Redakcija

Paroda „Močiutės raštuotas šalikas“

Prieš pat gražiausias metų šventes Šilalės meno mokyklos dailės skyriaus mokiniai (mokyt. Laimutė Rupšytė) Šilalės švietimo pagalbos tarnybos patalpose surengė savo kūrybinių darbų parodą „Močiutės raštuotas šalikas“.

Į atidarymą atvyko mažųjų dailininkų tėveliai, seneliai. Šilalės švietimo pagalbos tarnybos metodininkė Erika Gargasė įteikė vaikams padėkas.

Parodėlė veiks iki sausio pabaigos.

Laimutė RUPŠYTĖ

Šilalės meno mokyklos dailės mokytoja ekspertė

AUTORĖS nuotr.

Atsikratyti nenaudojamu termometru ne taip paprasta

Nors moderniosios technologijos užkariauja pasaulį, grei­čiausiai kiekvienuose namuose dar rastume ir nuo se­nų laikų tarnaujančių gyvsidabrinių termometrų. O kar­tais, kai jie sudūžta, į namus su sirenomis atlekia ug­niagesiai gelbėtojai. Pasirodo, jeigu nori tokiu ter­mometru saugiai atsikratyti, gali tekti nuvažiuoti ir de­šimtis kilometrų.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.96

 

Daugiabučio renovacija – kartu su Kalėdų laukimu

Sakoma, kad Kalėdos – stebuklų laukimo metas. Jo, at­rodo, pagaliau sulaukė ir Šilalės Vasario 16-osios gat­vės 28-ojo namo gyventojai. Po ilgų atidėliojimų, įpu­sėjus gruo­džiui, o sinoptikams pranašaujant šaltuką, pra­si­deda daugiabučio renovacija.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.96

Vytogala – mažo kaimo dideli susibėgimai

Ar Lietuvoje yra bent vienas žmogus, kuris nežinotų Vytogalos? O ką Vytogala žino apie save, apie savo neturtingą didvyrį, kuris išplaukė į Ameriką užsidirbti pinigų nedideliam ūkiui, o parskrido atgal, nešdamas šlovę visai Lietuvai?

Pirmos ir paskutinės

Lina tą nepaprastai ilgą eiseną prisimena su visomis smulk­menomis. Išlikusioje nuot­rau­koje matyti tik labai maža dalis žmonių. Lina, tada dar ne Gudeliūnienė, bet Ma­si­dunskaitė, su gėlėmis eina procesijos priekyje, trečia iš kairės. Pirmoji kairėje – jos draugė Loreta Mauliutė, dabar Stulgienė, su kuria tada buvo pasisiuvusios vienodus sijonus. Geriausios bičiulės norėjo būti panašios ir visada kartu. 

Procesija pajudėjo nuo Upy­nos kolūkio mechaninių dirbtuvių ir patraukė kapinių link. Prieš tai buvo atsisveikinimo ceremonija Vytogaloje. Vy­togališkiai tikriausiai jau su­pranta, jog kalbama apie An­tano Navicko laidotuves, pačias didžiausias, kokias tik matė Vytogala, o gal ir Upyna. Nei prieš tai, nei po to į jokias kitas laidotuves čia nebuvo susirinkę šitiek žmonių.

Kas tas A. Navickas: gal kokia įžymybė, kad buvo pašarvotas Vytogalos salėje (tada buvo įprasta šarvoti namuose) ir palaidotas su šitokia pagarba, dalyvaujant visam kaimui?

„Jis buvo paprastas traktorininkas, mūsų kaimynas. Ge­ras, draugiškas žmogus, linkęs visiems padėti. Vy­togaloje daug gerų žmonių. Tačiau bu­vo viena aplinkybė, kuri pa­traukė aplinkinių dėmesį. Mū­­sų kaime tai bu­vo pirmosios komunistinės laidotuvės, mūsų kaimynas buvo laidojamas be bažnyčios. Atrodo, tas faktas turėjo visus papiktinti. Bet daugeliui buvo įdomu, kaip viskas atrodys. Manau, buvo valdžios viskas organizuota. Tačiau tada buvau per jauna suprasti visas peripetijas, ėjau į dešimtą ar vienuoliktą klasę, bet žinau, jog tą dieną Upynos kolūkyje buvo paskelbtas gedulas, visas kolūkis nedirbo. O kadangi laisva diena, tai visi nusprendė nueiti į bendradarbio laidotuves. Kitas gal ir valdžiai norėjo įsiteikti: štai, pažiūrėkit, ir aš atėjau į komunistines laidotuves. Bet svarbu ir tai, jog velionis tikrai buvo puikus žmogus, jis labai padėdavo ir mūsų šeimai, kai mama liko našlė, tada dar Masidunskienė. O jo politinės pažiūros niekam nekliuvo, žmonės nemėgo pagal jas skirstytis. Na, jis nesilankydavo bažnyčioje, bet juk ir dabar ne visi į ją eina“, – kalba Vytogalos muziejininkė L. Gu­deliūnienė.

Lina sako, kad laidotuvės tapo išskirtinėmis kaimo istorijoje dar ir todėl, jog tai buvo ne tik pirmos, bet ir pas­kutinės komunistinės laidotuvės. Ėjo 1985-ieji, netrukus sovietinė sistema ėmė byrėti, niekas nei komunistinių laidotuvių, nei komjaunuoliškų vestuvių nebekėlė.

Šeimos ir viso kaimo tragedija

Štai dar viena istorinė nuot­rauka, kurioje užfiksuota didžiulė vytogališkių minia. Nuot­rauka daryta nuo Upy­nos kapinių vartų, fotografas buvo palipęs aukščiau, tik­riausiai ant tvoros, tačiau visi laidotuvių dalyviai vis tiek netilpo į kadrą. Kaimas suėjo visas, nes buvo sukrėstas netikėtos tragedijos.

Tai atsitiko 1970 metų pirmą rugpjūčio sekmadienį, kai Lomiuose vyko Atsimainymo atlaidai. Lomiai – Tauragės rajone, bet netoli Vytogalos. Ten gyveno dviejų brolių Ma­sidunskų – Antano ir Petro – sesuo, tai abu pas ją ir išvažiavo. Po atlaidų jie pasivaišino ir nuėjo išsimaudyti Lomių tvenkinyje. Petras iškart perplaukė tvenkinį, o brolis kažko užstrigo viduryje. Kaip paaiškėjo vėliau, jį pradėjo traukti mėšlungis.

„Neplauk, neplauk, – nuo vidurio tvenkinio šaukė An­tanas broliui, bet Petras šoko į vandenį gelbėti brolio...

Antano kūną iš vandens ištraukė tą pačią dieną, o Petrą surado tik po kelių dienų.

Vytogalą dviejų jaunų, tesulaukusių vos 25-erių, vyrų žūtis labai sukrėtė. Jie buvo kilę iš Paupynio kaimo, tačiau, vedę vytogališkes, gyveno Vytogaloje. Abu dirbo kolūkio vairuotojais, juos ir į kapines vežė jų pačių sunkvežimiais. O liūdintis kaimas ėjo iš paskos.

Lina ne kažin ką prisimena: buvo per maža, kad suprastų, jog mirė tėtis ir dėdė Antanas. Ka­dangi jiedu buvo pašarvoti močiutės namuose, tai vaikui atrodė, kad tėtis miega. Tegul pamiega...

„Po metų į močiutės namus susirinkome į mirusiųjų metines. Žinojau, kur miegojo tėtis, nubėgau į tą kambarį, bet jo jau neberadau. Tada labai supykau, išbėgau į lauką, radau prie durų šluotą ir ėmiau mušti močiutę. Prisimenu, kaip šaukiau: „Kur mano tėtis, kur jį padėjai?“ Man atrodė, kad močiutė jį tyčia paslėpė. Nesupratau, jog esu našlaitė. Kaimą sukrėtęs įvykis buvo ir mano tragedija“, – į skaudžius vaikystės prisiminimus nuklysta Lina.

Lietuva pratrūko Vytogaloje

O pats didžiausias, rekordinis Vytogalos susibėgimas? Labai gaila, nei Stasio Girėno (tikroji pavardė – Stanislovas Girskis) gimtinės muziejuje, nei muziejininkių šeimos albume neišliko nuotraukos, kurioje būtų matyti visi susirinkę žmonės. Ko gero, tokią nuotrauką buvo galima padaryti tiktai iš lėktuvo. Linos atmintyje išliko tik kauniečio Jono Čepo pasakojimas, kaip jis tą dieną kartu su žmona važiavo į Vytogalą.

„J. Čepas dabar irgi muziejininkas, mano kolega, tačiau tuomet jis dirbo vienoje Kauno gamykloje ir laisvalaikiu kolekcionavo viską, kas buvo susiję su transatlantiniais skrydžiais. Važiuodamas į Vy­togalą, jis vežė žmonos tapytą „Li­tuani­cos“ pa­veiks­­lą, jis, beje, ir dabar tebe­ka­bo mu­zie­ju­je. Kau­nie­čiai ne­la­bai ži­no­jo, kur ta Vy­to­­gala, tada ji dar nebuvo išgar­sinta. Nuo Kryž­kalnio jie pasuko Skaud­vi­lės link, o toliau manė važiuoti iš intu­i­cijos arba sustoję pasiklausti žmonių. Ne­­toli Skaud­vilės pasivijo automobilių koloną, ėmė sekti iš paskos. Ties Skaudvile kolona pasuko į dešinę, Upynos link. Pasuko ir jie. Kolona judėjo vis lėčiau, matyt, ji pasipildydavo naujomis mašinomis. „Tada mes supratome, kad važiuojame ten, kur ir vi­si kiti. Klausinėti jau nereikėjo“, – pasakojo man J. Če­pas.

Dabar sunku ir įsivaizduoti tokį susibūrimo mastą. Tai jau buvo ir Lietuvos susibėgimas. Arčiau Vytogalos kauniečiai negalėjo privažiuoti, mašiną teko palikti laukuose už trijų kilometrų, o toliau traukti pėsčiomis. Nebuvo lengva brautis pro žmones. Čepai atsiprašinėjo visų, aiškino, kad turi nunešti paveikslą, ir taip pamažu prisikasė iki muziejaus“, – pasakoja L. Gudeliūnienė. 

Tai buvo 1983 m. liepos 16-oji – „Lituanicos“ skrydžio 50-mečio minėjimas ir pirmoji Stasio Girėno gimtinės muziejaus diena. Tada jis tilpo vienintelėje išlikusioje Girs­kių klėtelėje ir vadinosi Ste­po­no Dariaus bei Stasio Gi­rė­no visuomeniniu muziejumi. Vienoje nuotraukoje užfiksuotas istorinis momentas, kai muziejaus inicia­toriai Vytautas Pakarskas ir Jonas Balčiūnas Linos mamai Danutei Tamošaitienei įteikė muziejaus raktą ir paveikslą „Žemaitija“. Nuo to momento D. Tamošaitienė tapo pirmąja Vytogalos muziejininke, tas rakto įteikimas buvo savotiškas paskyrimo aktas.

„Dabar mūsų muziejus yra Lietuvos aviacijos muziejaus skyrius, o tada dar buvo neaišku, kam jis priklausys, kas mokės algą, jeigu apskritai kas nors mokės. Jeigu muziejus visuomeninis, tai gal ir muziejininkams nereikia algos? Kurį laiką mama tikrai dirbo už dyką. O dirbti reikėjo, žmonės plūdo ir po atidarymo, ypač savaitgaliais, aš eidavau pavaduoti mamos, kad ji galėtų papietauti“, – sako Lina. 

Ar muziejaus iniciatoriai galėjo įsivaizduoti šitokią sėk­mę? Sunku pasakyti, ko tikėjosi muziejų pradėję žmonės, bet Lina mano, jog valdžia turėjo nujausti kažkokį pavojų. Nors Dariaus ir Girėno žygdarbis istorijos vadovėliuose ir nebuvo slepiamas, bet nelabai ir akcentuojamas, o muziejaus idėjai valdžia iš pradžių net trukdė. Juk ne pati valdžia, ne kokia nors ministerija, bet Lietuvos aviatoriai, Lietuvos aviacijos federacija ėmėsi iniciatyvos.

„Judrėnuose, Stepono Da­riaus (tikroji pavardė – Ste­ponas Jucevičius-Dara­šius) gim­tinėje, buvo lengviau, nes ten ūkio direktorius norėjo muziejaus, jam patiko idėja ant išlikusių pamatų atstatyti buvusią Dariaus sodybą. Pas mus – priešingai. Kolūkio pirmininkas buvo prieš, jam mat gaila išlikusios Girskių klėtelės, kuri neva reikalinga kaip sandėlis. Jis net liepė sandėlininkui užrakinti klėtelės duris ir neleisti vidun jokių organizatorių. Bet tada jau ir tarp pačių komunistų nebe­buvo ypatingos vienybės. Vie­ni buvo prieš, kiti – už muziejų. Galiausiai įsikišo rajono vykdomojo komiteto pirmininkas Guliokas, liepė atrakinti duris. Jis atvažiavęs netgi gėdino kolūkio pirmininką: girdi, kas čia per sandėlis, jei viduje tik keli pelių apgraužti maišai? Dabar tai skamba lyg koks anekdotas, o tada apleistoje klėtelėje tikrai tebuvo keli nuo kažkada užsilikę grūdų maišai“, – juokiasi muziejininkė.

Tačiau ir rajono valdžios pritarimas reiškė nedaug. Vie­nas pirmųjų Vytogalos muziejininkų Klemensas Lovčikas prisimena, kad tik po to, kai įsikišo Lietuvos komunistų partijos ideologijos sekretorius Lionginas Šepetys ir liepė „tuos vyrus deramai pagerbti“, muziejaus organizatoriams nebeliko kliūčių.

Iš kur tokia baimė? Lina ma­no, jog pirmą pavojaus sig­nalą tuometinė valdžia galėjo išgirsti dar 1968 m., kada Kauno Aukš­tųjų Šan­čių karių kapinėse buvo atidengtas pamink­las Dariui ir Girėnui, o tas atidengimas virto spontanišku mitingu, kur pasigirdo kalbų apie laisvę, apie tai, kad tik laisvi žmonės gali būti drąsūs ir atlikti žygdarbį dėl Lietuvos. Buvo aišku, apie kokią Lietuvą kalbama. Juk Da­riaus ir Gi­rėno skrydis buvo dėl laisvos ir nepriklausomos valstybės, o ne dėl kažkokios sąjunginės respublikos!

Ir štai Lie­tuvos protrūkis 1983 m. Vy­togaloje, prie mažytės muziejaus klėtelės. Ar galėjo kas nors tada numatyti šitokį žmonių antplūdį? Juk iki Są­jūdžio dar buvo tolokai, net iki M. Gorbačiovo „perest­roikos“ turėjo praeiti keletas metų. Bet Lietuva nebelaukė.

„Staiga pamatėme, kaip žmo­nės išsiilgo tikrosios Lie­tu­vos. Man ir dabar keista, iš kur visi kiti sužinojo apie renginį. Vienintelis laikraštis, kuris įdėjo skelbimą apie būsi­mą muziejaus atidarymą, bu­vo „Šilalės artojas“. Ir reportažą apie muziejaus atidarymą paskelbė tiktai „Šilalės artojas“. Visa kita spauda tylėjo. Tačiau žmonės žinojo, perdavinėjo žinią iš lūpų į lūpas. Nuostabus pakilimas“, – kalba muziejininkė.

Vytogala dar prisimena

D. Tamošaitienė ir dabar tebesaugo muziejaus atidarymo dieną jai įteiktą paveikslą „Žemaitija“, o muziejaus raktą perleido savo dukrai Linai.

Kodėl būtent ją, Danutę, mu­ziejaus pradininkai pasirinko pirmąja muziejininke?

Tai nulėmė keletas aplinkybių. Pirmoji – ji gyveno čia pat, toje pačioje Girskių sodyboje, kur kažkada gyveno Stasio Girėno brolis Petras. Ki­ta labai svarbi aplinkybė – artimas giminystės ryšys. Girėnas – Danutės močiu­tės brolis. Vadinasi, ji daug ką apie Girskius yra girdėjusi iš giminių ir galės papasakoti muziejaus lankytojams. Tiesa, buvo ir dar viena svarbi aplinkybė, apie kurią nedaug kas žinojo.

Pasirodo, Girskių palikuonė Danutė dar iki muziejaus atidarymo buvo savotiška muziejininkė.

„Buvau dar visai vaikas, kai pas mus atvažiuodavo kažkokie nepažįstami žmonės ir klausinėdavo apie Stasį Gi­rėną. Mano močiutė, mamos mama, jau buvo mirusi, bet pas mus gyveno močiutės sesuo, t.y. mamos teta Viktorija Keterytė. Žmonėms ji pasakodavo apie Girskių žygį į Ameriką ir garsųjį skrydį atgal. Man tai buvo nuostabios istorijos.

Čia gyveno trys broliai Girs­kiai ir viena sesuo. Girs­kių sesuo buvo mamos močiutė. Jie nebuvo turtingi žmonės. Brolis Jonas jau buvo išvy­kęs į Ameriką, bet neraštingas žmogus apie save nedavė jokios žinios. Kitiems dviem broliams čia liko 10 hektarų žemės. Mažai. Broliai pėsčiomis patraukė į Rygą, ten sėdo į laivą, o bilietą iki Amerikos, vadinamąją šipkartę, jie jau turėjo – buvo gavę paštu iš savo pusseserės. Keliavo jie užsidirbti pinigų ir sustiprinti 

savo ūkį. Tačiau Amerikoje mintys pasuko visai kita link­me. Stasys kartu su savo draugu Steponu Jucevičiumi, kuris vėliau pasivadino Da­riumi, užsidegė skrydžiui per Atlantą. Lė­šas tam rinko susivieniję Ame­rikos lietuviai, savo santau­pas paaukojo ir Petras. Prieš pat „Lituanicos“ skrydį Petras grįžo į Vytogalą laukti parskrendant brolio. Deja, sulaukė tik telegramos, kad šis žuvo“, – pasakoja L. Gu­deliūnienė.

Petras vaikų neturėjo, tai priėmė gyventi savo dukterėčią su šeima. O ūkį pakėlė, nors Amerikos uždarbį buvo paaukojęs „Lituanicos“ skrydžiui. Jis gavo žuvusio brolio Stasio gyvybės draudimą. Pramokęs pas Amerikos fermerius ūkininkauti, Petras taip gerai tvar­kėsi, kad kaimynai jo že­mę vadino ne žeme, o myga. Žemaitiškai myga – aruodas. Po garsiojo brolio žūties ir jis pats perėmė pakeistą pavardę, taip Petras Girskis tapo Petru Girėnu. 

Kaip pasakoja giminaičiai, į Sibirą P. Girėnas neištremtas tik dėl laimingo atsitiktinumo. Pasirodo, pas jį vis atjodavo rajono saugumo viršininkas, kurio pavardės niekas jau neprisimena. Saugumui Petras atrodė įtartinas ne tik dėl žygdarbį atlikusio brolio, bet ir dėl to, kad „amerikonas“: juk buvo Amerikoje, visiems pasakojo, kaip ten viskas gerai sutvarkyta. Tą jis sakė ir saugumo viršininkui. Tada jie būtinai imdavo ginčytis. Petras sakydavo, kaip gerai gyventi Amerikoje, o saugumo viršininkas įtikinėdavo, jog prie komunizmo čia bus dar geriau. Jie oponavo vienas kitam, bet tikri priešai nebuvo.

Ir štai saugumo šefas prisistato vėl, šį sykį – naktį.

„Yra „danosas“, važiuosi į Sibirą“, – įspėjo jis Petrą ir dar šnipštelėjo, jog bus tremiami Martinkai, dar kiti kaimynai.

Petras aplėkė kaimynus, įspėjo apie pavojų, o pats – į mišką.

Deja, kai kurie nepatikėjo.

„Kas mane, našlę, ims, kam aš reikalinga? Ir dar kiaulė turi paršiuotis, karvė veršiuotis, kaip jas paliksiu“, – sakiusi Martinkienė. 

Bet turėjo palikti... Petras kelis metus, kol viskas nurimo, slapstėsi pas svetimus žmones, o jo namuose gyvenančios dukterėčios su šeima stribai neužkabino. Juk samdinė, įnamė – ne šeimininkė...

Danutė prisimena, kaip jos mama, ta Petro dukterėčia, nuo jaujos iki tvarto laikė nutiesusi ilgą virvę. Kartais ant jos padžiaudavo baltas drobules, baltus užtiesalus, baltus lininius rankšluosčius, o kartais – tamsius lovų uždangalus, tamsius drabužius, kokius maišus. Niekas vaikui tada nesakė, kad tai yra sutartiniai signalai. Nuo jų trobos iki miško buvo ilgiausi lygiausi laukai. O nuo miško pro žiūronus galėjai matyti, kas padžiauta. Jei skalbiniai balti – Vytogaloj viskas ramu, stribų nėra. Jei tamsūs – pavojus!

Sykį Danutės mama išvirė du kibirus cepelinų, dėdė Petras, močiutės brolis, uždengė juos, pasiėmė naščius ir kažkur išėjo. Grįžo pilnais kibirais grybų. Visi – švariai nuvalyti. Taip miško broliai jiems atsidėkojo už maistą.

Istorijos apie Vytogalą ir Girskių giminę sklido iš lūpų į lūpas. Iš visų Girskių bene geriausiai gyveno jų sesuo Barbora Girskytė, kurios likimas buvo nulemtas dar krikšto dieną. Bevežant ją krikštyti į Girdiškės bažnyčią, krikštatėviams kelią pastojo jaunas aikštingas ūkininkų sūnus Keteris. Girdi, neleisiu važiuoti per savo žemę! Sena tradicija pastoti kelią vestu­vininkams, bet šis pastojo krikš­tatėviams. Neleisiu, ir viskas! Tie ir šiaip, ir anaip, ir mokestį siūlo, tačiau šeimininkas nenusileidžia. Galiausiai paklausė: „O ką čia vežate? Mergaitę? Tai pa­­žadėkite, kad ji bus mano!“ Krikš­tatėviai pažadėjo – kas jiems daugiau beliko?

Praėjo dvidešimt metų, Ke­te­ris jau senbernis, bet vis neveda. Motina ėmė dejuoti, jog nebeturi sveikatos viena visą ūkį apeiti, tegu sūnus parveda žmoną. Ir tada jis prisiminė seną krikštatėvių pažadą, nuvažiavo pas Girskius ir labai greitai sutarė, kad tie savo dukrą Barborą išleis už jo į žmonas. Kadangi jaunikis neprašė dalies, tai Girskiai nė nežiūrėjo, kad žentas 20 metų vyresnis už dukrą. Kaip sakė žmonės, Barbora per savo vestuves taip raudojo, kaip čia niekada neverkė jokia kita jaunamartė. O kai jaunikis paklausė, ko jaunoji norėtų, toji atsakė, jog trokštų tik vieno: kad visos jų dukros, kiek jų bebūtų, tekėtų tiktai savo noru ir tik iš meilės. 

Sakoma, kad Keteris tai pažadėjo ir pažadą vykdė. Jis buvo mokslų matęs žmogus, sėkmingai tvarkėsi ūkyje, turėjo net vėjo malūną ir dar Raseinių teisme ėjo tarėjo pareigas. O S. Girskį, dar ne lakūną, bet jauną vyruką, labiausiai traukė tas vėjo malūnas. Nuėjęs pas seserį, būtinai įsikibdavo į jo sparnus ir sukdavosi. Niekas kitas kaime šito nedrįso, tiktai Stasys. 

„Velnio neštas ir pamestas buvo. Buvo aišku, kad nusisuks sprandą. Bet kad nusisuks šitaip garbingai, negalėjome nė pagalvoti“, – jau po Stasio žūties kalbėjo senieji Vytogalos žmonės. 

Mažas, bet vieningas patriotų kaimas

„Kaip man patikdavo šitos istorijos. Aš sėdėdavau ant suoliuko, klausydavausi ir iš malonumo makaluoda­vau ko­jomis. Tačiau močiutės se­suo kažkodėl neleisdavo. Sa­ky­davo, jog makaluoti kojomis yra negražu. Jos su mama man dar neleisdavo pasakoti, kad pas mus atvažiuoja kažkokie nepažįstami žmonės ir klausinėja apie garsųjį giminaitį. Jeigu kas klausdavo, kas čia buvo atvykę, turėdavau sakyti, kad kaž­kokie tolimi giminaičiai“, – prisimena muziejininkė L. Gudeliūnienė. 

Vakarais vietoj lopšinės ji girdėdavo tokią dainelę: „Da­rius ir Girėnas drąsūs vyrai buvo, perskridę Atlantą, Vokietijoj žuvo...“

Lina sako, jog panaši nuotaika buvo visose vytogališkių šeimose, net visi vaikai žinojo, kad vienas garsiojo „Lituanicos“ skrydžio did­vyris kilęs iš jų Vytogalos. Ži­noma, visi tuo patyliukais didžiavosi.

Išeitų, Girėnas suformavo Vytogalos įvaizdį? Kas Vy­to­gala būtų be savo didvyrio?

„Ne, šitaip sakyti negalima. Ne Girėnas sukūrė Vytogalą, bet at­virkščiai – Vytogala išaugino Girėną. Juk dar iki Girėno tai buvo labai organizuotas, tik­rų pat­riotų kaimas. Nedidelis ir neturtingas, jis negalėjo surinkti pinigų prašmatniam nepriklausomybės pamink­lui, kaip tai darė turtingesni miesteliai. Tačiau dar 1928 m. pas mus buvo pastatytas ąžuolinis Ne­priklausomybės kryžius, kuris 1990-aisiais atstatytas ir dalyvaujant visam kaimui iškilmingai pašventintas.

O mūsų didžioji koplytėlė stovi nuo 1850 m. Iš pradžių buvo medinė, paskui atnaujinta ir sumūryta mūrinė. Nors iš tolo atrodo medinė, mat yra apkalta lentomis. Legenda sako, jog vienai vytogališkei apsireiškė Dievo Motina ir paprašė koplytėlę atnaujinti, sumūryti ją iš plytų. Amerikoje gyvenantis vytogališkis Jonas Sungaila ir penki Vytogalos gyventojai idėjai pritarė, ėmė rinkti aukas. Prie koplytėlės statybos aukomis prisidėjo ir kartu su J. Sungaila akmens anglies šachtose dirbę čekai, prancūzai, italai. Kai buvo pradėta naujos koplytėlės statyba, aštuoniais arkliais buvo atitemptas didžiulis akmuo ir įkastas į žemę kaip pamatas“, – pasakoja muziejininkė.

1890 m. Vytogalos didžioji koplytėlė jau buvo mūrinė, o šiandien nedaug kas žino, kad ji pastatyta ant didžiulio akmens. 

„Viena  talka surengta ir šie­met. Seniūnaitės Re­gi­nos Poš­kienės pakviesti, prie kop­ly­tėlės susirinko vos ne visi kaimo bendruomenės nariai: Stanislovas Poška, Al­gi­man­­tas Auryla, Vir­ginijus Vai­či­­kauskas, Al­gi­mantas Gu­mu­­­­liauskas, Re­gina Fe­lec­ke­vi­čie­nė, Ka­zi­mie­ra Ges­tau­tie­­nė, Kristina Kry­lo­vienė, Ed­­ga­ras Bernotas, Da­rius Sa­vic­kas ir aš. Genėjome me­džius, išpjovėme menkaverčius krūmus, nugrėbėme lapus. To­kiems darbams raginti nerei­kia. Koplytėlė yra kaimo, o kaimas – mūsų visų“, – sako L. Gu­deliūnienė, Vytogalos mu­ziejininkė ir kaimo bend­ruo­menės pirmininkė.

Petras DARGIS

L. Gudeliūnienės ir AUTORIAUS nuotr.

Įkurtuves surengė ūkininkų kooperatyvas

Ūkiškai gyvenančių žmonių bendruomenei gražią šventę su­rengė kooperatyvas „Šilalės Agro“, miesto pakraštyje atidaręs modernią žemės ūkio prekių parduotuvę. Kooperatyvo steigėjai – trijų stambiausių rajono ūkių savininkai Antanas Dambrauskas, Algirdas Taroza ir Egidijus Gečas – žadėjo pasistengti, kad ir ūkininkai, ir miestiečiai, turintys bent lopinėlį žemės ar sodą, čia rastų visų jiems reikalingų priemonių.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.96

Norintieji į valdžią jau rikiuojasi prie starto linijos

Vos porai mėnesių likus iki savivaldybių tarybų rin­kimų, siekiantieji valdžios arba norintys joje išlikti sku­ba derinti kandidatų sąrašus, tvirtina pretendentus į merus, dailina savo veidus agitaciniuose rinkimų plakatuose ir intensyviai ieško rėmėjų. Vyriausioji rin­kimų komisija (VRK) informuoja, kad kovoti dėl savi­valdos mandato jau užregistravo 97 visuomeniniai rin­kimų komitetai. Iki gruodžio 10 d. buvo užregistruota 340 savivaldybių tarybų rinkimų politinės kampanijos dalyvių. Partijų, dalyvausiančių savivaldybių tarybų rinkimuose, pareiškiniai dokumentai bus priimami iki gruodžio 28 d. Darbą jau pradėjo ir apygardų rinkimų komisijos.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.96

 

Ūkininkai susirinko į tradicinę šventę

Prieš savaitę rajono ūkinin­kai, atidėję kasdie­nius darbus, apžvelgti, kas pa­­da­ryta, pasidžiaug­ti pasiekimais susirinko į Lietuvos ūki­ninkų są­jun­gos ra­jo­no skyriaus bei VšĮ Lie­tu­vos konsul­tavimo tarnybos Ši­lalės biuro or­ga­­nizuojamą kas­metinį rezultatų ap­tarimą. Šven­­tę vedė profe­sionali renginių vedėja Donal­da Meiželytė.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.95

Ačiū už drauge nueitą kelią

Atrodo, taip neseniai, darganotą šių metų vasario 2-osios dieną, Šiaulių kapinėse atsisveikinome su savo klasės draugu Stasiu. Praėjo nepaprastai gra­ži vasara, mes dar spėjome susitikti pas kla­sio­ką Joną Kaune. Ir niekas negalėjo žinoti, jog tai buvo paskutinis klasės susibūrimas, kurį organizavo Onutė Mi­ku­tytė-Kerpauskienė. Deja, lapkričio 17-ąją jos gy­ve­nimo siūlas nutrūko. Todėl norime prisiminti ir pa­pa­sakoti apie Onutę – mūsų klasės sielą. 

O. Mikutytė-Kerpauskienė gimė 1931 m. rugpjūčio 11 d. Ma­žeikiuose. Tėvams persikė­lus į Šilalę, ji čia augo ir mokėsi. 1950-aisiais baigusi tuometę Šilalės vidurinę mokyk­lą, įstojo į Vilniaus universiteto lietuvių kalbos ir literatūros fakultetą. Po penkerių studijų metų pradėjo dirbti Telšių rajono Žarėnų vidurinėje mokyk­loje lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, vėliau tapo direktoriaus pavaduotoja, o po kiek laiko – ir direktore. Gy­ve­nimui nuvedus į Kauną, pagal specialybę dirbo proftechninėje mokykloje, įvairiose vidurinėse mokyklose, o išėjusi į pensiją – M. K. Čiurlionio muziejuje Kaune. 

1950 m. birželį savo atsiminimuose ji rašo: „Po egzaminų gaisrinės salėje įteikė brandos atestatus, o paskui – išleistuvės be balinių suknelių ir frakų... Buvo smagu, linksma ir šiek tiek liūdna. Kitą dieną paskutinį kartą susirinkome į klasę ir ant bendros nuotraukos savo parašais davėme priesaiką, kad 

pirmas klasės susitikimas vyks po 8 metų, o toliau – kas penkeri. Mokykla baigta. Keliai išsiskyrė, nuvingiavo po kaimo mokyklas, Kauną, Vilnių, Sibiro tremtį, lagerius bei masinius dalinius“. 

Gyvenome sudėtingomis po­kario sąlygo­mis: vyko trėmi­mai, gatvėse specialiai buvo mėtomi žuvu­sių partizanų kūnai. 1949-ųjų balandį iš klasės buvo išvestas jauniausias klasiokas – Jo­nu­kas Biržiškis. Į paskutinę klasę jau nebegrįžo Aloyzas Sa­boc­kis, Elė Jakaitė. Jų likimas nulingavo miško takais... 

Į pirmąjį susitikimą susirinkome gausiai. Pradžioje dalis klasiokų (Albinas Račkauskas, Alfonsas Aušra, Antanas Auš­kal­nis ir kt.) gyveno Šilalės ra­jone, tad ir jie padėdavo Onu­tei organizuoti susiti­ki­mus. Vė­liau prisijungė iš Si­bi­ro lagerių grįžęs Edvardas Ur­bo­nas. 

Laikui bėgant, vis dažniau susitikimus pradėdavome, lan­kydami išėjusių draugų kapus Šilalės, Pajūrio kapinėse. Metai ėjo, o bend­rose susitikimų nuotraukose gėlių krepšelių daugėjo...

Penkiasdešimties metų su­sitikimo proga Onutė ir Ed­var­das mums padovanojo leidinėlį „Įsiklausykime – tai mū­sų žingsnių aidas...“ su klasės istorijomis, nuotraukomis, svarbesniais įvykiais. Jame – ne tik gražūs Onutės žodžiai, E. Urbono, Teresės Rubšytės- Ūksienės, Henrikos Aušrienės poezijos posmai, bet ir klasės statistika pagal profesijas, klasiokų pasiekimai ir pan. 

2010 m. mūsų laida paminėjo mokyklos baigimo 60-metį. Ir vėl visus į jį sukvietė Onutė. 

Deja, šiandien apie ją kalbame jau būtuoju laiku. Ir, dėkodami už drauge praleistas dienas, pažadame jos atminimą saugoti savo širdyse.

O. Mikutytė-Kerpauskienė palaidota Mažeikių kapinėse. Nuoširdžiausią užuojautą siunčiame velionės sūnui, anū­kams, giminėms bei artimiesiems. 

Buvusių klasės draugų vardu –

Klemensas NASVYTIS

Nuotr. iš autoriaus albumo

Po 50 metų...

Penkiasdešimt metų. Daug tai ar mažai? Il­ga­­am­žiams – tai tik pusiaukelis, kitiems – ir visas gy­ve­nimas...

Tiek šiemet sukako Upynos liaudies amatų muziejui. Visi jame esantys eksponatai yra susiję su konkrečiais šio krašto žmonėmis, jų darbais. Mu­ziejuje apsilankę vaikai teiraujasi, kas tas ar kitas daiktas. O juk tai daugelio jų pačių senelių ar prosenelių dirbtos ar jų avėtos kurpės, naginės, jų gaminti ir naudoti kubiliukai, išdrožti šaukštai, kaltos pasagos, rantytos lazdos bei kiti namuose naudoti rakandai.

Per tuos 50 metų visi šie surinkti ir sukaupti eksponatai buvo saugomi muziejuje. Žmonės su vaikais, anūkais ar svečiais užsukdavo į jį aplankyti savo daiktų. Pri­si­menu, kaip Deblių kaime gyvenęs Petras Šetkus priklaupęs glostinėjo seną, dar su mediniu dišliumi plūgą, ir kalbėjosi tarsi su draugu: „Juk su tavim aš išvaikščiojau visus savo laukus...“ Gaubčio kaime gyvenęs meistras Jonas Miltakis, žiūrėdamas į savo gumbuotą lazdą, pasakojo, kad su ja yra apėjęs visus aplinkinius kaimus. Dažnai muziejuje apsilankydavo upyniškis Antanas Straukas, gyvenęs Skaudvilėje, ir savo svečiams rodydavo paties padarytas rankines girnas, audimo stakles, kuriomis ausdavo jo mama, o staklėse dar tebebuvo jos austo audek­lo galas.

Muziejuje yra sukaupti 3728 eksponatai. Jie liudija apie Upy­nos apylinkėse gyvenusius žmo­nes, jų darbus, papročius. Per tuos 50 metų vis ras­davau naujų daiktų. Ne­pa­imti jie būtų pasmerkti pražūčiai. Rin­kau juos ir atiduodavau kitiems muziejams. Šilalės Vla­do Statkevičiaus mu­ziejui ati­duota virš tūkstančio eksponatų, tiek pat – Tau­ragės krašto mu­zie­­jui, po keletą šimtų – Rum­šiškių liaudies buities muziejui, Anykščių ark­lio muziejui, Stasio Gi­­rė­no gimtinės, Ste­po­no Dariaus gim­tinės muziejams. Lietuvos nacionalinis muziejus priglaudė Upynos muziejuje kandžių ir kirvarpų puolamus vilnonius bei medinius eksponatus, nes juos būtinai reikėjo restauruoti.

Per tuos 50 metų Upynos liaudies amatų muziejuje bu­vo suruoštos 36 parodos įvai­ria tematika, 2000-aisiais vy­ko Eu­ropos kultūros paveldo die­na, 2016 m. – Pasaulio že­mai­čių diena bei daugiau ne­di­delių renginių.

Anksčiau per metus muziejų aplankydavo iki 4000 lankytojų. Dažnai atvykdavo Upy­nos bei kitų mokyklų mokiniai. Pastaraisiais metais mokinių ir kitų ekskursantų skaičius sumažėjo.

Atėjus senatvei, mažėjant jė­goms ir daugėjant rūpesčių dėl muziejaus priežiūros, su­pratau, kad jau laikas pasitraukti ir perduoti jo globą jau­nes­niems bei pajėgesniems. To­dėl šiemet savo „kūdikį“ perdaviau Ši­­la­lės Vla­do Stat­ke­­vi­čiaus mu­zie­jui.

Tikiuosi, kad Upy­nos liaudies amatų muziejus buvo, yra ir bus gyva šio krašto istorija, visada kalbės apie čia gyvenusius žmones, jų gyvenimą, darbus...

Dėkoju visiems, išėjusiems ir tebesantiems, padėjusiems kurti Upynos krašto liaudies kultūros židinį, atidavusiems savo išsaugotus nebenaudojamus daiktus. Dė­ko­ju visiems apsilankiusiems muziejuje. No­riu labai padėkoti už patarimus, paramą, įrengiant bei tvarkant muziejų, už nuoširdžią pagalbą, kai jos labai reikėdavo, organizuojant pa­rodas ar kitus renginius.

Klemensas LOVČIKAS,

kraštotyrininkas 

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Kam reikalinga mokykla be mokinių

Kelinta savaitė Švietimo ir mokslo ministerijoje „apsigyvenę“ streikuojantys mokytojai reikalauja socialiai teisingos ir atsakingos švietimo sistemos. Vy­riau­sybė aiškina, kad jai sukurti reikėtų 300 mln. eu­rų, o valstybėje tokių pinigų nėra. Tačiau Premje­rui ir švietimo reformas rengiantiems specialistams rei­kė­tų pasidomėti, kokia situacija yra kai kuriose kaimų mo­kyklose, kurias taip stengiamasi išsaugoti. Nebūtinas net auditas – akivaizdu, jog kiekviename rajone yra bent po keletą tokių, kuriose dirbančiųjų yra tiek pat, kiek ir mokinių, o jų išlaikymas per metus kainuoja po kelis šimtus tūkstančių eurų.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.95

Prenumeruoti šį RSS naujienų kanalą