Turbūt pirmą kartą nuo šios COVID-19 sukeltos krizės pradžios nebeužtenka tik epidemiologinių ar medicininių žinių. Nebeužtenka tik politinės valios ir gebėjimo priimti greitus sprendimus. 

Tai yra momentas, kada turime susitarti. Laiko neturime, todėl nėra galimybių panaudoti tradicinių demokratijoje įprastų instrumentų, tokių kaip referendumai ar pan. Klausimas atrodytų paprastas, tačiau jis iš tiesų nėra paprastas.
 
Šis virusas į Lietuvą atkeliavo taip, kaip ir į kitas Europos šalis. Jis parkeliavo kartu su į Lietuvą parvykusias ir kitose šalyse užsikrėtusiais mūsų tautiečiais. Kol kas dauguma fiksuojamų atvejų vis dar yra susiję su parvykusiais iš kitų šalių. Todėl privaloma parvykusiųjų izoliacija 14 dienų būtų labai logiškas žingsnis, kuriam pritaria ir medikai. Tai leistų sulėtinti ligos plitimą ir padidintų tikimybę, kad, augant susirgusiųjų skaičiui, sveikatos sistema suspės jiems padėti.
 
Tačiau jau pirmoji tokio sprendimo įgyvendinimo diena parodė, kad tai yra didelė problema. Dalis parvykusiųjų nenori ar nesutinka būti izoliuojami. Savivaldybėms tekusi našta pasirūpinti izoliacija tampa joms sunkiai pakeliama. 

Parvykusiųjų pyktis ir nepasitenkinimas tampa didžiule ir sunkiai pakeliama našta policijos pareigūnams. Esu nepaprastosios padėties priešininkas, nes manau, kad Lietuva ir jos piliečiai nenusipelnė visų nepaprastosios padėties baisumų, juo labiau, kad pagaliau išmokome švęsti ir džiaugtis savo laisve.
 
Nesuvaldyta situacija taps baisia sąžinės našta mūsų kartai, nes išplitus ligai taip, kaip ir kitos net labiau išsivysčiusios šalys, nebegalėsime padėti visiems, kam pagalba bus labai reikalinga. Europos šalys, kuriose liga išplito, svarsto nuo kokio amžiaus pacientai nebebus intubuojami, nes šansai juos išgelbėti yra ženkliai mažesni nei jaunesniųjų. Ir tas amžius tikrai ne 80 metų. Kalbama apie 60–65 metų amžiaus gyventojus. O dabar apsidairykime aplink ir pagalvokime, kiek tokių pažįstame ir kas jie. Pagalvokime, kokia yra bus praradimų kaina. Ir ar galėsime su tuo gyventi.

Nesu neklystantis, galbūt padariau kažkur klaidų. Dėl to labai atsiprašau. Visada stengiuosi įsiklausyti, tartis ir kalbėtis. 
 
Dabar mes esame ties ypatingo apsisprendimo riba. Izoliuojami gyventojai jau dabar piktinasi, kad negali grįžti namo, kad šeimos yra priverstos būti tame pačiame pastate su chuliganiškai besielgiančiais tautiečiais ir t. t. Jau girdime pasisakymų, kad tai pamina pagrindines žmogaus teises ir laisves.
 
Visuomet, kai iškildavo tikrai mirtinas pavojus, sugebėdavome susitelkti ir išgyventi. Dabar yra būtent toks momentas. Pasitarkime, ką darysime. Ar aukosime savo laisves vardan tų, kurie gaus šansą išgyventi, ar rinksimės natūralią atranką, kurios egzistavimą mokslo ir medicinos pažanga buvo atitolinusi?
 
Tai ne vien medicina, todėl turime sutarti, kaip elgsimės.

Dabar kaip niekad reikalingas susitelkimas, ramybė ir tikėjimas, kad galime įveikti koronaviruso plitimą.

Valstybės lygio ekstremaliosios situacijos operacijų vadovas, 
sveikatos apsaugos ministras Aurelijus VERYGA

Šiuo sunkiu laiku, kai visi privalome likti namuose, didžiausia problema tampa atskirtis ir vienišumas. Mieli „Šilalės artojo“ skaitytojai, įveikime jį kartu, dalindamiesi šiuo metu gyvybiškai svarbia informacija. O patikimą ir patikrintą informaciją galite gauti, prenumeruodami rajono laikraštį, su kuriuo į Jūsų namus aktualios žinios atkeliaus du kartus per savaitę.

Saugodami žmones ir save, o tai reiškia, vengdami kontaktų, pašto darbuotojai apribojo susitikimus su savo aptarnaujamų teritorijų gyventojais, todėl daugelis vyresnių žmonių, neturinčių galimybės užsiprenumeruoti laikraštį elektroniniu būdu, gali likti be pagrindinio informacijos šaltinio. Tiems, kurie nesinaudoja internetu ir elektronine bankininkyste, pasaulis susiaurėjo iki namų durų slenksčio. Redakcija pastaruoju metu sulaukia skaitytojų skambučių, jog, dėl koronaviruso susidarius sudėtingai situacijai, nėra paprasta užsisakyti rajono laikraštį antrajam ketvirčiui. Tačiau labai prašome būti atkaklesniems ir, kiek leidžia galimybės, patiems kreiptis į Jūsų teritoriją aptarnaujantį laiškininką. Taip pat dėl prenumeratos galima skambinti bendruoju mobilaus laiškininko tel. numeriu (8-700) 5-54-00 (darbo dienomis nuo 8 iki 20 val., šeštadieniais – nuo 9 iki 16 val.). Internetu laikraštį galima užsisakyti, apsilankius Lietuvos pašto  tinklapyje (www.prenumeruok.lt).

Prašome ir laiškininkų pagal galimybes padėti skaitytojams nelikti be rajono laikraščio.

Kreipiamės į visus jaunesnius žmones, kurių tėvams, seneliams, dėdėms, tetoms bei kitiems artimiesiems, o galbūt ir kaimynams yra sudėtinga patiems užsisakyti „Šilalės artoją“, padaryti tai už juos, pasirūpinti, kad jie neliktų be informacijos apie tai, kaip ir kuo gyvena mūsų rajonas. Jei galite, paklauskite, ar jie yra pratęsę prenumeratą, o jei to nepadarė – užsakykite jiems laikraštį, išsaugokite pavedimo kopiją, kurioje bus matyti, kam užprenumeruotas laikraštis, o redakcija visiems, padariusiems šį gražų darbą, dovanos nemokamą skelbimą (sveikinimą, užuojautą, padėką ar kt.).

Dabar svarbiausia išlikti sveikiems ir išgyventi šį nelengvą laikotarpį. Tikime, jog visų bendromis pastangomis „Šilalės artojas“ ir toliau lankys mūsų skaitytojų namus, atnešdamas pačias svarbiausias rajono naujienas.

„Šilalės artojo“ prenumeratos kaina nesikeičia: 1 mėn. – 4,50 Eur, 3 mėn. – 13,50 Eur, 6 mėn. – 27 Eur. Išsamesnė informacija – www.silalesartojas.lt (skiltyje reklama) arba tel. (8-605) 1-94-07.

 Redakcija                                                                                                                                                                                                                                       

Šilalės rajono savivaldybė, kaip ir visa Lietuva, gyvena karantino sąlygomis. Ką reiškia karantinas savivaldybėje? Negi durys yra užrakintos, o valdininkai išėjo atostogų? 

„Nieko panašaus. Ir administracija, ir jai pavaldžios įstaigos esame priversti spręsti netikėtai iškilusias užduotis, taigi dirbame daug intensyviau. Panikos irgi nėra, nes veikiame pagal nuoseklų planą“, – sako administracijos direktorius ir Ekstremalių situacijų komisijos pirmininkas Valdemaras Jasevičius.

Petras DARGIS

Savivaldybės mero patarėjas

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.23

Kovo 17-ąją suėjo lygiai metai nuo praėjusių savivaldos rinkimų. Ši data pernai tapo išskirtine ke­liais aspektais: dabartinė valdančioji dau­guma ir visa rinkimus laimėjusių „tvarkiečių” komanda ją ypatin­gai sureikšmino ne tik dėl to, jog jų de­leguotas meras laimėjo rinkimus, bet ir todėl, kad tądien yra Algirdo Meiženio gimtadienis. Tuomet buvo sakoma, kad tai jam esanti pati geriausia ir reikšmingiausia do­vana, kurią įteikė rinkėjai. Nepaneigsi – dovana išties brangi: žmo­nių pasitikėjimas. Bet ar šiandien, praėjus po rinkimų lygiai metams, galime sakyti, jog meras pateisino šitą pasitikėjimą? Vertinant da­bar visa šalį, o tai reiškia, ir Ši­lalę, apėmusios krizės kontekste – švelniai tariant, vargu. Pačiu su­dė­tingiausiu laikotarpiu meras lyg niekur nieko nusprendė išeiti atos­togų. Visai savaitei…

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.22

Rajone mažėja valstybės įstaigų, uždaryti bankai, pašto skyriai. Tačiau žmonėms rei­kia gyventi, to­dėl tie, kurie gali, išvyksta į užsienį, o kurie tokių galimy­bių neturi, eina prašyti socialinės pašalpos. Visi įsi­tikinę, jog Šilalei trūksta vienintelio dalyko – darbo, už kurį būtų mokamas normalus atlyginimas. Prie vieno stalo pakvietęs susėsti rajono vadovus, verslininkus ir ekspertus, „Šilalės artojas“ pasiūlė padiskutuoti, kaip būtų galima pakeisti situaciją, kokio verslo reikia Šilalei, kad atsigautų ekonomika ir žmonės patikėtų, jog ir čia gyvenimas gali būti pilnavertis. Tokią disku­siją surengti paskatino ir viešumo trūkumas – nuolat girdime pastabas, kad savivaldybė nesitaria ir ne­bendrauja su tais, kurie biudžetui uždirba pinigus, o verslininkams trūksta informacijos apie valdžios numatytas paramos galimybes. 

Prieš savaitę, t.y. dar prieš įvedant karantiną, diskutuoti susėdo rajono meras Algir­das Meiženis, jo pavaduo­tojas Tadas Bartkus, Šilalės verslininkų sąjungos pir­mininkas Singaras Vytartas, verslininkai Ridas Bag­donas ir Eugenijus Gudauskas, savivaldybės tarybos narys Egidijus Gečas. Situaciją mūsų rajone vertino Centrinės projektų valdymo agentūros ekspertas dr. Gediminas Česonis bei VšĮ „Investuok Lietuvoje“ Klai­pėdos regiono plėtros projektų vadovė Viktorija Jakubauskytė-Andriulienė.

Valdžiai reikia spaudimo 

„Šilalės artojas“: Ką turėtų daryti savivaldybė, kad verslininkai jaustų jos paramą ir pagalbą?

A. Meiženis: Su verslininkais susitinkame antrą kartą per metus. Prieš penkis mėnesius išklausėme pagrindines problemas, diskutavome, ką gali valdžia ir ko norėtų verslas. Šių metų biudžete esame numatę 163 tūkst. eurų privalomų lėšų, atsižvelgėme į verslininkų prašymą padėti kurti darbo vietas. Darbo vietų sukūrimui numatome paskatinimą po 1000 Eur. Stengsimės, jog vasaros atostogų metu verslininkai gautų paramą moksleiviams įdarbinti, po 1,5 tūkst. Eur skirsime įmonėms, įdarbinančioms aukštųjų mokyklų absolventus.

Negalime skirti labai daug, biudžetas turi būti subalansuotas, be to, norėtųsi, kad ir verslininkai rodytų iniciatyvą – sakytų, ko trūksta ir ką galėtume bendrai padaryti.

„Šilalės artojas“: Iki šiol pagrindinės investicijos į rajoną ateidavo iš Valstybės investicijų programos ir Europos Sąjungos paramos fondų. Ar savivaldybė mato galimybę pritraukti kitokių, ekonomiką gerinančių investicijų? Ar tam pagelbės tie 163 tūkst. Eur, kuriuos šiemet valstybė paragino skirti paramai, ir jau pradėjote barstyti po tūkstantį ar kelis? 

T. Bartkus: Pinigų verslui remti niekas neskyrė, mes juos turėsime surinkti iš gyventojų pajamų mokesčio, kurio į savivaldybės biudžetą turėtume gauti 14 mln. 27 tūkst. Eur. Jei viską surinksime, galėsime verslui skirti 163 tūkst. Eur. Tačiau kol kas verslo skatinimui galime panaudoti tik 20 tūkst. Eur. Smulkaus ir vidutinio verslo rėmimo programai numatyta 29 tūkst. Eur, 80 proc. šių lėšų atiteks darbo vietų kūrimui. Kaip sakė meras, po 1000 Eur už kiek­vieną sukurtą darbo vietą. 

Mūsų reikalavimas vienas – išlaikyti darbo vietą vienerius metus. Per tą laiką į rajono biudžetą turėtų grįžti 600 Eur mokesčių. Penktadalį lėšų palikome dalyvavimo parodose, įmonių įregistravimo išlaidoms padengti, nekilnojamojo turto mokesčiui kompensuoti. Dalis verslo paramai skirtų pinigų gali būti panaudoti projekto „Tauragė+“ priemonėms įgyvendinti, pavyzdžiui, yra numatyta tvarkyti UAB „Šarūnkalnis“ teritoriją.

„Šilalės artojas“: O ką sako verslininkai? Ar nauji Verslo rėmimo fondo nuostatai yra bendras darbas su savivaldybe? 

S. Vytartas: Rugsėjo mėnesį susitikome su naujos kadencijos rajono vadovais, tada karštai diskutavome. Palyginus su Taurage, matome, jog skirtumai yra akivaizdūs ir tikrai ne Šilalės naudai. Bet smagu, kad valdžia mūsų prašymą išgirdo, numatė galimybę remti darbo vietų kūrimą. Darbo vietos įkūrimas, ypač gamybos įmonėse, kainuoja gerokai brangiau, todėl reikėtų pagalvoti, kokios pridėtinės vertės tas tūkstantis duos.

Be abejo, verslininkai būtų norėję pa­diskutuoti, kaip tą daryti ir kokie turėtų būti prioritetai, tačiau savivaldybė mus pastatė prieš faktą – atsiuntė jau parengtą tarybos sprendimo projektą. Mes tik paprašėme kompensuoti įmonių įregistravimo mokesčius. Gerai, kad bus galima gauti pa­ramą kelionėms į parodas – įmonių, kurios norėtų reklamuoti savo produkciją, Šilalėje tikrai yra, tik ne visos gali išvykti, nes tai brangu.  

R. Bagdonas: Vertiname, jog į verslo siūlymą buvo reaguota. Sumos nėra didelės, bet suprantame, kad paramos dydis priklauso nuo savivaldybės ga­limybių. 

S. Vytartas: Dabar svarbiausia, jog paramos darbo vietų kūrimui tvarka būtų kuo daugiau viešinama per spaudą ir kitus informacijos kanalus, kad ši žinia pasiektų verslininkus, studentus, kurie gal ir norėtų grįžti į tėviškę.

E. Gečas: Labai gerai, kad žur­nalistai susodino mus su valdžia prie vieno stalo. To niekada nebuvo. Valdžia neturi ekonominio požiūrio, todėl valdo rajoną taip, kaip kam atrodo gerai. Tačiau reikia žinoti, iš kur biudžetas gauna pinigus, kas juos uždirba. Jei žmonės šito nesupranta, negali dirbti. 

Iki šiol verslas jokio spaudimo valdžiai nedarė. Kodėl – nežinau, bet, tarkime, dėl valdžios ir verslo nesusikalbėjimo 10 metų „Šarūnkalnis“ buvo įkaitu. O ten buvo galima padaryti labai daug. Dar ir dabar gal kas nors pavyktų, nors teritorijoje beliko mažai sklypų.

S. Vytartas: Gerai, kad tokios diskusijos prasideda, gims­ta naujos iniciatyvos. Pavyzdžiui, Tauragės verslininkų or­ganizacija su savivaldybe labai glaudžiai bendradarbiauja ir turi bendrų projektų, o mes visi esame įnikę į darbus, ir kol niekas neparodo iniciatyvos, niekas ir nevyksta. Tačiau negalima sakyti, kad jokio bendradarbiavimo nebuvo – ankstesnė valdžia kelis kartus per metus kviesdavo taip vadinamų verslo pusryčių ar pie­tų, kalbėdavomės ir apie paramą. Bet norėtųsi diskutuoti daugiau.  

Ir dar. Neišgelbės mūsų žemės, nekilnojamojo turto mokesčių lengvatos. Geriau tuos pinigus panaudoti infrastruktūrai gerinti.

Mažos algos: kalta valdžia ir šešėlis?

„Šilalės artojas“: Vienas pagrindinių regionų politikos iššūkių – ekonomikos augimas. Kaip projekto „Tauragė+“ įgyvendinimas galėtų pa­dėti sukurti daugiau darbo vietų?

G. Česonis: Pirmiausia reikėtų analizuoti problemas. Ob­jektyviausia yra skaičių kalba. O jie rodo keletą paradoksų. Vienas jų – mažėjant nedarbui, mažėja ir dirbančiųjų įmonėse. Tik todėl, kad darbingo amžiaus gyventojų skaičius mažėja greičiau negu darbo vietų skaičius, nedidėja nedarbo lygis. Visame regione vieninteliame Jurbarko rajone per trejus metus sukurta per 500 papildomų darbo vietų, visur kitur, taip pat ir Šilalėje, jų sumažėjo. 

Blogoji pusė – mažiausias Lie­tuvoje vidutinis darbo užmokestis. Vicemeras sako, jog davus 1000 Eur, per metus į biudžetą sugrįš 600 Eur. Po 50 Eur per mėnesį nuo vieno darbuotojo. Tai rodo, kad planuojami labai maži, minimalūs atlyginimai. Mažos įmokos į biudžetą apriboja savivaldybės galimybes teikti viešąsias paslaugas, todėl atsiranda užburtas ratas: per mažas darbo užmokestis skatina žmones ieškoti geresnio gyvenimo, o savivaldybė negali teikti kokybiškų viešųjų paslaugų. Dėl to iš Šilalės išvažiuoja darbingo amžiaus gyventojai, auginame darbo jėgą kitiems miestams arba užsieniui.  

Kodėl čia atlyginimai mažesni nei aplinkiniuose rajonuose? Verslininkai pažiūri į rinką, ir ką ji leidžia mokėti, tiek jie ir moka. Jei rinka spaus mokėti daugiau, jie turės tai daryti. Be to, ir viešasis sektorius galėtų prie to savotiško spaudimo prisidėti. Bet Šilalės rajone, kaip ir kituose, yra prikurta daugybė tos pačios srities viešųjų įstaigų. Jos konkuruoja tarpusavyje, atsiranda tokių problemų, kaip Pajūryje, kur ambulatoriją teko lik­viduoti, nes nebuvo gydytojo. Kai viešasis sektorius bus patrauklus ir galės skirti daugiau pinigų, verslas sureaguos. 

Kitas dalykas, ar kiekviena sa­vivaldybė turi pati teikti paslaugas? Gal galima tą daryti kartu su esančiomis šalia? Šilalėje gyvena apie 4 tūkst. gyventojų, visame rajone – apie 21 tūkst. Jie išsibarstę, dėl to atsiranda ir socialinės atskirties problemų. Verslui, jei norėtų kurtis didesnis investuotojas, darbuotojų tektų atsivežti. Pirmiausia iškiltų susisiekimo problema. Nepaisant to, kad viešasis transportas Šilalėje nemokamas, maršrutai orientuoti į mokinių vežiojimą: autobusų stotyje net parašyta, jog autobusai važinėja tik tomis dienomis, kai vaikai lanko mokyklas.

Bet Tauragės regionas yra kompaktiškas, per pusvalandį galima pasiekti kiekvienos savivaldybės centrą, todėl, apjungus pajėgas, padėtis gali pa­sikeisti. Tauragės regionas gyventojų skaičiumi yra maždaug tokio dydžio kaip Panevėžio miestas, o jei dar priimtume ir aplinkines teritorijas, darbo jėgos struktūra taptų visiškai kitokia. 

Jungtis, padaryti, kad siste­mos funkcionuotų ir žmogus ga­lėtų pasirinkti, kur jam dirbti, o ne būti priklausomam nuo vienintelio darbdavio – tokia ir yra funkcinės zonos kūrimo idėja. Tada atsirastų daugiau galimybių pritraukti investicijų, pasikeistų gyvenimo kokybė.  

R. Bagdonas: Kalbame apie darbo užmokesčio vidurkius, o ne apie verslo įmonių mokamus atlyginimus. Vidurkis priklauso nuo rajone veikiančių įmonių struktūros. Du trečdaliai jų dirba viešajame sektoriuje, moka mažas algas, dėl to ir vidurkis yra toks, koks yra.  

E. Gečas: Mūsų rajone vyrauja žemės ūkis, jame atlygi­nimai maži, gamybos įmonių beveik neturime. Tauragėje jų yra daugiau, ten ir atlyginimai didesni. Be to, mūsų rajone didžioji dauguma įmonių yra mažos, jos neišgali mokėti didelių atlyginimų. 

G. Česonis: Jei pažiūrėtume į tų įmonių, kurios parodo gyventojų vartojimo lygį, duome­nis ir palygintume su šalies vidurkiu bei panašaus dydžio sa­vivaldybėmis, matytume at­virkščią rezultatą. Žmonės pinigų turi, klausimas tik iš kur. Ir kodėl jie nepatenka į biu­džetą, kad padėtų kurti bend­rą gėrį? Jei tikrai yra taip, jog atleidžiame nuo mokesčių ir dar turime šešėlį, tada labai blo­gai. 

R. Bagdonas: Šilalėje yra ne­mažai įmonių, registruotų di­džiuosiuose miestuose. Verslas taip elgiasi, kad išvengtų perteklinių tikrinimų. Pavyzdžiui, Klaipėdos apskrities vals­tybinės mokesčių inspekcijos reikalavimai yra gal kelis kartus didesni nei Kauno. Įstatymai visoje Lietuvoje vienodi, tačiau Klaipėdos regione vienas mokesčių administratorius prižiūri 100 įmonių, Kauno – gal dešimt kartų daugiau, todėl nežiūri taip skrupulingai. 

O šešėlis atsiranda ir dėl galimybės dirbti su verslo liudi­jimais, pagal individualios veik­los pažymą. Normaliose įmo­nėse šešėlio yra gal koks 1 proc. Kaip konkuruoti, mokant visus mokesčius, su tais, kurie tą patį darbą dirba namuose ir nori rodo, kiek uždirbo, nori – nerodo, nes mokesčius mokės tik po metų. Darbo užmokesčiui skiriame 80 proc. pajamų, nors pagal tarptautinius standartus nereikėtų skirti daugiau kaip 15 proc. Tai kas tada mums lieka? 

Per maži dideliems investuotojams

„Šilalės artojas“: Visi pripa­žįsta, kad rajonas yra strategiškai geroje vietoje, tačiau rimtų investuotojų neatsiran­da. Gal rajono valdžia per mažai stengiasi? 

V. Jakubauskytė-Andriulie­nė: Mažiems miestams konkuruoti su didesniais regionais sunku dėl kelių priežasčių. Investuotojas pirmiausia turi turėti vietą, kurioje galėtų įsikurti: poreikius atitinkan­čius žemės sklypus, gamybines patalpas. VšĮ „Investuok Lie­tuvoje“ orientuojasi į tas įmones, kurios nesudaro konkurencijos vietiniam verslui ir kuria aukštą pridėtinę vertę: moka gerus atlyginimus bei gamina kokybiškus produktus. Tokios įmonės turi ir aukštų reikalavimų. Norėdami, kad jos ateitų, turėtume patenkinti jų poreikius. 

Su ankstesnės kadencijos ra­jono vadovais suskaičiavome bei įvertinome valstybinės ir nevalstybinės žemės sklypus, apžiūrėjome gamybines patalpas. Šilalėje žemės sklypai neparuošti, jų reljefas nelygus, trūksta infrastruktūros, niekas negali užtikrinti reikiamos elektros galios. Todėl visada laimi greta esanti Tauragė, turinti industrinį parką. Sklypų savininkai ten gali per pusę metų parengti projektą gamybinėms patalpoms ir gauti statybų leidimą.  

Taip, Tauragės industrinis par­kas yra privatus, bet ir Šilalėje nekalbame apie valstybinę žemę. Esame visų savivaldybių klausę, kiek jos turi teritorijų, didesnių nei 10 ha, ir galime patvirtinti, jog visur yra likę labai mažai investicijoms tinkamų valstybinės žemės sklypų. Deja, dažniausiai jie yra nutolę, prie miško, todėl investuotojams nepatrauklūs. 

Kita problema – kvalifikuota darbo jėga. Kiek jos yra Šilalėje? Kai pateikiame pasiūlymą, turime vadovautis oficia­liais šaltiniais. Brėžiame 50 km spindulį nuo tos teritorijos, kurioje galėtų įsikurti investuotojai, ir skaičiuojame, kiek žmonių galėtų dirbti. Šilalei konkuruoti ypač sunku, nes ra­jonas neturi jokios profesinio rengimo įstaigos ir negali parengti specialistų. Įtikinti investuotojus, kad mieste, kur gyvena apie 4 tūkst. žmonių, jie ras kvalifikuotų specialistų, labai sudėtinga.

E. Gečas: Gal lengviau prisikviestume smulkesnius investuotojus, galinčius sukurti ne 200–300, o 20 ar 50 darbo vietų? Jiems nereikėtų tokių didelių sklypų, užtektų mažiau darbuotojų. O dirbančiųjų mes turime: vien į „Vičiūnus“ kasdien išvažiuoja du autobusai. 

V. Jakubauskytė-Andriulie­nė: Negaliu ginčytis, jog dide­lių įmonių čia negali būti. Kai kada jos įsikuria ir vidury plyno lauko, kaip „Vakarų medie­nos grupė“ pasistatė didžiulius fabrikus Akmenėje. Inves­tavo daugybę pinigų regione, kur butai buvo dalijami, kad tik kas nors sumokėtų komu­nalinius mokesčius. Tokių at­vejų pasitaiko, bet jei kalbame apie užsienio investuotojus, tai 20–30 darbuotojų turinčios įmonės jie čia nekurs.

Šilalėje yra nemažai stiprių įmonių, todėl prasidėjęs dialogas tarp valdžios ir verslo gali paskatinti jas augti. Ne visada investuotojus turi atvesti „Investuok Lietuvoje“, tokios iniciatyvos gali imtis ir savivaldybė. Gerai ir tokie maži žingsneliai, kokius dabar numatė savivaldybė, nes kartais ne pinigai yra lemiamas svertas, o požiūris bei palaikymas. Kodėl pradėjo sektis Tauragei? Dėl to, kad valdžia pradėjo klausytis verslo. 

Ekspertai: „Patys nuspręskite, ko reikia“

„Šilalės artojas“: Investicija, kurios galime tikėtis, bus skirta zonai „Tauragė+“ formuoti. Ar jau pasiektas bent preliminarus susitarimas tarp keturių savivaldybių merų? Kokie pirmojo etapo projektai galėtų būti finansuojami?

G. Česonis: Daug kalbėjome apie susisiekimą, kurio prob­lemas turėtų išspręsti šis projektas – bus perkami nauji elektriniai autobusai, sudaroma maršrutų sistema, patogi žmonėms pasiekti darbo vietas. Numatomos ir lengvatos, bendradarbiavimas su verslu, kad ir jis prisidėtų savivaldybėms išlaikant viešąjį transportą. 

Našta savivaldybių biudžetams yra ir vyresnio amžiaus žmonių skaičiaus didėjimas, nes, išvažiuodami iš čia, jauni žmonės palieka tėvus, kuriems reikia pagalbos. Tai irgi bandysime spręsti, palaikydami savivaldybės iniciatyvą pritaikyti senų žmonių globai Bijotų mokyklos pastatą. Vyresnių žmonių ateityje tik daugės, bet jie dar gali būti naudingi, kai kurie galėtų dirbti. Gal ne visą dieną, gal už mažesnį atlyginimą, bet reikia galvoti, kaip juos įtraukti į darbo rinką, tuo pačiu sprendžiant ir jų psichologines problemas. 

Esame aptarę verslo ir investicijų sritį, susisiekimo reikalus, kurie neišsispręs, nesutvarkius kelių. Kalbame ir apie norą išsaugoti aplinką nuo užteršimo, bet dviračiu Šilalėje nelabai kur nuvažiuosi – pavojinga. Todėl dviračių takai irgi yra mūsų akiratyje. 

Kartais smulkūs dalykai duo­da didesnį efektą nei vienas stambus, brangus projektas. Kokį pusmetį ar metus didelių pokyčių nepamatysite, bet kai prasidės bendrų iniciatyvų įgyvendinimas, rezultatai tikrai bus akivaizdūs. Svarbu, kad savivaldybės kalbasi, ir kon­kuravimo žiežirbų įsižiebia vis mažiau. 

„Šilalės artojas“: Visiems, ko gero, įdomiausia, kaip gi bus su daug emocijų keliančiu Sporto ir laisvalaikio komp­leksu Šilalėje? 

G. Česonis: Iš „Tauragė+“ šiam projektui lėšų nebus – sakau tą vienareikšmiai. O ar bus šis objektas Šilalėje, spręs savivaldybė, valdanti biudžetą. Tačiau kiekvieną objektą reikia išlaikyti. Dabar juk ir baseinas realiai išlaikomas iš biu­džeto, nors balansas atrodo gra­žiai.

Savivaldybės biudžetas nėra guminis, bet kažkodėl ji pati nori turėti kuo daugiau įstaigų ir jose įdarbinti kuo daugiau žmonių. Kai tenka optimizuoti jų tinklą, sutvarkyti struktūrą, atsiranda daugiausiai kliūčių. Palyginau Šilalės duomenis: tarp biudžetinių įstaigų ir savivaldybės administracijos darbo užmokesčio yra didžiulis atotrūkis. O to neturi būti. 

Menki atlyginimai yra visų mažų rajonų bėda, ne tik Šilalės. Didžiuosiuose miestuose įstaigų optimizavimas jau seniai įvyko, to reikia ir čia. 

V. Jakubauskytė-Andriulie­nė: Kokias sritis vystyti ir į ką investuoti – savivaldybės politikų reikalas. Patys turite nuspręsti, ko reikia: o gal tapti re­giono centrą palaikančiu „miegamuoju rajonu“, kuriame būtų patogu gyventi, auginti vaikus, gauti visas socia­lines paslaugas? Strateginiai planai tam ir daromi, kad būtų galima įgyvendinti viziją, kuri numato, kaip gyvensite po dešimtmečio.  

Regione yra veikiančių įmonių ir jos gali traukti panašų verslą. Tada šalia didžiojo investuotojo kuriasi darbo vietos. Analitikai nustatė, jog viena gamyboje sukurta darbo vieta generuoja tris darbo vietas aptarnavimo sferoje. Manau, kad projektas „Tauragė+“ padės apsispręsti, kokios ateities sieksite. Todėl reikia džiaugtis kiekvienu jau esančiu verslu, kalbėtis su žmonėmis, kurie jį kuria, ir daugiau dirbti su jaunais žmonėmis – studentais ir net mokiniais, kad jie pamatytų, kokių verslų regione yra, ir pažintų profesijas, kurių jiems reikia. Tai gali paskatinti grįžti ir įsidarbinti jau pažįstamoje įmonėje. Dėl to labai svarbu, jog valdžia ir verslas dirbtų išvien, ir ne tik patys kalbėtųsi, bet bendrautų su mokyklomis, vaikais, jų tėvais.

A. Meiženis: Matau žmonių lūkesčius, todėl nemanau, kad ekspertas gali pasakyti, jog Sporto ir laisvalaikio komp­lekso Šilalėje nebus. Mes vis tiek bandysime įrodyti, kad toks objektas neturi Lietuvoje analogų ir yra mums reikalingas.

T. Bartkus: Jei sakote, jog turėtume būti „miegamuoju rajonu“, tai reikia ir pasirūpinti, kad grįžę po darbo gyventojai turėtų čia ką veikti. 

Supratimas gimsta kalbantis

„Šilalės artojas“: O ar valdžia paklausė verslininkų, ko jiems reikia? Ar tikrai spor­to kompleksas yra vienintelis poreikis? Pramogos – gerai, tačiau, norint leisti pinigus, pirmiausia reikia juos uždirbti.

G. Česonis: Ko reikia, paaiškėja tik kalbantis. Šiandien išgirdau daug gerų idėjų. Jei rajono vadovai nebūtų užsiciklinę ties Sporto ir laisvalaikio kompleksu, seniai būtume sutarę dėl „Šarūnkalnio“ teritori­jos sutvarkymo. Ten net nedaug reikia – yra valstybinės žemės sklypas, tereikia gauti leidimą ir imtis darbų: nutiesti gatvę, įrengti šaligatvius, apšvietimą. Tokie pertvarkymai atvertų verslui galimybes plėstis.

E. Gečas: Dar būtų gerai turėti verslo inkubatorių, kad nau­ji verslai galėtų mokytis, aug­ti – tokį, kaip Tauragėje esan­tis „Spiečius“. Ir, žinoma, specialistų, kurie padėtų verslininkams rengti investicinius projektus, apmokytų, kaip su jais elgtis. 

G. Česonis: Jei savivaldybių tarybos pritars, esame sutarę steigti bendrą įstaigą, kuri rūpintųsi investicijų pritraukimu į regioną, turizmu bei viešuoju susisiekimu. Tikėkimės, kad jau šiemet tai atsiras. Jums vieniems šitai daryti būtų sudėtinga ir per brangu. 

E. Gudauskas: UAB „Pitlius“ dirbančios moterys skundžiasi, jog neturi kur palikti vaikų, kita problema – gyvenamasis būstas. Šilalėje nuomoti brangu, važinėti – nėra transporto, sunku prisitaikyti prie maršrutų. Juos reikėtų planuoti taip, kad jie derėtų su žmonių darbo valandomis. Žmonės norėtų įsidarbinti Šilalėje, bet važinėti per brangu, todėl geriau gauti socialinę paramą. Kai žmogus negali ateiti pas mane dirbti, nes negali pragyventi Šilalėje, jau yra problema. Todėl reikėtų pagalvoti, kam geriau skirti pinigus. 

A. Meiženis: Nors visi kritikuoja mūsų sprendimą vežioti keleivius nemokamai, per du su puse mėnesio važiuojančių­jų srautas gerokai padidėjo. Šiemet žengsime dar vieną žings­nį: Pajūralyje, Upynoje, Obelyne atsiras visos dienos ikimokyklinio ugdymo grupės 2–5 metų vaikams. Numatyta ikimokyklinio ugdymo įstaigose įkurdinti visus socialinės rizi­kos šeimų vaikus, kad jie kuo mažiau būtų nepalankioje ap­linkoje ir išsiugdytų savotišką nepakantumą tėvų gyvenimo būdui. 

R. Bagdonas: Problemos nė­­ra susijusios vien su verslu ir savivaldybe. Jei norime, jog bū­tų patogu gyventi, reikia daugelio dalykų: ir kad sveikata kažkas pasirūpintų, ir vaikus darželyje prižiūrėtų, ir laisvalaikiu būtų ką veikti. Ir kad užsidirbti žmogus galėtų. Visos sritys yra svarbios ir labai susijusios. Diskusijos tam ir reikalingos, jog išsakytume savo požiūrį bei rastume bendrą tašką. Jei mūsų nuomonė bus išgirsta, visiems nuo to bus tik geriau.  

E. Gudauskas: Mūsų įmonė niekada nėra prašiusi jokios pa­ramos, jokių lengvatų – 25 metai laikomės principo, kad patys turime užsidirbti. Mūsų sumokėtus mokesčius skirsto valdžia, neatsiklausianti, kaip juos dalinti. Kartais politikai iš principo nenori sutikti vieni su kitų nuomone vien todėl, jog yra skirtingose barikadų pusėse. Todėl blogai, kad iki šiol verslininkai nebuvo aktyvūs. Linkiu po truputėlį įsiklausyti ir į mūsų, norinčių čia gyventi bei galvojančių į priekį, nuomonę. 

S. Vytartas: Diskutuoti reikėtų prieš kiekvieną svarbų ra­jonui sprendimą. Dėl projekto „Tauragė+“ tą reikėjo daryti jau seniai. Dėl Kultūros cent­ro diskusijos dar laukia. Gerai, kad jos iš viso vyksta. Kažkada mūsų buvo penki, paskui išaugome iki dešimties, dabar verslininkų organizacijoje yra 35 įmonės, nori prisijungti jauni verslai. Jie irgi turi savo požiūrį, galėtų pasakyti, kam labiau reikia paramos ir kokie prioritetai turėtų būti, remiant darbo vietų kūrimą. 

E. Gečas: Perkeltine pras­me linkiu, kad politikoje būtų daugiau verslo, o versle – politikos. Politikai būtinai turėtų įsiklausyti, ko reikia verslui, ir nuo to pradėti politinius sprendimus, o verslininkai turi kalbėtis su politikais ir juos orientuoti, kokios investicijos būtų naudingiausios rajonui. Bendrai kurkime savo ilgalaikę ateitį ir tokius produktus, kurie būtų visiems, o ne tam tikrai vienai grupei. 

G. Česonis: Parama verslui yra gerai, bet ir verslas turėtų generuoti naudą savivaldybei. Jei verslas atleidžiamas nuo mokesčių, nieko neįdeda į bendrą katilą, tai kokią naudą jis duoda? Siekti, jog viešosios paslaugos būtų prieinamesnės, kokybiškesnės, turėtų ir mokesčius mokantis verslas.  

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Kalbant apie Lietuvos valstybės atkūrimo ištakas ir aplinkybes, mintimis bei vaizdiniais nusikeliame į prieš šimtmetį vykusias nepriklausomybes kovas, į pilnas nerimo ir vilties dienas. Šiandien daug istorinių faktų, įliustracijų galime perskaityti proginiuose straipsniuose, moksliniuose ir grožiniuose leidiniuose, atsiminimuose, pamatyti dokumentiniuose bei vaidybiniuose filmuose. Kitaip kalbant, galime išmokti arba įsiminti. Bet dar stipresnis šios datos ir to laiko reikšmės suvokimas mus paliečia, kuomet tai susiejame su savo šeimos, giminės pasakojimais, liudijimais, perduodamais iš kartos į kartą. 

Apmąstydami valstybės šimt­metį – tą nedidelę laiko atkarpą, matome, kad gerovės ir brandos link ėjome per mums primestus karus, klupo­me, daug netekome, bet ištvėrėme ir didelių pastangų bei aukų dėka vėl atsikėlėme. Jau tris dešimtmečius iš kasdienių laimėjimų bei paklydimų vėl lipdome savo, savo šeimos ir tautos ateitį.

Todėl natūralu, jog per savo bei savo giminės gyvenimą matome Lietuvos gy­venimą – nesvarbu, ar žiūrėtume pro namo langą vien­kiemyje, kaime, miestelyje, ar iš senamiesčio laiptinės, dangoraižio balkono. Tai­gi mūsų tėvynė – mū­sų pačių, mūsų tėvų, protėvių gyventos vietos, juos supusi ir supanti aplinka. Jos turi savo vardus, konkrečius kaimo, upės, piliakalnio, miško, miestelio ar miesto kvartalo pavadinimus. 

Vietos vardas (vietovardis) turi įvairialypę istorinę, kultūrinę, geografinę, kalbinę bei kitokią informaciją. Iš 25 tūkstančių vietovardžių vieni, esantys ne tik mokslinėje, bet ir juridinėje apyvartoje, išgyveno kelis šimtus, kiti – ir tūkstantį metų. Kiekvienas žmogus, šeima, giminė, kaimo ar miesto vietos bendruomenė emocinį ryšį su savo gyvenamąja vietove ir jos vardu karta iš kartos augina iš naujo, perimdama iš prieš tai gyvenusiųjų. Taigi iš mažųjų gimtinių susidaro didžioji Lie­tuva. Kalbant metaforiškai, vietovardžiai – kaip bičių korio akutė, pripildyta įvairaus nektaro iš mūsų gyvenamos aplinkos, o visas korys – mūsų gyventa ir gyvenama aplinka.

Kad vietovardžiai ilgiau liudytų ir kalbėtų apie mūsų tėvynainių gyvenimus bei jų nuveiktus darbus, turime juos saugoti, lengva ranka neišbraukti iš juridinės vartosenos, tyrinėti ir viešinti. Noriu pateikti keletą pavyzdžių, kaip meilė Lietuvai įrodoma mažais, bet reikšmingais darbais ir būdais, išsaugant vietovardžius ar jų atmintį. Tie darbai kartais nieko nekainuoja, tik pareikalauja pilietinio apsisprendimo, dvasinių bei fizinių pastangų.

Vienas iš pasiaukojančių pavyzdžių, išsaugant Viešučių kaimą ir jo pavadinimą, yra Vytauto Almanio – gamtinin­ko, rašytojo – pastangos. Jis ilgus metus siekė, jog nebū­tų panaikintas jo gimtojo Vie­šučių kaimo pavadinimas Nau­josios Akmenės rajone. Jū­ra­tei Kielei 2017 m. V. Al­ma­­nis rašė: „Aš dar laikiausi kaip koks partizanas. Buvau prisiregistravęs Viešučiuose, kad išliktų bent kaimo pavadinimas, bet, atrodo, tas nieko nepadėjo“. Dabar kaimas turi gretimo Šapnagių kaimo pavadinimą.

Kai nėra galimybės vietovardžių išsaugoti, belieka įamžinti juos paminklais: literatūriškai ir tarmiškai iškalti, išlieti, išdrožti, išpiešti – akmenyje, metale, medyje, pažymėti elekt­ro­ninėse žemėlapių laik­me­nose, pavadinti jais gat­ves, įstaigas.

2019-aisiais, Vietovardžių me­­tais, buvo proga prisimin­ti vietovardžių išsaugojimo pavyzdžių. Apie tai skai­tyda­ma praneši­mą „Nebėra vardo – nebėra ir vietos“, 2016 m. Sei­me vykusioje konferencijoje kalbėjo prof. dr. Vik­torija Daujotytė, pagarsinusi istoriją ir apie savo gimtinę Siriškę. Kad šis vardas neišnyktų iš atminties, ji savo autobiografinėse nuorodo­se dažnai rašo: „Baigiau Siriš­kės pradžios mokyklą“. Deja, jos, kaip ir buvusio kaimo palei Pagirgždutę, jau nebėra.

Kiti šviesuoliai, likimo nublokšti už Lie­tuvos ribų, prie savo naujo namo ar išsikasto tvenkinio įamžindavo Lie­tuvoje likusios gimtinės pavadinimą. Alfonsas Lukošius, gimęs ir augęs Bilionių kaime netoli Burkalės ežeriuko, Antrojo pasaulinio karo metais atsidūręs Lenkijoje, įsikūrė Varšuvos priemiestyje. Būdamas darbštus ir nagingas, pasistatė namą, greta išsikasė tvenkinį, kurį pavadino Burkalės ežeriuku. Visi, kas lankydavosi pas jį lietuviškos veiklos reikalais, turėjo galimybę pasėdėti prie Burkalės.

Po Antrojo pasaulinio karo nublokšti į pietų Prancūziją, gimtųjų miestelių vardais nau­juosius savo namus pa­vadi­no Jurgis Savickis – „Vila Ario­ga­la“, Petras Klimas – „Vila Sve­dasai“. Tokių pavyzdžių aptinkama ir kituose žemynuose, kur gyveno lietuvių.

Kaip šiuolaikiškai galima gar­sinti savo gimtinės vardą, pademonstravo aviacijos konst­ruktorius, akrobatinio skraidymo lakūnas, Šilalės gar­bės pilietis Jurgis Kairys. Jis ant savo akrobatinio lėktuvo korpuso, greta kitų reklaminių užrašų, užsirašė „Beržės kaimas“. Pasaulinių aviacijos švenčių dalyviams paklausus, ką reiškia šis užrašas, J. Kairys su pasididžiavimu atsakydavo:  „Čia mano pagrindinis pasirodymų rėmėjas“. Beržės kaime, esančiame greta Medvėgalio, buvo J. Kairio tėvų namai, jo jaunystės erdvės.

Puoselėkime savo, savo tėvų bei protėvių gimtines. Jei nebeturime tokios galimybės, įamžinkime jų atminimą – tai suteikia stiprybės ir gyvenimo prasmės bei nutiesia tiltus tarp aš ir mes, tarp mūsų praeities ir Lietuvos ateities. Tuomet bus lengviau suvokti ir Vasario 16-osios, Kovo 11-osios bei kitų lietuviams brangių šven­čių prasmę.

Virginijus JOCYS

Nuotr. iš autoriaus albumo ir Algimanto AMBROZOS

Dažnai didžiuojamės gyvendami Šilalėje itin ramiai, o ir didžioji dalis mūsų jaunimo elgiasi palyginti santūriai. Žinoma, jaunatviškas smalsumas ir noras išbandyti tai, kas draudžiama, nesvetimas ir šilališkiams. Tad, deja, ne išimtis ir tai, jog jau ir mūsų mokyklose aptinkama narkotikų bei kitokių psichiką veikiančių medžiagų.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.22

Prasidėjęs karantinas aklinai uždarė šalies sienas. Dar praėjusią savaitę Vyriausybė paskelbė reikalavimą užsibuvusiems užsienyje per 72 valandas grįžti į Lietuvą. Lengva pasakyti, bet ne taip lengva padaryti, kai visa Europa saugosi mirtį nešančio viruso. Ar bus galimybė sugrįžti namo, vakar dar nežinojo ir Šilalės sporto mokyklos dviratininkų treneris Kęstutis Česaitis, kartu su dešimt Šilalės rajono vaikų užstrigęs Ispanijoje. 

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.22

Kai vienoje iš savo apžvalgų parašiau, jog žaibiško koronaviruso plitimo metu nereikia sėti panikos, vienas paskambinęs skaitytojas išbarė: kodėl skleidi nusiraminimo nuotaikas, juk pandemija gresia tautos išnykimu...

Visokių žmonių yra. Vienas tiki Mikaldos pranašystėmis, kuriose buvo rašoma, kad, pamenu, dar 1980 m. turėjo ateiti pasaulio pabaiga, kitas nusiteikęs filosofiškai, jog mes visi laikini šioje Žemėje, trečias gi panyra į aklą depresiją. Ir vis dėlto tikiu, kad racionaliai, pozityviai bei optimistiškai mąstančiųjų yra dauguma. Vertas pagyrimo ir ramų, pasitikintį toną užduodantis sveikatos apsaugos mi­nistras, pagal profesiją psichiatras Aurelijus Veryga, kuriam patikėta vadovauti visai pasipriešinimo koronavirusui misijai. 

Tautos išnykimą gali lemti kiti veiksniai – savo kalbos praradimas, kaimynų agresija, ilgalaikė asimiliacija, kaip atsitiko su prūsais. Tačiau Lie­tuva išsilaikė ilgus šimt­me­čius. Pavyzdžiui, jos neįvei­kė net maras. Šaltiniai tvirtina, kad nuo XV a. iki XVIII a. dabartinėje mūsų šalies teritorijoje vyko net 22 maro epidemijos. Baisiausia buvo kilusi 1710–1711 m., kai išmirė du trečdaliai Lietuvos gyventojų. 

Pastebėta, jog epidemijos labiausiai plisdavo žmonijai nusilpus, badaujant, vykstant karams, revoliucijoms bei oku­pacijoms, esant blogoms higie­nos sąlygoms, plūstant daug pabėgėlių. Pavyzdžiui, viena didžiausių žmonijos istorijoje buvo 1918–1920 m. pasaulyje išplitusi (teigiama, kad taip pat iš Kinijos) „ispaniškojo gripo“ epidemija, nusinešusi nuo 25 iki 50 mln. gyvybių. 

Nuo 1700 m. Abiejų Tautų Respubliką niokojo Šiaurės ka­ras, o nuo 1706-ųjų trejus metus kaimyninėje Prūsijoje užderėjo ypač skurdus derlius. Prisidėjo ir labai šalta 1708 –

1709 m. žiema, kuri išnaikino pasėlius, o vasaros buvo itin sausos. Plėšikaujančios kariuomenės siaubdavo maisto išteklius ir ištisus regionus versdavo badauti. Maro banga prasidėjo 1708 m. vasarą Prūsijos Mozūrijoje, o jau 1709 m. sausio 4 d. pasiekusi Pilupėnų parapiją (dabar Karaliaučiaus sritis) liga nusinešė 20 gyvybių. 

Kunigas Jonas Reitelaitis, 1957 m. parašęs mano gimtojo Balbieriškio parapijos istoriją, pastebi, jog čia maro metu išmirė trys ketvirtadaliai žmonių. Antai bažnyčios inventoriuje 1714 m. buvo rašoma, kad klebono jurisdikoje (pavaldume) daržus buvo pasiėmę tik 12 šeimų, kai prieš marą buvo keli šimtai gyventojų. 

Archeologas Šarūnas Suba­ta­vičius šaltiniuose aptiko ir savo tinklalapyje Pra­ei­ties­pas­laptys.lt rašė, jog Lie­tu­va atsigavo negreitai, tik pra­ėjus 50–80 metų po epide­mi­jos. Išmirusių katalikų vietą miesteliuose dažniau­siai užėmė žydai, o kaimuose – iš rytinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijų atkeldinti valstiečiai. Epi­de­mi­ja, kaip įtariama, kilusi iš Len­kijos ir Vokietijos pirklių laivų (greičiausiai nuo žiurkių), tuomet apėmė dideles teri­torijas nuo Saksonijos iki Prū­sijos ir Žemaitijos, nusidrie­kė per Gardiną ir Vilnių Mos­ko­vijos link, bet Rytuose sustojo.

Šis pavyzdys – ne baugi­ni­mui. Tada buvo gūdus ka­rų ir badmečių laikotarpis. Žmonės neturėjo paprasčiau­sių priemonių apsiginti nuo ligų. Mirusiuosius tiesiog vers­davo į duobes ir užpilda­vo storu kalkių sluoksniu. Dar ir šiandien bijoma vadina­mų markapių, pavyzdžiui, Klai­pė­doje, kurią maro pikas bu­vo pasiekęs jau 1710 m. rugpjūtį.

Tačiau Lietuva išliko dar šimt­­mečius. Dabar kiti laikai. Ir vis dėlto ką tik atšvęstas Ne­priklausomybės atkūrimo 30-me-

­tis mus tarsi tikrina: ar mokame ne tik švęsti, bet ir vienas kitą saugoti, ar esame susitelkę bei pasirengę ištiesti pagalbos ranką artimam, ar tik­rai mylime savo senelius, o seneliai – anūkus ir vaikus, galų gale – ar mylime savo Tėvynę, ar dar mokame gyventi šeimose. Neveltui sakoma, kad nelaimės suartina. Bet tai priklauso nuo kiek­vieno iš mūsų.

Česlovas IŠKAUSKAS

Galbūt jau kurį laiką svarstai, kad norėtumei su kažkuo pasikalbėti apie tai, kaip jautiesi? O gal nedrįsti atsiverti, svarstai, ar verta? Pokalbis iš širdies turbūt yra viena gražiausių dovanų, kurią žmogus gali padovanoti kitam žmogui. Jis veda į supratimą, palaikymą, nusiraminimą, mažina vienatvės jausmą ir gali padėti atrasti reikalingą sprendimą sudėtingoje situa­cijoje. Pokalbio dėka žmonės tampa artimesni, stiprėja tarpusavio ryšys, atsiranda saugumo jausmas, jog ir kitą kartą bus kam atsiverti.

Atsakykite į klausimus ir suskaičiuokite teigiamus atsakymus. 

* Ar atrodo, kad neturi kam papasakoti apie savo jausmus?

* Ar atrodo, jog niekas tavęs negali suprasti? Ar artimiausiems žmonėms gali papasakoti tik apie malonius savo išgyvenimus, o apie nemalonius nutyli?

* Ar prieš užmiegant sunku nustoti galvoti apie įvairius rūpesčius?

* Ar būna, kad viduje tiek daug jausmų, jog sunku suprasti, kaip jautiesi?

* Ar būna, jog sunku įvardinti, kaip jautiesi?

* Ar dažnai nenori jaustis taip, kaip jautiesi (pykti, liūdėti, bijoti)?

* Ar norėtumei kam nors išsipasakoti, bet nedrįsti?

* Ar manai, jog niekam nerūpi, kaip tu jautiesi?

* Ar būna, jog bandai pamiršti apie savo savijautą ar nusiraminti gerdamas alkoholį, rūkydamas?

Suskaičiuok, į kiek klausimų atsakei „Taip“. Jei atsakei „Taip“ į: 0–2 klausimus, atrodo, jog pokalbiai iš širdies tau yra pažįstami ir gali atsiverti kitam žmogui. Turbūt turi keletą žmonių, kurie tave supranta ar kuriems gali pasipasakoti. Svarbu, kad pasikalbėtumei su patikimu žmogumi apie tuos klausimus, į kuriuos atsakei „Taip”; 

Jei „Taip“ atsakymas yra į 3–6 klausimus, panašu, jog nuoširdžių pokalbių tau trūks­ta. Galbūt šiuo metu išgyveni sunkesnį laiką. Po­kalbis iš širdies gali padėti pasijusti ramiau. Verta susikurti progą pokalbiui su patikimu žmogumi, padaryk tai dar šią savaitę; 

7–10 klausimų – pokalbio iš širdies reikia labai skubiai. Atrodo, kad tave slegia rūpesčiai, jausmai ir svarbu jais pasidalinti. Galbūt nesijauti, jog turi kam papasakoti apie savo išgyvenimus. Tokiu atveju gali kreiptis į „Jaunimo liniją”.

Kaip pasiruošti pokalbiui iš širdies?

Išsirink žmogų, kuriam norėtumei atsiverti. Pagalvok, kuo pasitiki, su kuo tau bend­rauti yra miela.

Rasti laiką, kad nereikėtų skubėti ar nuolat žvilgčioti į laikrodį.

Išsirink ramią vietą, jog niekas netrukdytų.

Giliai įkvėpk ir pradėk pasakoti tiek, kiek gali. Pokalbis gali vykti ir lėtai, mažais žingsneliais.

Norint atsiverti, neabejotinai labai svarbu rasti patikimą žmogų. Kai kurie žmonės nesijaučia savo aplinkoje tokių turintys, tad pokalbius iš širdies jiems dovanoja „Jaunimo linijos” savanoriai. „Jaunimo linijoje” savanoriai budi ištisą parą ir atsiliepia telefonu 8 800 28888, atsako į elektroninius laiškus ir internetinius pokalbius. 

Skirkite 1,2 proc. nuo gyventojų pajamų mokesčio, kad nuoširdžių ir gelbėjančių pokalbių būtų daugiau.

* * *

„Jaunimo linija“ – viena didžiausių Lietuvoje veikiančių nemokamos emocinės paramos telefonu ir internetu tarnyba. Kasdien ji sulaukia vidutiniškai 140 skambučių! Tačiau „Jau­nimo linijos“ savanoriai dėl lėšų stokos atsiliepia tik į 72 proc. skambučių. 

Apie 350 savanorių stengiasi apsaugoti jaunimą nuo didžiausių gyvenime klaidų: pasikalbėti iš širdies su tais, kuriuos slegia depresija ar net kamuoja mintys apie savižudybę. 59 proc. jaunų žmonių susiduria su emociniais sunkumais. 

2018 m. dėl emocinės paramos į „Jaunimo liniją“ buvo kreiptasi 42 tūkst. 940 kartų telefonu, įvyko 2249 pokalbiai internetu ir buvo atsakyta į 1102 laiškus. 

„Jaunimo linija“ yra nevyriausybinė, ne pelno siekianti organizacija, veikianti nuo 1991 m. privačių asmenų, verslo ir valstybės paramos dėka. 

Jovita JARUTIENĖ