„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384
Redakcija

Redakcija

Ministerijos užgaida - dar vieni „namai“

Jau nuo kitų metų Šilalėje gali pradėti veikti dar viena „Šaraškino kontora“ - Socialinių paslaugų namuose planuojama steigti Bendruomeninius šeimos namus. Visiems besikreipiantiems Socialinių paslaugų namų darbuotojai pasakys, kas gali suteikti pagalbą patiriantiems krizę, ir kur tokia įstaiga yra.

Kovo 10 d. pasirašytame socialinės apsaugos ir darbo ministrės įsakyme Šilalės savivaldybei kompleksinių paslaugų šeimai teikimui paskirta 213 tūkst. 828 eurai. Šias lėšas numatoma pradėti naudoti ateinančiais metais. Projekto trukmė - trys metai. 

Pristatydama tarybos nariams būsimą projektą, savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja Danguolė Rač­kauskienė net keletą kartų pakartojo, kad jis nėra skirtas vien socialinės rizikos šeimoms gelbėti.

„Paslaugos bus teikiamos visoms rajono šeimoms - lėšos yra skiriamos pozityvios tėvystės mokymams, psichosocialinei pagalbai, paslaugų gavėjų vaikų priežiūrai ir pavėžėjimui“, - garantavo D. Rač­­kauskienė.

Pasak vedėjos, paslaugas teiks konkurso būdu atrinktos nevyriausybinės organizacijos, o Bendruomeniniai šeimos namai, kurių funkcijas atliks Socialinių paslaugų centras, tik rinks informaciją ir teiks ją paslaugų gavėjams. D. Račkauskienė žadėjo, kad jokių papildomų etatų šiam projektui steigti ne­reikės, o pasibaigus finansavimui, savivaldybė jokių įsipareigojimų neprisiims.

Esą vienintelis Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos reikalavimas - kad 75 proc. skirtų lėšų naudotų nevyriausybinės organizacijos.

Nors daugelis politikų neslėpė manantys, jog iš nevyriausybinių organizacijų konsultacijų jokios realios nau­dos dar niekas nėra turėjęs, nė vienas neprieštaravo valdininkų norui būtent tokiu projektu „įsisavinti pinigus“.

Netrukus bus aišku ir kam jie atiteks - D. Račkauskienės teigimu, savivaldybė jau yra paskelbusi nevyriausybinių organizacijų konkursą paslaugoms šeimai teikti.

Daiva BARTKIENĖ

Informacinis karas: kaip nepasiduoti propagandai?

Karas jau seniai nebevyksta vien sausumoje, ore ar vandenyje. Vos tik mūsų kasdienybę užvaldė televi­zoriai, kompiuteriai bei išmanieji įren­giniai, bemaž kiekvienas, nors apie tai ir nesusimąstome, esame pakliuvę į informacinio karo žabangas. Apie per įvairiausias visuomenės informa­vimo priemones vykstančią kovą ypatin­gai daug kalbėti pradėta nuo įvykių Ukrainoje pradžios – propagandos mastai nuo 2014-ųjų akivaizdžiai iš­augo ir Lietuvoje. Žmonių kiršinimo epicentre - didžiausia pasaulio vals­tybė.

Apie tai, kaip suprasti informacinio karo grėsmes ir kaip nuo jų apsisaugoti, rugsėjo pabaigoje šilališkiams pasakojo Lietuvos kariuomenės Stra­teginės komunikacijos departamen­to vyriausioji specialistė Auksė ŪSIE­NĖ.

Vienas ir, ko gero, pagrindinis informacinio karo ginklas – propaganda, grįsta ne faktais bei argumentais, bet nutaikyta į žmonių jausmus. Paprasčiau tariant, siekis padaryti poveikį visuomenės nuotaikoms. Bet jei galvojame, kad informacinis karas yra kažkokia naujovė, atsiradusi, įsitvirtinus masinės sklaidos priemonėms, klystame. Pasak A. Ūsienės, dar 600 metų prieš mūsų erą didieji pasaulio valdovai žinojo, jog priešų teritoriją geriausia užimti ne jėga, o gudriai paveikiant joje gyvenančius žmones.

„Informacinis karas vyko jau Antrojo pasaulinio karo metais. Pro­pa­gandą viena prieš kitą labai aktyviai naudojo tiek sovietų Rusija, tiek nacistinė Vokietija. Pas mus informacinio karo apraiškos labiausiai išryškėjo 1940-aisiais, kai, paveiktas iš Rusijos skleidžiamos informacijos, kaip ten viskas gerai, kaimynė esą mūsų nepuls ir bus draugiška, o be viso to, dar ir Vilnių mums padovanojo, nors iš tikrųjų buvo ne taip, politinis bei kultūrinis šalies elitas vyko parvežti vadinamosios „Stalino saulės“.

Kai tapome nepriklausomi, šį reiškinį stebime apie dešimtmetį. Maždaug 2006 m. Lietuvos kariuomenės analitikai apie tai informavo visuomenę. Tačiau žmonėms buvo sunku tuo patikėti, nes daugelis Rusiją laikė draugiška mums valstybe, kol ji 2014 m. neįvykdė Krymo okupacijos. Tada dauguma pa­galiau atsimerkė, ir sąvoka „informacinis karas“ tapo akivaizdi, žmonės suprato, jog Kremliaus po­litika šiuo atžvilgiu yra labai agresyvi, jos atstovai gali deklaruoti viena, o elgtis visai kitaip. 

Už tai, kad visuomenė pamatė, kas iš tiesų vyksta, turėtume būti dėkingi Ukrainai bei jos piliečiams. Jie gina ne tik save, bet ir mus: visas Baltijos valstybes, NATO nares. Matydami akivaizdžius pavyzdžius, turime iš ko pasimokyti, galime įgyti imunitetą skleidžiamai propagandai bei patys stiprinti savo gynybinius pajėgumus“, - „Šilalės artojui“ tvirtino A. Ūsienė.

Anot kariuomenės atstovės, pastaruoju metu propaganda yra itin intensyvi, tik gal gyventojai tai nelabai atskiria. Nieko keisto – ji dažnai būna labai gerai užmaskuota, „įvilkta“ į labai įvairius pavidalus ir skleidžiama per filmus, koncertus, kultūrinius renginius, tam tikras akcijas, internetinius komentarus portaluose ar socialiniuose tinkluose.

„Propagandos būdų bei metodų yra labai daug. Vieni iš jų yra drastiški, o kiti, atrodo, labai gražūs ir „nekalti“, iš pirmo žvilgsnio nekeliantys įtarimų. Pavyzdžiui, paprasčiausias pa­kankamai ties­mu­­kos propagandos pavyzdys: po šauktinių grąžinimo pasipylė „perspėjimai“, kad šie jaunuoliai neva taps „patrankų mėsa“ Ukrainoje. Taip bu­vo stengiamasi paveikti tiek pačius jaunuolius, tiek jų artimuosius ir neleisti kariuomenei plėstis. Tačiau į viešumą neretai „išplukdomi“ ir tokie atvejai, kai, norint suvokti tiesą, reikia itin gero kritinio mąstymo bei pakankamai ži­nių.

Ar didelė dalis lietuvių ti­ki tuo, kas sakoma ir rodoma, tarkime, per kai kuriuos Rusijos televizijos kanalus, kokie žmonės yra labiausiai pažeidžiami, atsakyti negaliu, nes tai aiškintis turėtų sociologai. Tačiau galiu pasidžiaugti, jog didžioji dalis tautiečių nėra paveikti priešiškos mūsų šaliai propagandos“, - komentavo kariuomenės atstovė.

A. Ūsienės teigimu, pastaruoju metu žmonių kiršintojai yra „persikraustę“ į socialinius tinklus ir reiškiasi juose itin aktyviai. Jie nuolat rašo įvairius komentarus ir taip daro poveikį visuomenei. Dažniausiai tokių propagandistų objektais tampa Lietuvos kariuomenė, Lietuvos narystė NATO bei Europos Sąjungoje, mūsų šalies istorija. Pasak kariuomenės atstovės, norėdami paveikti žmonių sąmonę, jie neretai pasinaudoja ir istorijos faktais, kadangi lietuvius mūsų praeitis emociškai veikia ypač stipriai. Jautriai reaguojame ne tik į viduramžių istorijos iškraipymą - itin skaudžios yra 1940-ųjų okupacija, partizaninio karo bei Sausio 13-osios temos. Kai kurie priešiški šaltiniai agresyviai skelbia, jog, pavyzdžiui, didieji Lietuvos valdovai buvo ne lietuviai, o baltarusiai, jog Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės visai nebuvo, o sovietai ne tik kad niekuomet nebuvo okupavę mūsų šalies, bet esą Lietuvos okupavimas buvo pa­čios Lietuvos savanoriškas prisijungimas, kad 1991-ųjų sausio 13-ąją savi šaudė į savus... Taip stengiamasi skatinti nepasitikėjimą savo valstybe, įrodyti, jog esame nieko verta tauta.

„Todėl svarbiausia yra išlaikyti kritinį mąstymą, išmokti atskirti nuomonę nuo fakto, suvokti, kuri informacija melaginga. Būtina įsisąmoninti, kad valstybė - mes visi, ne tik valdžia. Esu įsitikinusi, jog žmonės yra protingi ir mato, kas vyksta. Tačiau vis tiek reikia šviesti visuomenę ir apie tai kalbėti“, - sakė Krašto apsaugos savanorių pajėgų Že­mai­čių apygardos 3-iosios rink­tinės 308 pėstininkų kuopos vado Kęstučio Dembinsko kvie­timu Šilalėje viešėjusi A. Ūsie­nė.

Birutė PALIAKIENĖ

B. Vanagas kvietė Šilalės jaunimą tapti profesionalais

Rugsėjo 21-ąją Šilalėje svečiavęsis lenktynininkas Benediktas Vanagas ne tik su mažaisiais šilališkiais kartu siekė žaislinių mašinėlių rekordo, bet bendravo ir su vyresniųjų klasių mokiniais. Pasiklausyti, ką apie savo karjerą papasakos žinomas žmogus, gimnazistų susirinko pilna Kultūros centro salė.

Manė, kad buvo geriausias

B. Vanagas pristatomas kaip vienas universaliausių ne tik Lietuvos, bet ir visų Baltijos šalių automobilių sporto atstovų: jis dalyvauja tiek ralio, tiek žiedinėse, tiek bekelės varžybose. Labiausiai jį išgarsino sunkiausiu pasauly­je laikomas Pietų Amerikoje vykstantis Dakaro ralis. 2015-aisiais jame B. Vanagas finišavo 24-as – tai aukščiausias lietuvių pasiekimas šiose lenktynėse ir dar kartą pakartotas geriausias Baltijos valstybių sportininkų rezultatas.

Kol kas lygių sau neturintis lenktynininkas neslėpė: geriausiu jis jautėsi dar savo karjeros pradžioje. Tačiau jo „sparnai“ greitai buvo apkarpyti... Automobilių sporto autoritetas prisipažino, jog dalyvauti varžybose pradėjo pakankamai vėlai – būdamas 18 ar 19 metų, kai daugelis profesionalų treniravosi nuo mažų dienų.

„Tuomet galvojau, kad esu pats geriausias ir greičiausias, todėl užsinorėjau savo klasę parodyti trasoje – nusprendžiau būti lenktynininku. Bet kad yra geresnių, supratau jau per pirmąją treniruotę. Nusipirkau sportinį automobilį, pasikviečiau trenerį, ir išvažiavome į Kačerginės Nemuno žiedą. Daug treniravomės, o dienos pabaigoje treneris sako: „Dabar apvažiuok vieną ratą kiek gali greičiau“. Rato ilgis – 3,3 kilometro. Sukaupęs visas jėgas, išpiltas prakaito, įveikiau maždaug per minutę ir trisdešimt penkias sekundes. Tada treneris pabandė pats ir atvažiavo dešimčia sekundžių greičiau! Man tai buvo tarsi šaltas dušas. Juk galvojau esąs kiečiausias, o, pasirodo, nieko nemoku“, - pasakojo B. Vanagas.

Jis prisipažino, jog tas šaltas dušas jam padėjo suprasti, kad profesionalu be pas­tangų bei sunkaus darbo netapsi. Beje, B. Vanagas, dar iš vaikystės, kai septynerius metus užsi­iminėjo Rytų kovos menais, atsimena tai­syklę, jog būti pasirinktos srities asu įmanoma, tam skiriant 10 tūkstančių valandų. Tačiau, vyro įsitikinimu, po dviejų valandų aktyvaus darbo smegenys sunkiai pri­ima naują informaciją. Todėl, jo skaičiavimais, per dieną savo pomėgiui skiriant po dvi valandas, profesionalu tapti užtrunka apie 15 metų...

„Galbūt kitiems tai atrodo ilgas laiko tarpas, bet jis prabėga išties greitai. O kai tampi profesionalu, tau moka už žinias bei kompetenciją. Kiek Lietuvoje esu sutikęs savo srities profesionalų, visi uždirba tikrai neblogai ir gali gyventi oriai, jiems nereikia emigruoti“, - sakė B. Vanagas.

Reikia būti ne tik apsukriam, bet ir užsispyrusiam

Lenkty­ninin­kas prisipaži­no, jog siekti profesionalo karje­ros iš dalies padėjo jo cha­rak­teris. 39-erių sportininkas pasakojo nuo mažumės buvęs nutrūktgal­vis, tačiau savarankiškas ir užsispyręs. Tai liudija labai ankstyvas išėjimas iš tėvų namų: atskirai nuo jų Benediktas pradėjo gyventi nuo 15 ar 16 metų. Anot vyriškio, tai lėmė ne blogi ar įtempti santykiai šeimoje, bet ankstyva branda ir... mokėjimas uždirbti pinigus.

Dar nesulaukęs pilnametystės, Benediktas jau oficia­liai dirbo. Pirmoji jo darbovietė buvo degalinių tinklas, kur vaikinas ėjo ne šiaip kokias, o pardavimų vadybininko pareigas. Per pusant­rų metų darbo įmonės kuro pardavimai, B. Vanago teigimu, neregėtai išaugo. Už tokius pasiekimus darbovietė, jaunuoliui išeinant iš darbo, įteikė solidžią dovaną – didžiąja dalimi finansavo pirmojo lenktyninio automobilio įsigijimą.

O tas automobilis, kaip sako Benediktas, buvo ryškiai geltona „Škoda“, kainavusi 24-27 tūkst. litų. Prieš du dešimt­mečius tokia kaina atrodė sunkiai suvokiama, ir įpirkti automobilį iš asmeninių lėšų buvo neįmanoma. Vaikinui pasisekė, jog net 20 tūkst. Lt, kaip savotišką premiją bei pasitikėjimo ženklą, įteikė pirmoji darbovietė.

Dabartinis B. Vanago lenktyninis automobilis „OsCar“, kuriuo kelinti metai vyksta į Dakarą, savo kaina pirmąją „Škodą“ pralenkia net keliasdešimt kartų - į jį investuota apie 600 tūkst. eurų.

Pasiruošimas Dakarui trunka visus metus

Dakaro lenktynės į susitikimą atėjusiems moksleiviams kėlė didelį susidomėjimą. Sportininkas papasakojo, kad pirmą kartą šiose prestižinėse lenktynėse dalyvavo prieš ketverius metus. 2013-aisiais bendroje automobilių įskaitoje jis liko 65-as, nors prisipažino tikėjęsis būti tarp pirmaujančiųjų. Antraisiais metais pakilo į 35-ąją poziciją, užpernai pavyko pasiekti kol kas geriausią rezultatą – 24-ąją vietą, o praėjusiais metais iš Pietų Amerikos Benediktas grįžo su 26 rezultatu.

Sportininkas atskleidė daž­­­nai sulaukiantis klau­si­mo, kas Dakaro ralyje yra sun­­kiausia. Jo teigimu, ne alinantis karštis, sudėtingos važiavimo sąlygos, gedimai, kitos kliūtys ar įtampa bei nuovargis sukelia didžiausių problemų, o visa tai, ką būtina atlikti dar iki varžybų starto.

„Pirmosiose lenktynėse ir aš, ir mano komanda darėme labai daug klaidų. Tačiau ir daug ko išmokome. Gruodžio 27-ąją vėl skrisime dalyvauti Dakaro ralyje, ir žinau, kad išlydėti mūsų į oro uostą susirinks daug palaikančiųjų. Jie linkės sėkmės, plos per petį, sakys suprantantys, jog mūsų laukia sunkūs išbandymai. Tačiau didžiausi išbandymai jau bus praėję.

Mums Dakaras  niekada ne­sibaigia. Dabar vyksta labai intensyvus pasiruošimas, ir kai būsime oro uoste, 70 procentų darbo bus atlikta. Bereikės tik nuvažiuoti ir parodyti tai, ką mokame. Taip, bus labai sunku, bus karšta, mažai miego, sudėtingi ruožai bei visa kita. Bet tai – tik aisbergo viršūnė. Pasiruošimas yra pats sudėtingiausias ruožas: kaip pasiruošime, taip ir startuosime. Lenktynės prasideda kitų metų sausio 2-ąją Parag­vajuje, bet jau lapkričio 20 dieną Prancūzijoje turime priduoti visą savo techniką: lenktyninius automobilius, sunkvežimius, atsargines detales. Gruodžio 27-ąją išskrisime tik su rankiniu bagažu.

Dakaro ralis yra neleng­vos ir įtampos kupinos lenktynės, tačiau sudėtingiausia yra joms pasiruošti. Kaip ir kariuomenėje:  sunku pratybose – leng­va mūšyje“, - kalbėjo sportininkas, linkėdamas jaunimui nebijoti iššūkių.

Birutė PALIAKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Savivaldybė atsiminė alkstančius vaikus

„Šilalės artojui“ išspausdinus straipsnį „Savivaldybei taupant, skriaudžiami net vaikai“ (2016 m. rugsėjo 6 d., Nr. 67), kuriame buvo informuojama apie savivaldybės sutaupytus milijonus, skirtus piniginei socialinei para­mai, valdininkai susizgribo šias lėšas naudoti pagal paskirtį. Praėjusį mėnesį prašymus pašalpoms gauti pateikę rajono gyventojai negalėjo atsistebėti netikėtu valdžios dosnumu - parama sunkiai gyvenantiems pa­sipylė kaip iš gausybės rago. Matyt, susigėdę valdininkai susivokė, jog sočiau gyventi nori ir tie vaikai, kurių tėvai, deja, girtauja, neturi  socialinių įgūdžių. Taip pat šeimos, ku­rioms gauti paramą sutrukdė vos keli nustatytą ribą dėl pakilusios minimalios algos viršijantys eurai.

Savivaldybės taryba pritarė Socialinės paramos skyriaus prašymui leisti sutaupytas piniginės socialinės paramos lėšas naudoti socialinės rizikos šeimų vaikų nemokamam maitinimui.

Sprendimo projektą politikams pristačiusi Socialinės­ paramos skyriaus vedėja Dan­­guolė Račkauskienė sakė, kad tokiems vaikams reikėtų ne tik pietų, bet ir pusryčių, kuriems valstybė skiria tik 4 proc. nuo nemokamam mokinių maitinimui sunaudotų lėšų.

Šiemet parama skirta 917 rajono mokinių - net 230 mažiau nei praėjusį rugsėjį. Sumažėjus paramos gavėjų, mažėja ir nemokamam maitinimui skirtų lėšų, o vien socialinės rizikos šeimose auga 150 mokyklinio amžiaus vaikų.

„Vienai dienai pusryčiams galime skirti 54 eurus, mėnesiui - ne daugiau kaip 1079 Eur. Už tokią sumą pusryčius gali pavalgyti maždaug 70 vaikų. Jei mokyklų socialiniai darbuotojai prašytų maitinti pusryčiais daugiau mokinių, galėtume naudoti sutaupytas piniginės socialinės paramos lėšas“, - sakė politikams D. Račkauskienė.

Pasak Socialinės paramos skyriaus vedėjos, visiems socialinės rizikos šeimų vaikams rytais pamaitinti reikėtų per mėnesį papildomai maždaug 1000 Eur.

Sveikatos apsaugos ir socia­linių reikalų komiteto nariai domėjosi, kiek piniginei socia­linei paramai skirtų lėšų savivaldybė sutaupė šiais metais, tačiau atsakymo neišgirdo.

„Užteks, užteks, čia daug nekainuos“, - paaiškino jiems Socialinės paramos skyriaus vedėja.

Mokinių nemokamo maitinimo mokyklose tvarkos ap­rašas numato, jog pusryčiai skiriami socialinę riziką patiriantiems vaikams ir „kitais labai ypatingais atvejais“. Kokie tie „labai ypatingi atvejai“, nustatys socialiniai darbuotojai.

Reikia priminti, kad kasmet Šilalės savivaldybė piniginei socialinei paramai iš valstybės biudžeto gauna per 2 mln. 800 tūkst. Eur. 2014 m. mūsų valdininkai sutaupė 1 mln. 943,7 tūkst. Eur arba 69,3 proc. socialinėms pašalpoms skirtų valstybės lėšų.

2015 m. Šilalės savivaldybė nepanaudojo 1 mln. 992,7 tūkst. Eur (net 70,8 proc.) socialinei paramai valstybės numatytų lėšų.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija prognozuoja, jog šiemet mūsų rajono savivaldybė išmokės tik apie 715 tūkst. Eur pašalpų. Ministerijos specialistų skaičiavimais, šiais metais savivaldybė sutaupys net 74 proc. valstybės piniginei socialinei paramai skirtų lėšų. Šios prognozės paremtos 2016 m. pirmojo ketvirčio duomenimis.

Prasidedant paskutinei šio Seimo rudens sesijai, Prezidentė Dalia Grybauskaitė pareikalavo taisyti Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymą. Prezidentei nerimą sukėlė spaudoje pasirodžiusi informacija, jog savivaldybės vien pernai sutaupė 126 mln. Eur socialinei paramai skirtų lėšų ir tik menką jų dalį panaudojo socialinėms reik­mėms.

Šilalės savivaldybė yra tarp penkių šalies savivaldybių, taupančių skurstančiųjų paramai skiriamus pinigus. Už sutaupytus milijonus valdininkai galėtų pamaitinti pusryčiais ne tik socialinės rizikos šeimų vaikus, bet ir visus rajono mokinius. Deja, šie milžiniški pinigai yra leidžiami kitiems poreikiams. 

Daiva BARTKIENĖ

Bandė išprievartauti, o vėliau įskundė dėl nelegalaus darbo

Daugelis darbdavių puikiai supranta, kokia atsakomybė jiems gresia už nelegaliai įdarbintus darbuotojus. Tačiau Valstybinė darbo inspekcija (VDI) neslepia, jog kova su nelegaliu darbu vis dar yra viena pagrindinių šios tarnybos užduočių. Ypatingai daug „nelegalų“ aptinkama statybų, žemės ir miškų ūkio sektoriuose. Neįforminti darbininkai dažniausiai tyliai ir gražiai dirba tol, kol apie jų veiklą nesuuodžia darbo inspektoriai arba patys nesusipyksta su darbdaviu. Panašiai atsitiko ir Kaltinėnų seniūnijoje ūkininkaujančiai moteriai. Sykį pas ją triūsiantis jaunas vyras pasikėsino savo darbdavę išžaginti. Ši kreipėsi į policiją, o gašlūno  sugyventinė – į VDI. Gindama mylimąjį bei keršydama ūkininkei, mergina pasiskundė, kad pas ūkininkę trejus metus dirbo nelegaliai.

Akylesni „Šilalės artojo“ skai­tytojai tikriausiai prisimena balandžio mėnesį išspaus­din­tą policijos pranešimą apie Kal­tinėnų seniūnijoje, gyvulių fermoje, užregistruotą pasikėsinimą išžaginti daug vyresnę moterį. Užpulta ūkininkė tuomet kreipėsi į policiją, tačiau greitai ir pačiai teko aiškintis pareigūnams. Ūkininkę užpuolusio darbininko sugyventinė Darbo inspekcijai pranešė, kad šiame ūkyje yra įsišaknijęs nelegalus darbas, ir papasakojo, jog pati jau trejus metus neįforminta ten dirba melžėja.

Darbo inspekcija medžiagą perdavė teismui. Tiesa, stambaus ūkio savininkė kalta neprisipažino ir neigė, kad nelegaliai buvo įdarbinusi melžėją. Esą moteris tik retsykiais ateidavo jai padėti, kai reikėdavo išvykti pas gydytojus ar pan. Kad šita moteris kartkartėmis pagelbsti, ūkininkė teigė nematanti nieko blogo, nes ir jai, ir jos širdies draugui ji nuolat padėdavo: paskolindavo technikos, duodavo šieno.

Tačiau, tiriant šį atvejį, teismui įtikinamesnė pasirodė melžėjos versija. Ji papasakojo, jog kaltinėniškės ūkyje dirbo nuo 2013 metų gegužės. Čia kiekvieną dieną, įskaitant ir savaitgalius, melždavo karves, plaudavo melžimo aparatus. Žiemą, kol gyvuliai būdavo fermose, dirbdavusi rytais, nuo 5 valandos iki maždaug 9 val., o išginus karves į ganyk­las, tekdavę plušėti ir vakarais, nuo 17 iki 20 val. Už vieną darbo dieną ūkininkė mokėdavusi 15 eurų, atsiskaitydavusi kas savaitę. Moteris išdirbtas dienas žymėdavosi bloknote ir skaičiuodavo, kokį atlygį turi gauti, nes, jos teigimu, kartais pasitaikydavo, jog nei jai, nei jos sugyventiniui ūkininkė laiku nesumokėdavo to, kas priklauso.

Kad moteris išties dirbo melžėja, paliudijo ir jos draugas, ir jo motina. Darbo inspektoriams ji pateikė ir lapelius su išdirbtų dienų skaičiumi, fermoje darytas nuotraukas. Teismas, įvertinęs surinktus įrodymus, nusprendė, jog ūkininkė pažeidė ne vieną Lietuvos Respublikos darbo kodekso straipsnį.

Darbo inspekcijai pasiskundė ir išžaginti ūkininkę norėjęs darbininkas, melžėjos mylimasis. Jis savo darbdavę, pas kurią triūsė net septynerius metus, kaltino neišmokėjus atlyginimo.

Po teismu pasibaigusio konf­likto abu darbininkai pas ūkininkę nebedirba. Išeidami jie savo buvusiai darbdavei „uždirbo“ 1000 eurų baudą – tokį sprendimą rugsėjo 27 dieną priėmė Šilalės rajono apylinkės teismas. Per 20 dienų nuo nuosprendžio paskelbimo jis gali būti skundžia­mas Klaipėdos apygardos teis­mui.

Birutė PALIAKIENĖ

 

Šilalėje rinkimai tęsiasi

Sekmadienį nuo pat ryto rajono kaimuose ir mieste­liuose jautėsi sujudimas - žmonės ėjo balsuoti už naują valdžią. Didžioji dauguma aktyvių piliečių tiki, kad nuo to, kokį Seimą išsirinksime, priklausys ir eilinių žmonių gyvenimas.

Bene aktyviausiai šiuose rinkimuose balsavo Didkiemio, Iždonų, Upynos, Kaltinėnų, Bir­žų Lauko, Bilionių ir kitų rajono vietovių gyventojai. Ak­tyvumo rekordą mūsų rajone pasiekė Didkiemio rinkimų apylinkė, kurioje balsavo beveik 63 proc. rinkėjų - vidurdienį čia jau buvo balsavę net 22 proc. rinkėjų.

O laukdami prie balsadėžių eilės įmesti savo biuletenį, žmonės dalijosi mintimis apie gyvenimą ir savo lūkesčiais. Iš jų pokalbių galima buvo suprasti, kad dauguma nusiteikę į Seimą rinkti jaunus, energingus, aktyviai dirbančius politikus.

„Mūsų giminėje yra daugiau nei 50 emigrantų - vieni išvykę į Ameriką, kiti dirba Norvegijoje, keletas šeimų gyvena Anglijoje. Visiems neramu dėl jų ateities. Auga vaikai, norėtų, kad jie mokytųsi Lietuvoje, bet iš ko grįžus gyventi?“- vienoje rinkimų apylinkėje garsiai svarstė jauna moteris.

Užkalbinta ji neslėpė, kad rinkosi jauną ir, jos nuomone, patikimą kandidatą. 

Prie Šilalės rinkimų apylinkės sutiktas senolis skundėsi, jog iš 200 eurų nesiekiančios pensijos reikia išlaikyti butą, nusipirkti vaistų ir dar padėti darbo niekaip nerandančiam sūnui. Neseniai jį pasiekė žinia, jog šiemet negaus kompensacijos už šildymą - savivaldybės valdininkai nusprendė, kad pasiligojęs se­nolio sūnus gali vykti ieškoti darbo į didesnius miestus.

„Matai, valdžia taupo, tai pašalpų neduoda“, - pasakojo vyriškis tokio pat amžiaus savo bičiuliui.  Abu sutarė, jog „už tuos tranus, kurie valdžioje jau 20 metų, balsuoti negalima“.

Ne tik Šilalėje - ir kituose miesteliuose pakalbinti žmonės savo balsus buvo linkę atiduoti už jaunimą. Beveik visiems atrodė, kad Seime yra per daug užsibuvusių, bet nieko taip ir nenuveikusių politikų. Kai kurie įžvelgė, jog senoji politikų karta tebevadovauja sovietiniais metodais, nes kitų taip ir neišmoko.

Vyriausiosios rinkimų komisijos duomenimis, Pietų Žemaitijos apygardoje, kuriai priklauso ir Šilalės rajonas, pirmajame ture 38 apylinkėse iš 43 laimėjo Re­migijus Žemaitaitis, surinkęs per 40 proc. apygardos rinkėjų balsų ir 3527 balsais aplenkęs antroje vietoje likusį Stasį Šedbarą, gavusį šiek tiek daugiau nei 18 proc. rinkėjų balsų (2894). S. Šedbaras rinkimus laimėjo Pempiškių ir Švėkšnos (Šilutės r.) rinkimų apylinkėse. Kai kur jį lenkia  Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovė Vitalija Jankauskai­tė - Milčiuvienė, socialdemokratas Albi­nas Ežers­kis ir net Lie­tu­vos Laisvės sąjungos (li­be­ralų) kandidatas Al­gi­man­tas Olendra. Dvi per­ga­les pa­tyrė A. Ežerskis: jis daugiausiai palaikymo sulaukė Pa­lentinyje ir Požerėje. Gar­damo rinkėjai į pirmą vietą iškėlė V. Jan­kauskaitę - Mil­čiu­vienę.

Po dviejų savaičių vyksiančiame pakartotiniame balsavime rinkėjų palankumą dar kartą mėgins pelnyti „tvarkietis“ R. Že­maitaitis ir konservato­rius S. Šedbaras. Tad rajono žmonėms vėl teks spręsti, kuriam iš šių politikui patikėti mandatą atstovauti Šilalei.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

 

Rytas po Seimo rinkimų: po kiek dabar nusiraminimo kėdutės?

Štai ir po rinkimų. Partijos pasidalijo pusę Seimo mandatų, ir nors dėl likusio grobio vienmandatėse dar pliektis ir pliektis, burtas mestas, valdžios kontūrai ryškėja. Kardo ir žagrės sąjunga? G. Landsbergis norėjo visko ir dar daugiau. Kaip ir R. Karbauskis. Tik jo S. Skvernelis prieš balsuodamas vis dar sukinėjosi centre.

Naujoji Lietuvos valdžia = valstiečiai + konservatoriai? Tikriausiai taip. Kad ir ką R. Karbauskis bekalbėtų apie Seimo narius, kurie negalės būti ministrais, ar apie naują valdančiąją koaliciją, kurioje galėtų dirbti visi, įskaitant socialdemokratus. Tiesa, šįkart gali taip atsitikti, jog ministrų postais nebus pasidalyta taip pat greitai, kaip prieš ketverius ar aštuonerius metus, kai dvi ar kelios sėkmingiausios partijos iškart po rinkimų sumesdavo skudurus bend­ram gyvenimui susidėjus. Šis tas atsitiko dar sekmadienio naktį. Liberalų sąjūdžio, apie kurio mirtį gandai buvo šiek tiek perdėti, ir konservatorių lyderių susitikimas kai ką gali pakeisti. Net tuo atveju, jei valstiečiai gautų vienu kitu mandatu daugiau, R. Karbauskiui gali nepavykti šokdinti konservatorių pagal Naisių vasaros melodijas. Konservatoriai + libera­lai = dešiniųjų Premjeras? Tikrai ne pats blogiausias variantas. Jei tik „valstiečiai“ į vieną sandėlį nesušluos viso vienmandačių derliaus antrajame ture, į kurį pateko per 40 jų veikėjų – keliais daugiau nei konservatorių.

Ką parodė šie Seimo rinkimai? Parodė, jog nė vienas partijos lyderis nesugeba laimėti rinkimų vienmandatėje iškart. Patvirtino, kad Lietuva be gelbėtojų – nė iš vietos. R. Karbauskio „valstiečiai“ papildys R. Paulausko, R. Pakso, V. Uspaskicho, A. Va­linsko ir N. Venckienės partijų gelbėtojų šlovės muziejų. Darbiečiams rinkimai skelbia nuosprendį – Seime keli jų dar bus, bet partijos daine­lė jau sudainuota. Vakarop – ir R. Pakso partijos kryptis. Apskritai valdžios partijos atsiėmė už viską: kruopas vargšams už trigubą kainą, auksines šakutes kariuomenei, pasieniečių šunų šaudymą, Premjero nusišnekėjimus. Bet ly­giai taip pat galima pasakyti, jog ne visi gavo po lygiai. A. Pitrėnienė ir K. Komskis krito, tačiau P. Gra­žulis vėl pirmas Gargždų apygardoje ir, matyt, vėl bus Seime.

Ar 17-oji Vyriausybė po 1990-ųjų bus geresnė už A. But­­kevičiaus ir A. Kubiliaus, ku­riems oponentai negailėjo pa­čių bjauriausių epitetų per visą abiejų jų valdymą, daugelio nuostabai tiek vienu, tiek kitu atveju užtrukusiu taip ilgai, kaip tik buvo įmanoma. Kaip skelbė vienas garsus XVII a. filosofas, viskas eina į gera šiame geriausiame iš geriausių pasaulyje, nes, jei Dievas, būdamas Visagalis, galėjo sukurti tobulą pasaulį, sunku būtų patikėti, kad jis tokio nesukūrė. Tai ir būsimoji Vyriausybė bus geresnė nei buvusi. Skeptikai gali atšauti, jog prancūzas Voltaire‘as iš vokiečio Leibnizo požiūrio juodai išsityčiojo savo „Kandide“ aprašydamas, kad tikrai viskas eina į gera: kunigaikštytei Kunigundai nupjauta viena šlaunis, kurią suvalgė kareiviai, užtat antra juk sveika liko. Bet ir skeptikai turėtų sutikti, jog prieš šiuos Seimo rinkimus bent jau internetuose Leibnizas šventė absoliučią pergalę. Volterininkams – slėptis po rudenio lapais. Jei neisi balsuoti, tai jie vėl valdys, gąsdino „niolikines“ antru ir „nioliktu“ nesimpatiško valdžios vyro snukiu naujosios valdžios stūmėjai. Baltvarniais skraidę po Lietuvą. 

Tiek daug komjaunuoliško krykštavimo ir čirškėjimo, kaip per šią Seimo rinkimų kampaniją, seniai neteko girdėti. Toks aktyvumas, toks aktyvumas, gal pagaliau jaunimas išrinks normalią valdžią! – spirgėjo čirškėjo elitas, tarp jų – ir žurnalistikos. Vardan ko? Gal ir vardan to, kad prietaisas.com su bradauskais ir vėsaitėmis būtų pakeistas didžiausiu Lietuvos latifundininku ir antieuropiečiu su verygomis, pagonimis bei kolchozų pirmininkais, o „Vikonda“ – „Agrokoncernu“? Nieko sau gera valdžia.

Į sek­madienio pabaigą baigėsi ir krykštavimai dėl rinkėjų aktyvumo. 2012-aisiais Seimo rinkimuose balsavo beveik 52,9 proc. rinkėjų. Šį­met – tik 49,9 proc.

Taigi, ką turime? Konser­va­­toriai daug­maž prognozuojami. O ką Lietuvai neša „valstiečiai“? Rinkimų progra­ma – to­kia pat, kaip ir partijos sąrašas: kratinys. Skambių teiginių nors mėšlinėmis vežėčiomis vežk, o vietoj veiksmų plano – „profesio­nalai“. Labiau baugina tai, ką kalbėjo ir plakatuose skelbė pats dvarininkas bei jo valstiečiai. Ypač tai, ko R. Kar­­bauskis yra prikalbėjęs ne tokioje jau tolimoje praeityje: apie NATO, ES, eurą ar laisvą žemės nepardavimą. O kokio talibano farvateriu Lietuvą stumia tokie šūkiai, kaip „puo­selėsime iš santuokos ir giminystės ryšių kylančią šeimą“? Nerimo nesumažėja, ži­­nant, jog ir tarp konservatorių visokių draudimų bei „tra­dici­nių“ vertybių gynė­jų yra tiek ir tiek. Nuo ko jas ginti, tas tradicines vertybes, kas jas puola – kitas klausimas.

Kita vertus, jei kam nepatin­ka valstiečiai + konservatoriai, pabandykite įsivaizduoti ant­raip: valstiečiai + socialdemokratai. Taip ir iki kolchozų atkūrimo ga­lima prieiti. Apskritai iš viso didelio 14 partijų pasirinkimo jau po E. Ma­siulio pokštų su naujo tipo popierine pinigine buvo aišku, kad kito pasirinkimo tiesiog nebuvo. Galų gale beveik visos partijos mus dažniau gąsdino ne Putino Rusija, o Europa.

Mūsų politikams patinka skan­dinaviškas socializmas, bet skandinaviškas pabėgėlių priėmimas, švietimo sistema, įskaitant paauglių lytinį švietimą, kaip ir griežtas skandinaviškas „ne“ nacionalizmui, čia jau stop, čia mums reali kelrodė žvaigždė – „dvasinga“, homofobiška ir kseno­fobiška Rusija. Labai daug tokių buvo tarp kandidatų. Labai daug – per daug – bus ir naujajame Seime. Dūžtančio lango ženk­las. Kaip ir laimė valdyti Lietuvą iki 2020-ųjų. Valdžia šįkart tikrai kaip ir lazda – su dviem galais. Ko tik­rai negalima pavydėti naujajai Seimo daugumai, tai prob­lemų. Vienos lenda iš naujų plyšių, kitos velkasi dešimt­metį, trečios paveldėtos dar iš pirmųjų vyriausybių. Tuoj po Nepriklausomybės atkūrimo jas buvo galima leng­vai įveikti. Jų imantis dabar, kils naujų problemų, ir nemenkų. Užmušantis sąrašas: 1. Demografija: jau 24 metus šalyje miršta daugiau žmonių nei gimsta. 2. Išpūstas aukštasis mokslas. 3. Į tuščių mokyklų išsaugojimą perorientuotas švietimas. 4. Tokia pat nuo praeities naštos ir naujos įrangos pirkimo apsunkusi, vos kojas velkanti sveikatos apsauga. 5. Politinės minties stagnacija. 6. Menkas verslumas. 7. Stipri neapykanta verslui. 8. Darbo jėgos stygius. 9. Kuo 2021 m. valstybės biudžete pakeisime ES milijardus? 10. O planas tam atvejui, jei ES subyrės?

Kas uždirbs pensijas 2020 m. į pensiją išeinančiai vienai gausiausių, 1956-ųjų kartai, žinant, kad ją pakeisianti 2002-ųjų – pati mažiausia? Ar būsimoji Vyriausybė išdrįs pripažinti, jog, gimstamumui nedidėjant ir jaunimui emigruojant, kitas būdas įsigyti žmonių – jų importas? Ar vis dėlto ir toliau bus pučiami muilo burbulai, kaip per rinkimų kampaniją darė kai kurie konservatoriai, kad „darysime kaip Airija ir Izraelis, ir emigrantai sugrįš“? Nesugrįš. O naujų fabrikų statyba – retorika iš praėjusio šimtmečio. Stebuklinės pasakos apie emigrantų sugrąžinimą bei naujus fabrikus provincijoje rodo, kaip sunku mūsų politikams pripažinti faktus. Lengviau skelbti norimą už esamą. Dvylika metų po įstojimo į ES mūsų valdžia dar galėjo taip elgtis, numojant ranka, kad ES paramos pabaiga, kaip ir tautos išmirimas, - dar labai toli. Arba nukertant: „Nesąmonės!“

Sekmadienį ant stalo pastatytas paskutinis ketverių metų smėlio laikrodis. Iš jo ką tik išbyrėjo pirmosios smiltys. Mąstykite prasidėjusios ketvirtosios pramonės revoliucijos terminais. Jeigu galite. Jei valdžios mąstymas nesikeis, 2020 m. Lietuvoje – dar labiau atsilikusioje nuo pažangiausių Vakarų šalių – jau gyvens tik 2,67 mln. žmonių. O nuo mūsų balsų, išskyrus vieną kitą korekciją per ant­rąjį turą vienmandatėse, jau kaip ir niekas nebepriklauso. Savo kalbą jau pasakėme. Viskas priklauso nuo kokių 80 būsimo Seimo narių. Kurie sudarys Seimo daugumą, taps ministrais. Ar kardo ir žagrės sąjunga – net jei visi ten „normalūs“ – pajėgi per ketverius metus bent suvokti grėsmes Lietuvai? Žodžiu, po kiek ten dabar nusiraminimo kėdutės? Jų prireiks ne tik rinkimų prievaizdui Z. Vaigauskui, tiems, kurie neužėmė pirmos vietos ar buvo išspirti: kas iš valdžios, o kas ir iš Seimo. Regis, visiems mums šią Seimo kadenciją tokia kėdutė būtų neprošal.

Rimvydas VALATKA

„Delfi.lt“

Akcija „Apibėk mokyklą“

Mūsų progimnazijos pradinių klasių mokiniai su savo mokytojomis rugsėjo mėnesį prisijungė prie Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro inicijuojamos akcijos „Apibėk mokyklą“.

Tai Lietuvos pradinių klasių mokinių akcija, kurios tikslas – nepriklausomai nuo vaikų asmeninių beifizinių galimybių, paskatinti juos daugiau judėti, pagerinti fizinę ir psichinę sveikatą. Pabėgiojus pagerėjo darbingumas, klasės labiau susidraugavo, vaikai tapo draugiškesni.

Sandra VAIČIKAUSKIENĖ

Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui

 

 

 

 

 

 

Kaip aplenkti grėsmingą širdies ligą?

Kraujagyslių uždegimas, padidėjęs cholesterolio kie­kis­, širdies nepakankamumas – apie šias bėdas anksti įspėja pažangūs kraujo tyrimai. „Medicina practica“ laboratorijoje iki lapkričio pabaigos jie atliekami daug pigiau.   

Širdies ir kraujagyslių ligos šienauja gyvybes, bet už savo sveikatą galite laiku pakovoti. Pirmiausia reguliariai išsitirkite kraujotakos būklę. Tada galite ramiau gyventi, o anksti pastebėjus problemą, leng­viau ligą stabdyti.

Pažangūs kraujo tyrimai padeda laiku nustatyti klastingosios aterosklerozės grėsmę. Ši liga daug metų tyliai žaloja kraujagysles, kol netikėtai ištinka širdies ritmo sutrikimai, infarktas, širdies nepakankamumas, insultas bei kt.

„Medicina practica“ laboratorija pradėjo populiarią sveikatos profilaktikos akciją „Apsaugok stiprią širdį!“, kurios metu pigiau atliekami trys svarbūs kraujo tyrimai. Tai gera proga prieš žiemą kokybiškai pasitikrinti savo organizmo „variklio“ darbą.

Didelio jautrumo C reaktyvinio baltymo tyrimas  (hs-CRB) leidžia atskleisti kraujagyslių uždegimą ir anksti­ diagnozuoti aterosklerozę, įs­pėja apie infarkto ar insulto pavojų net ir tiems žmonėms, kurių cholesterolis dar atitinka normą. Tyrimo metu pa­cientas turi nesirgti kita uždegimine liga.

Lipidograma – kraujo tyrimas, kuris parodo bendrojo, „gerojo“, „blogojo“ cholesterolio bei trigliceridų kiekį. „Blogasis“ cholesterolis ir trigliceridai skverbiasi į uždegimo pažeistas kraujagysles, ir jų spindis siaurėja.

Ilgą laiką esant padidėjusiam kraujospūdžiui, po infarkto bei kitų aterosklerozės komplikacijų seka ūmus arba lėtinis širdies nepakankamumas. Šią mirtinai pavojingą ligą galima nustatyti, atlikus NT-pro BNP tyrimą. Jis taip pat padeda įvertinti, ar širdies nepakankamumas tinkamai gydomas.

AKCIJA! Lipidogramą, didelio jaut­rumo CRB ir NT-pro BNP tyrimus atlikite „Medicina practica“ laboratorijoje Šilalės ligoninėje (Vytauto Didžiojo g. 19, tel. (8-449) 4-67-63). Prieš tyrimą būtina bent 12 val. nevalgyti. Iš anksto registruotis nereikia.

Interneto svetainė: www.medicinapractica.lt

 

 

 

 

 

Močiutė Mikalina užsidirbo ramius laikus

Mikalinai Laurinavičienei sukako 90. Vyresnio už ją žmo­gaus nėra visoje Palentinio seniūnijoje. Jubilia­tei - seniūnijos gėlės ir dovanos. Ir, žinoma, tortas. Užklupta svečių, močiutė net susijaudino. Juk niekada jos, paprastos darbo bitės, dideliu dėmesiu niekas labai nelepino. Vaikai, namai, darbas. Ir taip nutekėjo visas gyvenimas.

- Kiek sulaukėt anūkų? - klausia Palentinio seniūnė Miglė Zybartienė.

- Daug, - ilgai negalvojusi atsako Mikalina.

Marti Dalia padeda suskaičiuoti: anūkų - dešimt, proanūkių - septyni. Vaikų buvo penki, bet liko tik keturi.

- Baisi nelaimė nusinešė mažylę Staselę, - pasakoja močiutė. - Vaikus palikau troboje, pati bulves kasiau. Žiūriu - nuo mūsų sodybos kyla dūmai.

„Dega mano vaikai!“ - išsigandau. Staselei buvo vos keturi metukai. Iš ugniakuro ji ­į konservų dėžutę išsikrapštė žarijų, nusinešė į daržinę pažaisti. Kai užsidegė šienas, vaikas būtų galėjęs pabėgti, bet išsigando, pasislėpė kitame daržinės gale. Kuomet parlėkiau į namus, visa daržinė jau skendėjo liepsnose. Kieme sutikau tik Genutę. Jai buvo penkeri, ji gudresnė, su ugnimi nežaidė. O kur Staselė? Staselę radome jau nebegyvą... Ir taip man beliko keturi vaikai: Genutė, Regina, Algirdas ir Eugenijus. Visi geri žmonės užaugo.

Iš tiesų ji užaugino daugiau. Sep­tynių vaikų šeimoje­ būdama pati­ vyriausia, dar­ augino ir jaunesniuosius brolius. O  mažiausioji Stasė už Mikaliną buvo jaunesnė 14 metų.

- Tai užsiauginau ją vos ne kaip savo dukrą, - sako senolė.

O kas daugiau augins? Mama, būdavo, išeina į darbus, vaikai vieni namuose.

Kada buvo sun­kiausias laikas ir kada šviesiausias?

Močiutė, kiek pagalvojusi, atsako, jog sunkiausia buvo per karą.  Ne tik sunkiausia, bet ir baisiausia. Tada su tėvais gyveno Jaunodavoje. Kai atėjo frontas, prie Pašilės įsitvirtino rusai, o kitoje Jaunodavos pusėje - vokiečiai. Mikalina niekada nepamirš, kaip virš Jaunodavos, tiesiog visiems virš galvų, lėkė kulkos bei sviediniai.

O po karo Mikalina negalėjo suprasti, kodėl reikia dirbti kolūkiui, jeigu už tai nieko negauni. Ji nuo 16 metų krovė vežimus „Ašvijos“ kolūkyje, kuriam priklausė Jaunodava. Paskui „Ašviją“ sujungė su „Žemaičių žeme“, ir dingo visi „Ašvijos“ dokumentai, žmonėms surašyti darbadieniai. Dešimt metų - tarsi į vandenį!

- Bet žmonės vis tiek dainuodavo, - pasakoja močiutė. - Vyrai pjauna šieną, sustoja pailsėti, atsiremia ant dalgių ir užtraukia. Labai gražiai dainuodavo!

Tik po kurio laiko kolūkis pradėjo mokėti už darbą. Kai išėjau į fermą melžti karvių, neblogai uždirbau. Tada jau atsigavome!

Ir ką ji uždirbo? Labai didelę pensiją? Pasirodo, ne!

- Kai dingo „Ašvijos“ kolūkio dokumentai, tai prapuolė ir 10 metų mano darbo stažo, - sako senolė. - Maža teišėjo pensija.

Nesukrovė didelių turtų, tai ką ji, tiek dirbdama, užgyveno?

- Vaikai yra mano turtai, - atsako močiutė, kiek pagalvojusi. - Vyras mirė anksti, likau viena su vaikais. Kaip juos užauginsiu? Buvau labai išsigandusi. Tačiau užaugo visi, nė vienas nenusikalto. Labai geri mano vaikai. Genutė - Jurbarke, Regina - Čekiškėje, Eugenijus - Klaipėdoje. Namuose liko Algis, dabar jis čia šeimininkas. Labai gera marti. Esu viskuo aprūpinta, puikiai visi sutariame.

- Su ja bet kas gali sutarti, - sako marti Dalia. - Tokio ramaus būdo! 25 metus gyvename kartu, valgome iš vieno puodo, vieną krosnį kurstome, bet nebuvome dar susipykę. Gal todėl ir tokio ilgo amžiaus sulaukė, kad tokia rami?

Dirbusi sunkiai ir daug, močiutė Mikalina pagaliau užsidirbo ramybę. Dabar tik gyventi ir nesukti galvos. Jos mama Joana Razbadauskienė irgi dirbo nepaprastai daug ir nugyveno 100 metų. O Mikalinai dar tik 90!

Petras DARGIS

AUTORIAUS nuotr.

Su marčia Dalia po vienu stogu - jau 25 metai

Prenumeruoti šį RSS naujienų kanalą