, o kazino lošimai – su didele patologinio lošimo rizika.

Apie priklausomybę nuo azartinių lošimų, grėsmę, skau­džius padarinius ne tik lošiančiajam, bet ir jo aplin­kai kal­bamės ir su RPLC socialine darbuotoja Svetlana Vo­lujevič. 

Kada vertėtų sunerimti? 

Azartinis lošimas – tai rizika ir viltimi paremtas žaidimas, galintis turėti itin skaudžių bei skausmingų padarinių. 

„Tai rizikingas kažko reikšmingo statymas su viltimi įgyti ką nors didesnės vertės. Pa­sikartojantys patologinio potraukio prie azartinių lošimų epizodai gali užvaldyti asmens gyvenimą, dėl to atsisakoma socialinių, darbinių, materialinių ir šeimos vertybių bei įsipareigojimų“, – teigia gydytoja psichiatrė S. Šolytė. 

Anot jos, tokiam sutrikimui, kurį sukelia azartiniai lošimai, būdingas dažnas potraukis loš­ti, rizikavimas vis didesne pinigų suma, jog būtų pasiektas trokštamas malonumas. Pri­klau­somi asmenys būna kamuojami nuovargio, dirglūs. Apie lošimų mastą meluoja sa­vo šeimos nariams, artimiesiems, gydytojams, todėl kyla grėsmė, kad santykiuose, šeimoje, darbe, karjeroje, įgyjant išsilavinimą kils sunkumų. 

Neretai lošimas tampa būdu pabėgti nuo problemų ar pagerinti prastą nuotaiką, o po pralošimo iškart siekama atsilošti. 

„Labai dažnai asmenys, turintys problemų dėl lošimo, linkę jas slėpti ir neigti, todėl pirmuoju ženklu gali būti pasikeitęs artimojo elgesys, išsisukinėjimas nuo ankstesnių pa­reigų arba jų neatlikimas, dažnas prašymas skolinti, iš namų dingstantys daiktai ir visi kiti anksčiau minėti simptomai. Kai lošimas tampa probleminiu – atsiranda pasekmės“, – sa­ko S. Šolytė. 

Plona riba tarp pramogos ir priklausomybės

Priklausomybė nuo azartinių lošimų neištinka staiga – tai ilgas procesas. 

„Yra geras posakis: jeigu iš karto įmeti varlę į verdantį vandenį, ji iššoks ir išgyvens, o jeigu ją virinsi ant labai lėtos ugnies, ji palaipsniui žus. Šis posakis kažkiek atspindi priklausomybės formavimąsi – žmogus nepastebi, kaip nekaltas lošimas, loterija ar lažybos pavirsta rimta liga – priklausomybe. Riba, kuri skiria pramogą nuo lošimo, yra plona, sunkiai apčiuopiama“, – tvirtina socialinė darbuotoja S. Vo­lu­jevič. 

Jos teigimu, iš pradžių žmogus lošia pramogaudamas, leis­damas laisvalaikį ir tik su­kel­damas sau riziką. Jeigu jis įsivertina ir supranta, kad rizika rimta, nusistato sau lošimo ribas, kurių pavyksta laikytis, – rizika suvaldyta.  

„Visgi dažniau žmonės numoja ranka į riziką, tokiu būdu pamažu auga pripratimas (tolerancija), norisi lošti daugiau, dažniau, rimčiau ir dides­nėmis sumomis, lošimas užima vis daugiau laiko, lošiama darbo ar mokslų metu. Tuomet jie lošia sukeldami sau apčiuopiamą žalą, pavyzdžiui, finansams, santykiams ar sveikatai. Jeigu šioje vietoje pavyksta sustoti, nusistatyti ribas bei jų laikytis, – puiku. Tačiau tai padaryti tampa sunku, nes lošimas žmogų labai stipriai įtraukia – jis jaučia azartą, malonumą, patiria greitą „apdovanojimą“, o prasilošęs nori būtinai atsilošti, ir patenka į užburtą ratą“, – aiškina S. Volujevič, pridurdama, kad, lošdamas ir nepaisydamas konkrečios žalos, žmogus po kurio laiko peržengia nematomą liniją ir įgyja priklausomybę. 

Padariniai – žlugdantys 

S. Volujevič patirtis rodo, jog nuo lošimų priklausomi asmenys neretai turi reikalų su antstoliais, dažnai patiria teisinių, finansinių problemų ir skolų. Norėdami atsilošti, jie naudojasi greitaisiais kreditais, kurių vėliau neįstengia grąžinti, todėl artimiesiems tenka „dengti“ finansinius įsiskolinimus, tuo nuskurdinant šeimos biudžetą. 

Priklausomo asmens bei jų artimųjų psichika ir kūnas gyvena nuolatiniu įtampos bei išgyvenimo režimu, kurį sunku ilgai atlaikyti. 

„Dirbant su kompulsyviais lošėjais ir jų artimaisiais, dažnai galima išgirsti, kad jų psichologinė būsena yra labai sudėtinga. Jie jaučiasi dirglūs, per­vargę nuo įtampos, finansi­nių sunkumų, pasireiškia ne tik psichologinių, tokių kaip nerimas, panikos priepuoliai, depresinė būsena ar mintys apie savižudybę, bet ir somatinių sutrikimų – pakyla kraujospūdis, atsiranda stip­rūs galvos skausmai, nemiga. Pri­klau­somi asmenys bei jų artimieji gali pradėti dažniau ir gausiau vartoti alkoholį norėdami užmiršti sunkumus, jų nesprendžia“, – vardija rizikas socialinė darbuotoja. 

Be viso to, artimiesiems formuojasi netiesioginė priklausomybė. 

„Jie tampa priklauso­mi nuo lošiančio asmens ir nustoja gyventi savo gyvenimą, nes viskas pradeda suktis aplink priklausomą žmogų. To­kia šeima neretai atsiriboja nuo socialinio gyvenimo, mažai bendrauja su aplinkiniais, apriboja ryšius su draugais, giminėmis, slepia savo šeimos problemas nuo aplinkinių, nes jaučia gėdą. Apleidžia savo ankstes­nius pomėgius, nes tam nelieka nei noro, nei finansinių ar emocinių resursų“, – sako S. Vo­lujevič. 

Rekomenduojama vengti pamokslų

Dažniausiai artimieji pirmi pa­stebi su lošimu susijusias artimo žmogaus problemas. To­dėl gydytoja psichiatrė S. Šo­lytė pataria pirmiausia pasirūpinti savimi – savo psichologine ir finansine gerove bei saugumu, ieškoti kva­lifikuotos pagalbos. 

Jos teigimu, svarbiausia vengti moralizavimo lošiančiajam, pamokslų ir baudimo. O kai kenčiantys nuo lošimų asmenys atsigręš į savo elgesį ir matys pasekmes, svarbu būti šalia, pagal galimybes padėti, paskatinti kreiptis pagalbos į specialistus.

„Kuo greičiau lošiančiajam leisime pamatyti bei pajausti su lošimu susijusias pasek­mes, tuo greitesnis bus jo sveikimas arba bent jau pagalbos paieška“, – sako ji. 

Socialinė darbuotoja S. Volu­jevič priduria: jei artimieji grąžina lošėjo skolas, tokiu būdu jie tik skatina neatsakingą šio žmogaus elgesį, sukuria jam saugumo jausmą, kad jis gali „išsisukti“, jį visada „ištrauks iš bėdos“. 

„Artimiesiems svarbu nekelti sau tikslo „išgelbėti“, nes jis nėra realus. Tai yra rimta liga, kurią gydo kvalifikuoti specialistai, o artimasis nėra kvalifikuotas specialistas, tad svarbu savęs nekaltinti, kad nepavyksta suvaldyti artimojo ligos“, – pataria S. Volujevič.

Ji sako, jog kvietimas į atvirą ir nuoširdų pokalbį yra tin­ka­ma pagalba, nes tai yra prie­šingas elgesys slapukavimui ir nutylėjimams. Svarbiau­sia leis­ti priklausomam asmeniui pa­­matyti, kad norite jį suprasti ir kartu rasti pagalbą. 

„Tačiau nevertėtų tikėtis grei­tų rezultatų net tuomet, jei artimasis sutiko nueiti pas specia­listus. Kadangi priklausomybė išsivystė per ilgą laiką, todėl gijimas taip pat bus ilgas ir daug jėgų reikalaujantis procesas“, – sako socialinė darbuotoja. 

Nuotr. iš asmeninio archyvo