Redakcija

Kūryba puošia skrydžiui prilygstantį gyvenimą

Klaipėdos universiteto dėstytoja, socialinių mokslų daktarė Rosita Vaičiulė jau be­veik tris dešimtmečius gyvena uostamiestyje, tačiau į gimtąją Šilalę vis dar grįžta kaip į namus. Sako, čia viskas sava, kiekvienas pušyno takelis primena jaunystę, draugus ir pirmus kartus, be kurių nebūtų ir šiandieninės patirties. Žurnalistikos abėcėlės studentus mokanti R. Vaičiulė savo profesiniu lopšiu vadina „Šilalės artoją“, kuriame per pusantrų metų išmoko pagrindinių dalykų – ieškoti tiesos, gerbti žmones ir mylėti gyvenimą. Nuo tų laikų gyvenimo keliai ją nuvedė labai toli, tačiau kūryba tebėra neatskiriama dalis – savo mintimis apie gyvenimą žurnalistė dar ir dabar dalijasi Klaipėdos laikraščiuose. 

Laikmetis verčia nesustoti

Po kelių metų pertraukos Klai­pėdos universitetas atnaujino žurnalistikos programą – Žemaitijos rajonų laik­raščiams labai reikia profesio­nalių žurnalistų. Socialinių mokslų daktarė įsitikinusi, jog tradicinę žiniasklaidą laidoti per anksti, nes greitai ji dar neišnyks.  

Kaip neišnyko ir spausdintinės knygos, atsiradus elektroninėms – knygynai skaičiuoja pelnus, nes žmonės skaito, ir gal net daugiau nei anksčiau. Rašytinis žodis yra mielesnis, mažiau vargina, suteikia didesnį malonumą negu žiūrėjimas į kompiuterio ekraną.  Todėl, R. Vaičiulės nuomone,  bent jau mažuose miesteliuose laikraščiai liks ir puikiausiai gyvuos, juo labiau, kad atsivertus laikraštį mėgautis skaitymu daugeliui jau tapo įprastu ritualu. 

„Visada sakau studentams, kad esu kaimietė, kaip daugelis jų, ir tuo reikia džiaugtis, nes mes esame arčiausiai žmogaus ir geriausiai suprantame, kas jam rūpi. Rajonų laik­raščiai rašo tai, kas svarbu vietos gyventojams, žurnalistai tiesiogiai bendrauja su ūkininkais, kultūros darbuotojais, politikais, išmoksta daugelio dalykų – kiekvienam, ypač pra­dedančiajam, tokia praktika labai reikalinga“, – sako R. Vai­­čiulė, neslepianti, jog kaip žurnalistė susiformavo būtent Ši­lalėje, kai laikraštyje teko rašyti pačiomis įvairiausiomis te­momis, rengti reportažus apie įvykius bei renginius.

Klaipėdos universitete žurnalistikos ir komunikacijos mokslų disciplinas dėstančios šilališkės kelias į mokslo aukštumas truko kone dvylika metų. Lengvas nebuvo: Rosita studijavo augindama vaikus, todėl juokais kiekvieną savo vaiką vadina diplomu. Bakalauro studijų programą baigė augindama sūnų, į magistro studijas įstojo, laukdamasi dukros, baigė ją sūpuodama, o daktaro disertaciją rašė rūpindamasi jais abiem. Ta­čiau užteko užsispyrimo ir noro eiti į priekį, nes yra įsitikinusi, jog žmogus turi vieną gyvenimą ir kokią viziją susikuria, kokius tikslus sau išsikelia – toks jis ir būna. 

„Ne daiktai ar materialinė padėtis daro mus laimingus. Laimingi esame  dėl to, ką pavyksta padaryti, kokius pėdsakus ar ženklus po savęs paliekame. Tas ir skatina eiti pirmyn. Yra labai geras posakis: jei nori ko nors išmokti, kiek­vieną dieną turi kažką gauti, jei nori įgyti išminties – kiek­vieną dieną turi kažko atsisakyti, atiduoti kitiems. Nors kartais nėra nuotaikos, norisi verkti, bet reikia dirbti, negali nuleisti rankų. Žmogų iš visų situacijų gelbsti darbas, užsi­ėmimas, veikla, darymas to, kas įdomu. To mokau ir savo vaikus: jei kitaip neina, reikia daryti tiesiog prisiverčiant. O jeigu dar nori kažko daugiau, būtinai turi mokytis, tobulėti“, – tvirtina dėstytoja. 

Išlikti jaunai ir ambicingai R. Vaičiulei padeda darbas su studentais, nes jauni žmonės neleidžia aptingti – pasaulis labai greitai keičiasi, nėra kada ilgai galvoti ir baimintis, kasdien būtina mokytis kažko naujo. 

Anot Rositos, „veža“ ir jaunų žmonių noras kuo daugiau sužinoti, siekis išdėstyti jiems savo požiūrį į gyvenimą, įdiegti patikrintas tiesas. Džiaugsmas, kad pavyko, ateina netikėtai, po daugelio metų, kai skaitydama buvusių studentų parengtas publikacijas, matydama juos televizijos ekrane, girdėdama radijo laidose, įsitikina, kad jie tapo profesionaliais žurnalistais. Ta­da apima pasididžiavimas, jog sugebėjo tam žmogui įskiepyti žingeidumo ir profesionalumo geną. 

Didžiausia prasmė – gyventi čia ir dabar

Klaipėdoje R. Vaičiulė žinoma ne tik kaip mokslo žmogus, bet ir kaip visuomeninių, kultūrinių veiklų iniciatorė bei organizatorė. Subūrusi aktyvias moteris į Klaipėdos demokratinę moterų kolegiją, Rosita ne vienerius metus rengė klaipėdiečiams vaikų šventes, su studentais kviesdavo žmones į keturkojų Kalėdas.

Šešerius metus iš eilės Jūros šventę praturtino bardų ir poezijos švente „Skrydis į naktį“. R. Vaičiulė sako, jog idėja kilo, bendraujant su Kuršių Nerijos nacionalinio parko direktore Aušra Feser. Smiltynė yra ypatinga vieta, į kurią traukia nuostabi gamta, todėl natūraliai atsirado noras girdėti ten skambant muziką ir poeziją.

Tokie renginiai reikalauja milžiniško darbo, nes niekas jiems neskiria finansavimo – tenka patiems susirasti rėmėjų, draugų, patiems suformuoti biudžetą. 

„Kolegijoje susibūrė moterys, kurioms rūpi viskas. Ak­tyviai skleidėme žinią nepasiduoti smurtui, tikrintis dėl krūties vėžio, susidraugavome ir bendrus renginius  organizavome su Sergančiųjų pros­tatos vėžiu draugija. De­mok­ratinė moterų kolegija yra aso­ciacija, kurioje aktyvios mo­terys dirba savanoriškai, aukoja savo laisvalaikį kultūriniams, šviečiamiesiems renginiams. Koronaviruso pandemija daug ką sustabdė, bet labai tikimės, kad ji visko nesugriaus ir gyvenimas tęsis to­liau“, – sako Rosita.

Visų savo idėjų ir įsipareigojimų nesuskaičiuojanti moteris suspėja visur, nes moka planuoti laiką – teigia, jog, turint idėją ir norint ją įgyvendinti, kitos išeities nėra. 

„Man patinka toks pilnavertiškas gyvenimas, matau prasmę gyventi čia ir dabar. Kiek turi jėgų, tiek atvira širdimi ir privalai pasiimti gyvenimo džiaugsmo sau, padaryti kažką gero bei naudingo kitiems“, – įsitikinusi R. Vaičiulė.

Kiekviena diena – kaip skrydis

Rosita užsigrūdino ir išmoko laikytis nustatytos tvarkos dar paauglystėje, kai noras išbandyti save atvedė į Po­ciūnų aerodromą Kaune. Ketu­riolik­metė ryžosi šuoliui parašiutu ir įsimylėjo dangaus žydrynę. Todėl vos sulaukusi šešiolikos, kai buvo leidžiama pradėti mokytis lėktuvo pilotavimo, tapo aukštojo pilotažo kursante. 

Prieš 33-ejus metus, rugsėjo 8-ąją, pirmą kartą pakilo savarankiškam skrydžiui su „JAK-52“. Žinoma, svajojo tapti pilote, bet kai Šilalėje baigė vidurinę, galimybės studijuoti avia­ciją Lietuvoje dar nebuvo.

„Tada atsiminiau savo pirmąją svajonę – žurnalistiką. Ta­čiau paauglystės pomėgis man davė daug, galiu sakyti, jog aerodromas mane suformavo kaip asmenybę, tas šuolis parašiutu buvo būdas įrodyti, jog galiu viską. Kai pirmą kartą pati viena kilau į dangų, nerimavau, kad tik viską teisingai padaryčiau – supratau, ką reiškia savarankiško skrydžio atsakomybė“, – tikina R. Vaičiulė. 

Rosita sako, jog jaunam žmogui reikėtų kuo daugiau visko išbandyti, nes tik taip įmanoma atsiskleisti. Daug ko vėliau gyvenime negali padaryti, nes nebeleidžia aplinkybės, susiformavę stereotipai. Kai pagimdžiusi sūnų nuvažiavo į Kartenos aerodromą ir sėdo prie lėktuvo vairalazdės, tokio malonumo, kaip jaunystėje, kildama į dangų jau nebejautė.

„Supratau, jog pasikeitė ma­no požiūris į baimę: turiu sū­nų, jaučiu atsakomybę, suveikė savisaugos jausmas. Kuo vyresnis žmogus, tuo daugiau baimių užsiaugina. Jaunystėje buvo polėkis, kuris mane išmokė siekti tikslo, užaugino sparnus ir įdiegė žinojimą, kad aš galiu viską. To skrydžio jausmo iki šiol nepraradau“, – džiaugiasi Rosita.  

Pasaulis – mūsų atspindys

R. Vaičiulė sako į kiekvieną žmogų žiūrinti kaip į neperskaitytą knygą, o labiausiai vertinanti amžinus, nekintančius dalykus: pagarbą sau ir kitiems, tiesą, meilę ir atjautą, kurios mums labai trūksta, nes yra įsitikinusi, jog kuo daugiau žmonių norės kitiems gero, tuo mes visi geriau gyvensime. 

„Kaip žiūri į save, taip žiūri ir į pasaulį. Vaikus turėtume mokyti priimti save tokius, kokie jie yra, su visais pliusais bei minusais. Kiekvienas privalome apsibrėžti savo vertybių ribas, nes jei patys neapsibrėžiame, tą padaro kažkas kitas – tada nyksta asmenybė“, – tikina žurnalistė.

Rosita svarsto, kad pasaulis būtų daug geresnis ir gražesnis, jeigu žmonės panaudotų savo potencialą, kiek tik jo turi, nepriklausomai nuo išsilavinimo bei socialinės padėties. Bet dauguma bijo atsisakyti patogaus, sotaus gyvenimo, nenori turėti problemų. 

Tačiau, pasak Rositos, nuo gyvenimo neapsisaugosi, nes kiekviena diena pilna netikėtumų – kaip skrydis lėktuvu, per kurį pasitaiko ir duobių, ir pakratymų, ir net didelės rizikos.

„Svarbiausia yra mylėti gyve­nimą, mėgautis tuo, ką darai ir žinoti, ko nori“, – sako žurnalistė, gyvenimo džiaugsmo pasisemianti iš kasdienybės.

Knygos, ilgi pasivaikščiojimai prie jū­ros, persikėlus į Smiltynę, suteikia galimybę pabūti su sa­­vimi. O ener­gijos jai teikia maloni bend­ra­min­čių drau­gija, prasmin­gas pasibuvimas su savo suaugusiais vaikais, kurie sugalvoja nuostabiausių užsiėmimų.

Norėtų trijų skirtingų gyvenimų

Jei gyvenimą tektų pradėti nuo nulio, kaip po žemės drebėji­mo, Rosita pra­­šytų tik vieno – palikti jai vaikus, didžiausią jos turtą bei pasididžiavimą. Sūnus – Lietuvos karinių jūrų pajėgų karininkas, duk­ra studijuoja tarptautinius santykius Erfurto universite­te, Vokietijoje, todėl kiekvienas susitikimas su jais yra nesibaigianti šventė. 

„Bet jei pradėčiau gyvenimą iš naujo, eičiau tuo pačiu keliu, nes rinkdamasi kitą, nebūčiau tuo, kas esu šiandien“, – sako R. Vaičiulė ir prisimena, jog kažkada anksčiau yra prasitarusi apie norą turėti tris gyvenimus.   

Viename rinktųsi sceną – dainuotų arba muzikuotų, nes muzika jai visada prilygsta stebuklui. Antrą paskirtų motinystei – norėtų būti paprasčiausia mama. Trečiame gyvenime svajotų tapti keliautoja: kosmopolitišku žmogumi, prie nieko neprisirišusiu, kad galėtų pamatyti kuo daugiau pasaulio. Nes tik kelionės taip gerai išvėdina galvą, pakeičia požiūrį į daugelį dalykų bei praplečia akiratį. 

„Tačiau šalia viso to kiekviename gyvenime mane lydėtų kūryba. Jei tapčiau keliautoja, rašyčiau apie keliones, fotografuočiau. Jei tapčiau gera mama, turbūt irgi skleisčiau žinią, jog motinystė yra pats svarbiausias gyvenimo universitetas – diplomo negausi, bet visada būsi studijų procese. O scenoje kūryba ir komunikacija būtų tiesioginė, tad labai toli nuo to, kas esu šiandien, matyt, nenutolčiau“, – sako R. Vaičiulė, prisipažįstanti, jog kūryba jai suteikia didžiulį malonumą. 

Todėl daug pro­fesinių knygų išleidusi dėstytoja savo jubiliejaus proga rengia pirmąją poezijos ir prozos rinktinę, į kurią sudėjo ne tik džiaugsmingą, bet ir skaudžią savo gyvenimo patirtį. Tai bus tarsi atsivėrimas pasauliui, kuriame gyvenimas prilygsta skrydžiui. 

Daiva BARTKIENĖ

Nuotr. iš pašnekovės albumo

* * *

Ruduo...

Užsidega laukai, medžiai ir aistros. 

Spalvos akinančiai prasmingos.

Liūdesys, pasibeldžiantis lietaus 

rankomis.

Tyla, praeinanti šlamančiu rūko 

apsiaustu.

Paukščio malda vasarai, skrydis 

į laisvę ir tamsą...

Kontrastai, kaip būties veidrodžiai, 

kurios prasmė ryškėja šermukšnio uogų raudonyje...

Vėsuma – rimties krikštas 

ir pavargusios žemės palaima prieš miegą.

Ilgesingi rudens sapnai, įsimylėję 

geltonai žalių klevų lapų šnaresį...

Ir Rytas – paslaptingai žadantis 

vienatvę...

* * * 

Žmogaus prasmė – spalvų paletė... –

Ištaškę atspalvius – pasirenkame 

kelius...

Sunku suvokt – kodėl?

Suprast sunku – žaliai-raudonas, 

mėlynai-geltonas...

Pasirinkimo laisvė – Esaties kelionė,

Ir supratimas – esame ne tokie, 

kaip nori mus matyti Žmonės...

Bet esam teisūs – atspalviai kiti...

Tegul kiekvieno spalvos 

bus skirtingos –

tame yra peizažo žavesys...

Neteisti, o priimti Žmogų su jo 

skirtingais atspalviais Būty...

* * *

Mylėti tyliai – taip ateina rūkas,

Taip gimsta žiedas, sprogsta 

pumpurai.

Mylėti liūdint – taip debesys išeina,

Taip paukštis tolsta, gimsta išmintis.

Mylėti čia, dabar ir visad – taip esatis

kvėpuoja rytdienos veide.

Mylėti be tuštybės – taip jūra 

savo krantą glosto,

Pavasaris taip išpina baltas žiemos 

kasas...

R. Vaičiulė

Pandemijos pasekmėms švelninti žemės ūkyje – įvairios pagalbos priemonės

Pirmoji koronaviruso banga, pavasarį apėmusi visą pa­saulį, neaplenkė ir mūsų šalies žemės ūkio. Pande­mijos pasekmes pajutę žemdirbiai džiaugiasi, kad jas švelnina valstybės parama. Iš valstybės biudžeto pa­gal­bos su­lau­kė produkcijos tiekėjai, žemdirbiai bei per­dir­bėjai. Be to, tai­koma ne tik finansinė pagalba, bet ir kitos situaciją leng­vinančios priemonės. 

Labiausiai nukentėjo perdirbėjai

Žemės ūkio ministras And­rius Palionis, apžvelgdamas COVID-19 pasekmių lengvinimo priemones žemės ūkyje, yra sakęs, kad blogiausias scenarijus nepasitvirtino – per pirmąją koronaviruso pandemijos bangą pavyko išvengti itin didelių ekonominių nuosmukių. Žemės ūkiui pagelbėjo ir tai, jog perdirbimo sektorius pirmosios koronaviruso bangos metu atrado racionalius sprendimus ir puikiai susitvarkė su pandemijos iššūkiais bei išvengė viruso protrūkių įmonėse.

Vis tik COVID-19 pasekmių, paveikusių žemės ūkį, neišvengta. Todėl Žemės ūkio ministerijos užduotis buvo padėti įveikti sunkumus, pajamų netektis. Labiausiai nukentėjo perdirbėjai, nes pandemijos laikotarpiu užsidarė nemaža dalis aukštos pridėtinės vertės produktų eksportavimo rinkų. Be to, sumažėjo ir eksportuojamų produktų kainos. Žemės ūkio ministerija informavo, kad Vyriausybė, siekdama sumažinti koronaviruso pasekmes, skyrė 165 mln. eurų paramos ūkininkams bei žemės ūkio produkcijos perdirbėjams. Parama buvo skaičiuota pagal sektorių gamybos pajėgumus, identifikuojant ir kainų kritimo lygį. 

Paramos gavėjų sąrašas – įvairus

Žemės ūkio ministerijos pagalbos patyrusiems nuostolių dėl COVID-19 epideminės situacijos mechanizmas, žemės ūkio ministro A. Palionio teigimu, parengtas, diskutuojant ir tariantis su socialiniais part­neriais, maisto gamybos bei perdirbimo pramonės atstovais. Valstybės pagalba skiria­ma pieno ūkiams, galvijų augintojams, kiaušinių, vištienos, kiaulininkystės, daržininkys­tės ūkiams. Į pagalbos gavėjų są­rašą nepapuola tik grūdi­nių augalų augintojai. 

Nema­ža dalis Lietuvos gamin­­to­jų produkcijos, pavyzdžiui, pie­­nas, yra greitos realizacijos pro­duktai. Tad ūkininkai būna įspausti į kampą ir sutinka parduoti savo produkciją už žemesnę kainą. Todėl ir valstybės parama dėl pandemijos pa­sekmių pirmiausia pasiekė pieno gamintojus: už balandžio bei gegužės mėnesių pajamų netektis dėl koronaviruso poveikio jie sulaukė 18,5 mln. Eur. Rugsėjo pabaigoje pieno gamintojus turėtų pasiekti išmokos už vasaros mėnesius – 19,2 mln. Eur. 

Parama neaplenkė ir galvijų laikytojų: už galvijus, parduotus šių metų balandžio–birželio mėn., buvo išmokėta beveik 2,5 mln. Eur. Paraiškos už kitus šios pagalbos teikimo laikotarpius bus renkamos spalio 1–15 d. (už antrąjį pagalbos teikimo laikotarpį) ir gruodžio 1–4 d. (už trečiąjį).  

Už kiaulę – 30 Eur

Laikinoji parama teikiama ir kiaulių augintojams, patyrusiems neigiamą COVID-19 protrūkio poveikį. Žemės ūkio ministerija informuoja, kad pirmine žemės ūkio produktų gamyba užsiimantiems kiaulių laikytojams, 2020 m. balandžio–lapkričio mėn. pardavusiems kiaules bei patyrusiems nuostolių, bus iš dalies kompensuotos prarastos pajamos. Pagalbos dydis atitinkantiems nustatytus reikalavimus – 30 Eur už vieną kiaulę.

Paraiškos pagalbai gauti teikiamos trimis etapais. Pirmasis jau įvyko rugpjūtį, kiti du numatomi spalio ir gruodžio mėn. Paraiškos teikiamos rajono, kuriame registruota kiaulių laikytojo valda, savivaldybei: nuo spalio 1 d. iki spalio 15 d. (įskaitytinai) – už kiaules, parduotas per antrąjį pagalbos teikimo etapą, nuo gruodžio 1 d. iki gruodžio 4 d. (įskaitytinai) – už kiaules, parduotas per trečiąjį pagalbos teikimo etapą.

Paspirtis – lengvatinės paskolos

Žemės ūkio ministerija infor­muoja, kad ūkiams išsilaikyti, pagerinti savo situaciją padeda ir lengvatinės paskolos, joms jau skirta 40 mln. Eur. Šia pagalba gali pasinaudoti kaimo vietovėje veikiantys ūkio subjektai, užsiimantys pirmine žemės ūkio produktų gamyba, žemės ūkio kooperatyvai (taip pat ir perdirbimui bei prekybai), akvakultūros produktų gamintojai.

Lengvatinės paskolos teikiamos iki trejų metų, o jų palūkanos – tik nuo 0,1 proc. vienų metų laikotarpiui mažoms įmonėms ir iki 0,69 proc. trejiems metams didelėms įmonėms. 

Žemės ūkio paskolų garantijų fondas skelbia, kad jau galima kreiptis dėl lengvatinių paskolų, kurios bus teikiamos iki gruodžio 31 d. per atrinktus finansų tarpininkus. Pagrindinis kriterijus, norint gauti lengvatinę paskolą, – paramos prašantys subjektai praėjusių metų gruodžio 31 d. neturėtų būti laikomi patiriančiais sunkumų. O tie, kurių pajamos krito dėl pandemijos ir jie susidūrė su likvidumo problemomis, galės kreiptis į Žemės ūkio paskolų garantijų fondo šiuo metu atrenkamus finansų tarpininkus ir gauti lengvatinę paskolą iki 1 mln. Eur. Žemės ūkio ministerijos duomenimis, atliekant vertinimą, ūkio subjektai nurodė, jog paskolos poreikis galėtų siekti 200 tūkst. Eur. Kreipiantis dėl paskolos, ūkio sub­jektai turi užpildyti paraišką ir aiškiai nurodyti, kokioms reik­mėms jie skolinasi, ar tai būtų darbo užmokesčio apmokėjimas, ar trumpalaikio turto įsigijimas, ar kitos apyvartinės lėšos. 

Gali kreiptis dėl vienkartinės išmokos

Švelnindama karantino padarinius, Vyriausybė parengė įvairių pagalbos priemonių dir­bantiems pagal darbo sutartis ir savarankiškai, taip pat verslui, netekusiems darbo, šeimoms su vaikais, pensinio amžiaus gyventojams bei neįgaliesiems, bet iki šiol smulkieji ūkininkai negalėjo pasinaudoti jokia paramos forma. 

Dar vasarą Seimas priėmė Užimtumo įstatymo pataisas, kuriomis nutarta skirti vienkartinę arba periodinę 200 Eur išmoką smulkią žemės ūkio veiklą vykdantiems asmenims, jeigu jie Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino laikotarpiu atitiks įstatyme nustatytas sąlygas. Žemės ūkio ministerija informuoja, kad smulkieji ūkininkai, kurių ūkis iki 4 EDV, jau gali kreiptis vienkartinės arba periodinės išmokos už karantino laikotarpį. Prašymus bus galima pildyti iki gruodžio 11 d. Dėl išmokų reikia kreiptis į savivaldybės administraciją pagal deklaruotą gyvenamąją vietą, o išmokėtos jos bus iki šių metų pabaigos.

Supaprastintos priemonės

Lengvatinės paskolos ir finan­sinė parama – ne vienintelė valstybės pagalba švelninant  pandemijos pasekmes. Buvo taikoma ir kitokių lengvatų. Žemės ūkio ministerija, atsižvelgdama į susiklosčiusią situaciją ir žemdirbiams kylančias problemas, parengė paramos, teikiamos pagal Kaimo plėtros programą, supaprastinimus dėl COVID-19 grėsmių bei pasekmių mažinimo. Šie supaprastinimai labai svarbūs visiems, besinaudojantiems šios programos priemonių parama. 

Daugelis pakeitimų yra susiję su administravimu: sumažinta patikrų, projektų, kurie yra baigti ir jau pervesti pinigai, fizinės patikros nukeltos vėlesniam laikui, taip pat iki 80 proc. padidinti avansiniai išmokėjimai, taikomi papildomi šaukimai ir kaimo plėtros programai, ir verslo pradžiai kaimo vietovėse.

Programoje – nauja priemonė

Rugsėjo pradžioje Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos (KPP) įgyvendini­mo stebėsenos komitetas pritarė KPP papildymui nauja priemone – „Išimtinė laikina parama ūkininkams ir mažoms bei vidutinėms įmonėms, kuriuos ypač paveikė COVID-19 krizė“. Perskirsčius programos biudžetą, naujai priemonei įgyvendinti skirta 33,1 mln. Eur. 

Naujos KPP priemonės tikslas – padėti COVID-19 krizės paveiktiems ūkininkams, fiziniams asmenims, mažoms ir labai mažoms įmonėms, vykdančioms žemės ūkio produktų perdirbimo veiklą kaimo vietovėje. Jų ekonominė situacija pablogėjo ir finansinis poveikis tęsiasi ilgiau negu karantino laikotarpis. Priemone siekiama prisidėti prie  Lietuvos žemės ūkio ir maisto sektoriaus gamybos potencialo išsaugojimo.

Grybavimas baigėsi... pamestu draugu

Keliaujant ieškoti miško gėrybių, patartina nenutolti nuo pažįstamų vietų, elgtis atsakingai, turėti įkrautą mobiliojo ryšio telefoną, prožektorių ar švilpuką – šios priemonės gali praversti pasiklydus. Tačiau kartais grybaujant su kompanija ir vartojant alkoholinius gėrimus, liekama ne tik be grybų, bet ir ne visi draugai kartu grįžta. Taip nutiko grybautojų trijulei Šilalės rajone.

„Šilalės artojo“ inform.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.71

Prevencijos programos – galimybė išvengti sunkesnių ligų

Sveikatos apsaugos ministerija skelbia, kad Lietuvos gyventojai pri­pažįsta ligų pre­vencijos programų, finansuojamų iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) lėšų, naudą bei aktyviai jomis naudojasi. Tą rodo naujausias informuotumo ir įsitraukimo į ligų prevencijos prog­ramas tyrimas, kurį atliko rinkos bei visuomenės nuo­monės tyrimų kompanija „Spinter tyrimai“.

Sveikatos apsaugos ministerijos inform.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.71

Savivaldybė gimstamumą skatins išmokomis

Nuo ateinančių metų sausio 1 d. rajono gyventojų nau­jagimiams savivaldybė skirs vienkartinę 250 eurų iš­mo­ką. Nors šis savivaldybės tarybos politikų sprendimas labai geras ir ilgai lauktas, jį priimant neapsieita be intrigų ir vienas kito žeminimo. Dar labiau šokiruoja tai, jog užgauliojimų iniciatorius yra rajono meras Algirdas Meiženis. Toks aukščiausio rajono politiko elgesys perša mintį, kad gyventojams pa­lankius sprendimus „gali“ siū­lyti tik vienintelės partijos atstovai, visi kiti turėtų patylėti, nes dabar „ne jų laikas“...

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.71

Šilalės rajone dislokuotas karinis dalinys pavojaus visuomenei nekelia

Jau skelbta, kad nuo rugsėjo 4-osios dėl koronaviruso grėsmės Šilalė pateko tarp vienuolikos šalies rajonų, kurie įvardijami kaip didelės rizikos, nes per pastarąsias dvi savaites buvo fiksuotas aukštesnis nei kitose Lietuvos savivaldybėse sergamumo COVID-19 rodiklis. Į baimę ir nerimą keliantį sąrašą patekome dėl formalių skaičiavimų, tačiau tokie duomenys žmonėms kelia įvairiausių spėlionių, kur plinta infekcija. Viena iš versijų – ligą visuomenėje neva platina iš Tauragės rajo­ne dislokuoto bataliono į Pajūrį pervežti koronavirusu su­sirgę šauktiniai. Bet Pajūryje dislokuoto brigados generolo Motiejaus Pe­čiu­lionio artilerijos bataliono vadai garantuoja, kad grėsmės visuomenei nėra.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

D. BARSIO nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.71

Valdžios pamirštose vietose vargsta ir žmonės, ir gyvūnai

Gyvūnų gelbėjimo akcija šią savaitę pasiekė ir Šilalę: kelias dienas prie 70-metės moters sodybos Jucaičiuose budėjo savanorių komanda iš Klaipėdos. Juos iškvietė kaimo gyventojai, neapsikentę nuolatinio šunų lojimo ir iš sodybos sklindančio nemalonaus kvapo. Šiaip ne taip pavykus gražiuoju susitarti, jucaitiškė sutiko atiduoti 10 šunų, tačiau gali būti, jog ne mažiau jų dar liko sodyboje. 

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.71

Reaguojant į COVID-19 protrūkį, perskirstytas KPP biudžetas

Neseniai Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. progra­mos (KPP) įgyvendinimo stebėsenos komitetas svarstė ir patvirtino programos pakeitimus bei projektų pagal šios programos priemones atrankos kriterijus. Perskirsčius KPP biudžetą, skirta 33 mln. eurų išimtinei paramai. 

Programoje – nauja priemonė

Žemės ūkio ministerija informuoja, kad KPP stebėsenos komiteto posėdyje buvo pritarta papildyti KPP nauja priemone – „Išimtinė laiki­na parama ūkininkams ir mažoms bei vidutinėms įmonėms, kuriuos ypač paveikė COVID-19 krizė“. Pritarus tokiai paramai, komitetas perskirstė lėšas iš kitų KPP priemonių, veiklos sričių, kuriose prognozuojamas nepanaudotų lėšų likutis programinio laikotarpio pabaigoje.

Perskirsčius programos biu­džetą, naujai priemonei įgy­ven­dinti bus skirta 33,1 mln. Eur.

Žemės ūkio ministerijos Stra­teginių pokyčių valdymo grupės vadovė Virginija Žoštautienė, pristatydama naują KPP priemonę, teigė, kad pastarosios tikslas – padėti COVID-19 krizės paveiktiems ūkininkams ir fiziniams asmenims, vykdan­tiems veiklą kaimo vietovėje. 

„Jų ekonominė situacija pablogėjo ir finansinis poveikis tęsiasi ilgiau negu karantino laikotarpis. Priemone siekiama pri­sidėti prie Lietuvos žemės ūkio ir maisto sektoriaus gamybos potencialo išsaugojimo“, – teigė ministerijos atstovė. 

Nukentėjo dėl apribojimų

Didžiausia paramos suma ne­viršys 7 tūkst. Eur vienam pareiškėjui ūkininkui (fiziniam ar juridiniam asmeniui, vykdančiam žemės ūkio veiklą). Para­ma fiziniam asmeniui, savaran­kiškai vykdančiam veiklą pagal veiklos liudijimą ar įregist­ravusiam individualią veiklą, – 1,8 tūkst. Eur. Labai mažai ir ma­žai įmonei (juridiniam asmeniui, neatsižvelgiant į jo teisinę formą) paramos suma negalės būti didesnė nei 18 tūkst. Eur. 

Parama būtų skiriama pareiš­kėjams, vykdžiusiems ir paraiš­kos pateikimo momentu vykdantiems veiklą, kuriai karantino metu buvo taikomi Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimu paskelbti apribojimai, taip pat tiems, kurie gamina žaliavą produkcijai ar produkciją, kurios realizavimui turėjo įtakos tokie apribojimai.

Nepalankūs – treji metai

Lietuvos žemės ūkio ir maisto sektoriaus padėtį sunkina tai, jog praėjusieji treji metai buvo nepalankūs. Dėl stichinių meteorologinių reiškinių padarinių žemės ūkiui šalies teritorijoje buvo skelbiamos net trys ekstremalio­sios situacijos: 2017 m. – dėl ilga­laikio kritulių pertekliaus; 2018 m. ir 2019  m. – dėl stichinės sausros.

Žemės ūkio ministerija pabrėžia: kadangi kai kuriems žemės ūkio sektoriams, vykdantiems pirminę gamybą ir nukentėjusiems nuo COVID-19 pandemijos, jau buvo skirta valstybės parama, šia laikina priemone siekiama spręs­ti likvidumo problemas, dėl kurių kyla pavojus ūkininkavimo veiklos ir žemės ūkio produktų perdirbimu užsi­imančių mažųjų įmonių ir ūkių veiklos tęstinumui.

Planuojama paremti apie 1,9 tūkst. pareiškėjų. Paraiškos turėtų būti renkamos  spalį–lapkritį, o vertinamos lapkritį–gruodį.

Verslininkai jaučiasi valdžios ignoruojami

Drąsiai galima sakyti, kad dialogas tarp šios kadencijos mūsų rajono valdžios ir vers­lo atstovų nevyksta. Ir nors ankstyvą pavasarį „Šilalės artojo” iniciatyva surengta verslininkų, rajono vadovų bei įvairių sričių ekspertų diskusija teikė vilčių, jog „ledai” galbūt pajudės, per ge­rą pusmetį į priekį niekas nepasistūmėjo. Kaip ir iki šiol, savivaldybė nesitaria ir nebendrauja su tais, kurie biu­džetui uždirba pinigus, o vers­lininkams trūksta informacijos, kokios paramos jie galėtų tikėtis.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.70

Kodėl dūsta savivalda?

Sakoma, kad savi marškiniai arčiau kūno. Todėl žmo­nėms rūpi ne tik Aleksejaus Navalno apnuodijimo pe­ripetijos, Aleksandro Lukašenkos represijos ar Do­nal­do Trumpo retorikos šuoliai, o ir savi reikalai: kaip rajone ar miestelyje sekasi gintis nuo koronaviruso, kada keli­ninkai pataisys rudens darganų apgadintą žvyrkelį, ko­kią ir kada gaus išmoką, dar – ką rinks į Seimą spalio 11-ąją. Tai štai apie tuos „marškinius“ platesne prasme. 

Praėjusią savaitę įvyko Pre­zidento Gitano Nausėdos inicijuotas kasmetinis Regionų forumas. Prezidentūroje ir Val­dovų rūmuose dvi dienas bu­vo aptarinėjami svarbiausi regionų politikos, savivaldos plėtros ir savarankišku­mo stip­rinimo klausimai. Pag­rin­di­niu jo akcentu tapo programos „Kurk Lietuvai” projekto dalyvių parengtas savivaldy­bių savarankiškumo stiprinimo priemonių planas. Antrą dieną Ekonominio bendradar­biavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) Lietuvos skyriaus vadovas, decentralizacijos eks­pertas Hansjörgas Blö­chli­geris skaitė pranešimą „Sėk­mingos decentralizacijos ke­lias“, diskutavo ekspertai.

„Kurk Lietuvoje“ atliko 55 sa­vivaldybių tyrimą, kurio pag­­rin­dinė išvada – suteikti savivaldai didesnį savarankiškumą, ypač finansinį. Šito pageidavo forume kalbėję rajonų merai ir centrinių institucijų atstovai. Vidaus reikalų vicemi­nistras Tautvydas Ta­mu­levičius pabrėžė, kad, nors regionų socialiniai bei ekonominiai netolygumai yra dideli, savivalda reikia daugiau pasitikėti. „Centrinė valdžia ir jos institucijos yra ekspertinės, turi kompetencijų, bet jos veikia čia, Vilniuje. Kontrolė turi išlikti, bet atsakomybė turi būti regionuose“, – pažymėjo T. Tamulevičius.

Pasak jo, savivaldybės turi kokybiškai bendradarbiauti, o ne tik konkuruoti tarpusa­vy­je. Dažnai jos elgiasi kaip gyvenimo pamokytas ūkininkas: prašyk daugiau – gausi mažiau, bet vis tiek ne minimumą. Taip gudraudamos, rajonų tarybos verčiasi per galvą, kurdamos bei tvirtindamos nerealias projektų sąmatas, kitaip sakant, plaudamos pinigus, kurie kartais nusėda lyg tas vanduo į smėlį...

Tai patvirtino, tiesa, senokai (2015 m.), Specialiųjų tyrimų tarnybos korupcijos prevencijos specialistų Panevėžio miesto ir Pasvalio rajono savivaldybėse atliktas tyrimas dėl lėšų skyrimo nevyriausybinių organizacijų ir viešųjų įstaigų projektams finansuoti tvarkų. Pareigūnai nustatė, kad jose nebuvo įtvirtinta, kokią projekto dalį gali finansuoti savivaldybė, o kiek turi prisidėti projekto vykdytojas, t. y. neaišku, kokią didžiausią sumą projektui gali skirti savivaldybė. Be to, šiose savivaldybėse stokota viešumo: neskelbiama informacija apie atliktus darbus įgyvendinant projektus.

Štai todėl centrinė valdžia, vengdama galimo lėšų švaistymo, viską griebia į savo rankas. Kaip forume sakė „Kurk Lietuvai“ projektų vadovė Do­vilė Sujetaitė, „Lietuva yra vie­na labiausiai centralizuotų šalių Europos ekonomikos ir bendradarbiavimo organiza­cijoje, taip pat pagal šį rodik­lį ji yra žemiau Europos Sąjun­gos šalių vidurkio“.

Lietuvos savivaldybių asociacijai vadovaujantis Jonavos rajono meras Mindaugas Sin­kevičius prašė Prezidento ir Seimo paramos, keičiant Fis­ka­linės sutarties įgyvendinimo konstitucinį įstatymą ir Biu­džeto sandaros įstatymą.

Tiesą sakant, daugelis forume dalyvavusių merų dideliu optimizmu netryško: konferencijos, pasitarimai, forumai praeis, ir viskas liks kaip buvę. Dažnai centrinės institucijos nemato ir nenori matyti, kuo gyvena savivalda, kuri yra arčiausiai žmonių. Tik artėjant rinkimams politikai staiga susirūpina būsimu rinkėju ir papila saldžių pažadų. 

Iš savo patyrimo: prieš trejus metus, švęsdami mano gimtojo Balbieriškio (Prienų r.) 515-ąsias įkūrimo metines, surengėme konferenciją apie mažų Lietuvos miestelių ateitį, regionų stiprinimą, paslaugas kaimo gyventojams. Tuo­­met girdėjosi prognozių, kad, kaip rašė žinomas ekonomistas Rai­mondas Kuodis, Lietuvoje teliks vos 2,5 didesnių miestų, o rajono centrai, juo labiau – mažesni miesteliai, jeigu nebus suteikta daugiau įgaliojimų ir veiksmų laisvės savivaldybėms, virs pavienėmis ištuštėjusiomis gyvenvietėmis. Priėmėme rezoliuciją, patvirtinome ją atviru balsa­vimu miestelio gyventojų šven­tėje, išsiuntinėjome valstybės va­dovams, Seimui. Tyla. Per tre­jus metus net atsakymo nie­kas nesiteikė atsiųsti... Tad iš kur semtis to optimizmo?

Česlovas IŠKAUSKAS

Prenumeruoti šį RSS naujienų kanalą