Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda Tauragėje susitiko su regiono senjorais, Lietuvos pagyvenusių žmonių asociacijos prezidente Grasilda Makarevičiene ir socialinę pagalbą senjorams teikiančių organizacijų „Caritas“ ir Maltos ordino pagalbos tarnybos atstovais. Šalies vadovas su senjorais diskutavo jų gerovės tema, aptarė pensijų, senjorams reikalingų paslaugų, užimtumo klausimus.

„Spalis – pagyvenusių žmonių mėnuo. Tiek šis mėnuo, tiek neseniai minėta Tarptautinė pagyvenusių žmonių diena yra svarbūs ne tik Jums, bet ir visiems mums, nes apie valstybės civilizuotumą galima spręsti pagal tai, kaip joje rūpinamasi senjorais. Kryptingai siekiu ir toliau sieksiu, kad vyresnio amžiaus žmonėms mūsų šalyje būtų skiriamas didžiausias ir pagarbus dėmesys. Kviesiu tiek naująjį Seimą, tiek Vyriausybę bendromis pastangomis užtikrinti gerą emocinę savijautą ir orų gyvenimą kiekvienam senjorui. Siekiu, kad pensijos Lietuvoje augtų sparčiau nei darbo užmokestis, – vidutinė pensija turi kaip įmanoma greičiau pasiekti 50 proc. šalies vidutinio darbo užmokesčio. Turime nepamiršti ir paslaugų senjorams plėtros. Nes daugiau nei trečdalio šalies senatvės pensininkų skurdo rizikos rodiklis yra netoleruotinas“, – pabrėžė Prezidentas, pakvietęs senjorus išsakyti savo lūkesčius ir pasiūlymus dėl senyvo amžiaus poreikių ir padėties gerinimo šalyje.

Senjorų teigimu, nepaisant to, kad pensijos auga, jos auga per lėtai, ir nors šešiolika metų esame visateisiai Europos Sąjungos nariai, mūsų šalies pensijos niekaip nepasiveja Europos. Tauragės regione pensijos vienos mažiausių šalyje – vidutinė tesiekia 294 Eur, kai šalies vidutinė senatvės pensija yra 377 Eur. Kad pensijos Lietuvoje nepakankamai adekvačios, rodo ir tai, kad vidutinė pensija yra mažesnė nei skurdo rizikos riba.

Praėjusiais metais Prezidentas teikė Seimui Socialinio draudimo pensijų įstatymo pataisas dėl spartesnio senatvės pensijų didinimo, bendradarbiavo su Vyriausybe dėl mažiausių pensijų ir šalpos bazės didinimo ir reikalavo, kad pensijos ateinančiais metais irgi būtų indeksuojamos, nors dėl COVID-19 įtakoto ekonomikos nuosmukio pensijų augimas kitais metais turėjo būti stabdomas: „Įstatymas priimtas, teisėti žmonių lūkesčiai dėl spartesnio pensijų didinimo jau suformuoti. Bet šiandien dar matau rizikas, kad, prisidengdami kitais prioritetais, lėšų trūkumu ar netvaria 13-os pensijos idėja, biudžetą formuojantieji pensijas gali siekti didinti lėčiau. Tai būtų labai neteisinga senjorų atžvilgiu.“ Pasak Prezidento, spartesnis pensijų didinimas yra vertybinis ir principinis prioritetų klausimas šalyje, nes valstybės biudžetas turi tam reikalingų galimybių. Sukaupti tam daugiau finansinių išteklių padėtų anksčiau Prezidento užregistruotos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pataisos, inicijuota viešųjų pirkimų sistemos pertvarka ir ryžtingi institucijų sprendimai dėl Seime esančių šešėlio mažinimo iniciatyvų.

Susitikime buvo aptartas ir senyvo amžiaus asmenims skirtų sveikatos paslaugų prieinamumas ir socialinių paslaugų trūkumas. Prezidentas patikino, kad jų plėtrai reikalingas didesnis susitelkimas. „Šalia pajamų adekvatumo gerinimo turime užtikrinti gerai išvystytą paslaugų tinklą, didesnį dėmesį skiriant paslaugoms į namus ir bendruomenėje. Iš būsimos Vyriausybės reikalausiu paslaugų senjorams stiprinimo – slaugos-globos reformos, kuri buvo pažadėta, bet taip ir liko neįgyvendinta šioje Seimo ir Vyriausybės kadencijoje“, – kalbėjo Prezidentas.

Prezidento komunikacijos grupė

Šilalės kultūros centras šiuo metu renovuojamas, o jo renginiai ir koncertai perkeliami į kitų miestelių kul­tūros namus, laisvalaikio sales, lauko erdves. 

Kaip sakė Šilalės kultūros centro di­rektorės pavaduotojas Antanas Kaz­lauskas, šiemet vykdomas pirma­sis re­novacijos projekto etapas – tvar­ko­mas Šilalės kultūros centro fasa­das. 1994 m. duris atvėrusio cent­ro techninis įrengimas jau nebe­ati­tinka šian­dienos reikalavimų, tačiau atnau­ji­ni­­mo darbai bus vykdo­mi priklauso­mai nuo finansavimo. Šiemet lėšų užtenka tik išorei, o vėliau tikimasi at­nau­jinti scenos įrangą, žiūrovų sa­lę, bus ga­lima kokybiškai eksponuoti pa­rodas. Per metus 2–3 profesiona­lios parodos surengiamos ir dabar, bet, atnau­jinus patalpas, rajono žmo­nėms bus kur kas maloniau džiaugtis vaizduoja­muo­ju menu. 

­Dėmesys miuziklui

Šilalės kultūros centrui priklauso bendruomenių poreikiams naudojamos laisvalaikio salės ir kultūros namai, veik­lą vykdo daugiau nei 50 meno kolektyvų. 430 vietų miesto kultūros centro didžioji salė su erdvia scena dažniausiai būna pilna, o kai kada – net sausakimša. Ypač didelio susidomėjimo sulaukė miesto kultūrinio gyvenimo naujovė – retai Lietuvos mėgėjų teatrų scenose statomas miuzik­las. A. Kazlausko vadovaujamas muzikinio teatro kolektyvas prieš metus pastatė premjerinę muzikinę improvizaciją „Eliza“, o jo naujausias kūri­nys – muzikinis spektak­lis pagal I. Kalmano operetę „Čardašo kara­lienė“ dėl pradėtų pastato renovacijos darbų įgavo net ir visai netikėtą formatą. 

„Parodėme aštuonis spektak­lius sausakimšoje salėje, o dabar kraustomės į Laukuvos kul­tūros namus  –  esame skolingi žiūrovams už kovo mėnesį dėl karantino atšauktą spektaklį. Žmogus planuoja, o virusas juokiasi – buvome labai daug visko numatę, tačiau visi mūsų planai dingo per vieną naktį. Vis dėlto aš sakau, jog kuo blogesnė situacija, tuo daugiau atsiranda vietos kūrybai. Tikimės, kad sunkumai  baigsis“, – pasakoja A. Kazlauskas. 

Populiarus folkloras

Labai stiprūs Šilalės folkloro kolektyvai – vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų ansambliai, renka­mos bei išsaugomos Šilalės krašto ir miesto liaudies dainos. 

„Žiūrint iš šalies, gali atrodyti, jog folkloras neįdomus mūsų vaikams, bet mes matome visai ką kita – kai pradėjome rengti etnines vasaros stovyk­las, pasirodė, kad susidomėjimas toks didelis, jog net ne visi gali patekti. Viskas priklauso nuo meno kolektyvo vadovo. Entuziastingi specialistai su­geba savo idėjomis užkrėsti vai­kus. Išvažiavę mokytis į didžiuo­sius miestus, jie įsijungia į ten veikiančius folkloro kolektyvus ir toliau puoselėja tai, ką pradėję“, – teigia A. Kazlauskas. 

Kvėdarnos, Kaltinėnų kultūros namų entuziastai domisi senaisiais amatais. Dirbtuves, pasak A. Kazlausko, planuojama atidaryti ir Šilalės kultūros cent­re, kai tik pagerės pastato būk­lė. 

Šią vasarą prie Bilionių piliakalnio vyko tautodailės pleneras, o, jam pasibaigus, sukurti medžio ir akmens meno kūriniai liko puošti kai­mą. 

Nereikėtų manyti, kad Šila­lė gyvena vien tik etninės kultūros ir amatų dvasia. Šilalės kultūros centras jungia didelę bend­ruomenę, kurią sudaro ne tik vaikai, mielai lankantys šiuolaikinio šokio teatro užsiėmimus, entuziastingi senjorai, bet ir tie, kurie užaugo kartu su ko­lektyvų veikla bei išvyko gyventi kitur. 

Projektą „Aktuali kultūra“ įgy­­vendina Lietuvos Respublikos kul­tūros ministerija. Projektas finan­suojamas Europos socialinio fondo finansuojamo veiksmų programos 12 prioriteto „Techninė parama, skirta informuoti apie veiksmų programą ir jai vertinti“ ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis. Daugiau informacijos: www.esinvesticijos.lt ir www.lrkm.lt

Bijotai yra ne tik išskirtinė vietovė savo gamta bei istorija, bet ir dovanojo visai Lietuvai ne vieną ypatingą žmogų. Tikriausiai nedaug kas žino, jog čia gimė, augo ir vaikiškas eibes garsiųjų Baublių prieigose krėtė šiandien orų prognozes nusakanti hidrometeorologijos tarnybos vyriausioji specialistė Izolda Marcinonienė.

Iš televizijos ekranų puikiai atpažįstamas veidas patraukė per vieną Bijotuose vykusią šventę – muziejaus darbuoto­jai buvo parengę stendą su savo krašto žmonėmis, kurie lankė Bijotų mokyklą. Vėliau, paklausta, ar dar apsilanko tėviškėje, I. Marcinonienė sakė, kad ji yra dažna viešnia Bi­jo­tuose, mat čia tebegyvena jos tėvai. O grįžusi į namus, kaip ir dažnas „emigravęs“ kraštietis, Izolda visada perskaitanti ir saugomus „Šilalės artojo“ numerius. 

„Mano tėviškė – Bijotų kaimas, pirmoji mano lovytė buvo pastatyta tuometinės Bi­jo­tų septynmetės mokyklos antrajame aukšte įrengtame vieno kambario butelyje, kur mano jauni tėveliai mokytojai gyveno. Beje, šio kambario langai yra išlikę ir tebėra tokie pat, kaip dabar senojoje mokyk­loje įsteigtame Baublių muziejuje. Juokaudama savo vaikams parodau: štai pirmasis mano žvilgsnis į pasaulį buvo iš čia“, – šiltai apie gimtinę kalba I. Marcinonienė.

Jos pavardė – dzūkiška, ištekėjo už dzūko, nors sąskambis su mergautine Martinėnaitės pavarde vis tik išliko. Izoldos tėvelis Alfonsas buvo fizikos ir matematikos mokytojas, ma­ma Aleksandra mokė piešimo bei geografijos paslapčių. Beje, tėtis buvo ir jos klasės auklėtojas. Be Izoldos, šeimoje užaugo ir jaunesnis brolis Sigitas, kuris baigė Radiotechnikos fakultetą Kauno politechnikos institute ir nukeliavo į žentus Kretingon. Baigusi Bijotų aštuonmetę, Izolda mokslus tęsė Skaudvilės vidurinėje mokyk­loje. Dabar moteris pasakoja, kad ji buvo gera mokinė, labiausiai jai patiko tie dalykai, kuriuos įdomiai dėstė mokytojai: matematika, fizika, lietuvių ir anglų kalbos, geografija, braižyba. Tačiau įstoti į nusižiūrėtas studijas pavyko ne iš karto.

„Nepaisant to, kad buvau gera mokinė, deja, iškart nepasisekė įstoti į Vilniaus universitetą. Teko metus darbuotis Bijotų mokyklos valgykloje ir kartu vakarinėje mokykloje kolūkiečiams dėstyti fiziką. Gera patirtis! Išploviau kalnus indų ir nuskutau ne vieną toną bulvių per tuos metus. Bet tai nuo šių darbų neatgrasė, iki šiol jie man patinka“, – dalija­si jaunystės atsiminimais I. Mar­cinonienė. 

Pasak Izoldos, koją pakišo matematikos egzaminas, bet, papildomai padirbėjusi, po me­tų, 1979-aisiais, ji tapo Vil­niaus universiteto Gamtos moks­lų fakulteto studente, pasirinko geografijos specialybę. 

Bijotiškė didžiuojasi, jog pa­sisekė būti universiteto 400-me­čio „fukse“, o įspūdingą tų metų studentų ir dėstytojų eiseną Vilniaus gatvėmis bei nuotaikingą šventę Vingio parke sako menanti iki šiol. 

„Tai buvo labai neįprasta gūdžiais sovietiniais metais – sostinė sušvito netikėtomis spal­vomis, padvelkė sunkiai nusakoma atmosfera, kuri lydėjo visus studijų metus. Beje, būtent tomis šventinėmis dienomis susipažinau ir su būsimu vyru Antanu, kuris tuo metu pradėjo studijuoti hidrogeo­logiją. Gal ir tai pridėjo, kad jausčiausi lyg pakylėta“, – šypsosi Izolda.

Ji prisipažįsta, jog specialybę rinkosi dėl traukos kelionėms, noro pažinti tolimus kraštus. Tais laikais tai buvo įmanoma tik iš kino filmų, knygų ar žurnalų. Be to, įtaką darė ir istoriniai Baubliai, ypatinga Bijotų kaimo aplinka. Tiesa, Izolda teigia turėjusi ir kitokių minčių: kadangi sekėsi piešti, pasvajodavusi ir apie architektūros studijas.

„Lankiau dailės kursus tuometiniame Vilniaus inžineriniame statybos institute (VISI), bet pamačiau, kad man, kaimo mergaitei, sunku ly­­gintis su miesto vaikais, baigusiais dailės mokyklas. Ir neišdrįsau bandyti laimės“, – atskleidžia neišsipildžiusią svajonę žinoma sinoptikė.

Tačiau ją kuo puikiausiai įgy­vendino Izoldos ir Antano vaikai Sigita bei Do­mi­ny­kas, pasirinkę architekto kelią.

Kalbėdama apie savo darbą, I. Marcinonienė jį apibūdina kaip orą, kuris nuolat kinta ir gali būti nenuspėjamas.

„Orų prognozuotojo specia­lybė yra ne tik sudėtinga, bet ir kupina netikėtumų. Sutikime, jog dažniausiai žmonės kalbą pradeda būtent nuo orų aptarimo. O jei pradedi profesionaliai apie juos kalbėti, tai pasitaiko, kad kai kas iš nuostabos ir išsižioja“, – juokiasi I. Mar­­cinonienė.

Juokai juokais, tačiau, pasak jos, iš tikrųjų orų prognozės yra labai nelengva sritis, nes orai beveik nesikartoja: sinoptinė situacija kasdien kinta, net ir panašūs reiškiniai nesusidaro absoliučiai vienodomis sąlygomis. Palieki vaka­re vienokią situaciją, o rytą randi jau paįvairintą ne visuomet maloniomis gamtos išdaigomis.

Sinoptike ji dirbo 20 metų, po to pradėjo labiau gilintis į pavojingų bei stichinių meteorologinių reiškinių susidarymą, juos analizuoti, pristatinėti pranešimus įvairiuose meteorologų susitikimuose, konferencijose. 

„Dabar ties šia sritimi rimčiau ap­sistojau ir esu Lie­tuvos hidromete­orologijos tarny­bos Ty­ri­mų ir plėt­ros skyriaus vy­riausioji specialistė. Padedu jau­niesiems kolegoms suprasti įvairiausių gamtos reiškinių susidarymo esmę bei juos prognozuoti. Pabendrauju ir su žiniasklaida, paaiškinu žmo­nėms paprastai įvairias situacijas. Šiuo metu plačiai naudojami skaitmeniniai prognozių modeliai, tačiau specialisto žinios ir patirtis yra būtini – kuriuo variantu tikėti, ką pakoreguoti bei pan. Nuolatinis mo­kymasis yra būtinybė, reikia susipažinti, atsižvelgti į klimato pokyčius ir į daugybę kitų veiksnių, lemiančių prognozių kokybę. Daugeliui norisi ypatingo tikslumo – kad pasakytume, kas dėsis konkrečiame kaime ar gatvėje tam tikru laiku. Bet kol kas tai yra siekiamybė“, – pripažįsta patyrusi specialistė. 

Mintimis sugrįžusi į tėviškę, Izolda sako, kad Bijotai iki šiol tebėra tikrieji namai, nes čia gyvena tėveliai.

„Jie abu, ačiū Dievui, gyvi ir aktyvūs, nežiūrint solidaus amžiaus. Abu yra dideli knygų „rijikai“, mama vis dar išaudžia žentui tautinę juostą, išsiuvinėja kokį mielą daiktelį proanūkei, tėtis bendrauja su medžiu – pradžiugina savo drožiniais. Ypač mano mėgstami jo išdrožti Baubliukai. Tėvų sodyba, nepaisant jų amžiaus, prižiūrima, be gipsinių „grožybių“ sode, bet su jurginų darželiu, stropiai sukrautu malkų kūgiu, tėvelio padarytu koplytstulpiu“, – džiaugiasi savo tėviške moteris.

I. Marcinonienė sako, kad Bi­jotai apskritai yra labai gražiai besitvarkančių žmonių mies­telis. 

„Man smagu atvažiuoti į tėviškę, kuri ne nyksta, o priešin­gai – tik gražėja ir turtingėja. Išpuoselėta Baublių aplinka, matyt, skatina ir kitus pasitempti. Praėjusią vasarą „paekskursavau“ po Bijotus – nu­stebino naujos sodybos, tvar­ka, lietuviškas skoningumas. Visuomet, kai sutinku naujus žmones, juos paraginu aplankyti Bijotus, Baublius – jie pirmieji tokie ir nepakartojami nuo 1812 m. Visur kitur jų Baublių „broliukai“ neprilygsta senoliams nei dydžiu, nei amžiumi, nei istorija, kurią pradėjo garbusis šviesuolis Dionizas Poška“, – didžiuojasi savo gimtine Bijotų žemės dukra.

Izolda pasidalijo ir smagiais vaikystės atsiminimais: kaip žaidė slėpynių Baublių papėdėje, kaip važinėjo dviračiu ir jų prižiūrėtojui kėlė siaubą. Būta ir kitokių nutikimų, mat į Bijotus filmuoti Baublių atvykdavo ir filmų kūrėjai, ir įvairių laidų režisieriai, o jiems „kadro“ paįvairinimui rei­kėdavo vaikų. Tad Izolda su broliu ne sykį yra tapę ant­raplanių vaidmenų atlikėjais, su kitais kaimo vaikais net radijo laidose dalyvaudavę, o bro­lis netgi yra „bandęs laimę su meškere“ filme „Ar gyvas dar Baublys?“ Todėl Izolda sako apgailestaujanti, jog dabartinis jaunimas mažai domisi krašto istorija, nepatiria tos pažinimo ugnelės, o ir apie Baublius beveik nieko nebežino, nes daugelį labiau traukia užsienio kraštai negu savojo pa­žinimas. Tiesa, kad ir kaip skaudžiai skambėtų, pandemija vis tik padarė ir šį tą gero – lietuvaičius grąžino arčiau savo šaknų.

Prakalbusi apie savo prigimtį, Izolda prisiminė, kad Bijotai geografine prasme yra arčiau Tauragės, tad ir tarmė, anot moters, būdingesnė tauragiškių šnektai ne šilališkių.

„Prisimenu, mums vaikystėje juokingai skambėdavo ta žemaitiška tirada, kuria kalba šilališkiai. O dabar tikrai malonu girdėti savo dūnininkų tarmę, nors namuose ja ne­kalbėdavome, nes tėtis kilimo nuo Ignalinos krašto, ma­ma – iš Skaudvilės apylinkių. Priešingai nei aš, brolis tik­ru žemaičiu Kretingoje tapo ir beria greitakalbe kaip žirnius“, – juokiasi Izolda.

Ir prisipažįsta visuomet suklūstanti, kai išgirsta kalbant apie Šilalės kraštą. O grįžusi į Bijotus sako perverčianti visus „Šilalės artojo“ numerius. Ir tai, pasak moters, tikrai ne laikraščio reklama – tėvai visą gyvenimą jį skaito.

„O man labai smagu, kad laik­raštis išliko tuo pačiu pavadinimu! Perverčiu skelbimus – kas ką parduoda, kokį darbą siūlo. Juk tai irgi svarbi informacija apie kraštiečius. Gaila, daug randu ir nekrologų – tokia realybė, sensta mūsų kraštas“, – apgailestauja moteris.  

Izolda jau močiutė, bet, kaip pati sako, jos kasdienybėje nė­ra pilkų tonų, nes gyvenimas vis dar verčia skubėti.

„Norėtųsi su anūke Sofija ilgiau pabūti, bet diena limituota, o darbų gausybė. Nesu virtuvės mėgėja, todėl gaminu tik savaitgaliais ir dažniausiai paprastą lietuvišką maistą. Aišku, būna dienų, kai „apsigyvenu“ virtuvėje – metinės šventės įtraukia, norisi pradžiuginti vaikų šeimas. Tada jau leidžiuosi į naujų patiekalų paiešką, nors esu ištikima, tarkime, velykinių margučių su vašku dažymui ir meduolinio namelio kepimui Kalėdoms.

Kartkartėmis ištrūkstame su vyru į Kuršių neriją, į gamtą pa­­grybauti, baidarėmis Dzūkijos upėse pairkluoti. Kasmet sten­giamės aplankyti kokią šalį. Esu buvusi Grenlandijoje, Is­lan­di­joje, nes  šiaurės šalys ir sniego paieškos vasarą – mano silp­nybė. Vasaros man gali nebūti. Ir nors esu aplankiusi ir Pietų Afriką, ir Egiptą, palmės, smėlis ir arbatos šiltumo vanduo manęs nežavi. Gražu, bet tik vieną kartą. Mėgstu apsilankyti tradiciniuose kino festiva­liuose, knygų mugėje. Be to, pa­tinka megzti, skaityti biogra­fines arba apie šiaurės šalių gy­venimą knygas. Mėgstu pasikapstyti po gėlyną, tačiau daržas nelabai domina, nors jį turiu, nes gyvenu kaime šalia Vil­niaus“, – apie savo kasdienybę pasakoja kraštietė.

Kalbėdama apie orus gimti­nėje, pašnekovė pastebėjo, kad Ši­lalės rajone gausu išskir­ti­nių reiškinių. 

I. Marcinonienė specialiai „Ši­lalės artojo“ skaitytojams ar­chyvuose paieškojo Laukuvos meteorologijos stoties 1961–2020 m. užregistruotų stichinių meteorologinių reiškinių. O jų būta įvairių: dažniausiai kartojosi labai smarkūs lietūs (>49 mm/12 val., t. y. apie 49 litrus į m2) , o stipriausia liūtis pliaupė 1997-ųjų rugpjūčio 17 d., kai iškrito katastrofinis lietaus kiekis, 85 mm per 3 val.  

22 min., t. y. vos ne 10 kibirų vandens į m2! Antras pagal populiarumą – labai smarkus (≥28 m/s, apie 100 km/val.) vėjas – yra užfiksuoti 5 atvejai, stip­riausias pūtė 1993 m. sausio 14 d.: net 35 m/s, o tai jau vadinama uraganiniu grei­čiu. Yra pasitaikę du labai stambios kru­šos atvejai (≥2 cm skersmens), vienas iš jų užfiksuotas 1999 m. gegužės 30-osios vakarą Bijotų sen. Beje, Šilalės apylinkėse 2011 m. liepos 1 d. praūžė labai retai pasitaikantis sūkurys – viesulas, pridaręs nemažai eibių.

„Šilalės artojo“ skai­tytojus si­noptikė I. Mar­cinonienė ragina dažniau pakelti akis į dangų.

„Stebėkime besikeičiančią ap­linką prieš audrą ir po jos, ne tik grožėkimės vaivorykšte, bet ir atkreipkime dėmesį į jos ryš­kumą ar išlenktumą bei patys bandykime tapti orų prog­nozuotojais. Juk seniai pastebėta, jog kuo statesnė Vaivos juosta, tuo greičiau baigsis lietus, jeigu joje dominuoja raudona spalva, dar palis, jei žalia – lietus liausis. Raginčiau ne girdėti tai, ką norite, bet ką perduoda sinoptikas: atidžiai įsiklausyti į perspėjimus apie pa­vojingus meteorologijos reiš­­kinius ir jiems pasiruošti, nes vienas pagrindinių mūsų tarnybos uždavinių yra stebėti orus, vandenis ir įspėti apie gresian­čius pavojus bei suteikti laiko jiems pasirengti. Turime meteorologijos stotį Laukuvoje, kur pastatytas pirmasis meteo­rologinis radaras Lietuvoje. Antras toks yra Trakų Vokėje, šalia Vilniaus. Taigi dangus virš Lietuvos nuolat stebimas, ir radarų spinduliai, siunčiami iš rytų bei vakarų, gali nuskenuoti visą ša­lies erd­vę bei aptikti pavojingus perkūnijų, liūčių ar krušos židinius. Todėl sinoptikų prognozės ir perspėjimai darosi vis patikimesni“, – neabejoja mūsų kraštietė ir žinoma sinoptikė. 

Ji ragina šilališkius stebė­ti įvai­rius gamtos reiškinius (ypač krušą, vie­sulą, fiksuoti, ko­kią ža­lą jie padarė) ir užfiksuotą vaiz­do medžiagą atsiųsti el. p.: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. arba pasidalin­ti LHMT feisbuko paskyroje.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

I. Marcinonienės asmeninio archyvo nuotr.

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) Tau­ragės departamento Šilalės skyriuje kiekvienas rytas prasideda nerimu – laboratorijų siunčiami duomenys rodo, jog Covid-19 sparčiai plinta mūsų rajone. Nuo vakar sa­viizoliuojasi ir Šilalės savivaldybės administracijos direktorius Valdemaras Jasevičius bei dar keli darbuotojai. Nors kol kas didelės koncentracijos susirgimo židinių nė­ra, padėtis, pasak specialistų, darosi vis grėsmingesnė.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.79

Bemaž 6 kilometrai kelio nuo Upynos iki Kaltinėnų tapo šimtų medžių kapinynu: pa­kelės užverstos šakomis, akį rėžia baltuojantys kelmai, raudonu ženklu pažymėti dar stovinčiųjų kamienai. Tokia yra kelio platinimo ir asfaltavimo kaina, nors jei kas ir pa­siūlytų rinktis – medžius ar naują kelią, niekam nekiltų abejonių, ko labiau šiandien kaimui reikia. Kita vertus, žmones skaudina abejingumas krašto istorijai.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr. 

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.79

Bemaž prieš trejus metus „Lietuvos paštas“ pradėjo įgyvendinti projektą, pagal kurį daugiau nei 350 šalies kaimo paštų darbą perima „Ateities laiškininkai“. Kaip sekasi paštininkams susidoroti su naujovėmis, Pasaulinės pašto dienos proga pasakoja Šilalės pašto viršininkė Ža­neta Ka­tauskytė bei laiškininkė Raselė Po­cienė. 

„Ši­lalės pašte dabar yra ke­tu­riolika mobiliųjų laiškininkių, jos ap­tar­­nauja ir aštuonių bu­vusių paš­­tų teritorijas“, – sako Ž. Ka­taus­kytė.

R. Pocienė – jau ilgametė paš­to darbuotoja.

„Pradėjau dirbti vos tik iš Pa­langos atitekėjusi į Šilalę. Ma­­no anyta Marytė irgi dirbo paš­te, jai sunegalavus, aš pa­va­duo­da­vau. O kai susiruošė į pensiją, įsidarbinau jos vie­toje – kitąmet jau sueis 30 metų. Kai išgirdome apie pertvarką, aišku, darėsi bau­gu: kaip čia bus, ar sugebėsiu, gąsdino nežinia. Ži­noma, reikė­jo mokytis: ir planšetę valdyti, ir elektriniu dviračiu važiuoti“, – pasakoja Rasa.

„Šilalės paštas turi tris elekt­rinius dviračius. Jie yra leng­vi, įkraunamomis baterijomis. Kiek­vienam sezonui jie ruo­­šiami specialistų, tik ma­žuo­­sius gedimus, jeigu pasitaiko, susitvarkome vietoje. Žie­mos sezonui jiems pakeičia­mos atitinkamos padangos. At­si­radus elektriniams dviračiams, siuntų pristatymo gali­my­bės vienam laiškininkui nuo 10 kilogramų (tiek būdavo iš­nešiojama pėsčiomis) išaugo iki 30 kg. Tai ir laikraščiai, žurnalai, registruoti bei pa­prasti laiškai, tarptautinių pir­kimų siuntos. Žinoma, didžiausi krūviai būna antradie­niais bei penktadieniais, kuomet išeina „Šilalės artojas“. At­sa­kin­gos laiškininkėms yra dienos, kai mokamos pensijos. Kiekviena laiškininkė gauna konkrečias sumas pinigų bei konk­rečius žmones, kuriems turi pristatyti pensijas. Aptarnavimas tapo žymiai modernesnis. Laiškininkės naudojasi planšetėmis, žmogui pakanka joje tik pasirašyti, nebereikia „raityti“ vardo ir pavardės, kas dažnam senjorui yra sunku ir dėl prasto matymo. Ir laiškininkėms patogiau nei su šūsnimi popierių: tai, būdavo, netyčia sušlampa lyjant ar kitaip nukenčia“, – dabartinę laiškininkių darbo kasdienybę nusako pašto viršininkė.

Jai pritaria ir Rasa, kuri sako nebeįsivaizduojanti, kaip reikėtų dirbti „po senovei“.

„Pradžioje buvo kiek sunkiau, bet dabar įpratau. Aišku, tenka lankytis pas gyventojus, pristatant pensijas, regist­ruotus laiškus. Man laiškininko darbas ir patinka dėl galimybės bendrauti su žmonėmis. Tiesa, pradžioje ir jie buvo išsigandę: liksime vieni, niekas mums nebepadės. Dabar mato, jog niekas nepasikeitė. Jie laiškininko tebe­laukia kaip ir anksčiau, o dabar dar ir gali išsikviesti jį, kai tik prireikia: ir dėl prenumeratos, ir mokesčiams sumokėti ar ko nors nusipirkti. Žmonės pasitiki, patiki savo pinigus. Tai įpareigoja: jei bent sykį pavesi, prarasi pasitikėjimą visam lai­kui“, – pasakoja Rasa, aptarnaujanti Dionizo Poškos, Jono Basanavičiaus, Maironio gatvių Šilalėje gyventojus.

„Mobiliųjų laiškininkų dėka paštas pats atvažiuoja į namus. Kai prireikia kokios paslaugos, žmonėms pakanka paskambinti bendruoju telefonu, ir užsakymas atsiunčiamas laiškininkei į planšetę. Ši paslauga ir įdiegta tam, kad žmonės nepasigestų pašto. Pradėjome projektą su tam tikra baime, bet viskas klostosi gerai, negauname jokių nusiskundimų. Laiškininkai skatina žmones skambinti, bet jie yra labai kuklūs, nedrįsta: o gal be būtino reikalo sutrukdys. Nors kuomet kuri iš laiškininkių išeina atostogų, klientai tuoj pasigenda, teiraujasi: kada bus mūsų laiškininkė? Vadinasi, žmonėms ji yra reikalinga ir sava. Aišku, esant koronaviruso grėsmei, aptarnauti klien­tus turime laikydamiesi visų būtinų atsargumo priemonių: laiškininkės dėvi kaukes, pirštines ir, kaip sakoma, aptarnavimas – tik iki buto ar namo durų. Kliento nuomonė mums yra svarbiausia“, – sako Šilalės pašto viršininkė Ž. Ka­tauskytė. 

Septyniolikos metų stažą sukaupusi pašto vadovė teigia darbą pradėjusi nuo klientų aptarnavimo specialistės pareigų, kitaip – kasininkės.

„Mūsų kolektyvas – moteriškas, labai draugiškas ir vieningas. Daug metų viena kitą pažįstame, matome bei suprantame nuotaikas. Todėl problemas išsprendžiame čia ir dabar, nėra jokios įtampos. Nėra pas mus ir didelės darbuotojų kaitos. Na, nebent jei kuri suserga ar išeina atostogų, tenka priimti žmogų pavadavimui“, – pasakoja Ž. Ka­tauskytė.

Paklausus Rasos, kuo ji užsiima laisvu nuo darbo laiku, Žaneta įsiterpia: „Paklauskite, kuo gi ji neužsiima!“

 Rasa su vyru Raimundu, taip pat ilgamečiu Telekomo specialistu, užau­gi­no ir į gyvenimą išleido du sūnus, ku­rie su savo antrosiomis pusėmis gyvena ir dirba Vilniuje. Tad, likus dviese, ir laiko atsirado daugiau, ir kažkokių tiesioginių šeimos rūpesčių mažiau. Nors motinoms dėl to, kad „užauga vaikai ir palieka“, rūpesčio nesumažėja.

Nepaisant nemažai jėgų reikalaujančio darbo, Rasa aktyviai leidžia ir laiką po jo: dainuoja „Kuplės“ ansamb­lyje, mezga riešines. Štai riešinės su Lietuvos pašto simbolika tikrai įspūdingos ir, be abejonės, tinka dovanoti kaip suvenyrus. O jau kokia gaspadinė: daro gardžius obuolių sūrius, džiovina moliūgus, cukinijas ir gamina iš jų saldainius. Skonis – neįtikėtinas! Visa tai, anot moters, bendradarbėms, draugėms, svečiams, vaikams pavaišinti. Taigi – šauni žmona ir šeimininkė, mylinti mama. Ir, žinoma, puiki savo profesijos atstovė.

* * *

„Šilalės artojas“ vertina visų rajono pašto darbuotojų, laiškininkų nelengvą, atsakingą, daug fizinių jėgų bei sveikatos reikalaujantį darbą. Dėkojame Jums už atsidavimą jam, už tiesioginę pagalbą mūsų skaitytojams, už pastangas, kad „Šilalės artojas“ būtų nuolatinis mūsų rajono gyventojų palydovas. 

Tegul sunkumai neslegia – jie laikini. Tegu naujovės negąsdina – jos įveikiamos. Stip­rybės ir geros nuotaikos Jums profesinės šventės proga linki „Šilalės artojo“  redakcija.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Sakoma, jog likimas mus nuveda ten, kur turime būti, ir pasiunčia žmones, kuriuos turime savo kelyje sutikti. Šią tiesą garantuotai gali patvirtinti iš Upynos kilusi Vi­da Umantaitė-Galvelienė. Nuostabaus grožio šimtametėje suvalkiečių sodyboje šei­mi­nin­kaujantys Vida ir Artūras Galveliai į savo namus kviečia pasisvečiuoti pasiilgusius ramios laiko tėkmės bei tikro lietuviško svetingumo. Kukarskės kaimo turizmo sodybą Šakių rajone atranda ne tik pernakvoti užsukantys užsieniečiai – pailsėti čia atvyksta ir mūsų šalies menininkai, mokslininkai bei visuomenės veikėjai.

Traukia kaimo kvapai ir spalvos

Įžengęs pro Kukarskės kaimo turizmo sodybos vartus, pasijunti lyg atvykęs pas artimiausius giminaičius – džiaugsmingai sutinka ne tik šeimininkai, bet ir jų šunys. Čia viskas yra taip, kaip ir turi būti kaime: gieda gaidžiai, gagena žąsys, akį traukia ryškiaspalviai jurginai, ramiam poilsiui nuteikia šeimininkės išvirta žolelių arbata, iš gėlių darželių sklindantys mėtų ir levandų kvapai, pavėsinėje džiūstančių žolynų ryšulėliai. Jokios prabangos, jokių trinkelėmis klotų takelių ir jokio kaimo turizmo sodyboms būdingo pobūvių šurmulio.  

Tas jaukumas – šeimininkės, kiekvieną sutinkančios lyg artimiausią žmogų, nuopelnas. Alkanam Vida visada įpils dubenėlį gaidžio sriubos, sotų pavaišins pačios gamintu skanėstu ar sūriu su medumi, švenčiantiems iškeps „ugninių“ pyragų, kurių skonis pranoksta net pačią originaliausią itališką picą. Todėl kartą pasisvečiavę Kukarskėje visada nori čia sugrįžti. Ir grįžta – šeimomis, su draugais, bendradarbiais arba vieni, pajutę poreikį pasėdėti po šimtamečiais ąžuolais, pasigėrėti tyliai gęstančio vakaro žaromis. 

Kukarskės kaimo turizmo so­dyba, užimanti maždaug hek­ta­rą, yra nemažas ūkis: V. ir A. Gal­­veliai laiko daug paukščių – vištų, žąsų, ančių, kalakutų, par­duoda jų mėsą, kiaušinius, augina daržoves bei uogas. Iš tų pačių kaimiškų ir natūraliai užaugintų produktų pagamintais patiekalais vaišinami svečiai, daugelis ir namo išvyksta kupinais krepšiais kaimiškų gėrybių. 

Talkininkų šeima nesamdo, todėl visi darbai gula ant Vi­dos ir Artūro pečių. O Vida vis dar tebedirba Smalininkų techno­lo­gijų ir verslo mokykloje – mo­ko jaunimą biologijos bei floris­tikos pagrindų. Tačiau niekas niekada nėra girdėję ją sakant, kad pavargo, kad sunku suspėti: grįžusi po pamokų, moteris pasineria į kvapnų, spalvingą, ramybe alsuojantį, todėl labai mėgstamą kaimo gyvenimą. 

„Neįsivaizduoju gyvenimo bu­te – gal užsidariusi tupėčiau ir liūdėčiau, bet tikriausiai ilgai neišgyvenčiau, nes man visą laiką reikia ką nors veikti: rauti piktžoles, skinti gėles, rūšiuoti, džiovinti, todėl savo sodyboje jaučiuosi labai gerai. Kas mano, jog tai yra sunkus darbas, klysta – man tai yra geriausias poilsis“, – prisipažįsta Vida. 

Atsiminimai grąžina į vaikystę

V. Galvelienė tvirtina, kad dabar turi viską, apie ką kada nors yra svajojusi. Gimusi ir užaugusi Upynos mokytojų Onu­­tės ir Kleopo Umantų šeimoje, „paveldėjo“ ir profesiją – ta­po biologijos mokytoja, kaip jos šviesaus atminimo tėvas K. Umantas. Savo vaikystę bei jaunystę, praleistą Upynoje, Vi­da atsimena kaip patį gražiausią laiką. 

O. ir K. Umantai gyveno mokytojų name, vertėsi ūkiškai – turėjo  daržą, karvę, du paršelius, vištų. Trims dukroms tekdavo ravėti ne tik savo šeimos, bet ir mokyklos daržus: nors visi kaimo vaikai per vasaros atostogas turėdavo ateiti į savaitės daržininkystės praktiką, mokyklos darže visada likdavo daug nepadarytų darbų. 

„O man labai patikdavo sukišti rankas į žemę, pajausti jos vėsą, kvapą. Rinkdavau ir džiovindavau žoles, kartą buvau pri­siskynusi net Sosnovskio barščių, rankas ir veidą išvertė pūslėmis“, – iš savo patirties šiandien juokiasi V. Galvelienė.

Tėvas, prisimena Vida, labai daug žinojo apie augalus, nes buvo baigęs ne tik pedagogikos mokslus, bet ir agronomijos studijas Žemės ūkio akademijoje. Tik tuomet, kai suaugo, iš tėvo sesers Sabinos Vida sako sužinojusi, kad jis buvo kviečiamas dirbti dėstytoju, mat diplominis darbas apie bi­tininkystę akademijoje buvo įvertintas pagyrimu.  

Bet K. Umantas iš Upynos niekur nenorėjo važiuoti: netoliese, Eržvilke, buvo jo tėviškė, o ir mokytojo darbas jam labai patiko, todėl su džiaugsmu mokytojavo net išėjęs į pensiją. Turėjo biologams įprastą pomėgį – sudarinėjo gam­tos procesus atspindintį fe­nologinį kalendorių: kada kas pa­vasarį susprogo, pražydo, ka­da paukščiai sugrįžo, nes įdo­miausia jam būdavo tyrinėti gamtą. 

V. Galvelienė prisimena, jog tėvas savo pastebėjimus parašydavo ir „Šilalės artojui“ – siųsdavo vaizdelius iš Upynos gyvenimo, pasidalindavo bičių priežiūros patarimais, todėl laikraštis namuose visada būdavo labai laukiamas.

„Ir dabar, nuvažiavusi pas mamą, pirmiausia tiesiu rankas pavartyti rajono laikraštį. Jis tikrai atspindi žmonių gyvenimą“, – neabejoja Vida. 

Upyną tebelaiko širdyje

Gyvendama Upy­noje, o vėliau sugrįždama į gimti­nę pas mamą ir seserį, Vida sutiko daug įdomių, gyvenimiškos patirties išmokiu­sių žmonių. Ypač įstrigo istorijos

mokytoja Janina Ri­dze­vičiūtė, mokiniams pasakoju­si apie Vasario 16-osios aktą ir gūdžiu sovietmečiu nebijo­jusi pasakyti, jog tarybinė istorija išgalvota, reikia mokytis tik­ros savo šalies istorijos. 

„Tuo metu tik­rai ne visi mano klasės draugai žinojo, kas ta Va­sario 16-oji. Ma­no tėvelis buvo gimęs būtent tą dieną, todėl šeimai paslapčia šven­čiant, senelis su tėčiu kalbėdavosi apie Lie­tuvą, okupaciją, svajojo, jog kada nors būsime nepriklausomi“, – prisiminimais dalijasi V. Galvelienė. 

Tokį pat nepamirštamą įspūdį jai paliko ir Upynoje šešerius metus kunigavęs Vytautas Skiparis. Jaunas, gražaus stoto, ilgais garbanotais plaukais, drąsiai kalbantis bei smerkiantis sovietinę santvarką kunigas traukė jaunimą lyg magnetas, su juo, anot Vidos, būdavo apie ką padiskutuoti ir grįžus iš studijų, todėl vakarais jaunimas paslapčia rinkdavosi klebonijoje. Bet už tai jis skaudžiai nukentėjo – už nelojalumą sovietinei santvarkai, pamokslus bei pasisakymus, atspindėjusius lais­vės nuo sovietinės okupacijos troškimą, kunigas nuolat bu­vo keliamas iš vienos parapijos į kitą, o 2006 m., sulaukęs vos 52-ejų, netikėtai mirė... 

Gerumo kodas – iš mamos

„Didžiosios metų šventės ir dabar dažniausiai mums būna Upynoje, pas mamą. Visada nueiname į bažnyčią, smagu sutikti pažįstamus, mielus žmones, pajusti, kaip nesustabdomai laikas keičia gyvenimą ir mus visus“, – sako Vida, Upyną iki šiol laikanti savo širdyje. 

Devintą dešimtį įpusėjusi Vidos mama O. Umantienė, pa­­sak dukros, – tikras gerumo įsi­kūnijimas. Jos įsitikinimas, kad „viskas bus gerai“, tarsi bur­tų lazdele panaikina visas prob­lemas. 

„Man mama – kaip tabletė: jei liūdna, pavargstu ar negaluoju, skambinu jai. Pasikalbam pusvalanduką, ir gyvenimas vėl nu­švinta. Jos mintys tikrai turi gydomąjį poveikį“, – šypsosi Vida, ir pati iš mamos perėmusi gerumą bei kantrybę. 

Panašu, jog dar vaikystėje Vida iš šeimos išmoko ir meilės žolelėms. 

„Vaikeli, sako mama, jau reikia važiuoti namo – ramunėlės nubyrės, nebus ką rinkti. Šiemet girdime, kad kmynų mažai turėsime: mamos rankelės nebeklauso, nebesučiupinėja. Bet ji ir mums, ir visiems anūkams prirenka sėklų, pridžiovina obuoliukų – geresnės šventinės dovanos negaliu net įsivaizduoti“, – su didžiausia meile pasakoja V. Galvelienė.  

Kasdienybę nuspalvina kūryba

Kaip atsitiko, kad pasuko tėvų pėdomis ir tapo mokytoja, Vida nežino. Tiesiog nebuvo kitų minčių, nesvarstė apie kitokį pasirinkimą, nes nuo mažens domino augalai, geriausiai jausdavosi pievose, miškuose, todėl intuityviai pasirinko biologiją. 

„Atsimenu, kunigas Vytautas kartą manęs paklausė, kodėl nusprendžiau būti mokytoja – juk tai toks sunkus darbas. Nežinojau, ką jam atsakyti, sakiau, jog myliu vaikus. Dabar galėčiau pakartoti tą patį. Mokykloje daug įtampos, mokytojams keliami dideli reikalavimai, kartais galvoju, kad jau galėčiau ir nedirbti. Bet matau, kaip nuoširdžiai džiaugiasi mokiniai, mane pamatę – ir vėl einu į pamokas“, – tikina Vida, mokytojaujanti jau 35-erius metus. 

Nors biologija jai prilipo nuo mažens, labiausiai patinka merginas mokyti floristikos pagrindų. Baigusi tarptautinę visame pasaulyje žinomo floristo šveicaro Peterio Hesso mokyklą, V. Galvelienė tapo profesionalia floriste dekoratore, galinčia perduoti technologijų besimokančiam jaunimui pag­rindinius grožio supratimo principus. Vida sako, jog floristika jai patinka dėl tų pačių priežasčių, kaip ir biologija – mokydamasis ir kurdamas prisilieti prie gamtos. 

„Floristikoje naudojama daug gamtinės medžiagos, natūralių dalykų. Jau­nystėje sąsiuvinius puošdavau klijuodama džiovintas gėles. Vienas dėstytojas tuometiniame pedagoginiame institute pastebėjo, kad tokius atvirukus galėčiau pardavinėti meno galerijose. Menininke netapau, tačiau namus papuošti, svečius pradžiuginti savo kūriniais galiu“, – tikina floristė. 

Kukarskės kaimo turizmo sodybos šeimininkai vertina natūralumą, juo pasi­džiaugti siūlo ir savo svečiams. Iš to, ką kiti rudenį sudegina kaip atliekas, V. Gal­velienė kuria mažus meno stebuk­lus. 

Visą kiemą gali nušviesti gėlių darželyje įritintas moliūgas, o Vidos suklijuotos ąžuolo gilės tampa Advento vainikais. Šventinėms dekoracijoms ji panaudoja viską, ką randa sodyboje: ir nuo senų stogų nuplėštas samanas, ir pušų kankorėžius, ir beržo tošį, ir nukritusias ąžuolo šakeles... 

Bet kad turėtumei tokių, regis, nieko nekainuojančių, puošmenų, juokiasi Vida, visą vasarą reikia dirbti: rinkti ir džiovinti giles, kankorėžius, lapus, šermukšnio uogų šakeles. O kur dar visas paukščių ūkis! 

Užtat sodybos svečiai jaučiasi kaip namie, sako, jog tokios kiaušinienės, kokią kepa Vida iš ką tik vištų lizduose surinktų kiaušinių, valgydavo tik pas mamą vaikystėje.

Atrodo, kad vienas žmogus negali turėti tiek jėgų, gyvenimo džiaugsmo ir šilumos, kuria negailėdamas dalijasi su kitais – ne tik savo šeima, draugais, bet ir visiškai svetimais, atsitiktinai užklystančiais pašaliečiais. Tačiau Vi­dos šeimos sodyboje kiekvienam lengva pasijusti savu ir laukiamu. 

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS ir Algimanto AMBROZOS nuotr.

Dėl įprastų cigarečių rūkymo keliamos grėsmės sveikatai nebesiginčijama, tačiau vis dažniau diskutuojama dėl šiais laikais išpopuliarėjusių kaitinamojo tabako prie­monių. Svarbiausia atminti, kad nėra tokio rūkymo bū­do, kuris nebūtų žalingas organizmui, o norint mesti rū­kyti, reikia nueiti nelengvą kelią. 

Apie tai, kaip rūkymas kenkia žmogaus sveikatai, ko­kią riziką kelia elektroninės cigaretės ir nuo ko ver­tėtų pradėti, norint mesti rūkyti, pasakoja gydytoja Viktorija Andrejevaitė. 

Žalingos rūkymo pasekmės sveikatai

Ištirta, jog tabako dūmuose yra daugiau nei 4000 cheminių elementų, iš kurių keli šimtai pripažinti kenksmin­gais sveikatai, o beveik 40 šių elementų yra laikomi kancerogenais, galinčiais sukelti ar­ba paskatinti vėžinių susirgimų vystymąsi. 

Rūkymo metu kanceroge­ni­nės medžiagos patenka į or­ganizmą su dervomis – pa­vo­jingiausiomis cigarečių cheminėmis medžiagomis. Jos ne tik silpnina imuninę sistemą bei nusėda kvėpavimo takuose, bet ir pakenkia burnos ert­mės, lūpų, gerklų, bronchų gleivi­nei, todėl yra didelė tikimybė paskatinti ryk­lės, gerk­lų, stemplės, plaučių, skrandžio, kasos, kepenų bei šlapimo pūs­lės vėžio atsiradimą. 

Žinoma, ne visiems rūkantiems asmenims pasireiškia tie patys poveikiai, kadangi tai tiesiogiai priklauso nuo kiekvieno individualaus organizmo charakteristikos, rū­kymo trukmės ir gaunamų kenksmingų medžiagų kiekio. 

Elektroninės cigaretės – alternatyva, bet ne išeitis

Pasak gydytojų, ilgalaikio elektroninių cigarečių vartojimo pasekmės sveikatai dar nėra iki galo išaiškintos. Nors įkvepiami garai nėra degimo produktas, manoma, kad jie nesukelia stipraus uždegimo bei trombocitų sulipimo, kas galėtų sukelti kraujagyslių ligas ir tokias pavojingas komp­likacijas kaip infarktas ir insultas, o toksinių medžiagų bei kancerogenų kiekiai yra ma­žesni, todėl vėžinių susirgimų rizika turėtų būti šiek tiek ma­žesnė. Bet visa tai nėra pagrįs­ta moksliniais tyrimais, todėl vertėtų itin atsakingai vertinti šį rūkymo būdą.

Kai asmuo jau serga sunkia pažengusia liga ir nenori visiškai atsisakyti rūkymo, bedūmiai tabako produktai galėtų būti mažiau sveikatą žalojanti alternatyva, tačiau bet kuriuo atveju rūkant yra neįmanoma išvengti rizikos sveikatai. 

„Ypatingą nerimą kelia vaikų bei paauglių elektroninių cigarečių rūkymas, nes nėra pakankamai ribojamas šių priemonių įsigijimas. Vaikų ir paauglių smegenys yra jautrios nikotino poveikiui, todėl priklausomybė išsivysto leng­viau nei suaugusiems“, – paste­bi V. Andrejevaitė. 

Visuomet verta ieškoti pagalbos

Anot V. Andrejevaitės, nors Lietuvoje neturime specializuo­tus kursus metantiems rūkyti baigusių specialistų tinklo, šeimos gydytojai, psichiatrai bei psichoterapeutai tikrai gali padėti. 

Nesvarbu, kiek laiko ir ką rūkote, norint mesti rūkyti, verta nors tris mėnesius vartoti gydytojo išrašytus vaistus, kurių pirmo pasirinkimo yra vareniklinas arba sudėtinė nikotino terapija – pleistrai bei kramtomoji guma, purkštukas arba bupropiono tabletės. 

„Turbūt lengviausias kelias yra kreiptis į šeimos gydytoją dėl vareniklino recepto, nes šis vaistas šiuo metu efektyviausiai mažina rūkymo nutraukimo simptomus ir malšina norą užsirūkyti. Ypač patogu tai, kad dvi savaites galima ir rūkyti, ir vartoti tabletes, tokiu būdu palaipsniui pajaučiant vaisto poveikį  ir po truputį pasiruošiant pirmai nerūkymo dienai“, – pataria V. And­rejevaitė.

Be to, itin reikšmingą pagalbą, įveikiant mąstymo klaidas bei mokantis naujų pasirūpinimo savimi būdų, gali suteikti ir kognityvinės elgesio terapijos specialistai psichoterapeutai. 

„Rekomenduojamos nors še­šios konsultacijos, kurių metu patyrinėsite, kaip jūsų mintys veikia jūsų elgesį bei emocijas, kokios mąstymo klaidos ir gyvenimo taisyklės sukelia kentėjimą bei kaip mažais žingsneliais tvarkytis ir jaustis geriau. Jei turite galimybę, lankykite metančių rūkyti grupę, nes jos narių palaikymas, patirtys bei įsipareigojimas prieš grupę nerūkyti didina šansus sėkmingai mesti“, – teigia V. Andrejevaitė.

Motyvuojančios įžvalgos ir nauji įgūdžiai gali padėti

Ekspertai pastebi, kad prieš pradedant pokyčius verta užduoti sau klausimus, kurie padėtų suprasti, kokią naudą gaunate iš dabartinio elgesio (rūkymo) ir kokią naudą gautumėte, jei tai pakeistumėte ir galiausiai mestumėte rūkyti. 

„Tai būtų tokie klausimai kaip ,,Kas Jus paskatino galvoti, kad verta keisti elgesį?“, „Kas dabartinėje situacijoje kelia didžiausią susirūpinimą?“, ,,Ką norėtumėte pakeisti per artimiausią mėnesį, po 3 mėn., po metų?“, „Dėl kokio aukštesnio tikslo ar vertybės sutinku įveikti diskomfortą, t. y. keisti elgesį – įsipareigoti neberūkyti“ bei pan.“, – vardija V. And­rejevaitė.

Taip pat svarbu keisti ne tik savo mąstymą, bet ir rutiną, sumažinti stresą, vartoti daug vandens ar kitokių skysčių bei stengtis nukreipti savo mintis nuo rūkymo, darant kažką malonaus. 

Įsipareigojimas laikytis susidaryto plano

Kad ir kaip būtų, neretai rūkymo nutraukimo procese motyvacija kinta, grįžta mintys bei emocijos, skatinančios užsirūkyti. 

„Tokiu sunkiu metu ypatingai svarbu atsiminti formulę, jog mūsų mintys nėra faktai, o tokios  taisyklės  kaip, pavyz­džiui, „šiandien nerūkau“, „po me­timo datos nė dūmelio“ gali labai stipriai padėti išgyventi taip svarbų trijų mėnesių laikotarpį, nes tuo metu smegenys tarsi „atpratinamos“ rūkyti. Net 70 proc. metusiųjų rūkyti patiria atkrytį po trijų mėnesių, todėl svarbu suprasti, kad tai yra ligos eigos dalis ir, patyrus atkrytį, svarbiausia vėl sugrįžti prie nerūkymo plano bei jo laikytis, kol galiausiai pasiseka“, – teigia V. Andrejevaitė.

Nuo spalio 5 d. smulkieji ūkio subjektai visą mėnesį gali teik­­ti paraiškas pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos (KPP) priemonės „Bendradarbiavimas“ veiklos sritį „Parama smulkių ūkio sub­jektų bend­radarbiavimui“. Šia priemone ne kartą pasinaudojusi vers­li­nin­kė Inga Kil­čiauskienė teigė, kad be paramos jos ir vyro Audriaus vers­lai tikrai būtų ne tokie, kokie yra šiandien.

Plėtrą diktavo poreikiai

I. Kilčiauskienė pasakojo, jog prieš maždaug dvylika metų su šeima iš Kauno atvažiuodavo pas tėvus į Anykščių rajono Šventupio kaimą poilsiauti.

 „Atvažiuodavo ir kitų poilsiautojų bei vis paklausdavo, ar nenuomojame baidarių. Mums būdavo įdomu ir keista, kodėl žmonės klausia. Taip kilo idėja pabandyti užsiimti baidarių nuoma. Prieš dvylika metų jų paklausa buvo tikrai didelė, o pasiūla gerokai mažesnė nei šiandien“, – prisiminė pašnekovė.

Iš pradžių, anot verslininkės, jie įsigijo šešias baidares, vėliau – dar keturias. 

„Matėme, kad trūksta ne tik baidarių, bet ir stovyklavietės, pirtelės, kurių pageidavo klientai. Pirmiausia verslo plėtrą padiktavo rinka. Taip pamažu įsirengėme stovykla­vietes, sutvarkėme upės pak­rantę, pastatėme namelius sve­čiams, pirtelę, įsigijome kubilą, įrengėme vaikų žaidimų aikštelę, kurioje yra ir sūpynės, ir čiuožykla, ir batutas“, – sakė moteris.

Šiuo metu, anot I. Kilčiauskienės, jie turi tris atskiras stovyklavietes, kiekvienoje yra sava teritorija, pavėsinė, atskira pirtis, žaidimų, tinklinio, futbolo aikštelės, krepšinio stovų. Trijuose kaimo turizmo sodybos namukuose verslininkė gali apgyvendinti grupes iki šešiolikos asmenų.

Siūlys naujovių

Kadangi KPP veiklos sritis „Parama smulkių ūkio subjektų bendradarbiavimui“ reikalauja paraišką teikti su partneriu, vykdančiu tą pačią veiklą, I. Kilčiauskienė tai darė kartu su vyru Audriumi, kuris pagal verslo liudijimą užsiima baidarių nuoma, turi automobilį ir priekabą joms vežioti. O Inga rūpinasi svečių apgyvendinimu, prižiūri prie Šventosios upės įrengtas stovyklavietes.

Parama verslininkai naudojosi jau ne kartą, štai ir dabar laukia dėl karantino užsitęsusio pernai pateiktos paraiškos patvirtinimo. 

„Anksčiau gautą paramą nau­dojome tiek pirmajai interneto svetainei kurti, tiek kompiuteriui bei spausdintuvui pirkti, tiek pirtelėms, kubilui ar vaikų žaidimų aikštelėms įsirengti, tiek baidarėms įsigyti. O jei viskas bus gerai ir  prašomų lėšų gausime, tai statysime dar vieną namelį, nuotekų valymo įrenginius, įsirengsime saulės elektrinę ant stogo ir kaip naujovę pasiūlysime klientams kabančių palapinių“, – teigė verslininkė. 

Tokios palapinės, anot paš­nekovės, Lietuvoje bus pirmosios, jos kabos ant lynų tarp medžių ir atrodys panašiai kaip hamakai, tik su stogu. 

Ragina išdrįsti

Pasakiškame Anykščių rajo­no kampelyje įsikūrę versli­nin­­kai nepasi­gailėjo ryžęsi kreip­tis paramos – pa­pildoma piniginė injekcija pasiteisino ir suteikė daugiau galimybių. Pasak I. Kilčiauskienės, galimybę teikti paraišką ji pastebėjo naršydama internete, o projektus visada rašo pati.

Anot pašnekovės, jei ne galimybė pasinaudoti Europos Sąjun­gos teikiama pagalba, jųdviejų su vyru verslai atrodytų visai kitaip nei dabar. 

„Pajėgumai bū­tų kiti, baidarių turėtume mažiau, kaimo tu­rizmo sodybos infrastruktūra būtų visiškai kitokia, gerokai kuk­lesnė“, – svarstė moteris. 

Šiuo metu aktyvaus poilsio mėgėjams verslininkai gali pasiūlyti keliauti ne tik šalia kaimo turizmo sodybos tekančia ilgiausia upe Lietuvoje Šventąja, kuri prasideda ir baigiasi mūsų šalyje, bet ir jos intakais ar kitomis aplinkinėmis Aukštaitijos upėmis – Vyžuona, Jara, Virinta, Širvinta. Be to, dabar sutuoktiniai turi galimybę pasiūlyti pramogų ir įmonėms bei gausesnėms turistų grupėms.

„Kiek žinau, bendradarbiavi­mas Lietuvoje jau pamažu prigyja. Gal žmonės dar kiek bijo rizikuoti, gal dar trūksta pasitikėjimo vienų kitais, tačiau užsienyje bendradarbiavimas labai populiarus“, – sakė I. Kilčiauskienė.

Paramos intensyvumas – iki 100 procentų

Paraiškos pagal KPP priemo­nės „Bendradarbiavimas“ veik­­los sritį „Parama smulkių ūkio subjektų bendradarbia­vimui“ bus priimamos iki lapkričio 4 d. Šiam paraiškų priėmimo etapui skirta 2 314 570 eurų Europos žemės ūkio fondo kaimo plėt­rai ir Lietuvos valstybės biudžeto lėšų. Parama pagal priemonę skiriama organizuoti smulkių ūkio subjektų – kaimo vietovėje veikiančių smulkiųjų ūkininkų, smulkių­jų miško valdytojų, labai mažų įmonių bei fizinių asmenų – bendriems darbo pro­cesams, dalijantis įrenginiais ir ištekliais, vykdant bendrą ūkinę, komercinę, aplinkosauginę veiklą.

Vienam projektui įgyvendinti gali būti skirta iki 90 tūkst. Eur. Didžiausia paramos suma vienam paramos gavėjui 2014–2020 m. laikotarpiu negali viršyti 200 tūkst. Eur. Skiriamos paramos intensyvumas priklauso nuo patirtų išlaidų: projekto bendrosios išlaidos bus finansuojamos 100 proc., verslo plano įgyvendinimo išlaidos – 60 proc., o tais atvejais, kai verslo planas įgyvendinamas smulkiesiems ūkininkams bendradarbiaujant gyvulininkystės, sodininkystės, uogininkystės bei daržininkystės sektoriuose, numatyta kompensuoti iki 70 proc. visų tinkamų finansuoti verslo plano išlaidų.