Balandžio 1-oji Šilalėje visiškai pateisino Me­lagių die­nos pavadinimą. Tie, kurie laukė, kad būtų išvežtos kon­teineriuose sukauptos stik­lo atliekos, liko apgauti, o pa­keisdamas atliekų išvežimo grafikus, Tauragės regio­no at­­liekų tvarkymo centras (TRATC) neatsi­žvel­gė į tai, jog ši­lališkiai stiklą kažkur kaupti turės net iki birželio 24-osios – dabar stiklo atliekas numa­toma išvežti tik kartą per tris mėnesius.

„Šilalės artojo“ inform.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 25

Kovo 31 d. Lietuvoje baigėsi vilkų medžioklės sezonas, per kurį medžiotojams pavyko sumedžioti 280 vilkų, dar 9 žuvo po automobilių ratais arba buvo sumedžioti pagal specialius leidimus mažinti vilkų daromą žalą ūkiniams gyvūnams. Šilalės rajone pagal specialų leidimą sumedžiotas vienas vilkas, o lapkričio-gruodžio mėnesiais – penki. 

„Šilalės artojo“ inform.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 25

Pavasariniai aplinkos tvarkymo darbai pačiame įkarštyje: grėbiami pernykščiai lapai, šalinami sudžiūvę au­galų likučiai, karpomos šakos. Šių gamtinės kilmės atliekų gyventojai, nepaisydami aplinkosaugininkų įspėjimų, vis dar neretai atsikrato užkurdami laužą. Deja, dažnai nepagalvojama, kad ugnis gali greitai persimesti į sausą žolę. Todėl Aplinkos ministerija primena, jog žolės deginimas kelia didelių pavojų.

„Šilalės artojo“ inform.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 25

Ar sutinkate dalį savo pinigų skirti gynybai? Žinau, klausimas nėra ma­lonus, nes iš kai kieno kišenių ga­li ištraukti paskutinius centus. Bet, kaip sakoma, sveikata ar net gy­vy­bė brangiau. Rusijos karas prieš Uk­rainą tai įrodė milijoną kartų.

Kaip toje Arvydo Vilčinsko dainoje: „O aš labai vėluoju...“ Mes smarkiai vėluojame stiprindami savo gynybą. Reikėjo paskubėti jau tada, 2014 m., kai rusų separatistai užėmė dvi Ukrainos sritis ir aneksavo Krymą. Tuomet daug kas spėjo, kad Putinas nesustos: perimdamas Rusijos valdovo postą 2000-aisiais, jis žadėjo atkurti sovietinę imperiją su visais buvusiais SSRS pakraščiais. Dabar jis žada naują puolimą gegužės pabaigoje ar birželio pradžioje, o Maskvos planuose – Moldova, Baltijos šalys ir t.t.

Štai todėl Lietuvos verslininkai ragina politikus kuo skubiau didinti mokesčius ir surinktą sumą skirti gynybai. Antai Lietuvos startuoliai su verslo organizacijomis pradėjo iniciatyvą „4 procentai“ – skirti 4 proc. nuo BVP gynybos finansavimui. Šiemet jis sudarys 2,75 proc., bet to maža. Pavyzdžiui, lenkai skiria 4 proc., o mes stebime, kokią galingą 

gink­luotę jie perka iš Vakarų. Atrodo, tuo tikslu, t.y. siekdama sukaupti lėšų, nuo balandžio 1 d. Lenkija atsisakė nuolaidų pagrindiniams maisto produktams. Manoma, jog būtent dėl to vyriausybė skatina lenkų ūkininkus tęsti protestus prieš Ukrainos, o dabar ir prieš Rusijos bei Baltarusijos grūdų ir kitų žemės ūkio produktų įvežimą.

O ką mes? Krašto apsaugos ministerijos tinklalapis rodo, kad 2023 m. asignavimai gynybai išaugo 352,8 mln. eurų arba beveik 22 proc., lyginant su ankstesniais metais. Šiuo metu siekiama išlaikyti 2,52 proc. BVP lygį, tačiau šių metų planuose – 2,77 proc. ar net iki 3 proc. 

Finansų ministerijoje planai kuriami iš lėto, o Seimas per didžiąsias šventes randa laiko tik iškilmėms. Ministerija

siūlo keturis pagrindinius asignavimų didinimo variantus: kelti PVM tarifą, didinti pelno mokestį, naikinti lengvatas, pratęsti bankų solidarumo įnašą, dalintis su savivaldybėmis ir t.t. Verslininkai sutinka svarstyti mokesčių proporcijas, profsąjungos pasisako prieš PVM didinimą, savivaldybės dvejoja savo įnašais... 

O čia dar vadinamoji „Anušausko by­la“, kai dabar jau buvęs ministras leptelėjo apie bandymus daryti poveikį KAM viešiesiems pirkimams. Politikai įsižei­dė, Premjerė „nieko nežinojo“, Prezidentas mėgino skubiai ministrus pakeisti, tačiau skandalas stipriai paveikė žmonių nuotaikas, svarstant, ar skirti savo pinigų krašto apsaugai, ir ar nebus ir toliau lėšos švaistomos?

Žibalo į ugnį įpylė ir opozicinės partijos, kurios svarstymo įkarštyje pasitraukė iš dar 2022 m. liepą pasirašyto susitarimo dėl gynybos įsipareigojimų. Jos žaidžia populistinius žaidimus artėjančių rinkimų akivaizdoje. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderio viražai apskritai verčia iš koto... O dar atsirado besipiktinančių, jog net 57 proc. apklaustųjų sutinka gynybai skirti 4 proc. nuo BVP. Ar tuomet, klausiama, nepaliksime nuskurdusių švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros? Ir ar tuomet didžiulės įmonės neužkraus papildomo mokesčio savo klientams, kurie pinigus neš gynybai per padidintą PVM. 

Kaip sakoma, norėdamas mušti ir lazdą rasi. Bet reikia skirti prioritetus. Šiandien – tai yra mūsų gynyba, nacionalinis saugumas, karinis pajėgumas. Ir, drįstu tvirtinti, jeigu ateis Putinas, subyrės viskas: ir švietimas, ir kultūra, ir menas, netgi žmonių sveikata bei pati valstybė. Todėl ir paiki postringavimai, esą naujoji „Go Vilnius“ reklaminė kampanija ir apie sostinę sukurtas net pusę milijono eurų kainavęs filmukas yra nacionalinė vertybė, kuri neva pritrauks turistų, neš pelną, skatins investicijas, tėra visiškas nesiorientavimas laikmetyje.

Beje, ne tik Lietuva, bet kone visas pasaulis užsideda lyg arklio akidangčius, kad nematytų, kas vyksta aplinkui ir nesibaidytų. Štai Amerikos Kongresas po visų atostogų šią savaitę renkasi į pavasario sesiją. Jei Atstovų rūmų pirmininkas respublikonas Mike‘as Johnsonas susimylės (jis ištikimai klauso D. Trumpo), pateiks balsavimui 60 mlrd. dolerių paramos Ukrainai paketą. Juokinga: jei jis ir įvyks, pirmininkas iš klausos nustatys, kurių balsų yra daugiau... Tikėkimės, jog 52-ejų politiko, konstitucinės teisės specialisto klausa yra puiki, tik kažin, ko jis labiau klausys. Klausimas, ypač svarbus Ukrainai, bus sprendžiamas jau šią savaitę. Bet gali būti, kad balsavimas vėl bus atidėtas. Arba numatytas kitas variantas: Ukrainai bus suteiktas kreditas.

Nors, kaip sakoma, visas pasaulis nesusiveda į šį laukiamą Kongreso sprendimą, Ukraina ir Lietuva turi veikti savo protu. O jis sako, jog niekas nepasirūpins tavimi kaip tik pats. Net NATO, garsiai kartojanti (o mes pavymui) kaip mantrą 5-ąjį įstatų straipsnį. 

Tai kaip: skirsime iš savo kišenės šalies gynybai, tai yra savo pačių saugumui?

Česlovas IŠKAUSKAS

Prieš metus įsigaliojęs naujasis Vietos savivaldos įstatymas daugiau teisių suteikė valdančiajai daugumai nepriklausantiems savivaldybių tarybų nariams. Šilalės savivaldybės taryboje po rinkimų taip pat susiformavo opozicija, atsirado opozicijos lyderio pareigybė, jau įvyko ir dvi Mažumos valandos, per kurias tarybos nariai galėjo užduoti klausimus ne tik rajono, bet ir įvairių įstaigų bei organizacijų vadovams. Visgi įstatymo suteiktos teisės didesnės naudos nedavė – opozicijos veikla kol kas apsiriboja kalbomis.

Pritaria svarbiausiems sprendimams 

Kadencijos pradžioje, praėjusių metų gegužės mėnesį, opozicine frakcija Šila­lės savivaldybės taryboje pasiskelbė šešis narius turinti Tėvynės sąjungos-Lie­tu­vos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcija. Opozicijos lyderio pareigybę kon­servatoriai patikėjo savo lyderei Rimai Norvilienei, kuri dar yra ir frakcijos seniūnė. Besidomintys savivaldybės tary­bos veikla gyventojai pastebėjo, kad opo­zicija kiekviename posėdyje pateikia dešimtis klausimų, tačiau, priimant sprendimus, dažniausiai balsuoja kartu su valdančiąja dauguma. 

Taip buvo ir tvirtinant šių metų biudžetą, kurį opozicija lyg ir kritikavo, bet vis tiek balsavo „už“. Dėl sprendimo priėmimo susilaikė tik tary­bos nariai Vitalija Jankauskaitė-Mil­čiuvienė, Vy­tautas Jucius ir Tadas Sadauskis. Kitas svarbus sprendimas – dėl Šilalės miesto bendrojo plano keitimo, taip pat sulaukė visų opozicijos atstovų pritarimo, nors kritikos šiam planui negailėjo gyvento­jai, o jis akivaizdžiai nepalankus priemiestinių kaimų gyventojams. Tačiau po šio posėdžio šilališkiai redakcijai sakė net nesistebintys tokiais politikų „bendradarbiavimais“: žinant kai kurių tarybos narių verslo planus, tai savaime suprantama. 

Tenkina savo ar gyventojų smalsumą?

Girdint opozicijai priklausančių tarybos narių užduodamus klausimus per vadinamas Mažumos valandas, kyla abejonių, ar opozicijos veikla iš viso yra gyva. Štai paskutinėje mažumos valandoje, vykusioje kovo 7 d., R. Norvilienė klausinėjo apie vietinės rinkliavos už atliekų tvarkymą mokėjimo pranešimuose atsira­dusią „korekcijų“ eilutę, lyg tarp kitko pastebėdama, kad ši problema jau buvo iškelta bei analizuota ir „Šila­lės artojo“ laikraštyje. „Šilalės artojas“ jau buvo rašęs ir apie nak­­vynės namų „svečių“ aplinkiniams gyventojams bei įstaigoms keliamus rūpesčius, todėl keistokai atrodė politikų reikalavimas, kad pasiaiškintų į posėdį iškviesta So­cia­li­nių paslaugų namų direktoriaus pavaduotoja Loreta Bujienė. 

Tą pačią dieną per Mažumos valandą socialdemokratė Lineta Dargienė domėjosi Sporto centro universalios salės atidarymo data, klausinėjo apie gatvių ir kelių remontą, pėsčiųjų takų bei šaligatvių įrengimą, nors apie tai buvo diskutuojama vos prieš valandą, svarstant Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšų panaudojimą bei sprendimą dėl prioritetinių valstybės kelių ruožų su žvyro danga asfaltavimo...

Mažumos valandoje problemų bu­vo keliama daug, tačiau opozici­ja neinicijavo nė vieno pasiūlymo, kuris būtų galėjęs tapti sprendimo projektu. Nors tokią galimybę jai suteikia Vietos savivaldos įstaty­mas, numatantis, kad kartą per pus­metį į tarybos posėdžio darbo­tvarkę privalomai įtraukiami ir svars­­tomi visi savivaldybės tarybos mažumos siūlomi klausimai.

„Pokalbių laida su kaklaraiščiais“

Opozicijos lyderė R. Norvilienė įsi­tikinusi, jog Mažumos valanda tu­rėtų duoti naudos gyventojams. 

„Nesinorėtų, jog tai būtų tik pokalbių laida su kaklaraiščiais – turi būti žmonių problemų sprendimų valanda. Žinoma, svarbiausia, kaip bus rea­guojama į bėdas, kas bus daroma, kokie konkretūs veiksmai bus atliekami. Svarbiausia – galutinis rezultatas“, – tvirtina R. Norvilienė. 

Opozicijos lyderė nėra tikra, kad tokia darbo forma, kokią Mažumos valandai padiktavo naujasis Vietos savivaldos įstatymas, pasiteisins. Kita vertus, nors vertinti bus galima tik pasibaigus kadencijai, R. Norvilienės manymu, iš esmės tokia klausimų-atsakymų sesija yra neblogas dalykas. 

„Gaila, kad ji vyksta tik kartą per pusę metų. Pusmetis yra gana ilgas laiko tarpas, tad kai kurie klausimai gali įsisenėti. Viskas būtų gerai, jei, tarkime, mūsų rajono meras leistų užduoti gaunamus gyventojų klausimus po kiekvieno tarybos posėdžio – tokia buvo ilgametė tradicija. O dabar šito nebeturime. Gal meras bijo nepatogių klausimų, gal nenori susigadinti savo įvaizdžio, nežinant atsakymo ar neturint sprendimo bū­do, gal bijo viešai prižadėti, nes tuos pažadus teks tesėti?“ – svarsto R. Norvilienė. 

Opozicijos lyderė įsitikinusi, jog valdančiajai daugumai nepriklausantiems tarybos nariams yra svarbu išgirsti ir apie vykstančių projektų eigą, ir apie pradėtus naujus darbus, kad galėtų stebėti bei vertinti procesus.

„Tačiau kol kas pastebiu, jog atsakymai yra labai riboti. Toks jausmas, kad kartais vadovams tiesiog neįdomu ar norima kažką nuslėpti“, – sako R. Norvilienė.

Energiją nukreipia į savireklamą?

Balandžio pabaigoje sueis metai nuo šios kadencijos tarybos veiklos pražios. Paprašyta įvertinti rajono vadovų ir savo pačios, kaip opozicijos lyderės, veiklą, R. Norvilienė pripažįsta, jog meras Tadas Bartkus trykšta energija, tačiau ji labiausiai nukreipta į savireklamą ir įvaizdžio formavimą.

„Natūralu, kad mažiau laiko lieka didelio masto ir ambicingesniems projektams. Tenka pastebėti, jog dar­bai vyksta iš inercijos arba tiesiog tęsiami nuo praėjusios kaden­cijos, pavyzdžiui, sporto salės statybos, Tūkstantmečio mokyklų programa“, – mano R. Norvilienė. 

Ji sako pasigendanti ir nuošir­desnio me­ro bendravimo su frakcijomis. Pavyzdžiui, nors opozicija ir buvo pakvies­ta susitikti svarstant biudžetą, frakcijos seniūnės nuomone, susitikimas buvo tik „dėl pliusiuko“. 

„Sėdėjome prie vieno stalo, deja, nebuvo jokio noro išgirsti ir įsiklausyti. Tuo tarpu mūsų frakcija, nors ir dirbdama opozicijoje, ne kartą įrodė, kad ne tik gebame oponuoti, pasakyti kritiškesnį žodį, bet ir susitelkti pritariant projektams bei kitiems svarbiems klausimams“, – tikina R. Norvilienė, žadanti ir toliau taryboje būti maksimaliai aktyvia gyventojų atstove.

Daiva BARTKIENĖ

Baigiasi pasiruošimas Sporto centro atidarymui: šią savaitę apmokomi nauji darbuotojai, gausiantys sertifikatus dirbti pramogų erdvėje, su užmoju ruošiamasi ir atidarymo renginiui – iš biudžeto jam numatyta skirti net 10 tūkst. eurų. Tačiau dosniai atseikėję pinigų šventei, politikai nustatė tokias pramogų erdvės kainas, kad daugelis antram apsilankymui turės gerokai pataupyti. 

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 25

Balandžio 27 d., šeštadienį, 18.30 val. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro didžiojoje salėje „Jūra“ išvysime „Auksinį scenos kryžių“ kaip geriausiam šalies baleto artistui Yan Malaki atnešusį spektaklį „Sapnai ir kaktusai“. Šokio gerbėjus iš tolimiausių šalies kampelių ir užsienio sutraukiantis pastatymas pripažintas geriausiu 2023 m. spektakliu Klaipėdoje ir pelnė „Padėkos kaukę“.   „Sapnai ir kaktusai“ taps pirmuoju repertuariniu spektakliu pristatytu naujojo teatro scenoje!

Spektaklio kūrėjai – skirtingų šalių jaunosios kartos choreografai Robertas Bondara (Lenkija) ir Alexanderis Ekmanas (Švedija), dėl savo nepaprasto kūrybingumo ir noro išbandyti savo jėgas vis naujose šokio scenose, žanruose ir stiliuose jau sulaukę įvairių pasaulio šalių žiūrovų bei kritikų liaupsių, prestižinių apdovanojimų.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro šokio spektaklyje „Sapnai ir kaktusai” greta A. Ekmano „Cacti“ (Kaktusai) pristatomos ir R. Bondaros choreografinės kompozicijos „Žagsulys“ (Hiccup) bei „8m68“, kurios skatina publiką apie scenos meną turėti savo nuomonę, nebūtinai sutampančią su profesionalų požiūriu. Juk „Kaktusai“ – tai choreografo atkirtis „snobiškam šiuolaikinio meno pasauliui“ ir apie jį rašantiems kritikams.

Šokio stebuklas!

Baleto kritikė Skaidra Baranskaja sako, kad tiek darniai judančių, bet individualiai besireiškiančių žmonių scenoje galima išvysti retai. „Neįtikėtinas Klaipėdos baleto trupės įdirbis. Lengva ranka A. Ekmanas mestelėjo pasauliui 27 minučių šedevrą „Cacti“ ir jam nepatinka, kai kažkas iš savo varpinės bando aprašinėti per pasaulį sklendžiantį fenomeną. Tiesiog džiugu, kad „Kaktusai“ sudygo ir Lietuvoje“, – akcentuoja ji.

„Klaipėdoje atgimusių choreografinių darbų pagrindinis stebuklas – tikslus atlikimas, žavintis savo laisve ir choreografinio piešinio vaizduote. Surinkti skirtingų mokyklų šokėjai parengti taip akademiškai, jog šokio visuma tapo lengvai sklindančia plastine jėga, leidžiančia šokamiems siužetams virsti gilesnių apmąstymų šaltiniu“, – džiaugiasi teatrologė Daiva Šabasevičienė.

Anot teatro kritikės, šokio dramaturgės Sigitos Ivaškaitės, „Kaktusai“ gali būti apie viską, apie nieką ir apie ką nori kiekvienam iš mūsų, nes jų tikslas yra scenoje parodyti kūrybos ir samprotavimų apie ją susidūrimą, taip išryškinant absurdiškumą. „Juk visi be išimties meną patiriame skirtingai“, – rašo Sigita Ivaškaitė.

Kaktusai sudygo scenoje

Kaktusai, išgyvenantys net nepalankiausiomis aplinkos sąlygomis, paplitę visame pasaulyje – nuo sausringų plynių abiejose Amerikose iki palangių mūsų butuose. Tačiau teatro scenoje, o juo labiau šokio spektakliuose, jų niekas nebuvo regėjęs iki pat 2010-ųjų, kai švedų choreografas Alexanderis Ekmanas sumanė jais papuošti sceną savo spektaklyje, sukurtame Nyderlandų šokio teatro II trupei, ir net pakrikštijo savo naująjį kūrinį „Kaktusais“. Nuo to laiko „Kaktusai“ tapo visame pasaulyje atpažįstamu A. Ekmano kūrybos ženklu, kuriuo įvairių trupių premjeros buvo pažymėtos šokio žemėlapyje jau daugiau kaip dvidešimtį kartų nuo Sietlo JAV šiaurės vakaruose ir San Paulo Brazilijos pietryčiuose iki Sidnėjaus Australijoje ir Velingtono Naujojoje Zelandijoje. Pernai pavasarį A. Ekmano „Kaktusai“ pirmąkart „pražydo“ ir Klaipėdoje.

2010-aisiais, tuomet dar tik pradedantis choreografas, šmaikščiai (tarsi kaktuso dygliais) baksnojo publikai, ragindamas ją susimąstyti apie šiuolaikinį šokį kaip apie „aukštojo meno“ formą, apie kritiko vaidmenį ir pretenzingą kritikų retoriką. Parodijuodamas šio „aukštojo meno“ kraštutines apraiškas, A. Ekmanas su meile ir kandžiu humoru dekonstravo tai, kas jam puikiai pažįstamoje šiuolaikinio šokio terpėje atrodė dirbtina ar snobiška. Spektaklyje šokėjai išdėstyti ant kvadratinių pakylų, tarsi įkalinti baltuose kvadratuose, o jų tūžmingą, ritmišką judėjimą (choreografas yra minėjęs, kad šį vaizdinį įkvėpė jo matyti Tibeto vienuoliai, atliekantys ritualą lyg triukšmingus jogos pratimus) lydi styginių kvarteto gyvai atliekama muzika bei iš įrašo sklindantys ironiški komentarai. Šokėjai įnirtingai stengiasi ištrūkti iš savo nematomo kalėjimo ir galiausiai kiekvienas įgyja po kaktusą. Bet ką visa tai reiškia?

Mes tik norėjome pasijuokti!

Choreografas pateikė savo paaiškinimą: „Šis kūrinys yra apie tai, kaip mes suvokiame meno kūrinius, jaučiame poreikį juos analizuoti, perprasti. Esu įsitikinęs, jog nėra vieno teisingo būdo – kiekvienas galime juos interpretuoti ir patirti, kaip kam patinka. „Kaktusai“ gimė tuo mano gyvenimo laikotarpiu, kai kiekvienas rašinys apie mano kūrybą gerokai sujaukdavo jausmus ir gadindavo nuotaiką. Man atrodė neteisinga, kad kažkas prisėda, parašo ir tarsi už visus nusprendžia, apie ką yra vienas ar kitas mano kūrinys. Nustojau skaityti recenzijas, paskui į jas reaguoti, bet man iki šiol kelia abejonių ši žmonių sukurta sistema.“

Šiame spektaklyje A. Ekmanas pirmąkart kūrė ir repetavo choreografiją drauge su muzikos atlikėjais: „Man tai buvo nauja. Susikūrėme ritminį žaidimą, kuriame šokėjai ritmiškai sąveikauja su styginių kvarteto muzikantais – tai ir tapo kūrinio partitūra“. Toną ir tempą šiai partitūrai užduoda Franzo Schuberto Styginių kvarteto d-moll (žinomo pavadinimu „Mirtis ir mergelė“) finalas Presto. Spektaklio metu taip pat skamba ištraukos iš Josepho Haydno ir Ludwigo van Beethoveno kūrinių, ritminės improvizacijos ir „užkadrinio balso“ sakomi tekstai. Galima numanyti, jog kartais tarp kasdienių šokėjų replikų pasigirsta ir kritiko balsas – jis kalbasi su savimi, formuluodamas frazes savo būsimai recenzijai: „Ką mes matome?“, „Kas čia įsimintino?“, „Įgudusi akis čia gali įžvelgti...“, „apstu subtekstų... pernelyg subtilių, kad būtų įmanoma juos atpažinti“ ir t. t. Choreografas rėžia tiesiai šviesiai: „Tie nesibaigiantys tauzalai apie meną-šmeną – štai apie ką visa tai. Mes tik norėjome pasijuokti iš tų, kurie manosi esą truputį geresni už kitus.“

KVMT inform.

Žmonės su regos negalia nekantriai laukia Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) atidarymo, nes šioje profesionalaus scenos meno įstaigoje jiems talkins ne tik paslaugūs žiūrovų aptarnavimo tarnybos darbuotojai, bet ir įdiegti šiuolaikiniai techniniai sprendimai.

Džiugu, kad akliesiems ir silpnaregiams lengviau orientuotis naujame KVMT pastate padės mobilioji programėlė „RightHear“. Ši platforma, panašiai kaip GPS įranga, naudotoją informuoja, kas yra aplink jį ir kur jam pasukti – nurodomi patalpoje esantys objektai.

Moderniausiame šalies Muzikiniame teatre įdiegtas specialus technologinis sprendimas – jutikliai, kuriais remdamasi programa gali įvertinti, kur patalpoje yra naudotojas ir suteikti informacijos, kokia kryptimi judant bus pasiekiami reikiami objektai. Telefonas prabyla duodamas nurodymus, kaip pasiekti tam tikrą patalpą arba įspėdamas, jei kelyje yra kliūtis.

KVMT vadovės pavaduotojas Naglis Stancikas pasakoja, kad numatytose vietose teatro holuose yra išdėstyti specialūs sensoriai, kurie jaus žmogaus su regos negalia buvimo vietą ir judėjimo kryptį. Specialioje programoje bus suvedami specialūs tekstai ir nuorodos, kurių gali prireikti čia vaikštančiam neregiui. Žmogus su regos negalia savo mobiliajame telefone, naudodamas nemokamą „RightHear“ aplikaciją, patogiai gaus garsines judėjimo nuorodas ir perspėjimus. Pavyzdžiui, priėjus prie Teatro pagrindinio įėjimo gali būti pranešta: „Atvykote į Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą ir esate priešais pagrindines įėjimo duris. Durys atsidaro jas pastumiant. Įėjus reikia du metrus eiti tiesiai, po to pasukti į kairę. Nuėję dar du metrus jūs būsite prie bilietų kasos“. Įvertindama žmogaus su regos negalia buvimo vietą, programėlė pateiks instrukcijų ir perspėjimų, kaip patekti į „Jūros“ ar „Marių“ sales, rūbinę, liftą ar kavinę. Aplikaciją galima naudoti įvairiais išmaniaisiais telefonais tiek Android, tiek iOS aplinkose.

Kadangi šiai mobiliajai programai reikia patalpų savininkų investicijų, ji kol kas prieinama tik daugiau nei tūkstantyje viešojo naudojimo vietų visame pasaulyje. Minimas sprendimas plačiai taikomas Amerikoje bei Izraelyje.

Klaipėdietis, masažo salono savininkas Kazys sako apie tokią programėlę dar negirdėjęs, bet nekantriai laukia ją išbandyti. „Mes, aklieji, prie to nepratę: paprastai naujame pastate pirmą kartą stengiuosi apsilankyti su lydinčiu asmeniu bei gerai įsiminti jo išdėstymą. Su malonumu ateisiu į naująjį Muzikinį teatrą bei paraginsiu kolegas“,- sako scenos meno gerbėjas.

Kas dešimtas šalies žmogus gyvena su negalia, net 38 000 potencialių Muzikinio teatro lankytojų, gyvenančių Lietuvoje, diagnozuota sudėtingesnė ar lengvesnė regos negalia. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras taps pirmąja šalyje profesionalaus scenos meno įstaiga, galėsiančia žmonėms su įvairiomis negaliomis suteikti natūralų komfortą – teatre jaustis gerai ir patogiai. Juo labiau, kad nuo 2025 m. birželio 28 d. įsigalios Prieinamumo direktyva pagal kurią bus privaloma užtikrinti tam tikrų gaminių ir paslaugų prieinamumą kuo platesniam vartotojų ratui (įskaitant ir asmenis su įvairiomis negaliomis).

KVMT inform.

Šilalės kraštas savo etno­grafine veikla garsėja visoje Lietuvoje: kai kituo­se rajonuose tradiciniais instrumentais grojančiųjų mažėja, nyksta kaimo ka­pelos, pas mus jaunieji et­nokultūros puoselėtojai vie­­ną po kito skina laurus. 

Gargždų muzikos mokykla trečią kartą organizavo respub­likinį autorinių ir aranžuotų kūrinių tautiniams instrumentams konkursą „Minijos vingiai“. Šilalės kraštui jame atstovavo Kultūros centro tradicinių kanklių ansamblio narė Gabrielė Bukauskytė, Kvėdarnos kultūros namų vaikų ir jaunimo ansamblio „Volungėlė“ tradicinė kapela (abiejų vadovė Jolanta Kažukauskienė) bei Kvėdarnos kultūros namų tradicinių kanklių ansamblis „Kvėdainėlė“ (vad. Jūratė Augienė).

Iš viso konkurse susirungė 14 kolektyvų iš Jurbarko, Ši­lalės, Tauragės, Naujosios Ak­menės, Plungės, Šilutės, Palan­gos, Klaipėdos, Gargždų. Iš jų du atstovavo kultūros cent­rams, likusieji – meno ir muzikos mokyklų kolektyvai. 

„Kolektyvą sudarė dvi vado­vės ir devyni auklėtiniai, o, skirtingai nuo kitų konkurso dalyvių, mūsų vaikai koncertavo vieni (kiti kolektyvai – kartu su vadovais). Be to, ne visi mūsų auklėtiniai mokosi muzikos, dalis yra savamokslių, kurie natų net nepažįsta. Tačiau pirmas toks konkursas buvo puiki patirtis“, – sako J. Au­gienė. 

Šio konkurso tikslas yra skatinti autorinę kūrybą tautiniais instrumentais, turtinti repertuarą, atskleisti jaunųjų muzi­kantų individualybę, kaup­ti kon­certinę sceninę patirtį, dalintis profesine patirtimi ir kt. 

J. Kažukauskienė šiame konkurse sulaukė nominacijos už geriausią tradicinių instrumentų panaudojimą aranžuotėje, o jos auklėtinė abiturientė G. Bukauskytė pelnė pirmosios vietos laureatės diplomą. Mergina kanklėmis skambina aštuonerius metus.

„Volungėlė“ ir „Kvėdainėlė“ taip pat pasirodė išskirtinai ir parsivežė antrosios vietos laureato diplomus. 

„Labai didžiuojamės savo auk­lėtiniais, kurie yra ne tik išskirtinai gabūs, bet ir muzikalūs bei drąsūs, o šias ir kitas gerąsias jų savybes įžvelgėme ne tik mes, bet ir konkursantus vertinusi komisija“, – giria auk­lėtinius vadovės.

Jaunimo, besidominčio tradi­ciniais instrumentais ir galimy­be mokytis jais groti, Kvėdarnoje vis daugėja, tad kolektyvų vadovės turi gerai pasukti galvą, iš kur pasiskolinti instrumentų.  

„Turime ir pirmokų, ir paaug­lių berniukų, kurie skambina kanklėmis ne prasčiau nei mergaitės. Baiminomės, kad ūgtelėję jie šį pomėgį mes, gal bus gėda, nes įprasta, jog berniukai spardo kamuolį, o ne skambina tradiciniu instrumentu. Tačiau bent jau mūsų krašte etnografija atgimsta, tiek vaikinai, tiek merginos didžiuojasi savo pomėgiu ir tuo užkrečia kitus – draugas atsiveda draugą, tas dar kitą ir taip ratas plečiasi. Naujų narių mums netrūksta, stingame nebent kanklių, kitų instrumentų“, – tikina J. Augienė.

Jūratė pati yra baigusi kank­lių studijas ir džiaugiasi, kad Kvėdarnoje tradicinės dainos, šokiai ir muzika yra trijų kartų pomėgis.   

Beje, į šiųmetę dainų šventę Vilniuje jau atrinkti penki kolektyvai, o kvėdarniškiai kviečiami pasirodyti įvairiuose rengi­niuose. Štai gegužės 12 d. jie gros naktišokiuose Plungėje, gegužės 31 d. dalyvaus Vakarų regiono „Trimitatis“ festivalyje Nidoje, birželio 8 d. – Klaipėdos regiono, birželio 15 d. – Tauragės apskrities dainų šventėse.

Žydrūnė MILAŠĖ

J. AUGIENĖS nuotr.