Redakcija

Istorijos dramas išgyvenęs sietynas atgims naujame Muzikinio teatro pastate

Belaukiant iškilmingo naujausio šalyje Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro atidarymo savo grožiu rūpinasi ne tik gala koncerte balandžio 20 d. pasirodysiantys atlikėjai. Viešumui bei spindesiui rampų šviesoje ruošiasi ir naujai atgimęs fojė esantis Muzikinio teatro sietynas, sukurtas žinomo lietuvių juvelyro, metalo dailininko Kazimiero Simanonio.

Reveransas istorijai

Interjero projekto autorius, dizaineris Marius Mateika sako, kad pats įspūdingiausias Muzikinio teatro akcentas, kurį pavyko išsaugoti iš senojo teatro, yra originalus sietynas. Naujame pastate jis bus pateiktas moderniai, priderintas prie interjero. „Tai mūsų reveransas tam, kas buvo. Lygiai kaip pastato eksterjere lengvai matoma senoji ir atpažįstama naujoji pastato dalis. Teatro vidaus interjere stengėmės ne tik kurti, bet ir išsaugoti. Juk Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras – ne naujas, o turintis gilią istoriją, patyręs įvairiausių dramų, išgyvenęs sudėtingų laikotarpių. Tą norime atspindėti ir interjere“, – pabrėžia dizaineris.

Teatro hole, anot M. Mateikos, turėtumėte pasijusti lyg šventovėje: „Tik įžengęs į bažnyčią žmogus pasijunta patekęs į sakralią erdvę. Taip pat ir teatre jis turi aiškiai suvokti, kad yra ne namie, ne kavinėje, pajusti, kad pateko į erdvę, kurioje netrukus vyks drama, reikšmingi įvykiai... Man buvo svarbu, kad teatro erdvė savo išskirtinumu neišgąsdintų žiūrovo, kad čia jis jaustųsi jaukiai“.

Prieš daugiau nei trisdešimt metų Kazimiero Simanonio sukurtas unikalus sietynas žiūrovus pasitiks atsinaujinęs: jei seniau jis kabojo antro aukšto aikštelėje, dabar spindės publikai atsiverdamas per tris aukštus. Jo grožiui atskleisti suteikta daugiau erdvės!

Vienas išskirtiniausių naujojo teatro vidaus patalpų akcentų – per tris aukštus kylantis holas, į kurį žiūrovai galės patekti kopdami į viršų bangos formos laiptais.

Aukščiausios prabos kūrėjas

Senąjį teatrą ir čia vykusius amžinybės alsavimo reginius menantis sietynas restauruotas, atkurtos trūkstamos dalys. Šį atgimimą norės išvysti ir jo kūrėjas – vienas iškiliausių Lietuvos juvelyrikos ir interjerinės metalo plastikos menininkų, daugelio sričių novatorius ir lyderis Kazimieras Simanonis (g.1937). Kūrybos kelią jis pradėjo septintame dešimtmetyje, kai metalo menas Lietuvoje žengė pirmuosius žingsnius. Šis neeilinių gabumų dailininkas padėjo pagrindus šiuolaikinei Lietuvos juvelyrikos tradicijai, skatino jos modernėjimo ir tarptautinės integracijos raidą.

Būtent K. Simanonis Lietuvos juvelyrikos mene įtvirtino aukštus profesinio meistriškumo reikalavimus, ėmė naudoti klasikines, primirštas technikas, tauriuosius metalus, brangius bei pusbrangius akmenis. Juvelyriniams dirbiniams jis suteikė išskirtinio aksesuaro, prabangaus dirbinio statusą ir atvėrė naują kūrybinės raiškos etapą. K. Simanonio dirbiniuose susijungė barokinis puošnumas, gamtos formų vitališkumas ir modernios, tapybiškos plastikos raiška. Iki šiol jis yra vienas iš nedaugelio metalo menininkų, galinčių laisvai improvizuoti sudėtingomis, daug išmanymo reikalaujančiomis technologijomis, išgaudamas netikėtas formų slinktis ir subtilius pulsuojančio bei žėrinčio metalo efektus. Ryškų pėdsaką dailininkas paliko ir kurdamas gintaro papuošalus – jis atskleidė naujas, iki tol juvelyrikoje nepanaudotas natūralaus gintaro plastines savybes, reabilitavo gintaro dirbinių meninį įvaizdį.

Nuo XX a. 6 dešimtmečio Lietuvos interjerų puošyboje ėmė plisti metalo plastika – kalti, lieti, lankstyti geležies ir kitų metalų kūriniai. Dailininkas K. Simanonis sukūrė daug dekoratyvinių metalo dirbinių interjerams: dekoratyvinių pertvarų, pano, šviestuvų garsiems ano meto interjerams. Tarp menininko kūrinių sietynai Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos Kolonų salėje (1976), šiuo metu uždarytuose Vilniaus kultūros, pramogų ir sporto rūmuose (1982). Jo sukurti paauksuoti šviestuvai, fasado detalės ir valstybės herbas puošia Lietuvos prezidentūros rūmus. Viešbutyje „Auska“ Palangoje išlikusi unikali šviestuvų kompozicija (1979), nušviečianti Lietuvos žemėlapio formos baseiną su šildomu jūros vandeniu.

Autoriaus darbai plačiai pasklidę po pasaulį. 1986 m. popiežiui Jonui Pauliui II viešint Lenkijoje, jam buvo įteikta juvelyro sukurta paauksuota, gintaru išpuošta šv. Mišių taurė. 1972 m. 37-ojo JAV prezidento Richardo Niksono žmonai buvo įteikta K. Simanonio pagaminta paauksuota segė su gintarais, o jo sidabro vėrinys su gintaru papildė Danijos karalienės Margaretės II papuošalų kolekciją.

KVMT inform.

Pirmą kartą Lietuvos kino teatruose dokumentinis filmas apie Prezidentą Valdą Adamkų: pamatykite filmo anonsą

Žmogus legenda. Nepriklausomos Lietuvos kūrėjas. Laisvės ir vakarietiškų vertybių simbolis. Egzistuoja daugybė žodžių, frazių ir sakinių, kuriais būtų galima apibūdinti dvi kadencijas kartu su Lietuva žygiavusį Prezidentą V. Adamkų.

„Ne valdyti, o tarnauti, padėti ir, žinoma, spręsti“, ištaria Prezidentas V. Admkus Daivos Žeimytės-Bilienės, režisierės Giedrės Genevičiūtės ir Arūno Valinsko dokumentiniame filme „Prezidentas”. Tai pirmasis dokumentinis filmas apie Prezidentą V. Adamkų, kuris šalies kino teatruose bus pradedamas rodyti balandžio 12 d.

Dokumentinio filmo idėja dar 2018 m. kilo žurnalistei D. Žeimytei-Bilienei  ir televizijos laidų prodiuseriui A. Valinskui. 2019-aisiais su Prezidentu V. Adamkumi buvo parengtas viso gyvenimo interviu, visapusiškai atskleidęs jo asmenybę ir požiūrį į daugybę jo gyvenimą lydėjusių istorinių įvykių.

Viena iš filmo kūrėjų D. Žeimytė-Bilienė neabejoja, kad Prezidento V. Adamkaus istorinis indėlis Lietuvoje yra milžiniškas. Tai, kad jis iki šiol yra palankiausiai visuomenėje vertinamas politikas, parodo, jog tauta jo indėlį labai gerai suvokia.

„Prezidentą V. Adamkų pavadinčiau iškiliausia Lietuvos istorine asmenybe po Nepriklausomybės atgavimo. Jis ėmėsi iniciatyvos kurti naują valstybę labai reikalingu mums metu. Lietuva išgyveno virsmo laikotarpį, ir tiesą sakant, neįsivaizduoju, kur ir kokie būtume buvę, jeigu nebūtume turėję tokių plačių, vertybiškai stiprių, į vakarietišką visuomenę orientuotų pažiūrų žmogaus Lietuvos Respublikos Prezidento poste. V. Adamkaus laisvės suvokimas, jo kontaktai, gebėjimas laviruoti net ir labai sudėtingose situacijoje, gebėjimas pamatyti kiekvieną žmogų kaip individą, su savo baimėmis ir poreikiais, padėjo pamatus visuomenei, kokia šiandien esame”,teigia D. Žeimytė-Bilienė.

Dar sovietų sąjungoje gimusiai ir iki pilnametystės tais laikais augusiai filmo režisierei G. Genevičiūtei Prezidentas V. Adamkus visada buvo žmogus – laisvės simbolis.

„Esu jam dėkinga už tokią Lietuvą, kurioje gyvename šiandien. Būtent V. Adamkaus prezidentavimo metais įstojome į NATO ir pasiruošėme narystei Europos Sąjungoje. Net baisu pagalvoti, kaip gyventume dabar, jeigu tą dieną būtume pasirinkę kitaip. Prezidento erudicija, pagarba žmonėms, meilė savo žmonai mums, sovietmečio metais nupilkėjusiems, atrodė kaip kino filmas”,sako ji ir priduria V. Adamkaus negalinti atsieti nuo ponios Almos Adamkienės. Jų meilė, abipusė pagarba suteikė viltį, skatino mokytis gyventi oriai.

G. Genevičiūtė pasakoja, kad filmo gimimo istorija jai, vienai iš filmo režisierių, buvusi sudėtinga – šįkart darbus teko pradėti iš kito galo: „Kolegė D. Žeimytė-Bilienė, su A. Valinsku dar 2019 m. pakalbinusi Prezidentą V. Adamkų, beveik prieš metus paprašė sukurti filmą, kaip sako kūrybininkai,  iš „žalios” medžiagos. Tada ir prasidėjo ilgoji kelionė filmo link: gilinomės į medžiagą, ieškojome archyvų bei faktų, dėliojome vaizdus, kūrėme nuotaiką ir filmo ritmą. Visa tai turėjo padėti papasakoti Prezidento gyvenimo istoriją”.

Filmo režisierė sako, kad sunkiausia buvo nuspręsti, ko atsisakyti – kiekvienas Prezidento V. Adamkaus žodis yra prasmingas ir įdomus. Daug kartų klausant net keturių valandų jo interviu, kilo filmo idėja – pirmiausia atskleisti jautrią, žmones ir Lietuvą mylinčio Prezidento asmenybę, o tik tada parodyti politiką. Tam itin padėjo ir filmo kompozitoriaus Gedimino Zujaus muzika.

Pasakodamas savo istoriją filme, Prezidentas V. Adamkus netikėtai sau pačiam randa atsakymus į visą gyvenimą lydėjusius klausimus: kodėl šeimos meilės vaikystėje stokojęs, jis gebėjo būti švelnus ir dėmesingas gyvenimo kelyje sutiktiems žmonėms? Kodėl taip myli žmones? Ką jam reiškia meilė – jo Lietuvai ir jo Almai?

Filmo kūrėjai neabejoja, kad žiūrovams netikėta pasirodys ne tik V. Adamkaus žmogiškoji pusė, bet ir jo gebėjimas gudriai, bet diplomatiškai laviruoti sudėtingose politinėse ir geopolitinėse situacijoje. Prezidentas filme pasakoja, kokiais būdais jam pavyko gauti leidimą sovietmečiu atvykti į Lietuvą ir dėl ko jo atsiprašė buvusi Vokietijos kanclerė Angela Merkel.

„Šio filmo idėja – gyvoji istorija. Tai filmas – tam tikros epochos atspindys jos amžininko akimis. Mums norėjosi atskleisti ne tik svarbios Lietuvai asmenybės gyvenimo detales, atvaizduoti jo portretą, bet ir priminti svarbius istorinius įvykius, kurie padarė didelę įtaką Lietuvos valstybės kūrimuisi. V. Adamkaus asmeninė istorija smarkiai persipynusi su Lietuvos istorija, jis buvo svarbių Lietuvai procesų dalyvis, jo vertybiniai pasirinkimai aktualūs iki šiol”,įsitikinusi žurnalistė D. Žeimytė-Bilienė.

Filmo kūrėjos vienu balsu sutaria, jog V. Admakus yra stipriai įkvepianti asmenybė, o filmo kūrimas joms pateikė vertingų pamokų.

„Viena svarbiausių – išlaikyti savo vertybes, neišduoti idealų, kad gyvenimo pabaigoje, lygiai kaip ir Prezidentas V. Adamkus, galėčiau pasakyti: „Nugyvenau ilgą, įdomų gyvenimą ir šiandien neturiu niekieno atsiprašyti”, – teigia G. Genevičiūtė.

„Žmogiškumas. Tokia yra mano iš Prezidento gauta pamoka. Matyti ir girdėti kiekvieną žmogų, kad ir koks jis būtų. Tai itin stipri Prezidento savybė”,sako D. Žeimytė-Bilienė.

Dokumentinis filmas „Prezidentas“ Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Gargždų, Utenos, Ukmergės ir Varėnos kino teatruose – nuo balandžio 12 d.

Filmo anonsą rasite čia:

https://youtu.be/Xf45gbZ1NzE

Anonso failas:

https://we.tl/t-WwXpIaHqhY

Laisvė RADZEVIČIENĖ  

Upynos krašto istorijos ir kultūros sergėtojai

Kovo 11-osios – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos – proga­ Upynos krašto žmonės kasmet susirenka pagerbti jam nusipelniusius­ žmones. Komisija, kuriai vadovauja Upynos seniūnijos seniūnas Kęstutis Ačas, išrenka laureatus, savo darbais, idėjomis garsinančius mūsų kraštą.   

Laureatais jau yra tapę šviesaus atminimo obelyniškis medžio meistras, kryždirbys Antanas Rabiza, upyniš­kiai tautodailininkai, kraštotyrininkai, Upy­nos­ etnografijos muziejaus įkūrė­jai Vai­dilutė Jončaitė ir Klemensas Lov­čikas, profesoriai edukologai, kilę iš Pa­tu­lės­­ ir Vytogalos kaimų – Romanas Vasi­liauskas ir Benediktas Šetkus.

Šių metų nominacijos „Upynos krašto istorijos ir kultūros sergėtojas“ laureatais išrinkti broliai Pranciškus, Ro­maldas, Stasys ir a. a. Petras Trijoniai – ansamblio „Jonis“ įkūrėjai bei lietuviškos muzikos puoselėtojai. Jie gimė ir au­go Driežų kaime, o baigę mokslus įsikūrė Šiauliuose.

Po Šv. Mišių Upynos Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje, kurias aukojo klebonas kun. Vidmantas Šidlauskas, kultūros namuose vyko iškilminga ceremonija, seniūnas K. Ačas apdovanojimą įteikė ansamblio vadovui Pranciškui. Laureatas prisiminė, jog groti broliai pradėjo paskatinti muzikalaus tėčio, o pirmoji „koncertų salė“ buvo tėviškės klėtelė. Vėliau muzikavo Obelyno kultūros namuose, mokėsi ir tiesė kelią į didžiąją sceną.

Gražus sutapimas – šiemet ansamb­liui „Jonis“ sukanka 40 metų. Per tą laiką nuveikta daug: su soliniais koncertais pabuvota JAV, Vokietijoje, Suomijoje, Anglijoje, Airijoje, Lenkijoje ir kt., dalyvauta įvairiuose festivaliuose, išleista per 20 audio ir video albumų, sukurta dainų, skirtų gimtinei ir Lietuvai.

Prisiminimais apie brolių vaikystę­ dalijosi jų pirmoji mokytoja Donata Dau­kilienė, sveikino Obelyno bend­ruomenės pirmininkė Silvijana Trijonaitienė, buvę kaimynai, klasiokai.

Pranciškus savo kraštiečiams pado­vanojo ansamblio išleistą vinilinę plokš­telę su autografu ir nuotrauka, kai ansamblyje dar grojo net keturi Trijonių šeimos atstovai.

Gražiausias dainas susirinkusiems sky­rė šeimyniniai kolektyvai: Al­dona Mo­zerienė su dukromis bei anūkėmis, sesuo ir brolis Beatričė ir Robertas Rinkevičiai, Ilona Raudonienė su duk­ra Indre, moterų ansamblis. Anot Pran­ciškaus, iš vaikystės jam liko du svarbiausi dalykai – že­maitiška šnekta ir gimtasis kraštas, tad atliko visiems mums gerai žinomą „Jonio“ dainą „Žemaitija“.

Regina MICKUVIENĖ 

Upynos etnografijos muziejaus muziejininkė 

Nuotr. iš Upynos bendruomenės archyvo

Tradicinis išskirtinių apdovanojimų renginys subūrė bendruomenę

Kovo 7-osios vakarą Šilalės Šv. Pranciš­kaus Asyžiečio baž­ny­čioje surengtas tradicinis Visuomeninio judėjimo „Šilališkiai“ organizuojamas renginys „Metų šilališkis 2023“, skirtas paminėti ypatingų žmonių pasiekimus ir jų įnašą į mūsų bendruomenę bei Šilalės vardo garsinimą.

Visuomeninio judėjimo „Šilališkiai“ pirmininkas Raimundas Vaitiekus džiaugėsi, kad ir šiais metais buvo sulaukta labai daug pasiūlymų su pretendentų pavardėmis įvairioms nominacijoms. Todėl, anot šios gražios idėjos iniciatoriaus, labai smagu, kad nors renginys organizuojamas jau 18-ą kartą, susidomėjimas juo ne tik neslopsta, bet netgi auga, o bendruomenių, pavienių gyventojų aktyvumas tik stiprėja.

Kadangi apdovanojimų ceremonija vyko dviejų pavasario švenčių išvakarėse, „Šilališkių“ pirmininkas pasveikino visas moteris artėjančios Kovo 8-osios proga,­ taip pat visus kvietė švęsti Kovo 11-ąją – džiaugtis ir didžiuotis tuo, kad esame laisva tauta, gyvename neprik­lausomoje, saugioje šalyje.

Renginio metu nominantus bei ap­do­vanojimų vakaro dalyvius sveikino­ Ši­­lalės rajono savivaldybės vicemeras Ig­nas Gužauskis, šventės dalyviai galė­jo pasimėgauti abejingų nepalikusiu vo­­kalinio ansamblio „Aitra“ koncertu.

Šiemet „Metų šilališkio“ nominacijos įteiktos penkiems labiausiai išsiskyrusiems savo darbais, idėjomis, pasišventimu profesijai pretendentams. 

Nominaciją „Pasišventimas profesi­jai 2023“ pelnė Pajūrio Stanislovo Bir­žiškio gimnazijos socialinė pedagogė Jurgita Rumšienė, kuri apdovanota už projektų rengimą, stovyklų organizavimą, bendruomenės pilietiškumo ir sveiko gyvenimo būdo skatinimą.

Dar viena tokia pat nominacija įteikta  Kvėdarnos darželio „Saulutė“ direktoriui Valdui Urniežiui – už nuoširdų ir atsakingą darbą bei profesionalią vadybinę veiklą.

„Metų atradimas 2023“ kategorijoje laurus susišlavė Šilalės Vlado Stat­kevičiaus muziejaus muziejininkė Edita Merkelienė, ne vieną sužavėjusi savo talentu bei sužibėjusi Šilalės muzikinio teatro pastatytoje J. Štrauso operetėje „Šikšnosparnis“, kurioje sukūrė Adelės vaidmenį. 

„Metų moters 2023“ titulas atiteko Ievai Tvaronavičiūtei, mažosios bend­rijos „Septintas kadras“ vadovei, smi­gi­nio klubo „Draugužiai“ narei. Ap­do­vanojimas jai skirtas už smiginio sporte pasiektus reikšmingus rezultatus, Ši­lalės vardo garsinimą.

„Metų šilališkio 2023“ nominacija šiais metais įteikta Aurelijui Pukeliui, Lietuvos 3x3 vyrų krepšinio rinktinės nariui – už puikius rezultatus nacionaliniame bei tarptautiniame 3x3 krepšinyje.

Apdovanojimų vakaras „Metų šilališkis“ dar kartą subūrė bendruomenę ir padovanojo nuostabių akimirkų ne tik nominantams, bet ir visiems renginio svečiams.

Inesa KOZLOVIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Svarbus gimnazijos laimėjimas

Krašto apsaugos ministerija, skirdama didelį dėmesį pilietinės valios­ ir atsparumo ugdymui per istorijos bei valstybingumo tradicijų puoselėjimą, jau 18-ą kartą organizavo konkursą „Vėliava mokyklai“. 

Konkurso komi­siją sudarė Krašto ap­saugos, Švietimo, mokslo ir sporto mi­nisteri­jų­ bei Lietuvos na­cio­­nalinio mu­zie­jaus atstovai. Pa­sak komisijos pir­mi­ninko, krašto­ apsaugos vi­ce­mi­nistro­ Žil­vino Tom­kaus, šiuo kon­kursu siekiama pa­skatinti mokyklų bend­­­ruomenes, kurios­ aktyviai ugdo vai­­kų bei jau­nimo­ pilietiškumą, visuome­ninį ir pilietinį aktyvumą bei­ skatina šalies istorijos, kultūros ir Lie­tuvos kariuomenės pažinimą.

Šiame konkurse Šilalės Si­mono Gau­dėšiaus gimna­zi­ja,­ nors­ ir nelaimėjo pag­rin­di­nio prizo, drauge­ su kitomis­ penkiomis Lietuvos mo­kyk­lo­mis pelnė specialų ap­do­va­noji­mą už  pilietinę  veiklą, iš­siskiriančią sa­vo kryptingumu bei kūrybiškumu. Kovo pradžioje­ gimnazijos jaunieji šauliai, MEPA ats­to­vai, ateitininkai, aktyvūs savivaldos­ nariai, lydimi mokytojų Val­demaro Vo­ro ir Mindaugo Armono, vyko į Kraš­­to­ apsaugos ministeriją atsiimti ap­do­va­no­jimo.

Pirmiausia susitikome su krašto apsaugos viceministru­ Ž. Tomkumi, dalyvavome pilietiškumo pamokoje, ku­rioje­ akcentuota laisvės, žmonių su­si­telkimo, vienybės­ svarba.­ Gimnazistai turėjo galimybę už­duoti klausimus, su­si­jusius su krašto gynyba, NATO­ veikla,­ dabar vykstančiais konfliktais. Vi­ce­mi­nistras mūsų gimnazistams įteikė simbolinę tūtą, pasidžiaugdamas mokinių bei mokytojų aktyvia pilietine veikla.

Apžiūrėjome Krašto apsau­gos minis­terijos pastatą. Tai buvusio jėzuitų vie­nuoly­no novi­ciato pastatų ansamb­lio,­­ pradėto formuoti dar 1602 m., da­lis.­ 1991-aisiais prieš perduodant­ jį tuo­metiniam­ Krašto apsau­gos departamentui, pastatas buvo labai apleistas ir suniokotas. 1992-aisiais pradė­ti atstatymo bei restauravimo darbai vy­ko iki 2002 m.­

Išskirtinio dėmesio sulaukė­ pi­lie­­tiš­ku­mo­ pamoka „Su­ži­nok, į ku­rį partizaną esi­ panašiausias“. Lektorė akcentavo, kad prieš 75-erius metus būtume išvydę kitokią Lietuvą, kurioje dar buvo toli iki sparčiausio interneto ir stiklinių dangoraižių. Bet jau ta­da turėjome spal­vingą­ visuomenę, kurioje ne visi buvo kariai. Jie buvo tokie pat, kaip mes – galvojantys apie karjerą, gyvenimo planus, įsimylėję, keliaujantys po pasaulį, vegetarai arba ne. Visi skirtingi, bet vienijami meilės Lietuvai. Nepaisant, kad šiandieninė mūsų aplinka skiriasi nuo tos, kurioje gyveno partizanai, jų istorijo­se – daugybė vertingų pamokų apie tapatybę ir tikėjimą.

Mindaugas ARMONAS

Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos istorijos ir pilietiškumo pagrindų mokytojas

Št. srž. A. Čemerkos/KAM nuotr.

 

Kviečia tapybos darbų paroda

Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejus pavasarį pasitinka su nauja kraštietės Vaidos Petraitytės tapybos darbų paroda. 

Vaida gimė Jomantų kaime, baigė dailės-dizaino studijas Šiaulių pedagoginiame universitete. Kūrybos sritys: aliejinė, akrilinė tapyba bei grafikos darbai. 

„Tapyba pradėjau domėtis ga­na anksti. O gabumus turbūt paveldėjau iš savo senelių, kurie turi meno pojūtį. Senelis užsi­ima medžio drožyba,­ mo­čiutė­ mėgsta siuvinėti, megzti“, – pristatė save jaunoji menininkė, šiuo metu dirbanti Ši­lalės Dariaus ir Girėno progimnazijoje mokytojo padėjėja. 

Parodoje eksponuojama 14 pa­veikslų. Juose vaizduojami­ peizažai, portretai, įvairios abst­rakcijos, gamtos fragmen­tai.

Į atidarymą kartu­ su savo mokytoja Gražina Šerpytiene atvyko ir priešmokyklinio ugdymo mokiniai, kurie džiaugėsi­ sukurtais darbais, uždavė jų au­torei įdomių klausimų. Su pirmąja paroda dailininkę pasveikino ir muziejaus direktorius Antanas Ivinskis.

Paroda veiks iki kovo 28 d. 

Edita MERKELIENĖ, 

muziejininkė

Juditos NOREIKIENĖS nuotr.

 

Kelio darkytojo nesutramdo nei kaimynai, nei valdžia

Neūkiškas požiūris yra viena didžiausių blogybių, o žmogus, piktnaudžiaujantis savo valia, tampa bėda ne tik niekuo dėtiems kaimynams, bet ir savivaldybės biudžetui.

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS ir skaitytojo nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 19

Vejoje karaliauja samanos. Ką daryti?

Stipri veja yra linkusi augti, plėstis, todėl ji niekada neužleis vietos sa­ma­noms. Tačiau dažnai nutinka priešingai – samanos karaliauja ten, kur veja yra skurstanti, silpna ir nykstanti. O kadangi gamtoje tuščių vietų ne­būna, samanos bemat užima laisvą vietą.

Sigita VAIČIULYTĖ-SOARES CAMPOS,

botanikos magistrė

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 19

Pašto pertvarkos lazdomis – prieš pačius silpniausius

Turbūt nėra dienos, kad nesulauktume skaitytojų skundų dėl Lietuvos pašto darbo – žmonės piktinasi vėluojančiu laikraščiu, klausia, kodėl pensijos ir kitos socialinės išmokos nešamos kiek­viena atskirai, guodžiasi, jog laiš­kininkai reikalauja perkelti pašto dėžutes, nors jos ir taip kabo kone prie pat gatvės, priekaištauja, kad neįmanoma susisiekti su mobi­liaisiais laiškininkais bei pan.

„Darykite ką nors“, – ir liepia, ir prašo rajono gyventojai.

Tačiau tenka pripažinti, jog „ką nors daryti“ nėra taip paprasta – peršasi išvada, kad valstybės valdomas Lietuvos paštas yra atskira „valstybė“, su kuria bendros kal­bos neranda ne tik Spaudos leidėjų asociacijos, bet ir Seimas bei už įmonės veiklą atsakinga Su­sisiekimo ministerija.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 19

Valdiškas rūpestis nuo nelaimės neapsaugojo

Prieš savaitę į Šilalės ligoninės Priėmimo-skubios pagalbos skyrių buvo atvežtas žmogus pūti pradėjusiomis ga­lūnėmis. Medikų teigimu, nežmoniškus skausmus vyras kentėjo mažiausiai dvi savaites. Šilalės savivaldybės admi­nistracijos direktorius Andrius Jančauskas pripažįsta, jog šiuo atveju savo darbo neatliko Socialinių pas­laugų namų individualios priežiūros darbuotoja, turėjusi rūpintis 65-erių kvėdarniškiu. 

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 19

Prenumeruoti šį RSS naujienų kanalą