Užtrukau, kol sugebėjau priimti savo kūną

Ilgą laiką visuomenėje sklandžiusios socialinės nuos­tatos pamažu keičiasi – vis dažniau pabrėžiama, kad ne tik itin lieknas kūnas yra vienintelis grožio etalonas ir ga­li būti mylimas. Be to, garsiau kalbama apie stereotipų keliamą grėsmę ir valgymo sutrikimus, galinčius turėti labai skaudžių psichologinių bei fizinių padarinių. Nusta­tyta, jog kas 62 minutes miršta bent vienas asmuo, ken­čiantis nuo valgymo sutrikimų, o didžiausia rizika kyla paaug­liams ir jaunoms moterims. 

Savo asmenine patirtimi dalijasi du kartus anoreksi­ja sirgusi Adriana Gulbinovič. Kaip pati tikina, ji buvo maiš­tinga paauglė, todėl pagalbos kreipėsi tik tuomet, kai si­tua­cijos nebegalėjo suvaldyti savo jėgomis.

Prasidėjo sulaukus vos 11 metų

Iš Švenčionių rajono Pabra­dės miestelio kilusi A. Gulbi­novič vaikystėje svajojo šokti ir pradėjusi tuo užsiimti 2 klasėje, sėkmingai šoka iki šiol.

„Ne paslaptis, kad visais laikais šokėjas turėjo būti „formoje“. Nors pastaruoju metu šie stereotipai yra sėkmingai išsklaidomi žymių apvalesnių formų šokėjų, anksčiau reikalavimai buvo itin griežti“, – pasakoja mergina.

Jos kelias valgymo sutrikimų link prasidėjo būnant vienuolikos metų, kai prieš kitus bend­raklasius ir vyresniuosius šokėjus jos šokių mokytoja pradėjo neigiamai komentuoti mer­gaitės kūną dėl priaugto svo­rio. 

Galiausiai tyčiotis pradėjo vai­kai – Adriana prisimena vie­ną pirmųjų „juokelių“, kai, per­kant bandelę mokykloje, kitas moksleivis visų akivaizdoje jai išrėžė: „Kaip tu dar drįsti pirkti bandeles? Tu ir taip esi stora karvė!“

„Po šių žodžių ilgai verkiau, o grįžusi namo sulaukiau mamos klausimo, kas nutiko, bet jai taip ir neatsakiau. Po šio atvejo prasidėjo mano badavimai“, – teigia A. Gulbinovič.

Kritinis svoris – 29 kilogramai

Mergina pasakoja, jog visos jos mintys buvo tik apie tai, kaip sulieknėti, nevalgyti ar pa­pildomai pasportuoti, kad tik svoris kuo greičiau sumažė­tų. 

Tėvams pastebėjus krentantį dukros svorį, buvo bandoma priversti mergaitę valgyti. 

„Mama ir tėtis sakydavo, jog nepasitrauks nuo stalo tol, kol aš nepavalgysiu“, – prisimena ji.  

Tėvai daug kartų bandė su ja kalbėti ir net vežti į ligoninę, tačiau ji nieko prie savęs neprisileido ir melavo, kad viskas yra gerai. 

Adriana pripažįsta, jog buvo labai užsispyrusi paauglė: „Mo­kėjau puikiai prieš visus vaidinti, su manimi niekas negalėjo ginčytis. Aš šaukdavau, kad niekur nevažiuosiu, nors tuo metu buvau pasiekusi savo kritinę ribą – būdama 155 cm ūgio svėriau vos 29 kg“.

Praėjus kuriam laikui, mergina pavargo nuo nuolatinės įtampos ir galvojimo apie maistą, todėl išsiilgusi jo, ji tiesiog pamažu pradėjo valgyti, badavimų vis mažėjo.

„Džiaugiuosi, jog grįždama į normalų svorį, tuomet nesusilaukiau jokių komentarų iš aplinkinių. Manau, kad tai man padėjo, nes, priešingu atveju, būčiau toliau save alinusi“, – sako mergina.

Sveikatos problemos – ilgalaikės

Neilgai trukus, vos po kelerių metų, penkiolikmetė A. Gul­­bi­novič, stebėdama lieknesnes ir daugiau vaikinų dėmesio sulaukiančias drauges bei matydama nepaprastai gražių moterų nuotraukas socialiniuose tinkluose, nusprendė vėl pabandyti numesti svorio. 

„Kartu su kitomis merginomis lankiau šokius ir visuomet atkreipdavau dėmesį, kaip gražiai jos atrodo su šokių apranga ir kaip atrodau aš. Maniau, kad jei pavyko pirmą kartą – pavyks ir antrą“, – pasakoja Ad­riana. 

Šįkart ji išbandė viską: pradedant protarpiniu badavimu ir baigiant visišku angliavandenių atsisakymu. Merginos or­ganizmas buvo taip stipriai išvargintas, kad jai dingo mėnesinės. 

„Mano mamai tai prilygo tragedijai, ir tik dabar suprantu, ką ji tuomet išgyveno. Nors ji stengėsi padėti, aš neleidau ir sakiau, kad čia mano gyvenimas“, – atvirauja A. Gulbinovič. 

Sulaukusi šešiolikos, mergina svėrė vos 38 kg. 

„Pamenu, išvydusi šiuos skai­čius, verkiau, negalėdama suvokti, kodėl negaliu būti normali kaip visi, kodėl turiu nuolat galvoti apie tai, kaip atrodau, kiek sveriu ir kiek valgau“, – anuometinę situaciją pri­si­me­na Adriana.

Jai nuolat svaigo galva, trūko energijos, o galų gale prasidėjo kompulsyvūs persivalgymai. 

„Persivalgydavau tiek, jog negalėdavau net kvėpuoti“, – sako mergina. 

Tuomet ji suprato, kad nori tai sustabdyti ir tam reikalinga pagalba.  

„Dabar esu laiminga, nes ma­no gyvenimas pasidarė daug spalvingesnis – esu geros nuotaikos, turiu energijos, nebevengiu draugų, stengiuosi kuo labiau įsiklausyti į savo kūno poreikius ir stebėti savo būseną“, – apie teigiamus pokyčius pasakoja Adriana. 

Šiuo metu mergina ruošiasi artėjančioms psichologijos studijoms ir planuoja užsienyje gilinti žinias apie sveiką ir subalansuotą gyvenimo būdą, mitybą. Ji sako, kad jos gyvenimo misija – padėti kitiems, kenčiantiems nuo valgymo sutrikimų. 

Kūnas simbolizuoja gėdą

Psichologės Monikos Luko­še­vi­čiūtės teigimu, pacientai, kovojantys su valgymo negalavimais, turi daugybę emocinių ir elgesio sutrikimų, tokių, kaip baimė priaugti svorio, nuo­tai­kų kaita, socialinis atsitraukimas ar perteklinis fizinis aktyvumas.

„Greta gali vystytis ir kitos ligos: depresija, nerimo su­tri­­kimai, polinkis į alkoho­lio ar narkotinių medžiagų var­tojimą, gali atsirasti savęs ža­lo­ji­mas, kilti mintys apie sa­vi­žu­dybę“, – sako M. Luko­še­vi­čiū­tė.

Valgymo sutrikimais sergantys pacientai dažnai nurodo savo kūną kaip būdą netiesiogiai išreikšti tai, kas vyksta jų mintyse ir širdyje.

„Tie, kurie save apibrėžia vien išvaizda, tiki, kad bus pa­kankamai geri tik tada, kai jų kūnas bus pakankamai ge­ras. Jie mano, jog, pakeitę iš­vaizdą, gali priversti kitus žmo­nes juos pamėgti. Jie ne­są­moningai įsivaizduoja, kad at­si­kratę „ant­svorio“ atsi­krato nie­ki­nan­­čių savo aspektų. Šie pa­cien­tai naudoja savo kūną, jog iš­reikštų tai, ko jų protas negali. Jų kūnai dažnai yra gė­dos bei pa­že­mi­ni­mo, o ne ma­lo­numo šal­ti­nis“, – teigia psi­cho­logė. 

Pagalba – būtina

Pokalbis su patikimu žmo­gu­mi gali suteikti reikalingą paguodą, para­mą, nors iš pra­džių gali būti jaučiama baimė, pyktis, nerimas ar sumišimas. 

„Visiškai normalu, kad galite nežinoti, ką pasakyti, todėl pir­miausia vertėtų sau atsa­kyti į šiuos klausimus: kada pra­dė­jote galvoti apie svorį, kada pra­­sidėjo kitoks jūsų elgesys, ar pastebėjote poveikį fizi­nei ar emocinei sveikatai, kaip žmonės gali geriausiai jus palaikyti, ar norite, kad jie stebėtų jūsų elgesį, kokius poky­čius norėtumėte padaryti sa­vo gyveni­me, kad įvestumėte svei­ką gy­venimo būdą?“ – pataria psi­cho­logė M. Luko­še­vi­čiū­­tė. 

Ji perspėja, jog artimieji, iš­girdę problemą, gali rea­guoti emocionaliai, parodyti šo­ko reakciją, baimę, pyktį ar nei­gimą. Tačiau svarbu išlikti ramiems, nes tik abipusis darbas leis pažinti problemą ir ją spręsti.

„Kiekviena diskusija su valgymo sutrikimu sergančiu žmo­gumi bus skirtinga. Per­ne­lyg didelis atkaklumas gali paskatinti sergantįjį nuo jūsų atsiriboti, tačiau ignoruoti mir­­tinos ligos taip pat negalima. Svarbu palikti „pravertas du­ris“ ir nuolat pasiteirauti my­limo žmogaus, kaip jam se­ka­si ir ar jis nori gydytis – tai ga­li padėti jį nukreipti teisinga link­me“, – pataria psicho­logė. 

Ji pabrėžia, kad valgymo sutrikimui susiformuoti įtakos turi genetika, asmenybė, psi­chologinė patirtis, o jo negydant, gali kilti nesugrąžinamų komplikacijų ir pasibaigti mirtimi. Kuo anksčiau bus pradėtas gydymas, tuo mažesnis rimtų pasekmių pavojus, didesnė išgijimo tikimybė. 

* * *

Turintieji įtarimų dėl asmeninių mitybos įpročių kviečia­mi atlikti valgymo sutrikimų testą interneto svetainėje: https://pagalbasau.lt/valgymo-sutrikimu-testas/ 

Nemokama psichologinė pagalba teikiama šalies poliklinikų psichikos sveikatos centruose, visuomenės sveikatos biu­ruose. 

Antradieniais, nuo 18 iki 22 val., veikia Valgymo sut­ri­kimų linija, tel. (8-631) 2-27-77. 

Nuotr. iš asmeninių archyvų