„Nekalta“ pramoga gali virsti priklausomybe

Žmones azartiniai lošimai patraukia tuo, jog sukuria sėkmingo ir pelningo gyvenimo iliuziją Nuotr. iš mediakatalogas.lt Žmones azartiniai lošimai patraukia tuo, jog sukuria sėkmingo ir pelningo gyvenimo iliuziją Nuotr. iš mediakatalogas.lt

Greitas gyvenimo tempas, darbas, rūpesčiai, išban­dy­mai ir besikeičiančios aplinkybės neretai įtraukia žmo­nes į rutiną, nuo kurios sunku pabėgti. Vieni atsipalaiduo­ja, skaitydami knygas ar žiūrėdami televizorių, o kiti – lošdami ir visai negalvodami apie galimas pasekmes. 

Psichologas Oleg Mackevič pasakoja apie klastingą priklausomybę nuo azartinių lošimų ir sunkų jos gydymą.  

Vienintelė prekė – „turtingas gyvenimas“

Azartiniai lošimai yra lyg parduotuvė, kurioje vienintelė parduodama prekė – „turtingas gyvenimas“. Šių žaidi­mų istorija skaičiuoja jau tūks­tančius metų. Anuomet bu­vo lošiama retai ir nedidelėmis sumomis, tačiau tikslas toks, kaip ir šiandien, – pramoga, kurianti iliuziją, kad lošiant galima susikurti sėk­mingą bei klestintį gyvenimą.

Pinigų trūkumas, nenuginčijamo lošimo fakto neigimas, nuotaikų kaita, melas ir augančios skolos greitųjų kreditų bendrovėms yra vieni iš pasitaikančių sutrikimo požymių, kuriuos pastebi lošiančiųjų artimieji. 

„Anksčiau artimieji savo jėgomis bandė išgelbėti bėdoje atsidūrusį lošėją ir darė tai dažniausiai norimo rezul­tato nesuteikiančiais ir net ne­tinkamais metodais. Pas­ta­rai­siais metais stebime didesnį vi­suo­menės sąmoningumą, kai prieš savarankišką artimojo gelbėjimą yra konsultuojamasi su specialistais. Pa­tys lošėjai pagalbos ieško jau tuomet, kai nekontroliuojamo lošimo stažas siekia 3–5, o kartais ir 10 metų“, – sako specialistas. 

Priklausomybė nėra išgydoma staiga

Priklausomybės pasekmės gali būti psichologinės, socialinės, biologinės, materialinės – dažniausiai labai stipriai pakeičiančios žmogaus gyvenimą. Neretai lošėjai netenka finansinio pagrindo, praranda draugų bei artimųjų pasitikėjimą, jaučiasi vieniši, nereikalingi, suprastėja jų emocinė ir fizinė būsenos. Užsiimantieji azartiniais žaidimais kenčia nuo įvairių psichosomatinių sutrikimų, gali įsitraukti į alkoholio ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimą, galvoja apie savižudybę ar bando žudytis. 

Svarbu suprasti, kad priklausomybė nėra medicininė prob­lema, kurią galima staiga išgydyti. Tai ilgalaikio gijimo proceso reikalaujantis sutrikimas, kurio metu žmogus susipažįsta su savimi, išsiaiškina savo poreikius, mokosi atpažinti savo jausmus bei emocijas.

Priklausomybei nuo azartinių lošimų, kuri dar kitaip vadinama ludomanija, būdingi atkryčiai. Jų skaičius kiekvienam yra skirtingas. Atkryčiai suke­lia skausmą, priverčia jausti gėdą, savigraužą, savęs menkinimą bei neviltį. Dažniausiai lošiantys asmenys būna įsitempę, suirzę, juos kankina nerimas ir beviltiškumo jausmas, todėl pagerinti emocinę būse­ną siekiama, gaudant savo „do­zę“ jaudulio ir tariamos laimės lošimo metu.

Lošimo neįmanoma „persivalgyti“

Svarbu suvokti, jog priklausomybė nuo lošimų yra kitokia nei priklausomybė nuo alkoholio ar narkotikų, nes nėra jokios išorinės medžiagos, kurią būtų galima „mesti“, kaip narkotines ir psichotropines medžiagas. 

Anot specialisto, noras greitai susitvarkyti su problema priveda prie tokių savigydos priemonių, kurios labiau primena viduramžių raganavimą, o ne gydymą: kodavimai, „užšnabždėtų“ viralų vartojimas, nežinomų „specialistų“ pažadai išgydyti per vieną seansą.  Psichologo O. Mackevič teigimu, su lošimo priklausomybe susitvarko apie 15–20 proc. lošiančiųjų, bet taip yra todėl, kad didžioji dalis daro ne tai, ką rekomenduoja specialistai, o tai, ką nori patys.

Pasitaiko atvejų, kuomet dar nėra susiformavęs priklauso­mas elgesys, ir lošiantieji savo jėgomis įveikia šią priklausomybę bei niekada prie jos negrįžta. Bet tai nulemia lošimo trukmė ir asmeninės žaidėjo savybės. Kuo mažesnis probleminio lošimo stažas, kuo greičiau kreipiamasi pagalbos, tuo lengviau jį įveikti. 

Žmogus – savo gyvenimo „architektas“ 

Lošėjai jaučia didelę kaltę prieš artimuosius, gėdą dėl sa­vo elgesio bei jo padarinių, todėl dažnai jaučiasi skolingi, nori pakeisti požiūrį į save, dėl to ir siekia pasveikti ne dėl savęs, o dėl kito. Lošiančiojo artimieji dažniausiai slepia šeimos problemas nuo aplinkinių, nesidalija savo jausmais. 

„Psichologai yra tik pakeleiviai šioje lošėjo ar jo artimojo gyvenimo atkarpoje, nes savo gyvenimo „architektas“ yra pats žmogus. Kiekvienas iš mūsų turime peržiūrėti savo požiūrį į kitą žmogų, ugdyti savyje empatiją, atjautą, meilę bei rūpintis artimuoju. Tuomet jam nereikės ieškoti paguodos, sle­piantis priklausomybės su­temose“, – sako psichologas O. Mac­­ke­vič.