„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Redakcija

Stovyklavo jaunieji šauliai

Pajūrio 10-osios kuopos jaunųjų šaulių vadas Algimantas Dragūnas ir socialinė pedagogė Jurgita Rumšienė gimnazijoje organizavo jaunųjų šaulių stovyklą. Išklausę instruktažą, susiskirstėme į tris būrius, kuriems vadovavo Simas Mazrimas, Eitautas Rupšys ir Dovilė Skierytė.

Kiekvienas būrys gavo užduotis: reikėjo sukurti savo būrio vėliavą ir skanduotę. O vėliau jaunieji šauliai mokėsi rikiuotės pagrindų, taktikos, orientavimosi vietoje, mokėsi mėtyti granatas, šliaužti virve, tinkamai užsimaskuoti ir pasislėpti miške. Kiekvienam būriui teko dalyvauti ,,Fotomedžioklėje“, kuri suteikė progą labiau pažinti Pajūrio miestelį.

Stovykloje buvome supažindinti su ginklais bei šaudymo specifika, dalyvavome šaudymo pratybose. Skyrėme laiko ir pramogoms - žygiavome į Jono Biržiškio sodybą, kurioje ilsėjomės, žaidėme įvairius komandinius žaidimus ir pan.

Ketvirtą stovyklos dieną prie Pajūrio 10-osios kuopos šaulių prisijungė ir Tauragės šauliai, vadovaujami Alvydo Skurdelio. Tądien žygiavome į mokytojos Dianos Rupšienės sodybą Visdžiauguose. Įsikūrę, pasistatę palapines, laukėme Žemaičių apygardos 3-osios rinktinės 308 pėstininkų kuopos vado Kęstučio Dembinsko. Mūsų krašto savanoriai su kuopos vadu jaunuosius šaulius mokė saugaus elgesio su ginklu. Išklausę teorinių žinių, miške mokėmės šaudyti ir, žinoma, pasivaržėme tarpusavyje. Geriausieji buvo apdovanoti, o po užsiėmimų šauliai laiką leido prie laužo.

Paskutinę stovyklavimo dieną praleidome Klaipėdoje: plaukėme laivu, dalyvavome viktorinoje. Grįžusius stovyklos vadai Algimantas ir Jurgita apdovanojo diplomais bei atminimo dovanėlėmis. Dėkojame visiems, kurie prisidėjo prie jaunųjų šaulių laisvalaikio.

Dovilė SKIERYTĖ,

Pajūrio 10-osios kuopos jaunoji šaulė

Jurgita RUMŠIENĖ,

socialinė pedagogė

AUTORIŲ nuotr.

Tarptautinėse varžybose puikiai sekėsi ir kvėdarniškiams

Birželio 10-11 d. Šilalėje vyko jau XIX-osios tarptautinės dviratininkų lenktynės, kuriose dalyvavo net 150 sportininkų iš stipriausių jaunuo­sius dviračių sporto atstovus ruošiančių Lietuvos, Latvijos ir Belgijos mokyklų. Dviratininkai varžėsi dėl geriausio pastarojo meto sportinin­ko - Lietuvą visame pasaulyje garsinančio dviratininko Ramūno Navardaus­ko - taurės.

Tiesa, pats R.Navardauskas savo vardo taurės varžybose nedalyvavo: prizus geriausių rezultatų pasiekusiems sportininkams įteikė jo brolis Edmas.

Tokio masto renginys – tikras iššūkis jo organizatoriams. Todėl dviračių sporto klubo „Kvėdarna“ treneris Kęs­tutis Česaitis sako esąs be galo dėkingas Šilalės bei Tauragės policijos pareigūnams ir policijos savanoriams.

Nors oro sąlygos dalyviams nebuvo pačios palan­kiausios, tai nesutrukdė pa­siek­ti aukštų rezultatų. Ne vienoje lyderių pozicijoje at­sidūrė ir Šilalės sporto mokyklos dviračių sporto klu­bo „Kvėdarna“ auklėtiniai (tre­ne­ris K.Česaitis).

„Šilalės artojas“, informacinis šių lenktynių rėmėjas, skaitytojams pristato greičiau­siai dviračių pedalus mynusius ir ant aukščiausių apdovanojimų laiptelių užkopusius mūsų rajono sportininkus.

Birutė PALIAKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

dviratininkai6

dvirartininkai4

dviratininkai4

dviratininkai3

dviratininkai1

dviratininkai2

 

Karūžiškė prisiminė Lietuvos radijo įkūrėją

Šeštadienį šalia Medvėgalio susirinko būrys svečių, kuriuos čia sukvietė Karūžiškės dvaro šeimininkė Snieguolė Jurskytė-Akstinienė su savo vyru Domu Akstinu. Ir nors per oficialiąją renginio dalį pylė stiprus lietus, jis neišvaikė patriotiškai nusiteikusių žmonių, susibūrusių paminėti Lietuvos radijo 90-metį ir jo įkūrėjo Alfonso Jurskio 50-ąsias mirties metines. Tą dieną sodyboje veikė Lietuvos radijo mėgėjų draugijos proginė mėgėjiška radijo stotis, kuri savo šaukiniu LY90RADIO skelbė visam pasauliui apie mūsų radijo sukaktį.

- Profesorius A.Jurskis buvo ne tik pirmasis Kauno radijo stoties viršininkas, bet ir mūsų draugijos įkūrėjas, - minėjime sakė Lietuvos radijo mėgėjų draugijos valdybos narys Bronius Sriubas.

Visi norintys galėjo iš arti pasižiūrėti, kaip veikia radijo stotis, užsidėti ausines ir pasiklausyti, kaip tarpusavyje bendrauja  pasaulio radijo mėgėjai. Šiandien sunku įsivaizduoti mūsų gyvenimą be radijo - juk jo bangomis dar veikia ir televizoriai, ir mobilieji telefonai, net mikrobangų krosnelės. O tada, prieš 90 metų, A.Jurskis tik užbaigė radijo stoties statybą. ­1926 -ųjų­­ birželio 12 dieną eteryje pasigirdo pirmieji  lietuviški šaukiniai - Lietuvos radijas prabilo.

Daug ar mažai 90 metų?

- Tai visai solidi data, - sakė B.Sriubas. - Lietuva neatsiliko nuo kitų šalių, nes kaip tik tada radijo stotys dygo visoje Europoje.

A.Jurskio vadovauja­­ma sto­­tis labai greitai darėsi populiari. Operatyvi informacija, muzika, švietėjiškos laidos bei kultūros sklaida sparčiai plėtė klausytojų ratą. Ir jeigu 1926 m., kai Kauno radijo stotis pradėjo reguliarias transliacijas, Lietuvoje buvo tik 323 radijo imtuvai, tai po ketverių metų - jau 16 tūkst. abonentų. Apie visa tai galima sužinoti sodybos muziejuje, kur surinkti svarbiausi Jurskių giminės eksponatai.

A.Jurskio būta šviesaus ir naujoves mėgstan­­­čio žmo­­gaus. Bai­gęs Pe­­ter­­bur­­go po­li­tech­­ni­­­kos institutą, jis gilino žinias Paryžiaus aukštojoje elektrotechnikos mokykloje, kur įgijo inži­nie­riaus radio­techniko diplomą. Jo vadove buvo žymi fizikė profesorė Marija Sklodovska-Kiuri.

Be to, A.Jurskis išsiskyrė ne tik žiniomis, bet ir buvo didelis patriotas.

- Gyvendamas Amerikoje, jis svajojo grįžti į Lietuvą gydyti jos žaizdų, - kalbėjo mitinge D.Akstinas. - Ir nors to nepadarė, bet jo pasišventimas Lietuvai dabar savotiškai gydo mus.

Užtat grįžo duktė Snie­guo­lė. Jį parvažiavo į tą pačią Karūžiškę, iš kur 1944 metais kartu su tėvais pasitraukė į Vakarus. Deja, tėviškę rado labai sužalotą. Gyvenamasis namas buvo nugriautas - dabar ten stovi atminimo akmuo. Vargingai atrodė ir svirnas, kuriame kolūkis laikė trąšas. Kieme - kalnai šiukšlių, užakęs prūdas... Visa tai buvo prieš keletą metų. Dabar čia vėl yra jauki sodyba, iš kurios svečiai nenorėjo skirstytis ir po oficialaus mitingo. Jie vaikštinėjo po kiemą, po svirne įrengtą mu­zie­jų. Sunku patikėti, kad visa tai sutvarkyta dviejų žmonių - Snieguolės ir jos vyro Domo - lėšomis bei jėgomis.

- Aš tiesiog negalėjau negrįžti, - kažkada „Šilalės artojui“ yra sakiusi Snieguolė. - Karūžiškė buvo mūsų gyvenimo centras. Lietuva - mūsų tikslas...

Tenai, Amerikoje, ji sako dažnai prisimindavusį ir gal­vo­davusi apie Liet­uvą. Būdavo, vakare mama suguldo vaikus į lovą, ir pasakoja:

- Vaike­liai, už­­­­­si­­­­­mer­ki­te, į­si­vaiz­duo­kite Ka­rūžiškę, Me­d­vėgalį, mū­sų se­­­ną­­­­jį ąžuo­­lą... Ge­rai įsi­klausykite, netrukus išgirsite paukščių balsus.

Ir tikrai! At­ro­­dy­davo, jog ne­­­tru­­kus pasigirsta paukštelių čireni­mas­, senajame ąžuole snapu sukalena gandras. Tas ąžuolas tebestovi ir šiandien.

Didžiausia Snie­­­guolės sva­­jo­nė buvo grą­žin­ti­ Karūžiškei Jurs­­kių dva­­­­sią­. At­­ro­do, kad tai­ pa­vyko.  Moderni da­­­bar­tis čia persipina su anomis dienomis. Se­nieji svir­nai, nudažy­ti­ rus­vai, švyti iš tolo. Viename įsikūrė Snieguolė ir­ Do­mas, kitame įrengtas Jurskių giminės muziejus. Viduje viskas sutvarkyta puikiai: yra vandentiekis, kanalizacija, centrinis šildymas. Ir kartu tai senieji namai, anos epochos kultūros reliktas.

Šeštadienį, minint garbius jubiliejus, susirinkusieji į Karūžiškę neskubėda­mi vaikš­­ti­­nė­­jo po iš­puoselėtą sodybą, o paskui rinkosi prie kareiviškos virtuvės, kuria vaišino Šilalės savanoriai. Du radijo mėgėjai - Albinas Veiverys ir Romas Vilčinskas - atvyko­ iš Marijampolės, būrelis atvažiavo iš Pasvalio, iš A.Jurskio tėviškės. Tarp pasvališkių - Vitalija Pečiulienė, A.Jurskio dukterėčia. Jos tėvas Henrikas Jurskis buvo jaunesnysis Alfonso brolis. Žuvo Karagandos lageriuose. Šeima atsipirko tremtimi į Irkutsko sritį...

- Gimiau ir augau toje pačioje Jurskių sodyboje, kur gimė ir mano dėdė Alfonsas, - „Šilalės artojui“ sakė V.Pečiulienė. - Dabar tos sodybos nebėra, ten stovi koplytstulpis.

A.Jurskio atminimas labiausiai saugomas čia, Ka­rūžiškėje. O tokios šventės,­ kaip ši - dar ir giminės su­sitikimai. Tėvo atminimui­ juos kasmet rengia Snie­guolė. Jos pastangomis tėvo palaikai 2012 m. vasarą perlaidoti Medvėgalio kalno papėdėje. Gyvenęs Lietuvai ir dirbęs dėl Lietuvos pulkininkas leitenantas A.Jurskis bent simboliškai į ją vis tik grįžo...

Petras DARGIS

AUTORIAUS nuotr.

sriubasKarūžiškėje šeštadienį veikė Lietuvos radijo mėgėjų draugijos proginė mėgėjiška radijo stotis

lyradio

akstinaiS. ir D. Akstinai

muziejujeJurskių giminės muziejuje galima sužinoti ir apie Lietuvos radijo įkūrėją

minejimasSusirinkusieji prisiminė Lietuvos radijo įkūrėją ir paminėjo radijo 90-metį

Laumenuose supleškėjo ūkinis pastatas

Vasaros pradžia - itin nerami rajono ugniage­siams. Pastaruoju metu nesiilsinti ugnis didesnių ar smulkesnių bėdų pridaro tai viename, tai kitame rajono gale. Antradienio vakarą didelis gaisras įsiplieskė Didkiemio seniūnijoje esančiame Lau­menų kaime.

Apie 17.50 val. pranešta, jog dega grupei savininkų priklausantis ūkinis pastatas. Į įvykio vietą išsiųstos gausios ugniagesių - gelbėtojų pajėgos. Kol atvyko pagalba, sujungti tvartas, daržinė bei malkinė jau pleškėjo atvira liepsna, stogas buvo visiškai sukritęs. Nors vanduo liepsnoms malšinti buvo imamas iš čia pat esančio tvenkinio, išsaugoti rąstinio pastato nepavyko.

Kartu su sienomis bei stogu supleškėjo ir viduje buvęs turtas: malkos, 3 grandininiai pjūk­lai, guminė valtis su varikliu, naujas ir brangus elektrinis motoroleris, oro kompresorius, kiti daiktai. Gaisro metu nukentėjo ir gyvuliai. Iš pradžių teigta, kad gaisre sudegė kiaulė ir 10 vištų, tačiau vėliau Šilalės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos VPPP viršininkas Ruslanas Pačkovskis patikslino, jog nugaišo 5 vištos, kiaulė ir šuo.

Negana to, ugnis prarijo ir šalia ūkinio pastato stovėjusį automobilį „Fiat Cinquescento“ (1993 m.). Nedaug trūko, kad pavojingos liepsnos būtų persimetusios ir į medinį gyvenamąjį namą. Dėl ko kilo nelaimė, tiriama. Supleškėjęs pastatas priklausė trims šeimininkams.

Birutė PALIAKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

ukinis-pastatassudegusi-masina

 

 

 

Šienapjūtės metu nepražudykime gyvūnų ir jų jauniklių

Šiuo metu jau įsibėgėja šienapjūtė. O žemės ūkio plotuose, dirbamuose laukuose bei pievose vasarą sutinkama daug gyvūnų. Nemaža jų dalis čia gyvena tik šiuo metu, nes atviruose plotuose lengviau išvengti įkyrių kraujasiurbių vabzdžių, gausesnis maisto pasirinkimas. Be to, gyvūnams juose lengviau pastebėti pavojų, todėl stirnos, kiškiai čia veda jauniklius.

Laukuose bei pievose peri kurapkos, griežlės, putpelės, daug žvirblinių paukščių. Pra­sidėjus šienapjūtei, iškyla pavojus šių gyvūnų lizdų bei jų jauniklių saugumui. Kasmet šienapjūtės metu žūva tūkstančiai stirniukų, kiškiukų ir suaugusių kiškių, kurapkų, suardoma daug ant žemės perinčių paukščių lizdų.

Daugelio tokių žūčių galima išvengti, tik reikia pasirinkti teisingą šienavimo būdą. Pradėti pjauti rekomenduo­jama nuo lauko vidurio. Me­džiotojai, žemės plotų savi­ninkai prieš važiuodami į lau­kus, daugelį gyvūnų gali išbaidyti ir vaikščiodami po pievą. Labai efektyvios yra prie šienapjovių įrengtos pačios paprasčiausios atbaidančios priemonės: prieš dalgį per žolę velkamos grandinės, virvės. Atstumas tarp baidymo įrenginio ir šienapjovės dalgio turėtų būti ne mažesnis kaip 2–2,5 metro, kad gyvūnai suspėtų išvengti žūties.

Laukinės gyvūnijos įstatymas įpareigoja asmenis, besiverčiančius ūkine veikla, užtikrinti, jog vykdant ūkinę veiklą nebūtų neigiamo poveikio laukinei gyvūnijai arba jis būtų minimalus. Primename, kad medžioklės plotų vienete rastus per susidūrimą su transporto priemonėmis ar žemės ūkio technika žuvusius medžiojamuosius gyvūnus plotų naudotojui savavališkai pasisavinti draudžiama. Apie sužalotus ar rastus negyvus medžiojamuosius gyvūnus bū­tina pranešti bendruoju pagalbos tel. 112.

Antanas LEŠČAUSKAS

Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Šilalės agentūros vedėjas

Dėl griūvančio pastato - ambicijų kova

Nė viename šalies įstatyme nėra punkto, reikalaujančio teisės aktą taikyti, laikantis žmoniškumo principo. Tačiau jei jį pamirštume ir gyvenime, taptume ne žmonių bendruomene, o vilkų gauja. Naujojo Obelyno kaime gyvenanti buvusi mokytoja Adelė Augustienė sako šventai tikėjusi, kad kam jau kam, o Šilalės me­rui žmogiškumo netrūksta - juk jam rajono gyventojai patikėjo svarbiausią valdžios postą. Bet Jonas Gudauskas laikosi įstatymų, o jie su žmoniškumu, atrodo, kartais net labai prasilenkia.

„Mane pas jus atvarė meras. Ne, ne jis pats, o jo mąstymas“,- Seimo nario Re­mi­gijaus Žemaitaičio priimamajame išpyškino obelyniškė A.Augustienė.

Moteris jau ne kartą buvo atėjusi tartis su Seimo nariu, kaip reikėtų suremontuoti­ griū­vantį administracinį pas­ta­tą Naujajame Obelyne. Pir­masis jo aukštas priklauso savivaldybei ir AB TEO, o antrąjį senais privatizavimo laikais įsigijo A.Augustienė. Planavo, vaikams paaugus, kurti verslą, bet gyvenimas kitaip sudėliojo prioritetus.

„Dabar jau aišku, kad sūnus nieko jame nesiruošia daryti“,- pripažino moteris.

Ji skundėsi negalinti naudotis patalpomis, nes pastato stogas - kiauras kaip rėtis. Adelė įsitikinusi, jog savivaldybė, kuriai priklauso beveik tokia pat pastato dalis, kaip ir jai, stogo dengti nenori.

„Meras reikalauja, kad aš pirmiau sudėčiau langus ir duris. Bet aš nesu kvaila: kam dėti langus, jei per stogą kiaurai bėga? Pirmiausia reikia uždengti stogą“,- tiesdama Seimo nariui Šilalės mero J.Gudausko pasirašytą raštą, aiškino garbaus amžiaus moteris.

Gegužės viduryje meras informavo A.Augustienę, kad savivaldybė jos pastato dalies pirkti neketina ir priminė, jog 2012 metais buvo sudaryta stogo remonto lokalinė sąmata. Suskaičiuota, kad naujas stogas pastatui kainuotų 26 tūkst. 280 litų (7,6 tūkst. eurų).

Pasak Turto valdymo ir ekonomikos skyriaus specialistų, rengusių šį raštą, šitą sumą proporcingai padalijus patalpų savininkams, savivaldybė turėjo skirti 46 proc. stogo remonto išlaidų sąmatinės vertės – 12 tūkst. 088,98 Lt. A.Augustienei atsiųsta­me raš­­te­ informuojama, jog savivaldybė sutiko šiuos pinigus skirti ir primenama, kad moteriai buvo patarta raštu kreiptis į TEO dėl sutikimo atlikti  pastato stogo remontą.

Tačiau buvusi mokytoja sako įtarianti, jog meras meluoja - jokių pinigų savivaldybė, anot jos,  neskyrusi ir stogo remontuoti net nežadėjusi.

„Man atsiuntė tik sąmatą, kurioje buvo nurodyta, kiek pinigų reikia stogui dengti. AB TEO parašė, kad privaloma skelbti viešųjų pirkimų konkursą. Ar tai aš, sena, nukvaršusi, turiu tokius dalykus daryti, kai savivaldybėje sėdi keli šimtai valdininkų? Jei būčiau meras, būčiau tą seną žmogų pasikvietęs ir žmoniškai pasitaręs, kaip tą reikalą sutvarkyti“,- neslėpė nuoskaudos A.Augustienė.

Ji įsitikinusi, kad merui pritrūko žmoniškumo - ji, kaip ir daug kitų šilališkių,  J.Gudaus­ku pasitikėjusi, ­o išrinktas šis atsuko nugarą.

„Anksčiau maniau, kad partija pastatė, tai partijai ir dirba. Bet po tiesioginių merų rinkimų tikėjausi, jog visų žmonių rinktas meras visiems ir dirbs. Tačiau niekas nepasikeitė - ponu buvo, ponu ir liko.

Keturiasdešimt metų vaikučius už rankų vedžiojau, ištisas kartas užauginau. Jei taip valdiškai būčiau dirbusi, kas būtų ačiū pasakęs? Kaip motina kiekvieną globojau, todėl turiu teisę manyti, kad ir meras savo rinkėjus privalo kaip įmanydamas globoti, jiems padėti, o ne raštais atsirašinėti“,- braukė ašaras A.Augustienė.

Buvusios mokytojos grau­­dintasi ne be reikalo: ją skaudina dar ir savivaldybės politikų sprendimas apmokestinti apleistus statinius didesniu nekilnojamojo turto mokesčiu. Moteris tikino, kad jai tai atsieina 50 eurų per mėnesį.

Pavartęs raštus ir pasikalbėjęs su savivaldybės Tur­to valdymo ir ekonomikos sky­riaus specialiste Nijole Maroziene, rengusia atsakymą A.Augustienei, Seimo narys R.Žemaitaitis tik skėstelėjo ran­komis: valdininkai­ įs­ta­tymui nenusižengė. A.Augus­tienė, valdanti 47 dalis pastato, turėtų skelbti viešųjų pirkimų konkursą ir stogui uždengti rasti mažiausią kainą siūlantį rangovą. Nei savivaldybei, valdančiai vos viena dalele mažiau už A.Augustienę, nei AB TEO, atrodo, nerūpi, jog pensininkė, neturinti jokios administravimo patirties, negali užsiregistruoti Viešųjų pirkimų tarnybos elektroninių pirkimų sistemo­je­ ir nesugeba at­lik­ti pirkimo pro­­cedūrų.

Kita vertus, gal­ dėl to ir nerūpi, kad nėra suinteresuotų remontuoti griūvančio pastato? Juk šiaip­­ ar taip, o savivaldybės taryba, apkrovusi dideliais mokesčiais iš pensijos gyvenančią mokytoją, sau jų nepasiskyrė - nors taip pat šeimininkauja apleistame pastate. Bet tai irgi moralės, o ne įstatymų problema. O moralė dabar, deja, menkai konvertuojama valiuta.

A.Augustienė tvirtino per teis­mą reikalausianti, jog savivaldybės administracija kompensuotų jai nuostolius, susidariusius dėl to, kad dėl neuždengto stogo negali nau­dotis savo turtu. Tačiau ir be teismo sprendimo aiš­­ku, kad įveikti savivaldybės jai greičiausiai ne­pa­vyks.

Obelyniškė tikino neturinti pi­nigų pas­tato stogui sutvarkyti, to­dėl negali savo dalies ir parduoti. O siūlyti kam nors tokį apleistą, būtų tolygu atiduoti dykai.

Socialiai pažeidžiamą žmo­gų įstatymais nesunku įsprausti į kampą, ypač, kai valdžia nesuinteresuota jam padėti. Obelyniškiai sako, jog turėtų būti atvirkščiai: apgriuvęs dviaukštis su virš durų jau vešinčiais berželiais anaiptol nepuošia gyvenvietės ir žmonių gerovei negali bū­ti deramai panaudojamas. Privatizacijos laikus daugelis­ jau pamiršo, da­bar nemažai žmonių gailisi kažkada už čekius, pajus ar net grynuosius pinigus prisipirkę nereikalingo turto ir daugelis mielai jo atsikratytų. Bet suprantamas ir jų nenoras patirti nuostolių. Matyt, tai irgi viena iš priežasčių, kodėl mūsų rajone yra tiek daug pamažu dūlėjančių griuvėsių.

Savivaldybės administracijos Turto ir ekonomikos skyriaus duomenimis, Šilalės rajone yra net 67  apleisti, pavojų aplinkiniams keliantys statiniai. Tik 11, tarp jų - ir A.Augustienės valdos Naujajame Obelyne, apmokestinti maksimaliu 3 proc. nekilnojamojo turto vertės mokesčiu, nes įstatymas  suteikia lengvatų žemės ūkio paskirties pastatų savininkams.

Neseniai dėl pačiame gyvenvietės centre griūvančios ir vaizdą darkančios buvusios kolūkio kontoros sukilo jomantiškiai. Tačiau jei keli solidūs ūkininkai – verslininkai nesugeba susitarti ir susitvarkyti griuvėsių, tai ko norėti iš pensininkės?

Įstatymai įstatymais, bet reikalauti, jog eilinis žmogus skelbtų ir vykdytų viešuosius pirkimus, savivaldybei turėtų būti gėda.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

siukslynas

namas

„Omniva“ paštomatas - jau ir Šilalėje

Paštomatai – vis labiau populiarėjantys visą parą veikiantys savitarnos siuntų terminalai. Jais naudojantis galima ir atsisiųsti prekes, ir išsiųsti siuntinius Lietuvoje bei į užsienio šalis.

Šiuo metu „Omniva“ sparčiai plečia paštomatų tinklą. Birželio pabaigoje, įgyvendinus plėtros planus, „Omniva“ paštomatai bus pasiekiami net 41 Lietuvos mieste. Tai leis patogiau siųsti siuntas ir greičiau jas gauti, negaištant laiko eilėse pašte.

Birželio 10 -ąją „Omniva“ savitarnos siuntų terminalas įrengtas Šilalėje, prie prekybos centro „Norfa“ (Nepriklausomybės g. 13A), tad miesto gyventojai jau gali naudotis šia paslauga.

Naudotis paštomatais - patogu ir greita 

Paštomatų paslauga Lietuvoje dar gana nauja, tačiau sparčiai populiarėjanti. Ypatingai jais naudojasi gyventojai, kurie internetu perka mažesnės vertės ar nedidelių išmatavimų daiktus: smulkią buitinę techniką, kosmetiką, avalynę, drabužius.Elektroninių parduotuvių klientai tikisi gauti prekes greitai ir patogiai, vos kelių mygtukų paspaudimu, todėl siuntų savitarna pasinaudoja vis daugiau gyventojų. Jie renkasi šį būdą dar ir dėl to, jog gali atsiimti prekes bet kuriuo metu, visą parą. Be to, čia niekada nebūna eilių. Per „Omniva“ savitarną gyventojai gali siųsti daiktus, telpančius į trijų dydžių spinteles: S, M ir L. Didžiausio siuntinio aukštis gali siekti 64, ilgis – 38, o plotis – 39 centimetrus, t.y. ne mažesnis nei rankinio bagažo matmenis atitinkantis lagaminas.

Siųsti ir atsiimti siuntinį - nesudėtinga 

Išsiųsti siuntinį savitarnos terminalu yra paprasta. Paštomato liečiamajame ekrane reikia pasirinkti šalį ir siuntos dydį: S, M arba L. Po to pasirinkti miestą ir savitarnos siuntų terminalą, iš kurio gavėjas pageidauja atsiimti siuntą, įvesti gavėjo bei savo mobiliojo telefono numerius. Tuomet reikia banko kortele atlikti apmokėjimą. Prie paštomato atsispausdinus siuntos lipduką, jį būtina užklijuoti ant siuntos, šią įdėti į spintelę, uždaryti dureles ir patvirtinti tai ekrane.

Norint atsiimti siuntinį taip pat teks atvykti prie paštomato. Siuntinio gavėjas į mobilųjį telefoną gauna SMS žinutę, kurioje nurodytas spintelės atidarymo kodas. Ekrane palietus mygtuką „Atsiimti siuntą“ ir surinkus nurodytą kodą, spintelės, kurioje įdėtas siuntinys, durelės automatiškai atsidaro. Jeigu už prekę būna nesumokėta, tai galima padaryti savitarnos terminale. 

Ruošiant siuntą, svarbiausia ją supakuoti taip, kad, ją gabenant, niekas nesudužtų, nesulūžtų ir nesusigadintų. Paprastai siunta pakuojama naudojant gofruotą kartoną, kartonines dėžes, burbulinius vokus.

Suntinio numeris nurodomas siuntos kvite, kurį galima atsispausdinti, įdėjus siuntą į spintelę, todėl „Omniva“ interneto svetainėje galima sekti siuntinio buvimo vietą. 

Privalumai - lankstumas ir greitis

Tik „Omniva“ terminaluo­se siun­­­tos yra sau­gomos maksimalų laiką – 7 dienas. Siuntėjas, išvykęs kelioms dienoms, gali būti ramus, kad siunta nebus sugrąžinta siuntėjui ar papildomai apmokestinta dėl ilgesnio saugojimo. Pristačius į gavėjo mieste esantį savitarnos terminalą, siuntėjas ir gavėjas nedelsiant bus informuotas SMS žinute.

Siuntiniai, siunčiami per „Om­niva“ savitarnos terminalus, Lie­tu­voje atgabenami darbo dienomis per PER VIENĄ DARBO DIENĄ (didžiuosiuose miestuose – ir šeštadieniais). Siuntos Latviją pasiekia per 1, o Estiją – per 1-2 darbo dienas. Į kitas užsienio šalis siuntas nugabenti užtrunka iki 8 darbo dienų. Gyventojai per terminalą gali išsiųsti siuntinį per 1-2 minutes, o pasiimti - per mažiau nei pusę minutės. Didžiausias „Omniva“ siuntinio svoris – 30 kilogramų. Tiek gali sverti bet kurio dydžio – S, M arba L – siunta, o jos siuntimo kaina priklausys tik nuo pasirinkto siuntos dydžio. Tai ypač aktualu užsienyje gyvenantiems, studentams bei jų tėvams, taip pat iš Lietuvos emigravusių piliečių artimiesiems, kurie siunčia didesnio svorio siuntas.

Visas bendrovės skelbiamas akcijas bei nuolaidas galima rasti „Omniva“ puslapyje www.omniva.lt. Taip pat apie tai informuojama „Omniva Lietuva“ puslapyje „Facebook“ tinkle. Tame pačiame internetiniame puslapyje yra nurodyti veikiančių paštomatų adresai visuose Lietuvos miestuose ir kitose Baltijos šalyse bei siuntų pristatymo ir jų išėmimo tvarkaraštis. 

Aldona BIELICIENĖ 

Algimanto AMBROZOS nuotr.

(Užs. Nr. 88)

Pasaulyje pripažintas Šventojo Rašto žinovas užaugo mūsų krašte

1941 metų birželio 14-ąją iš Lietuvos į Si­birą iškeliavo pirmieji ešelonai su tremtiniais. Tarp jų daugiausiai buvo politinio, karinio ir ūkinio Lietuvos elito atstovų. Nuo tų skaudžių okupantų nusikaltimų mūsų tautai prabėgo 75-eri metai. Šiandien stabtelėkime bei prisiminkime tuos, kurie įvairiais būdais kovojo su okupacine valdžia. Vienas iš jų – Antanas Leonardas Rubšys, Popiežiaus rūmų prelatas, visame pasaulyje pripažintas Šventojo Rašto vertėjas.

1939-aisiais į Lietuvą buvo įvedami Sovietų sąjungos daliniai, 1940 m. šalis okupuota. Tuo laiku Šilalės apylinkėse intensyviai steigėsi su pogrindine veikla susiję būreliai. 1940-1941 m. Šilalės gimnazijoje buvo pastebimos antitarybinės nuotaikos, miestelyje ant telefono ir elektros stulpų pasirodydavo ranka rašytų proklamacijų. Tai, jog prie šito aktyviai prisidėjo ir A.Rubšys, patvirtina ir mokytojas Kazimieras Šetkus. Pasak jo, maždaug apie 1940 m. ar 1941 m. gimnazistai A.Rubšys bei Stasys Žilys paprašė jo iš sėtinio išdrožti nedideles raides, ku­rias padažius rašalu, buvo galima spausdinti tekstą. Ką jaunuoliai spausdino, jis nežinojęs – gimnazistai nieko nepasakoję. Tačiau enkave­distai greitai išsiaiškino šių proklamacijų autorius. 1941-ųjų pavasarį grupė Ši­la­lės gimnazistų, tarp jų - ir A.Rubšys, buvo areštuoti bei įkalinti vadinamoje „šuberti­nėje“, Tauragės saugume. Ir tik laimingo atsitiktinumo dė­ka Antanui pavyko iš ten ištrūkti gyvam.

Apie savo pogrindinę veik­lą jis pasakojo: ,,Besimokant teko išgyventi net dvi okupa­cijas – rusų ir vo­kiečių. Ir prieš abi kovojome, t.y. veikė pogrindinės gimnazistų or­ganizacijos, ku­rių branduolį daž­nai sudary­da­vo apie tris moksleivius. Mes platindavome spaudą, rašydavome atsišaukimus, būdavome partizanų ryšininkai“. 

Po kelių dešimtmečių jis rašė: „Tada mokykloje buvome svetimųjų gundomi palikti savo tautinę bei religinę praeitį kaip atgyveną ir kurti naują ateitį su naujo žmogaus tipu“.

1943-iaisiais A.Rubšys, baigęs gimnaziją, įstojo į Telšių kunigų seminariją. Toks jo sprendimas artimuosius labai nustebino, nes Antanas buvo pasaulietiškas, bend­raujantis, mėgo pasilinksmin­ti, tiesa, alkoholio nevartojo. Ir nors visa šeima buvo nustebinta šitokiu sprendimu, tėvai džiaugėsi, jog sūnus no­ri tapti kunigu.

Antano sesuo Teresė Rub­šytė-Ūksienė yra sakiusi, kad gamta Antaną apdovanojo ne­eiliniais gabumais. Jis ypač domėjosi egzotiškomis Ar­ti­­mųjų Rytų šalimis bei svajojo kada nors jas pamatyti, be atvangos žaidė krepšinį, mokėjo net penkias užsienio kalbas.

Studijuodamas Telšių kuni­gų seminarijoje, Antanas pra­dėjo gilintis į Šv. Raštą: „Šven­tasis Raštas mane masino, o juo besidomintys profesoriai mane domino“.

Vasaros atostogų metu jaunasis klierikas tapdavo vaikų traukos centru: padėdavo jiems pasiruošti Pirmajai komunijai, mokydavo poterių ir katekizmo. Būdamas gabus studentas, A.Rubšys stengėsi ir kaimo vaikams perduoti savo žinias, supažindinti juos su tikėjimo tiesomis. 

1944 m. Žemaitijoje vis dar vyko mūšiai tarp sovietų ir vokiečių armijų. Rudenį, karo frontui artėjant prie Du­bysos, tėvas išvežė Antaną į Telšių kunigų seminariją tęsti mokslų. Po vasaros atostogų sugrįžus į Telšius, artėjant frontui, klierikams buvo pasiūly­ta per­­sikelti į Vo­kietiją, į Ei­chs­tato aukštąją teolo­gijos-fi­lo­sofijos mo­kyklą. A.Rub­­šiui te­ko pėsčiomis žings­niuoti iki Kre­­tingos, iš ten traukiniu ant platformos keliauti iki Ka­ra­­liaučiaus.

Elena Zi­vi­­čiū­tė-Dar­gie­nė, A.Rub­­šio draugė, pasa­kojo, kad 1944-ųjų rugsėjo pabaigoje, prieš keliantis per Ne­muną, jį kankino abejonės. Tada Antanas, pasak jos, atvertęs Bibliją ir pirštu dūręs į ją. Ten buvo parašyta: „Eik toliau pasirinktu keliu“. Tuo viskas ir pasakyta. A.Rubšio kelionė į Vokietiją truko dvi savaites...

Kaip itin gabus studentas, 1945 m. jis buvo pasiųs­tas į Romos popiežiškąjį Griga­­liaus universitetą gilintis į bib­lines studijas. 1948-ųjų gruodžio 18 d. Romoje A.Rubšys įšventintas kunigu. 

Pokario Roma mažai ką ga­lėjo pasiūlyti jaunam moks­lininkui, todėl 1951 m. rudenį Antanas išplaukė į Ame­riką. San Diego Nekaltojo Pra­si­dė­­­­jimo kunigų seminarijoje kun. A.Rubšys metus dėstė Šv. Raš­tą. 1958-aisiais jis buvo pakviestas į Manhattano kolegiją Niujorke, kur dirbo net 30 metų.

Nepamiršo prelatas A.Rub­šys ir Lietuvos. Bičiulio arkivyskupo Audrio Juozo Bač­kio kvietimu, 1994–2002 m. Šv. Rašto disciplinas jis dėstė Vil­niaus, Telšių kunigų semi­narijose, Vytauto Di­džiojo uni­versitete Kaune.

1994-aisiais popiežius Jo­nas Paulius II kun. A.Rubšiui su­teikė Popiežiaus rūmų pre­lato titulą, o 1995 m. už Se­nojo Testamento vertimą iš hebrajų, aramėjų ir graikų kalbų bei knygas „Raktas į Se­nąjį Testamentą“ ir „Rak­tas į Naująjį Testamentą“, „Šven­tojo Rašto kraštuose“ jis tapo Lietuvos valstybinės premijos laureatu.

Remiantis dr. Aldonos Vasi­liauskienės surinktais faktais, per beveik 79 savo gyvenimo metus A.Rubšys akademinėms studijoms paskyrė 15 metų, pedagoginiam ir moksliniam darbui – 44 metus. Mirė jis 2002 m. rugpjūčio 27 d. Niujorke. Prelato pa­laikai atvežti į Lietuvą bei palaidoti Laukuvos Šv. Kry­žiaus Atradimo bažnyčios šven­­­toriuje. Jo asmeninis archyvas, vykdant testamente išreikštą valią, perduotas Vy­tauto Didžiojo universiteto Ka­talikų teologijos fakultetui. 

Monika RUPŠYTĖ

Nuotr. iš A.Rubšio sesers T.Ūksienės archyvo

 

Žvejo šventė Šiauduvoje - jau 10-oji

Praėjusį šeštadienį, nuo ankstyvo ryto, Šiauduvoje vyko jubiliejinė – 10-oji Žvejo šventė. Pirmosios orga­nizatorė buvo laisvalaikio salės administratorė Virgi­nija Kniulienė, o visas likusias rengė kaimo bend­ruomenės pirmininkė Sigita Laurinavičienė, įtraukdama savo šei­myną, gimines, artimuosius, draugus bei kaimynus.

„Paramos renginiui kreipiausi į visus verslininkus, čia gyvenančius ar buvusius šiauduviškius“, - prisipažino S.Laurinavičienė.

Išvakarėse aplink tvenki­nį buvo paruoštos vietos žve­jybai. Visos 27 buvo už­imtos vietinių ir iš svetur atvykusių rytinės žūk­lės mėgėjų – šiauduviškių, laukuviškių, šilališkių, atkakusių iš Drobūkščių, net Salantų. Nuo ankstaus ryto pūtęs šiaurys ir įkyrus lietus rodė, kad žvejyba nebus sėkminga. Pirmosiomis minutėmis ant sliekų, kukurūzų bei kitokio jauko gundėsi tik smulkūs ešeriukai. Tvenkinyje kone iki priešpiečių tingiai snaudė lynai, nejudėjo ir lydekos.

Tačiau gobšuolių ir tarp žuvų netrūksta: jau pirmomis žvejybos minutėmis stam­bokas (apie 600 gramų) ly­nas susigundė dešimt­me­­čio žvejo iš Drobūkščių Ta­do Karučio ant kabliuko už­mautu naktiniu slieku ir įkliuvo – buvo ne tik pirmasis solidus laimikis, bet ir pelnė berniukui, iš viso sugavusiam 1,28 kg žuvies, nugalėtojo vardą. Antrąją vietą laimėjo laukuviškis Linas Petrauskas, namo išsivežęs 1,14 kg žuvies. Trečias liko Valentinas Girdauskas iš Šiau­duvos. Neblogai pasi­se­kė ir jauniau­siam žvejui – aš­­tuonmečiui Min­daugui Rim­kui, sugavusiam kilograminį karpį.

O kokia šventė gali apsieiti be lietuviškos „religijos“ – krepšinio? Į kovą dėl stipriausios titulo sto­jo arti trisdešimt koman­dų. Nugalėtojais tapo „Šiau­­du­viš­kiai“, antri liko „Di­gimonai“ nuo Bilionių, tre­ti – taip pat netoli­mi svečiai „Gi­mi­nai­čiai“. Tritaškių me­timo rungtyje nenugalimas bu­vo Artūras Pū­kelis.

Anksčiau popu­liarią virvės trau­­kimo rungtį pakei­tė traktoriaus tempimo koman­di­nės bei individua­lios varžy­bos. 18 metrų traukiant beveik 6 tonas sveriantį traktorių, stip­riausia pripažinta komanda „Jėga“. Jiems visai nedaug nusileido „Valtra“, trečiąją vietą užėmė „Nežinomi“. Indi­vi­dualioje traktoriaus tempimo rungtyje stip­riausias buvo šiauduviškis Vytautas Gudauskas. Nuo jo nedaug atsiliko Aivaras Virbašius iš Laukuvos, trečias liko klaipėdiškis Džiugas Jucius.

Šventės dalyvių pasveikinti užsuko būrelis rajono baikerių, žmonės į taktą lingavo grupės „Nerija“ atstovui, plojo Irmai Jurgelevičiūtei bei Mino. Vaikai išsimaudė putose, prisirinko iš lėktuvo išmestų saldumynų. O prigaudžius žuvies, kaip neišvirsi žuvienės ant laužo? Dvi komandos varžėsi, kieno virėjai yra geresni. Nugalėjo tie, kam pavyko pasrėbti iš abiejų puodų. 

Šiauduviškiai juokėsi, jog Žvejo šventė gyvenvietėje tampa tarsi savotiški atlaidai. Į tėviškę būtent tomis dienomis aplankyti artimųjų sugrįžta vaikai, atostogų parvyksta už­darbiaujantieji užsienyje.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

 

Semia saujomis iš kitų metų biudžeto

Biudžetiniai metai dar neįpusėjo, o mūsų rajono politikai jau įkišo ranką į ateinančių metų piniginę. Nors dar neaišku, kiek 2017-aisiais joje bus lėšų, savivaldybės taryba ryžosi leisti tiesti kelius, įrenginėti gatvių apšvietimą bei atlikti kitus darbus būsimo biudžeto lėšomis.

Šių metų rajono biudžete - beveik 26 mln. eurų. Atrodo, suma - ne tokia ir maža, bet savivaldybės biudžetinių įstaigų darbuotojams atlyginimų fondas suplanuotas vos dešimčiai mėnesių, nors administracijos direktorius nuolat pabrėžia, jog būtiniausiems poreikiams lėšų netrūksta.

Tikrai kartais atrodo, jog yra ir atliekamų pinigų - kone kiekviename Finansų, investicijų ir verslo komiteto posėdyje šventėms bei renginiams paskirstomos gana nemažos sumos. Štai gegužę politikai nepagailėjo 600 Eur Girdiškės kaimo bendruomenei ir tiek pat - Upynos seniūnijai, miestelio jubiliejaus šventei.

Tie patys tarybos nariai gegužės pabaigoje lengva ran­ka įsipareigojo sumokėti ne tokias jau ir mažas sumas už kelių tiesimą bei gatvių apšvietimą iš kitų metų biudžeto. Savivaldybės politikus galima suprasti: artėja Seimo rinkimai, rudenį visoms partijoms norėsis pasigirti, kiek gerų darbų rajonui atliko. O keliai bei apšvietimas gyventojams yra patys būtiniausi dalykai - niekas nenori klampoti per purvynus, kratytis per duobes ir gūžinėti patamsiais.

Todėl Šilalės savivaldybės taryba gegužės pabaigoje pri­ėmė net du sprendimus atlikti darbus kitų metų rajono biudžeto sąskaita. Pasak Investicijų ir statybos skyriaus vedėjo Fausto Sragausko, kad iš Kelių plėtros ir priežiūros programos lėšų kaimo keliams tiesti šiais metais pritrūks, tapo aišku dar tuomet, kai jos tik buvo skirstomos. Taip ir įvyko - šešioms gatvėms rekonst­ruoti pinigų teko ieškoti iš kitų metų biudžeto. Jų bend­ra sąmatinė vertė siekė net 600 tūkst. Eur. Ir nors įvykus kelių tiesimo darbų konkursams suma sumažėjo iki 460 tūkst. Eur, šiemet tam rajono biudžete tebuvo skirta tik 228 tūkst. Eur. O kol taryba neduoda leidimo apmokėti iš kitų metų biudžeto, savivaldybės administracija negali sudaryti rangos darbų sutarčių su konkursus laimėjusiomis įmonėmis.

Investicijų ir statybos skyriaus vedėjas politikams aiškino, jog iš ateinančių metų Kelių priežiūros ir plėtros programos už šiais metais atliktus darbus reikės ne taip jau ir daug - 198,9 tūkst. Eur. Mat dalį Stungaičių kaimo Malūno gatvės remonto išlaidų apsiėmė padengti vėjo jėgainių parką eksploatuojanti UAB „Šilalės vėjo elektra“. Pa­sak F.Sragausko, šiemet energetikai pasižadėjo prisidėti 25 tūkst. Eur, o ateinančiais metais kelio remontui planuoja skirti dar 10 tūkst. Eur.

Už Malūno gatvės remontą Stungaičiuose iš kitų metų biudžeto bus sumokėta beveik 40 tūkst. Eur, o daugiau­siai lėšų - beveik 85 tūkst. Eur - šiemet pritrūks Pa­jū­ralio kaimo Liubarto gatvės kapitaliniam remontui. Te­ne­nių Nepriklausomybės gatvės ša­­li­gatviams nutiesti trūksta beveik 21 tūkst. Eur.

Daugiau darbų nei turima lėšų suplanuota ir Šilalėje. Pavyzdžiui, Ąžuolo gatvės kapitaliniam remontui iš kitų metų biudžeto bus paimta virš 30 tūkst. Eur, Orvydų gat­vei - 23,6 tūkst. Eur.

Iš viso šiemet Šilalės savivaldybė iš Kelių plėtros ir priežiūros programos gavo kone 1 mln. 210 tūkst. Eur. Bene pusė šių pinigų buvo skirta kapitalui formuoti - gat­vėms ir keliams projektuoti bei remontuoti ir eismo saugumo priemonėms diegti.

Iki kitų metų liepos 1 d. savivaldybės taryba nusprendė atsiskaityti už darbus, finansuojamus iš rajono biudžeto, iš Miesto ir gyvenviečių priežiūros bei plėtros programos. Politikai net neabejojo, kad šiemet vargu ar pavyks rasti papildomus 58 tūkst. Eur.

Didžioji dalis lėšų bus skirta apšvietimo tinklo rekonst­rukcijai. Akcinei bendrovei „Eso“ mieste bei gyvenvietėse atliekant elektros tiekimo linijų rekonstrukciją, savivaldybei būtų naudinga kartu atnaujinti ir gatvių apšvietimo linijas. Deja, atrodo, savivaldybė „Eso“ planais nesidomi ir  tokiems „neplanuotiems“ darbams pinigų niekada nenumato.

Šiemet „Eso“ Šilalėje rekonstruoja Ateities bei Pievų gatvių elektros linijas - tiesia požeminius kabelius, todėl miesto seniūnas susirūpino, jog kartu reikėtų nutiesti ir gatvių apšvietimo kabelius. Tam iš savivaldybės biudžeto prašoma 15 tūkst. Eur. 

Dar 8 tūkst. Eur Alfonsas Paulikas norėtų gauti Kvė­dar­nos bei Sodų gatvių apšvietimui atnaujinti - be požeminių kabelių nutiesimo, čia būtina ir perkelti šviestuvus ant naujų stovų. Seniūnas tikisi, kad tam lėšų savivaldybės administracija galėtų rasti dar šių metų biudžete. 

Košių ir Antininkų kaimų gyventojai susirūpino per abu kaimus einančios Kražių gat­vės apšvietimu bei paprašė savivaldybės pratęsti apšvietimo liniją iki kaimų pabaigos. Savivaldybės parengtoje sąmatoje numatyta įrengti devynis papildomus šviestuvus, tad, preliminariais skaičiavimais, papildomas apšvietimas kainuotų iki 4,9 tūkst. Eur.

Iš ateinančių metų biudže­to savivaldybės taryba nu­sprendė tvarkyti ir Kal­ti­nė­nų bei Pajūrio  kapines. Kal­tinėnuose būtinas ne tik apšvietimas, bet ir vandentie­kis - tam savivaldybė nusiteikusi skirti net daugiau kaip 15 tūkst. Eur. Pajūrio kapinėse gyventojus piktina neprižiūrimi takai - palijus net pagrindiniu tenka klampoti per žvirgždą. Savivaldybės ad­ministracijos direktoriaus Raimundo Vaitiekaus nuomone, reikėtų tvarkyti ir tako atšakas. Bet iš kur tam paimti pinigų, jis nežino, todėl 15 tūkst. Eur pagrindinio tako rekonstrukcijai norėtų gauti iš kitų metų biudžeto arba kitų finansavimo šaltinių.

Tarybos posėdyje dalyva­vusi Vyriausybės atstovė Tau­ragės apskrityje Irena Rič­ku­vienė klausė, kas galėtų būti tie „kiti šaltiniai“. Ir išgirdo, kad savivaldybės planuose yra dar viena paskola. Kol kas neprašoma leidimo ją imti, tačiau tai nereiškia, jog šiemet ar kitais metais pavyks išgyventi iš surenkamų mokesčių bei valstybės biudžeto dotacijos. Visiems aišku, kad ir vienas, ir kitas pajamų šaltinis greitai išsenka. 

Daiva BARTKIENĖ

A.AMBROZOS nuotr.

 

 

 

Prenumeruoti šį RSS naujienų kanalą