Išsiplėtusios venos – viena labiausiai papli­tusių šian­dienos ligų. Tai progresuojanti sveikatos problema, nes ne­gydoma varikozė gresia komplikacijomis: gali atsi­ver­ti trofinės opos, susidaryti trombai. Pirmieji venų va­ri­ko­­zės simp­­tomai – kojų nuovargis, sunkumas, tini­­mas, skausmai, naktinis mėšlun­gis. Pajutus šiuos simp­to­mus, rekomenduojama ne­delsti ir kreip­tis į chi­rurgą (an­giochirurgą, fle­bo­logą). Daž­niausiai bėdų dėl kojų ve­nų turi moterys, bet šios ligos neaplenkia ir vy­rų, kartais net labai jaunų.

Antanas DAMULIS

VšĮ Šilalės rajono ligoninės direktorius

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.4

Šiuo metu intensyviai vyksta vaikų globos namų sistemos pertvarka, institucinė globa – permainų kryžkelėje. Vadovaujantis naujai patvirtintais teisės aktais, vaikai į globos institucijas gali patekti tik kraštutiniu atveju, kai nėra galimybės jų apgyvendinti šeimos aplinkoje pas giminaičius, emociniais ryšiais susijusius asmenis ar budinčius globotojus.

Birutė GUDAUSKAITĖ-GIRČĖ

Šilalės rajono socialinių paslaugų namų globos centro socialinė darbuotoja 

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.4

Dalis visuomenės vis dar galvoja, jog rūkyti „žolę“ yra legalu. Kad taip nėra, įrodo teisėsaugos veiksmai – už kanapių vartojimą, jų laikymą ar gabenimą yra bau­džia­ma. Ir atsakomybė krenta ne bet kokia, o bau­džiamoji. Kitaip tariant, „nekaltas“ svaiginimasis už­traukia teis­tu­mą, kuris atsispindės asmens byloje visą likusį gyve­ni­mą.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.4

Siekiant didesnio gyventojų saugumo naudojant suskystintų naftos dujų balionus, Valstybinė energetikos reguliavimo taryba (VERT) ir Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba (VVTAT) tikrins, ar prekiaujama techniškai tvarkingais, saugiais bei tinkamai paženklintais balionais.

Aurelija MACIŪTĖ

Valstybinė energetikos reguliavimo tarybos Veiklos valdymo skyriaus vyr. specialistė

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.4 

Nežiemiškas sausis baigėsi. Vasaris – kažkiek pateisindamas savo vardą – prasidėjo vasariška šiluma. Bet gamta, kaip sakoma, savo atsiims: sniego dar žadama, ir nemažai. Tačiau mums svarbiau kitokie pokyčiai.

Naktį į vasario 1-ąją Didžioji Britanija po 53 metų narystės oficialiai paliko Europos Sąjungą (ES). Iki metų pabaigos truks derybos dėl konkrečių tarpusavio santykių sričių. Ar Lietuva iš to išlošia ar pralošia? 

Viena aišku: „Brexit“ priver­tė daug ten emigravusių tautiečių vėl grįžti. Jungtinės Ka­ralystės lietuvių bendruomenės pirmininkė Dalia Asa­na­vičiūtė mano, kad išstojimas iš ES netiesiogiai veikia re­emigraciją.

„Pernai, palyginti su užpernai, į Lietuvą iš Didžiosios Bri­tanijos atvykusių gyventojų skaičius pašoko daugiau nei ketvirtadaliu – iki 9,7 tūkst., o iš Lietuvos emigravusių į šią šalį skaičius krito beveik 2 tūkst. – iki 10,1 tūkst.“ – sakė ji. 

Naujausi Statistikos departamento duomenys rodo, kad iš viso 2019 m. į Lietuvą grįžo 20,5 tūkst. šalies piliečių, t. y. ketvirtadaliu daugiau nei 2018 m. Jie sudarė daugiau nei pusę visų imigrantų. Lietuvos statistikos departamento generalinė direk­torė Jūratė Petrauskienė tvirtina, jog „tendencijai besitęsiant, 2020-ieji gali būti pirmieji metai nepriklausomos Lie­tuvos istorijoje, kai iš Jung­tinės Karalystės grįžusių­jų skaičius pranoks išvykusiųjų“.

Daugelis grįžtančiųjų nuogąstauja, kad po išsiskyrimo emigrantams atsiras daug kliū­čių, kurias vėl reikės įveik­ti. Pavyzdžiui, Jungtinėje Ka­ra­lystėje gyvenantiems dau­giau kaip penkerius metus teks vėl patvirtinti savo tei­sę joje gyventi ir dirbti, t.y. iki metų pabaigos gauti nuola­ti­nio gyventojo statusą, o esan­tiems čia iki penkerių me­tų – preliminaraus tokio gy­ventojo statusą. Tai bus ne­leng­va procedūra, nes reikės dek­laruoti ir gyvenamąją vie­tą, ir atitinkamas pajamas, ir gyvenimo perspektyvą. 

Kai kurie atvykę Lie­tuvon verslininkai sako, jog juos sekino netinkama britų švietimo ir sveikatos sistema, o socialiniai barjerai paskatina gimtinės nostalgi­ją. Niekas nežino, ar po atsiskyrimo nuo ES Di­džiosios Britanijos neištiks krizė, kai pabrangs nekilnojamasis turtas, dėl padidėjusių muitų su atskiromis ES šalimis išaugs prekių kainos, pasikeis santykis tarp pabrangusios nuomos bei gaunamų pajamų ir t.t.

Žinoma, „Brexit“ įtaka grįžimui netiesiogi­nė. Bet jau dabar apklausos rodo, jog, kaip sako D. Asa­navičiūtė, „grįžti į Lietuvą svars­to daugiau nei pusė tautiečių, tačiau nebūtinai trumpuoju laikotarpiu“. Juos veikia ir informacija, kad Lietuvoje ge­rėja gyvenimas, atsiranda daugiau galimybių dirbti ir surasti nišą versle. Tačiau Lie­tuvoje jų niekas nelaukia išskėstomis rankomis. Grįž­tan­tys susiduria su vaikų moky­mo gimtąja kalba, gydymo, darbo vietų problemomis. Pa­­vyzdžiui, daug darbo vietų Lie­tuvoje užėmę imigrantai ne iš ES šalių, piliečiai iš Uk­­rai­nos ir Baltarusijos, nes ši darbo jėga yra pigesnė, ja leng­viau manipuliuojama. 

2018 m. statistikos duomenimis, pagal Lietuvos miestus ir rajonus daugiausiai žmonių paliko Alytų (890), Klaipėdą (756) ir Kauną (534), iš rajonų – Mažeikių (572). Imig­ravusių ir emigravusių asmenų skaičiaus skirtumas palankus tik didiesiems miestams Vilniui (2014), Kaunui (2242) ir Klaipėdai (2249) bei prie jų prigludusiems ra­jo­nams (Šiaulių, Alytaus, Tra­kų). Dauguma šalies rajonų negali pasigirti imigrantų antplūdžiu. Pa­vyzdžiui, Ši­la­lės rajonas pagal minėtą skirtumą „su minuso ženk­lu“ buvo trečias – 526 asmenimis daugiau išvažiavo negu įvažiavo (po Mažeikių ir Telšių). 

Vargu, ar vienas „Brexit“ ga­­li nutraukti lietuvių tautos iš­siskirstymą, nors ir šauk­ti apie jos išnykimą per anks­ti. Ab­soliutūs skaičiai rodo, jog nuo 1990 m. kovo 11-osios iki 2020 m. sausio 1 d. iš Lietuvos emigravo 1 mln. 029 tūkst. 138 gyventojai. Per tą laiką imigravo 329 tūkst. 901, tad bendras šio laikotarpio užsienio migracijos balansas yra neigiamas –699 tūkst. 237 gyventojai. Tai, kad pastaraisiais metais vyksta tam tikras lūžis, ir emigracija mažėja trečius metus iš eilės, dar neduoda pagrindo tvirtinti, jog Lietuva vėl susitelkia, jog greitai mū­sų vėl bus 3 milijonai, o mes didžiuodamiesi trauksime kul­tinę Ma­rijono Mi­ku­tavi­čiaus dainą...

Pokyčiai vyksta ne tik ES, JAV santykiuose su bendrija, geopolitiniuose kloduose. Štai paniką ima sėti plintantis kiniškas koronavirusas, nerimą didina drastiška klimato kaita, kai anomalinis atšilimas sudaro geras sąlygas tarpti mus naikinančiai aplinkai...

Česlovas IŠKAUSKAS

Nuo vagysčių neapsaugotas nė vienas būstas, tačiau kai kuriuose iš jų rizika sulaukti neprašytų svečių kur kas didesnė. Policijos atstovų teigimu, nusikaltėlių akiratyje visuomet atsiduria būstai, turintys silpniausias apsaugos priemones. Draudimo bendrovės ERGO Lietuvoje Privačių klientų draudimo skyriaus vadovė Aušra Jusė pastebi, kad parankiausias sąlygas vagystei ir sukurti, ir užkirsti galime patys.

Organizuotos vagystės – tik mažuma atvejų

Policijos pareigūnai teigia, kad dažniausiai vagys veikia pagal vieną iš scenarijų. Pirmuoju atveju, tikslingai ir ilgai planuojant, antruoju – ieškoma atsitiktinių būstų su „silpnosiomis vietomis“.

„Kartais nusikaltėliai turi išankstinės informacijos apie konkrečiame būste laikomus vertingus daiktus – dideles pinigų sumas, juvelyriką ir kitas lengvai išnešamas vertybes. Taip veikia organizuotos nusikaltėlių gaujos. Jos renka duomenis apie gyventojų dienotvarkę, gyvenimo būdą, juos seka ir stebi aplinką“, – pasakoja Lietuvos policijos Komunikacijos skyriaus vedėjas Ramūnas Matonis.

Specialistas pabrėžia, kad tokią vagystę planuojantiems ilgapirščiams itin praverčia informacija, kurią nesusimąstydami skelbiame socialiniuose tinkluose.

Pareigūno teigimu, kur kas labiau paplitusi antroji strategija, kai nusikaltėliai išsirenka namą ar butą kaip vagystės objektą.

„Tokį kelią paprastai renkasi žemesnės kvalifikacijos vagys. Statistiškai tokie nusikaltimai dažnesni, tačiau ir jų padaroma žala mažesnė. Veikdami tokiu būdu, ilgapirščiai pirmiausia vertina išorines būsto savybes ir renkasi turinčius silpniausias apsaugos priemones“, – sako jis. Tokie nusikaltėliai vadovaujasi paprasta filosofija – siekia įsibrauti tyliai ir nepastebėtai, o tada pagrobti turtą, kurį pasiseks surasti ir išnešti.

Labiausiai kenčia pirmo aukšto gyventojai

Lietuvos policijos duomenimis, daugiabučių namų kvartaluose nusikaltimo taikiniais dažniausiai tampa 1-2 aukšto butai su senos konstrukcijos langais bei neįstiklintais ar grotomis neapsaugotais balkonais. Privačių namų atveju vagys renkasi kraštinius, nuošalesnius namus be papildomų apsaugos priemonių, o kaimuose nepageidaujamo nusikaltėlių dėmesio dažniau sulaukia vienkiemiai.

A. Jusė tokių būstų gyventojams pataria itin daug dėmesio skirti papildomoms apsaugos priemonėms.

„Stenkitės iki minimumo sumažinti nusikaltėlių galimybes patekti į kiemą. Privačius namus turėtų juosti tvora, įėjimą į namus saugoti šarvuotos durys ir kokybiški langai. Papildomo saugumo suteikia ir grotos, visgi dažnam gyventojui jos kelia diskomfortą“, – pastebi ji.

Anot specialistės, vagystės riziką didiname ir patys – dažnas vyresnio amžiaus gyventojas vis dar palieka atsarginius raktus po kilimėliu, vazonu ar laiškų dėžutėje. Šis ilgapirščiams puikiai žinomas įprotis nubraukia visas pastangas, siekiant apsaugoti savo namus. Vienintele viltimi tokiu atveju lieka namuose veikianti signalizacija, kurios kodo nusikaltėliai nežino.

„Jei gyvenate ne vienkiemyje, verta susipažinti ir susidraugauti su aplink gyvenančiais kaimynais. Pastebėję nežinomus asmenis ar neįprastą veiklą aplink jūsų namus, jie paskambins jums arba policijai. Galiausiai, norėdami išvengti didelių nuostolių, galite apdrausti namus ir turtą“, – pataria A. Jusė.

Draudimo bendrovės ERGO Lietuvoje duomenimis, 2019 m. už vagystes iš privačių namų ir butų draudėjams išmokėta vidutinė žala siekė 832 eurus. Lyginant su 2018 m., vagysčių skaičius pernai augo 10 proc., tačiau dauguma užfiksuotų žalų buvo smulkios ir vidutinės.

Inga PETRAUSKAITĖ

Didinant miškų kirtimų normas bei rezervatams sudarant vos apie 1 proc. visų šalies miškų, sengirės – miškai, kuriems yra bent 300 metų, yra ypač pažeidžiamos. Į komandą susibūrę garsūs visuomenininkai įkūrė „Sengirės fondą", skirtą apsaugoti daugelio retų ir nykstančių augalų, grybų bei gyvūnų prieglobsčius – sengires. Anot vieno projekto iniciatorių bei filmo „Sengirė" kūrėjo Mindaugo Survilos, tai bus ilgaamžė dovana ateitiems kartoms.

Žinomi visuomenininkai, tarp kurių – Mindaugas Survila, Mindaugas Lapelė, Simonas Bastys, Vilius Sriužas ir Ainis Pivoras, pasirašė „Sengirės fondo" įsteigimo dokumentus ir pristato jį visuomenei. Kitaip, nei dauguma iniciatyvų, skirtų miškų sodinimui, šis fondas sieks išsaugoti jau esančias senąsias girias, leidžiant joms senti, taip apsaugant nykstančių rūšių namus.

Prie fondo prisidėti galės visi norintieji – surinktos lėšos bus skirtos privačių senųjų girių sklypų įsigijimui. Anot M. Survilos, filmo „Sengirė" autoriaus, saugomos girios bus atviros visiems žmonėms.

„Kiekvienas, nepriklausomai nuo to, ar prisidėjo prie fondo veiklos, ar ne, galės lankytis ir žavėtis sengirėmis. Čia nebus galima kūrenti laužų, stovyklauti, medžioti bei išvežti medienos. Norime, jog net ir nedideliuose lopinėliuose formuotųsi tikra sengirė su paukščiais, žvėrimis, vabalais, grybais, o ją galėtų lankyti garbingi žmonės", – sako jis.

Fondo steigėjai pasakoja, kad sudėtingiausia fondo įkūrimo dalis – įstatų formavimas. Kadangi ankstesnio precedento nebuvo, su advokato V. Striužo pagalba buvo suformuotas teisinis dokumentas, ginantis „Sengirės fondo" miškus nuo kirtimo. Siekdami apsaugoti įstatus, į fondo veiklą įtraukti „sergėtojai", kurių balsas būtinas, norint pakeisti kritinius įstatų punktus.

„Sengirės formuojasi šimtus metų, o jas iškirsti galima per kelias dienas. Todėl svarbiausia mūsų užduotis – pasirūpinti, jog fondas gyventų ne penkis ar dešimt, o šimtus metų. Dėl šios priežasties sudėjome daugybę saugiklių, kad net ir pasikeitus žmonių kartoms, sengirės bei jas ginantis fondas išliktų ir plėstųsi", – sako projekto autoriai.

M. Survila senąsias girias įvardina kaip paskutinį nykstančių rūšių prieglobstį bei pavyzdį, kaip geriausia gamtosauga yra leidimas gamtai tvarkytis pagal savo dėsnius. Anot režisieriaus, jų išsaugojimas yra mūsų misija ir atsakomybė ateinančioms kartoms.

Dėl plačiai vykdomų kirtimų, daugelyje vakarų šalių senųjų girių neliko, o Lietuvoje jos sudaro 0,34 proc. Lietuvos teritorijos arba 1 proc. visų šalies miškų. Projekto sumanytojai teigia, jog tuoj po „Sengirės" premjeros nusprendė, kad pusė iš juostos uždirbtų pinigų (60 tūkst. eurų) bus skirta fondo įkūrimui bei miškų įsigijimui.

Fondo iniciatorius, režisierius M. Survila pasakoja, jog žmonės noriai jungiasi prie projekto.

„Dažnai būna, kad prisireikia tam tikras kompetencijas turinčių žmonių, ir jie patys susisiekia su mumis. Esu dėkingas kiekvienam komandos nariui, kurie negailėdami laiko ir jėgų kuria fondą. Netrukus projektą pristatysime viešai ir pasidžiaugsime bendro kelio pradžia", – entuziazmo neslepia jis.

Šiuo metu įkūrėjai ruošiasi fondo pristatymo renginiui, vyksiančiam kovo pradžioje. Taip pat kuriama internetinė svetainė, kurioje bus platinama informacija apie Lietuvos sengirių būklę bei patarimus, kaip kiekvienas gyventojas gali prisidėti prie jų išsaugojimo.

Daugiau informacijos apie fondą galite rasti www.sengiresfondas.lt.

Filmo „Sengirė" premjera įvyko 2018 m. kovą tarptautinio „Kino pavasario" festivalio metu. Juosta viršijo visus Lietuvos rekordus ir tapo daugiausiai žiūrovų pritraukusiu dokumentiniu filmu šalies istorijoje su daugiau nei 67 tūkst. žiūrovų. „Sengirė" uždirbo dvi „Sidabrines gerves" ir buvo rodoma 30 valstybių, virš 50 festivalių ir pelnė daugybę nacionalinių bei tarptautinių apdovanojimų.

Filmo kūrėjai

Vakarėja. Man, tikrai lietuvei – ir tikrai kaimietei – išgir­dus šį žodį, akys užsi­pil­do švelniomis, pro rūką pra­skies­to­mis pilkš­va, melsva, gelsva, žalsva spalvomis, o au­syse ima groti iš tiesų negirdima, to­dėl ir neužrašoma rami muzika, savo skam­be­siu kūną nuliejanti neapsakoma ramybe. 

Prieš savaitę keletą vakarų pasitikau didžiausiame Eu­ropos Sąjungos mieste-megapolyje Londone. Nors ir prieš tai esu aplankiusi nemažai keliolika kartų už Lie­tuvos miestus didesnių miestų ir Londo­ne lankiausi ne pirmą kartą, tik šįkart mano lietuviams būdingą gė­dijimąsi savo kai­mietiškumu pakeitė pasididžiavimas, džiaugsmas ir palaima – esu iš kaimo!

Tam, kad pajausčiau vakaro atnešamą lengvumą, kurį galima patirti ir mūsų mažytėje sostinėje, tą supratimą man dovanojusį vakarą išėjau pasivaikščioti palei Londoną į dvi puses skiriančią upę Temzę. Centrinėje miesto dalyje prie jos išsirikiavę ir populia­riausi turistiniai objektai – Tau­erio tiltas, Didysis Benas, Par­la­mento rūmai, Šv. Pauliaus Katedra, Londono akis ir dar daugybė daugybė… Eidama šaligatviu pro centro pakraščiuose esančius greičiausiai pasiturinčių vietinių namus, spardžiau lapus, kurie ten dar visai rudeniškai šviežūs. Tarp la­pų krūvos pastebėjau kaštoną. Kiek kitoks, nei lietuviškas, truputį ma­­žesnis, o spyg­­liai – ilges­ni. Puikios radybos! Tik įsivaiz­duokite, palto kiše­nėje da­bar turiu truputėlį Lon­dono. 

„Vakarėja“, – žygiuodama gal dešimtą kilometrą, ištariau pa­tyliukais pati sau. Tik šįkart tas žodis verdančiame kalbų, spalvų, amžių, veidų katile nu­skambėjo visai nenatūraliai. Vi­duriuose vietoj ramybės trankėsi gatvės atlikėjų garsiai užleista klubinė muzika, o akyse liko žibėti dirbtinės, ryškios parduotuvių ir kioskelių lemputės, nuo kurių gana dažnai dėmesį atitraukia pralekiančių greitosios pagalbos ar policijos automobilių švyturėliai bei jų sirenos. Britiškųjų pagalbos tar­nybų kauksmas – toks šaižus, kad ima suktis galva ir atrodo, jog pačiam ta pagalba praverstų.

Vakarėja, bet garsų ir šviesų karuselės užčiauptos mano juslės nėmaž to nejunta. Pasiekusi centrinės dalies epicentrą – Londono akį, nuspren­džiau iš kaip pati upė srūvančios minios pasitraukti ir prisišlieti prie Temzės turėklų. Visa miesto šurmulio beprotybė liko už nugaros. Kuriam laikui įsistebeilijau į vieną upės plotelį, kur iš ir į vandenį vis nardo žuvėdros. Pagaliau galiu žiūrėti ir matyti. Tie nardantys paukščiai – visai ne žu­vėdros, gal greičiau kokia britiška ančių atmaina. Galiu klau­sytis ir išgirsti. Kildami virš van­dens, tie paukščiai, lyg sutarę, sukranksi. Mano juslės sugrįžta man, todėl galiu justi – iš tiesų vakarėja.

Mano kaimietišką vakarinę meditaciją nutraukė priėjęs apie kelią paklausti vaikinas. Padė­ti negaliu, nes nesu vietinė. Taip, tik lankausi. Esu iš Lietuvos. Taip, visai patinka Londonas, tik čia visko tiek beprotiškai daug, jog kartais apima baimė, ar nepamiršiu kvėpuoti, ar pro akis nepraleisiu krentančio spal­voto rudens lapo, ar išgirsiu, kaip groja vakarėjančio pasau­lio muzika. „O ar Lietuvoje gy­veni dideliame mieste?“ – klau­sia. Gyvenu Vilniuje, mūsų šalies sostinėje. „Tai ką, tikriausiai ten irgi bent 3–4 milijonai žmonių gyvena?“ Vienas į kitą žiūrime nustebę – jam sun­ku patikėti, kad visoje šalyje gyventojų skaičius gali bū­ti mažesnis nei trys milijonai, o man sunku suprasti, kaip žmonės užauga ir gyvena nuo­lat užimtomis juslėmis, kurios priverstos nuolat būti įtemptos, ir todėl praleidžia kai ką labai svarbaus.

Atsisukame į gatvės pusę ir toliau kalbėdami apie Londoną stebime, atrodo, vis pilnėjančią gatvę. Įsivaizduoju, jog tas pats vyksta ir kituose dideliuose miestuose, gal vieno­je ar dviejose Vilniaus gatvėse: kuo garsesnė muzika, kad poilsiautojams nereiktų girdėti savo pilkų minčių, kuo daugiau veiksmo, kad nereiktų veikti patiems, kuo aitresnių kvapų, nes uoslės nuo daugybės jau ima atbukti. Kišenėje užčiuopiu kaštoną ir, atrodo, tame verdančiame visa ko kati­le trumpam pavirstu gigante. Savo milžino rankomis uždengiu visas dirbtines šviesas ir garsiau, nei visų pagalbos automobilių sirenos ir gatvės atlikėjų tranki muzika kartu sudėjus, srūvančiai miniai savo monstrišku balsu ištariu: „Bet pažiūrėkite – juk vakarėja“.

„Sakei kažką? Garsiau kalbėk, per triukšmą nesigirdi“, – perklausia mano naujas pažįstamas.

Kotryna PETRAITYTĖ

AUTORĖS nuotr. 

Dar keli amžiai prieš Kristų egzistavusios Aleksandrijos medicinos mokyklos įkūrėjas gydytojas Herofilas įvar­­dijo vieną pagrindinių vaistų vartojimo principų: „Vais­tai patys savaime nieko verti, tik tinkamai pacien­to vartojami tampa dievų rankomis“. Šių dienų situaciją Lietuvoje ir pasaulyje puikiai įvardija žodžiai: „Vaistas vartojamas ne dėl to, kad nebūtų blogai, bet dėl to, kad būtų gerai“. 

Apie tai, kokie yra perteklinio vaistų vartojimo pada­riniai ir kaip to išvengti, pasakoja Respublikinės Vil­niaus universitetinės ligoninės Toksikologijos centro va­­dovas, gydytojas anesteziologas-reanimatologas Ro­­ber­tas Badaras.

Siekia didinti pardavimų kiekį

Neracionalus vaistų vartojimas – tai neatsakingos savigydos ir abejotino efektyvumo vaistų vartojimo visuma. Problemos šaknys – specialistai, netinkamai skiriantys medikamentus, juos vartojantys pacientai ir vaistų reklama, skatinanti pirkti jų kuo daugiau, neva tai padės jaustis geriau.

Per televiziją, spaudoje bei in­­ternete platinama reklama, kuri formuoja visuomenės po­žiūrį, siekia kuo didesnio pelno – didinti vaistų pardavimų kiekį. Reklamos tikslas yra įdiegti visuomenei, jog, varto­jant kuo daugiau vaistų bei maisto papildų, savijauta bus geresnė, padidės energingumas, atsiras daugiau sveikatos. Tokiu būdu yra skatinamas kuo įvairesnių vaistų pirkimas bei vartojimas dideliais kiekiais. 

Grėsmė Lietuvoje ir visame pasaulyje

Lietuvoje per metus par­duodama maždaug 72 milijonai vaistų pakuočių, o skalėje pagal suvartojamų medikamentų vidutinę dozę per parą Lietuva užima kone lyderės pozicijas. Tyrimai rodo, kad dažnas lietuvis be specia­listo pagalbos išsirenka sau tinkamus vaistus. Tai lemia, jog per metus Lietuvoje jais apsinuodija 15 tūkst. žmonių. 

Tiesa, kartais ir specialis­tams pritrūksta žinių bei kom­petencijų, būtent dėl to pacientui vaistai skiriami per didelėmis arba per mažomis do­zėmis, parenkamas netinkamas jų vartojimo būdas ar netinkama gydymo truk­mė. Prob­lemos mastą pagrindžia Pasaulinės sveikatos organizaci­jos tyrimai: daugiau nei pusė visų parduodamų prepa­ra­­tų yra įsigyjami ir skiriami ne­racionaliai, o kas antras pacientas nesilaiko gydytojų rekomendacijų. Į klausimą, kaip išvengti perteklinio vaistų vartojimo, gydytojas anesteziologas-reanimatologas R. Badaras atsa-ko paprastai: „Vengimo būdu, o tai reiškia – vartoti tik gydyto­jo paskirtus medikamentus ir vadovautis taisykle „kas per daug, tas visada nesveika“. 

Vaistai ne visuomet gali padėti

Kai kurie vartojami psichotropiniai preparatai, kurių veik­lioji medžiaga veikia medžiagų apykaitą galvos smegenyse, jautresnės psichikos žmonėms gali sukelti priklausomy­bę. Fizinė priklausomybė nuo vaistų pasireiškia pykinimu, bai­me, nemiga ar haliucinacijomis. Psichologinė priklausomybė – 

tai jausmas, priverčiantis žmo­gų galvoti, jog jis negali su­stoti vartoti vaistų.

Priklausomybę galima sąlygi­nai pristabdyti, nevartojant ją sukėlusių medikamentų ilgą lai­ko tarpą, tačiau, norint išsaugoti gyvybę ir blaivų protą, prie tų vaistų vartojimo nederėtų niekada grįžti, nes priklausomybė – tai greitai progresuojanti ir atsinaujinti galinti liga.

Tačiau perteklinis vaistų varto­jimas gali sukelti ne tik priklausomybę, bet ir kitų nemalonių pasekmių, tokių kaip didėjantis sergamumas ar nepageidaujamų preparatų reakcijų sukeliamų sveikatos sutrikimų rizika, o pati skaudžiausia pasekmė – paciento mirtis. Tad, pajutus pavojų, reikėtų nedelsiant kreiptis pagalbos.

Ieškoti pagalbos niekada nevėlu

Visų pirma, siekiant sumažinti perteklinį vaistų vartojimą ir kovoti su priklausomybe nuo jų, būtina suvokti, jog niekada nėra per vėlu kreiptis pagalbos ir kad vaistai galbūt yra veiksmingiausias ir lengviausias, tačiau ne geriausias būdas pagerinti savo vidinę būseną.

„Pirmoji stotelė turėtų būti šeimos gydytojo kabinetas, o tuomet jau jis nuspręs, kokia pagalba būtina, ir, esant poreikiui, nukreips į reikiamas įstaigas“, – teigia gydytojas anesteziologas-reanimatologas R. Badaras.

Neretai psichologinė pagalba yra raktas į geresnę vidinę savijautą. Anot priklausomybes gydančių specialistų, pirminis psichoterapijos tikslas yra pasiekti, jog pacientas prisiimtų atsakomybę už savo problemos sprendimą, t. y. pats norėtų atsisakyti vartojamų vaistų ir pasveikti, o tik po to skatinama suvokti per didelio ir netinkamo vartojamų preparatų kiekio įtaką ligonio vidinei būsenai bei organizmui. 

Taip pat vertėtų pabrėžti, kad didelę įtaką priklausomiems žmonėms daro jų aplinkiniai, kurie, išreiškę susirūpinimą artimojo būsena, turėtų jį padrąsinti bei paskatinti pasikonsultuoti su gydytoju, o ne nustatyti ligas ar sutrikimus savavališkai, nes tai dažnai tik pablogina su priklausomybe kovojančio žmogaus būseną.

Tikslas – susidoroti su problema

Siekiant sumažinti pertek­linio vaistų vartojimo problemos mastą šalyje, 2018 m. Šiaulių teritorinės ligonių kasos zonoje dvejiems metams įkurtas vaistų komitetas, kuriame pirmąkart Lietuvoje buvo pradėta viešai kalbėti apie perteklinį medikamentų vartojimą ir jo sukeliamas pasekmes. Komiteto strateginė kryptis yra kompensuojamųjų vaistų vartojimo racio­nalizavimas. To bus bandoma siekti, keliant skirtingų gydytojų, sveikatos priežiūros, far­macijos ir kitų specialistų kompetencijas bei analizuojant kompensuojamųjų vaistų suvartojimą ir pacientų gydymo efektyvumą. 

Su šia problema taip pat susiduria ir Sveikatos apsaugos ministerija, kuri savo 2019–2021 m. strateginiame veik­los plane nurodo, jog bus siekiama užtikrinti, kad Lietuvoje būtų prieinami geros kokybės, saugūs ir veiksmingi vaistai, gerinantys bei stiprinantys žmonių sveikatą, užtikrinant racionalų medikamentų ir valstybės biudžeto bei gyventojų lėšų vartojimą. 

Vienas iš būdų, kuriais stengiamasi visuomenei įdiegti racionalaus vaistų vartojimo svarbą, yra Sveikatos apsaugos ministerijos numatomas rengti „Išmintingasis vaistų sąrašas“, skirtas sveikatos priežiūros specialistams ir pacientams. Planuojama, kad šiame sąraše „suguls“ informacija apie ligas bei vaistų vartojimo rekomendacijos jų gydymui.

Svarbiausias kriterijus įvairių sričių sveikatos priežiū­ros specialistams, atrenkant vaistus – didžiausia galima nauda paciento sveikatai, neišleidžiant didelės pinigų sumos.