„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384
Redakcija

Redakcija

Svetainės nuoroda:

Šiaurės pašvaistės šalyje

Širdyje nuolat kirbėjo svajonė pamatyti šiau­rės kraštus, Šiaurės pašvaistės nu­spalvintą dangų. Ir štai vieną ankstyvą pra­ėjusių metų gruodžio rytą su anūkės šeima nusileidome Keflaviko oro uoste Islandijoje, ku­ris nuo šalies sostinės Reikjaviko nutolęs 50 kilo­metrų.

Islandija – to paties pavadinimo (island) saloje įsikūrusi valstybė. Tai prieš daugelį amžių vulkanų suformuota sala, ugnikalnių, geizerių, krioklių, kalnų bei ledynų kraštas. Sala, skalaujama Atlanto vandenyno, yra šiaurinėje jo dalyje, 300 km nuo Grenlandijos.

Pirmieji Islandijos gyventojai – airių vienuoliai ir norvegų vikingai. Į salą jie atsikraustė IX  amžiaus pabaigoje. Jei 1703 metais, kaip pavyko rasti internete, gyveno apie 50 gyventojų, tai 2015-aisiais jau apie 330 tūkst., išsimėčiusių 10300 kv. km plote. Islandija – rečiausiai apgyvendinta valstybė visoje Europoje. Vienam kvadratiniam kilometrui tenka vos keturi žmonės.

Šalis gana svetinga, toleran­tiška. Pragyvenimas čia brangus, bet uždarbis - labai aukštas. Gal dėl to, kad maloni ap­linka, geros gyvenimo sąly­gos, čia daug svetimšalių - apie 7 proc. (maždaug 25 tūkst.). Labiausiai Islandiją pamėgę len­kai, lietuviai, vokiečiai, danai, latviai bei kt.

Kadaise garsėjusi vikingų žy­giais, dabar Islandija labai taiki šalis: nėra nei kariuomenės, nei jūrų ar oro karinių pajėgų. Ilgus metus ši valstybė garsėjo mažu nusikalstamumu. Deja, dabar jais „garsina“ lenkai, lietuviai... Tačiau islandai supranta, jog ne visi atvykėliai yra nusikaltėliai.

Islandai – ilgaamžiai. Vyrų gyvenimo trukmė vidutiniškai siekia 80 m., moterų – 84-erius. Čia grynas oras, šva­rus geriamasis vanduo. Žmo­nės valgo daug žuvies, avienos. Ge­ria daug kavos.

Telefonų knygoje islandai surašyti pagal vardus. Štai skaitai internete: „Vaikas, gimęs Is­landijoje, gauna vieną ar du vardus bei tėvavardį (išskirtiniais atvejais - motinos vardą). Tėvavardis su­sidaro iš tėvo vardo ir galū­nės son (sū­nus) arba dottir (duktė): Ke­ransson, Keransdottir“.

* * *

Keflaviko oro uoste jau laukė iš anksto užsakytas automobilis, apsigyventi turėjome nuošaliame namelyje kalvų papėdėje. Ilgai negaišę, sumetėme mantą į mašiną ir leidomės į kelionę po salą. Sniego nė lašo, laukai skurdūs, akmenuoti, apaugę kerpėmis, samanomis. Jokios žalumos.

Sustojome prie tektoninio lūžio - tarpeklio, skiriančio Šiau­rės Ameriką nuo Eu­razi­jos, per kurį nutiestas tiltas jungia du kontinentus. In­for­macinėje lentelėje rašoma, jog kasmet šio lūžio vietoje kontinentai nutolsta vienas nuo kito po 2 centimet­rus. Pučiant stip­riam, gūsin­gam vėjui, perėjome per tiltą, iš abiejų šo­nų saugojo įrengti pa­aukš­tinimai. Ma­tė­si tik ak­mens kalnai ir dauba, jungianti abu polius, akmenuotos lygumos.

Artėjo vaka­ras, o mūsų nak­vynės namelis dar toli, gal pusantro šimto kilometrų už Reikja­viko. Leidomės ieško­ti. Pa­sie­kus Kefla­vi­ką, kelias vingiavo Reikjaviko link. Diena jau merkėsi. Tiek jos ir tėra gruodį. Saulė pasirodo apie vienuoliktą, o trečią jau vėl skubinasi už horizonto. Kol šviesu, žvalgėmės aplinkui - nykios, akmenuotos pakelės, kur ne kur nedidukai vienaukščiai nameliai. Prie jų ar laukuose ganėsi bandos arklių, panašių į poni. Tikri Islandijos žirgai. Veisliniai. Kaip ir mes žemaitukus, taip ir islandai labai saugo savo ark­lių veislės grynumą.

Medinį namelį kalvų papėdėje pasiekėme gerokai pritemus. Prieš įėjimą - atvira paaukštinta, lentomis išklota veranda. Joje naktimis stebėdavau dangų, nesugebantį atsikratyti tiršto debesų apdangalo. Jis trukdė grožėtis Šiaurės pašvaiste. Todėl džiaugėmės, kad jau pirmąjį viešnagės vakarą padangė nusiblaivė, atriedėjo Didieji ir Mažieji Grįžulo ratai, Paukščių takas sumirgėjo begalybės žvaigždučių juosta. Šiaurės pašvaistė šoktelėjo aukštyn, paniro Grįžulo ratuose ir vėl pasislėpė. Laikas bėgo. De­šimta, vienuolikta valanda. Jau ruošė­mės pasinerti į sapnų ka­ra­lystę, kai šiaurė ėmė svaidyti nuostabaus grožio žėrinčias juostas. Šviesos šokinėjo, ki­lo, mainėsi. Šiaurė papuošė dangų žaliomis juostomis. O pačiame pakraštyje kilo, ver­žėsi, ruošėsi šuoliui naujos žaltvykslės. Reginys ne­pa­mirš­tamas.

Namelis įrengtas patogiai: ši­luma reguliuojama, langai atveriami, du miegamieji, salonėlyje-virtuvėje - šaldytuvas, elektrinė viryklė, valgomasis stalas, gana patogi sofa, televizorius. Vanduo - šaltas ir karštas. Tualetas, dušas. Pa­togu, gera. Ir tik 100 eurų parai. Poilsiautojų skaičius ne­svarbu, tik būtina iš anksto su namelio savininku susitarti bei užsimokėti.

Kitą dieną pirmiausia pasiekėme Skalholtą – buvusią Islan­dijos vyskupystę, šalies istorijos bei kultūros lopšį. Akis patraukia didinga bažnyčia, erd­vi aplinka. Prieš 1000 metų ši vietovė buvo islandų etnoso formavimosi centras. Čia įkurta pirmoji spaustu­vė, pirmoji šalies mokykla, iš čia sklido reformacijos idėjos. Aplankėme bažnyčią, kurios vidaus erdvės tie­siog pakylėja šir­dis aukštyn.

Stebėdami per naktį pasikeitusią gamtą, papuoštą baltu apdaru, keliavome toliau. Stebino aptva­ruo­se be­siganan­tys arkliukai, avys, jau­čiai ar kar­vės. Pasiekę Thing­vellirą, aplankėme se­niau­­sio pasaulyje parlamento Al­tingo būstinę bei tarpek­lį nacionaliniame parke. Tai viena iš Islandijos įžymybių. Isto­ri­nė vietovė stebina gamtos ste­buk­lais.

Thingvelliras apima Parla­men­­to lygumą, tarpek­lį ir Thing­valatno ežerą, o vi­sa tai yra seniausiame Islandi­jos na­cionaliniame par­ke. Par­la­mento lyguma – Thing­vel­li­ro  pasidi­džiavimas. Ka­daise čia buvo Altingo, didžiausio pasaulyje parlamento, būstinė. Jis įsteigtas 930 m., rinkdavosi kasmet iki 1789-ųjų. Dėl žemės drebėjimo pasislinkus lygumai, jis persikėlė į Reik­ja­viką.

Toliau kelionės maršrutas vedė prie įspūdingo Gullfoss krioklio. Automobilį palikę aikštelėje, leidomės nuokalne, kol prieš akis atsivėrė nuostabus reginys. Giliai slėnyje tarsi prarajon dingsta įspūdinga didžiulė vandens masė, kuri kaskadomis krinta žemyn. Į slėnį veda aplediję mediniai laiptai. Jų ne mažiau kaip šimtas, tačiau žingeidumas neleido susimąstyti, ar nebus per sunku jais grįžti. Grožėjomės di­dinga vandens stichija, pačiu gražiausiu Islandijoje, gal net pasaulyje, kriokliu. O kopti laiptais į viršų nebuvo sudėtinga, nes batus saugojo apkaustai.

Geysir - garsioji Islandijos gei­zerių vieta. Didysis geizeris - Geysir - vienas seniausių bei įspūdingiausių. Šalia jo yra Strokkuras. Jis, kitaip nei Didysis geizeris, ištrykšta maždaug kas 5-10 min., išmesdamas iki 30 m aukščio karšto vandens čiurkšles. Prie Didžiojo geizerio laukėme ga­na ilgokai, tačiau jis tylėjo. Tai, atrodo, antras pasaulyje pagal išmetamo karšto vandens stulpą geizeris – iki 80 m.

Gilų įspūdį paliko Atlanto paplūdimiai. Įtūžęs, putojantis Atlantas grėsmingomis bangomis daužė krantą, staugdamas grūmojo besiartinantiems artyn. Paplūdimį saugo milžiniškos uolos. O jo smėlis - juodas juodas! Paimu saujon - netepa. Tolygus Bal­tijos paplūdimių auksiniam. Tik spalva kita. Viskas be galo įdomu, stebinančiai gražu.

Aplankėme islandų fermą – gy­venvietę prieš tūkstantį me­tų. Teisingiau, jos maketą. Gy­venvietė atstatyta pagal vul­­kanų išsiveržimo sugriautos fermos pavyzdį. Ir stogas, ir sienos mūrytos iš kerpių bei samanų plytų. Pamatai – iš ak­menų. Viršuje pora kaminų. Lan­go jokio, tad nepamatysi, kas viduje, o ten, sako, yra į ką pasižiūrėti. Muziejus atviras tik vasarą.  

Neįprasta lietuviams Islan­dijos gamta, akmenynai - ug­ni­kalnių išsiveržimų liekanos, pelenais nukloti laukai, slėniai su sustingusios lavos upėmis. Ir patys ugnikalniai. Privažiavome prie Heklos ugnikalnio. Gūbrį dengia storas sniego sluoksnis. Rūkui  išblėsus, pasimato jo didybė.

Miela, patraukli nuostabio­ji Islandija. Brangi ji turbūt kiekvienam Lietuvos pi­lie­čiui – juk ši šalis pirmoji išdrįso pripa­žin­ti mūsų iškovotą Nepri­klau­so­mybę.

Teresė ŪKSIENĖ

Nuotr. iš autorės albumo

Kelionė pas Kalėdų Senelį

Vaidindami vaikai mokosi bendrauti, pažinti save ir supantį pasaulį. Įsijausdami į improvizuojamo herojaus aplinką, jie geriau supranta pasakas bei jų veikėjus, dažnai jų poelgius tam tikrose situacijose pritaiko ir sau. Kalėdinis karnavalas nekuria šventinės nuotaikos vaiko širdyje, jeigu jis yra primityvus, kasmet panašaus turinio bei neleidžiantis išbandyti savo galimybių. Siekdama ugdyti mokinių kūrybiškumą, fantaziją, muziki­nius bei teatrinės raiškos gebėjimus, pasiūliau kalėdinį karnavalą paversti kelione per pa­sakų pasaulį, kurios tikslas – susitikimas su vaikučių labai laukiamu Kalėdų Seneliu.

Pagrindinė šio spektaklio mintis - reikia tikėti stebuk­lais, nes jie išsipildo taip pat, kaip ir pasakų pasaulyje, kuris mažai kuo skiriasi nuo realybės. Paralelė tarp žmonių bei pasakų herojų - labai ryški, nes ir vieniems, ir kitiems kelias tikslo link nėra lengvas, jame reikia įveikti nemažai priešų, kliūčių.

Ruošdamiesi šio spektak­lio premjerai, įtraukėme ir tėvelius – paskyrėme jiems vaidmenis, o tai labai motyvavo vaikus: stebėdami vaidinančius tėvus, jie dar labiau stengėsi įsijausti į persona­žo charakterį bei pasiekti kuo geresnių rezultatų. Žiū­rovai - tėveliai, seneliai, broliai ir seserys - scenoje vienu metu išvydo kone visų laikų garsiausių pasaulio pasakų inscenizacijas: „Katinėlis ir gaidelis“, „Vilkas ir ožiukai“, „Zuikis puikis“, „Auksaplaukė ir trys lokiai“, „Trys paršiukai“, „Vilkas ir lapė“, „Brėmeno muzikantai“, kurias sėkmingai įkūnijo priešmokyklinės grupės bei pradinių klasių mokinukai, pasitelkę dainas, šokius ir vaidybą. Įsilieję į nuostabų pasakų pasaulį, vaikai sulaukė atpildo - į Kaltinėnų kultūros namų salę įžengė Kalėdų Senelio „elniai“, traukdami pil­nas roges saldžių dovanų, iš paskos atskubėjo ir pats Ka­lėdų Senelis.

Viliuosi, kad mums pavyko sukurti gerą nuotaiką, įkvėpti tikėjimo kalėdiniu stebuk­lu. Dėkoju visiems, prisidėju­siems bei parėmusiems or­­ganizuojant šventę vaikams, mokyklos bei miestelio bend­­ruomenei.

Valda JEGOROVIENĖ

Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos pradinių klasių mokytoja metodininkė 

AUTORĖS nuotr.

Pokyčiai, svarbūs visiems

Nuo sausio 1-osios įsigaliojo naujasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksas (ANK). Iki tol ga­liojęs Administracinių teisės pažeidimų kodeksas (ATPK) su kai kuriais pakeitimais priimtas dar sovietmečiu.

Naujuosius pokyčius „Šilalės artojo“ skai­tytojams pakomentuoti paprašėme Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šilalės policijos komisariato viršininko pareigas einančio Zigmanto Grabausko bei Šilalės rajono apylinkės teismo pirmininko pareigas laikinai ei­nan­čio teisėjo Osvaldo Briedžio.

Ankstesni pakeitimai didžiausių problemų neišsprendė

„Administracinės teisės pa­žei­dimų kodekso pakei­ti­­mų nuo jo įsigaliojimo 1985-ai­siais buvo įvairių. Ta­čiau jiems trūko vientisumo, kad būtų už­tikrinta nuobaudų darna tarp Administracinio ir Bau­džia­mojo kodeksų“, - sakė Z. Gra­­bauskas.

Komisariato viršininko teigimu, naujajame ANK nelieka gana griežtos laisvės suvaržymo bausmės - arešto. Nuo šiol ji taikoma tik Baudžiamojo kodekso (BK) pagrindu. Pa­sak pa­rei­gūno, didesnių mies­­­tų areštinėse net būdavo sudaromos eilės, kada kas atvyks „atsėdėti parų“. Tokie prasižengėliai, vengiantys piniginių baudų, kainuodavo vi­siems mokesčių mokėtojams, nes juos reikia maitinti, suteikti šiltas patalpas bei pan. Panaikinus šią baus­mę, anot komisariato viršininko, akivaizdžiai su­­mažės naš­ta mokesčių mokėtojams.

Naujajame kodekse nelikus administraci­nio arešto, jis kei­čiamas viešai­siais dar­bais, vie­ną areš­to dieną pri­lyginant 3 valandoms vie­šųjų darbų. As­meniui nesutikus ar vengiant juos atlikti, neatliktoji arešto dalis keičiama į baudą, vieną arešto dieną prilyginant 17 eurų baudai.

„Atsiranda mažai pavojingos veikos sąvoka. Kaip pavyzdį galima įvardyti situa­ciją, kuomet mo­čiutė, atėjusi į parduo­tuvę, tarkime pa­va­gia maišelį ar, važiuojant automobiliu, greitis vir­šijamas iki 10 km/val. Tai nelaiko­ma itin pa­vojinga veika. Kad nebūtų pareigūnų interpre­tacijų, tokios veikos kriterijus nustato institucijų, kurių pareigūnai turi teisę pradėti administracinio nusižengimo teiseną, va­do­vai. Esant mažai pavojingai veikai, nebe­reikės rašyti­nių įspėjimų, bus ma­žiau popieriz­mo“, – vardijo naujojo kodekso privalumus komisariato viršininkas.

Tramdys vairuojančius taurelės mėgėjus

Bene didžiausias skaudu­lys – neblaivūs vairuotojai. Dėl jų kaltės kyla grėsmė kiekvienam eismo dalyviui. Tačiau nepaisant nuolatinių raginimų apsvaigus nesėsti už vairo, neretai į tai numojama ranka – viliamasi, jog blogiausiu atveju gal atsipirks bauda ar pan. Bet ir viena žūtis keliuose yra daug. Tad naujajame kodekse numatomos griežtesnės baudos už vairavimą neblaiviam, o nustačius didesnį alkoholio kiekį nei 1,5 promilės, jau grės ir baudžiamoji atsakomybė.

„1,5 promilės alkoholio yra laikoma vidutiniu girtumu, už kurį atsakomybėn traukiama pagal Baudžiamąjį kodeksą. Tada vairuotojui gresia bauda arba areštas, arba laisvės atėmimas iki vienerių metų. Numatyta galimybė atimti teisę vairuoti iki 3 metų ar konfiskuoti automobilį.

Laisvės atėmimas iki vienerių metų – itin griežta bausmė. Manau, šį pokytį kodekse lėmė pastarųjų metų įvykiai, kai dėl girtų vairuotojų kaltės žuvo ar buvo sužalotas ne vienas žmogus. Nors mūsų rajono statistika šiuo klausimu palyginti yra nebloga, visgi netrūksta vairuotojų, kurie ir pakartotinai sėda už vairo išgėrę“, – sakė Z. Grabauskas.

Komisariato viršininko tei­gimu, per vienuolika 2016 m. mėnesių neblaivūs vairuo­tojai rajone sukėlė 4 eismo įvy­kius, kurių metu žmonės ne­nukentė­jo (per tą patį 2015-ųjų laikotar­­pį – 8 avarijos). Dėl apsvaigusių vai­ruotojų kaltės mūsų rajone per minėtą 2016 m. laikotarpį sužaloti 2 as­menys (2015 m. – 5). Pernai, iki gruodžio 1 d., įkliuvo 65 neblaivūs vairuotojai, iš kurių 13 šį pažeidimą padarė nebe pirmą kartą.

Pareigūnai darbui pasiruošę

„Prieš įsigaliojant naujajam kodeksui, vyko specialūs mokymai pareigūnams, jie privalėjo išlaikyti testus. Galiu užtikrintai pasakyti, kad mūsų pareigūnai darbui yra pasirengę. Gal iš pradžių ir bus nesusipratimų, tačiau tikiuosi, jog didesnių nesklandumų išvengsime“, – vylėsi Šilalės policijos komisariato viršininkas.

Z. Grabauskas taip pat informavo, kad atimti vairuotojų pažymėjimai nuo šiol bus saugomi VĮ „Regitra“. Tačiau paimtieji iki 2016-ųjų gruodžio pagal senąją tvarką liks komisariate.

Pokyčius vertina teigiamai

Šilalės policijos komisariato viršininkui pritaria ir Šilalės rajono apylinkės teismo pirmininko pareigas laikinai einantis teisėjas O. Briedis. Jo manymu, sugriežtinus atsakomybę už vairavimą išgėrus, tikimasi sumažinti didžiulę riziką keliuose, kai neretai žūsta niekuo dėti asmenys.

„2016 m. Šilalės rajono apylinkės teisme administracine tvarka už transporto priemonių vairavimą neblaiviam buvo nubausta apie 110 asmenų, iš kurių 18 vairavo apsvaigę nuo alkoholio pakartotinai. Kiek mažiau nei penktadalis pažeidėjų neturėjo teisės vairuoti. Tarp neblaivių vairuotojų – net 15 moterų. Dažniausi pažeidėjų pasiteisinimai yra: „Vairavau, nes jaučiausi blaivus“, „Ne­gė­riau, o tik su­valgiau saldainį su alkoholiu“, „Vai­ra­vau, nes rei­­kėjo grįžti na­­mo“, „Iš va­­ka­­ro išgėriau 1-2 bu­te­lius alaus ar trupu­tį degti­nės“ bei pan.“, – šokiruojančią sta­­tistiką atskleidė teismo pir­­­mininkas.

Keičiasi baudų dydžiai vairuotojams

O. Briedis pa­­aiškino, jog nau­jajame kodekse numatomi ir kitokie baudų dydžiai. Daugeliu atveju baudos yra didinamos, kai ku­rios - tik suapvalinamos.

„Kaip pavyzdį galima paminėti transporto prie­monių vairavimą neap­si­draudus transporto priemonės savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu arba nesant juo apdraustam. Tokiu atveju galės būti taikoma ženk­liai didesnė bauda. Anksčiau ji siekė 23-34 Eur, o dabar numatyta 60-120 Eur. Naujasis kodeksas už įregist­ruotų arba išregistruotų transporto priemonių be vals­tybinio numerio ženk­lų vairavimą leidžia taikyti baudą nuo 60 iki 120 Eur, kai iki šiol buvo nuo 28 iki 57 Eur. Ženkliai didinamos baudos ir viršijus greitį daugiau nei 50 km/val. ATPK už šį pažeidimą buvo numatyta 289-434 Eur bauda su teisės vairuoti atėmimu nuo 1 iki 6 mėn., o ANK už tokią veiką leidžia skirti 450-550 Eur baudą su teisės vairuoti atėmimu nuo 1 iki 6 mėn. Už viešosios tvarkos pažeidimą galima maksimali bauda sieks 140 Eur, kai tuo tarpu ATPK ji buvo 86 Eur. Be to, numatyta atsakomybė ir už pakartotinį viešosios tvarkos pažeidimą. Šiuo atveju bauda bus nuo 140 iki 240 Eur. Ankstesniame kodekse už pakartotinį viešo­sios tvarkos pažeidimą dides­nė nuobau­da netai­ky­ta“, – atkreipia dėmesį į pa­sikeitimus O. Brie­dis.

Naujasis kodeksas – pagal europines tendencijas

Dar vienas pokytis naujajame kodekse yra aktualus tėvams, turintiems vadinamųjų sunkaus charakterio vaikų. Iki šiol už jų išdaigas baudas mokėti privalėdavo tėvai.

„Nepilnamečiams atsako­mybė numatyta nuo 16 me­tų. Tačiau už nepilnamečių nuo 14 iki 16 m. padarytus kai kuriuos pažeidimus administ­racinėn atsakomybėn buvo traukiami tėvai arba globėjai (rūpintojai). Nau­jasis ko­deksas naikina tėvų ar globėjų administracinę atsakomybę už 14-15 m. vaikų padarytus administracinius teisės pažeidimus. Tėvai bus traukiami administracinėn atsakomybėn tik už tėvų valdžios nepanaudojimą ar panaudojimą priešingai vaiko interesams, t.y. už kaltas veikas. Taip pat jei administracinio nusižengimo požymių turin­čią veiką padaro nepil­na­me­tis nuo 14 iki 16 m., atlikus tyrimą, informacija apie tai ir apie nusižengusį nepilnametį turi būti perduota savivaldybės administ­racijai“, – aiškino teismo pir­mininkas.

Jo teigimu, naujai įsigaliojusiame kodekse kai kurios veikos pagal pavojingumą pris­kiriamos prie mažiau pavojingų nei Baudžiamajame kodekse. Todėl pagal Europo­je vyraujančias tendencijas lai­koma, kad už administ­ra­ci­nius nusižengimus skirti areštą yra neadekvatu. Nau­­juoju ko­dek­su, anot O. Brie­­džio, siekiama nuo nusi­kalstamų veikų ar administracinių nu­sižengi­mų darymo atgrasyti bauda ar ad­mi­nistracinio poveikio prie­monėmis. Todėl kodekse numatyta naujovė – įparei­goti pažeidėją dalyvauti prevencijos, resocializacijos, bendravimo su vaikais tobulinimo, smurtinį elgesį keičiančiose programose ar specializuotuose kursuose. Tokiomis priemonėmis bus bandoma paveikti neprižiūrinčius vaikų, smurtaujančius ar vartojančius nar­kotikus asmenis.

„Administracinių nusižengimų kodekse numatytos trys administracinių nuobaudų rūšys: įspėjimas, bauda ir viešieji darbai. Pastarieji skiriami kaip alternatyvi administracinė nuobauda, šio kodekso nustatyta tvarka ja pa­keičiant baudą ar jos dalį. Kitos nuobaudos numatytos kaip administracinio poveikio prie­mo­nės - draudimas lankytis vie­šose vietose vykstančiuose renginiuose. Tai galėtų būti taikoma asmenims, pažeidinėjantiems juose viešąją tvarką“, – komentavo teismo pirmininkas.

Įsigaliojus naujajam Admi­nist­racinių nusižengimų kodeksui, dalis iki šiol buvusių pažeidimų perkelta į Bau­džiamąjį kodeksą, o tokiu būdu ir sugriežtinta atsakomybė už juos. Nedidelio narkotinių medžia­gų kiekio laikymas, vairavimas esant vidutiniam gir­tumo laipsniui, pasipriešini­mas pareigūnams – tai tik dalis nusižengimų, už kuriuos atsakyti teks pagal Bau­džia­mąjį kodeksą.

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Saugi avis - misija (ne)įmanoma?

Dėl vilkų antpuolių Šilalės ūkininkai kasmet netenka dešimčių jau paaugintų ir net gerokai įmitusių gy­vulių, o savivaldybė pritrūksta lėšų kompensacijoms už plėšrūnų padarytą žalą. Valdininkams atrodo, kad ūkininkai specialiai nenaudoja padėtį pakeisti galinčių prevencinių priemonių, tuo tarpu medžiotojai bei nuo vilkų kenčiantys kaimo žmonės įsitikinę, jog pilkių priviso gerokai per daug. Prieš pat naujuosius europarlamentaro Bronio Ropės biuras Tauragėje į dis­kusiją „Sau­gi avis vilkų gyvenamojoje teritorijoje. Misija (ne)­įmanoma?“ sukvietė visas suinteresuotas pu­ses - ūkininkus, aplinkosaugininkus, Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijų atstovus. Kone pusdienį trukęs pokal­bis tik dar kartą patvirtino, kad valstybė vilkus saugo žemdirbių sąskaita.

Sunaikino didžiulę fermą

Žemės ūkio ministerijos duo­menimis, iki ganiavos pabaigos 2016 m. vilkai ša­lyje papjovė 1380 naminių gyvūnų: galvijų, ožkų, o Akmenėje ir Šakiuose - net arklių. Di­džiau­sių nuostolių patyrė Že­mai­tijos ūkininkai.

Europarlamentaro B. Ropės padėjėjas aplinkosaugos ir maisto saugos klausimais And­rejus Gaidamavičius įsitikinęs, jog vilkų daroma žala auga ne dėl didėjančios jų populiacijos, o dėl to, kad ūkininkai augina daugiau gyvulių, ypač avių. Tai akivaizdu: Tauragės apskrityje, kur daugiausiai Lietuvoje lai­koma gy­vulių, ir nuostoliai yra didžiausi. Todėl kalbėti reikia ne apie vilkų skaičių, o apie tai, kaip būtų galima patobulinti žalos kompensavi­mo mechanizmą ir kokias geriausias prevencijos priemones taikyti ūkiuose.

Šilalės savivaldybės Že­mės ūkio skyriaus vedėjas Al­gimantas Olend­­ra suskaičiavo, jog mūsų ra­­jo­ne per pastaruosius tre­jus me­tus ūki­ninkai neteko vienos didelės fermos - 155 galvijų ir 55 avių. Vilkų daromi nuostoliai buvo dideli: 2013 m. jie siekė 15 tūkst. Lt, 2014 m. - 35 tūkst. Lt, 2015 m. - 16 tūkst. eurų, o 2016-aisiais rajono ūkininkai patyrė 11,5 tūkst. Eur nuostolių. Kaip ir 2015-aisiais, 2016 m. Šilalės savivaldybei pritrūko Ap­linkos apsaugos specialiosios programos lėšų - ūkininkams ji liko skolinga  6,5 tūkst. Eur.

„Aš ne prieš vilkus, o prieš jų gausą. Kai stovi prie pusiau suėsto gyvulio, sunku atsilaikyti prieš žmogaus patirtą skausmą. Mūsų rajono ūkiai yra maži, vidutiniškai tik 13 hektarų. Žmonės gyvena miesteliuose, laiko 5-6 galvijus ir važiuoja pas juos po 4-5 kilometrus - neturi jokių galimybių kasdien suvaryti jų į tvartus. Mūsų nuomone, vilkų yra per daug. vien Tenenių miškuose medžiotojai jų suskaičiavo 11, o juk netrūksta ir kituose. Dėl to prasidėjo chaosas“, - mano A. Olendra.

Pasak Žemės ūkio skyriaus vedėjo, reikia suteikti galimybę išgyventi ne tik plėšrūnui, bet ir kelis galvijus laikančiam smulkiajam ūkininkui.

„Nuo ankstyvo pavasario ra­­šėme Aplinkos ministeri­jai, Agen­tūrai: išsiuntėme 7, jie mums - 6 raštus. Galų gale rugsėjo 19-ąją gavome raš­tą, jog galime sumedžioti 2 vilkus. Rugsėjo 29 d. sukvietėme medžioto­jus, mąs­tėme, ką ir kaip daryti, tačiau nei 2015 m., nei 2016-aisiais nesumedžiota nė vieno. Turime būti lankstesni, kad žmonės nesakytų, jog niekas jiems negali padėti“, - tvirtino A. Olendra.

Voljerai - ne avims, o vilkams

Jam pritarė ir tauragiškiai ūkininkai. Alvydas Merkelis iš Žygaičių priminė, kad vilkų buvo ir anksčiau, bet jie tokios didelės žalos nedarė, o dabar nuo ankstyvo pavasario prie ūkinių pasta­tų - vien vilkų pėdsakai.

„Kiek jų yra, jeigu jau eina prie pastatų? Pagal pėdų gausą bei tai, kokius gyvulius pjauna, matyti, kad traukia didžiulėmis šeimomis. Įsigijome dujinę patranką, bet jie bemat prie jos priprato. Užtvėrėme stacionarias tvoras su lentomis, tačiau ir iš tokių aptvarų vilkai sugeba gyvulius išvaryti. Elekt­rinius piemenis jau visi naudoja, bet jie nieko nepadeda“, - sakė ūkininkas, kuriam plėšrūnai papjovė besiveršiuojančią karvę.

Pasak A. Merkelio, Lietuva daroma dideliu voljeru, o gyvuliai tampa pašaru vilkams.

„Jeigu verčiate mus auginti vilkus, tai patys tverkite voljerus ir juos saugokite“, - sakė jis.

Kompensacijos - akių dūmimas

B. Ropės padėjėja Tauragės apskrityje Jolanta Vaitiekienė klausė ūkininkų, ar visi praneša savivaldybėms apie patirtą žalą. A. Olendros nuomone, apie 10 procentų atvejų dėl įvairių priežasčių į ofi­cialią statistiką nepatenka. A. Mer­­­kelis pripažino, jog vienkiemiuose iš ganyklų dingsta daug nesuženk­lintų avių ir ožkų, bet žmonės negali įrodyti, kad tai vilkų darbas.

„Aš ir pats ne kartą esu numojęs ranka į kompensacijas. Jeigu telyčia kainuoja 1000 Eur, o apskaičiuoja 50 Eur kompensaciją ir dar pačiam tenka sumokėti už utilizavimą, tai šitoks žalos atlyginimas yra tik pasityčiojimas“, - neslėpė pasipiktinimo žygaitiškis.

Tauragės savivaldybės Žemės ūkio sky­riaus darbuotojai patiksli­no, jog didžioji dauguma stam­biųjų ūkininkų kom­pen­­sa­cijų už vilkų padarytą žalą negali gauti dėl programos „de minimis“ nustatytų pagalbos teikimo apribojimų.

„Visiškai sutinku, kad kompensacijų skaičiavimo metodiką reikia tobulinti, o ūkininkams turi būti atlyginta visa žala, ypač už veislinius gyvulius. Tuo pat metu privalote išnaudoti visas prevencijos galimybes. Pusę sąnaudų kompensuoja kaimo plėt­ros fondas - gal ūkininkams ir atrodo, jog yra svarbesnių investicijų nei tvorų tvėrimas, tačiau varinėti gyvulius kiekvieną vakarą į fermas neįmanoma. Žemės ūkio ministerijos pozicija yra vienareikšmė: reikia didinti vilkų sumedžiojimo limitus tuose regionuose, kur daroma didžiausia žala“, - tvirtino ŽŪM Žemės ūkio gamybos ir maisto pramonės departamento direktorius Rimantas Kra­suckis.

Prevencijai lėšų neskiria

Ant savivaldybių pečių perkelti dėl vilkų kylančius rūpesčius linkęs ir Aplinkos ministerijos Miškų departamento Miškininkystės skyriaus vedėjas Zbignevas Glazko. Pasak jo, savivaldybės neefektyviai naudoja aplinkosaugai numatytas lėšas, nes neskiria finansavimo prevencinėms prie­monėms įsigyti.

Miškininkystės skyriaus vedėjas suskaičiavo, kad 2015 m. savivaldybės aplinkosaugos fonduose turėjo 1,6 mln. Eur, tačiau panaudojo tik 880 tūkst. Eur ir 90 proc. šių lėšų skyrė įsigytoms prevencinėms miško apsaugos priemonėms kompensuoti. Tuo tarpu dėl vilkų padarytos žalos iki rugsėjo 1 d. tebuvo išmokėta 61 tūkst. Eur.

„Mūsų požiūriu, yra daug galimybių ūkininkams apsisaugoti, nes iš tų programų ne tik galima kompensuoti žalą, bet ir įsigyti prevencinių priemonių. Savivaldybės nustato rėmimo tvarką ir pagal ją galima kreiptis. Nors dauguma dar nepakeitė rėmimo aprašų, nes negavo tokių prašymų“, - sakė Aplinkos ministerijos atstovas.

Tauragės savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėja Romutė Noreikienė sostinės valdininkams paaiškino, jog savivaldybių Aplinkos apsaugos specialiosios programos dvigubų kompensacijų - ir už papjautus gyvulius, ir už tveriamas tvoras - mokėti negali, o ir nėra tokios turtingos, kad įstengtų kompensuoti veislinių gyvulių kainą. Tauragė 2016 m. visoms aplinkosaugos reikmėms turėjo 17 tūkst. Eur, Šilalė - 18 tūkst. Eur, Pagėgiai - vos 10 tūkst. Eur.

„Grįžę į Vilnių, turėsime padaryti, kad tos nesąmonės nebūtų“, - žadėjo R. Krasuckis.

Medžioklė problemų neišspręs?

Savo požiūrį į vilkus bei dėl jų kylančius ūkinin­kų rūpes­čius išdėstė ir aplinkosaugi­ninkai. Europos Sąjungos do­ku­­mentuo­se nurodyta, kad Lie­tuva turi užtikrinti, jog šalyje būtų bent minimali 250 vilkų populiacija. Pernai jų suskaičiuota ne mažiau kaip 300. Vilko apsau­gos plane nustatyta, kad jei jų yra mažiau nei 500, leidžiamas 20 proc. medžioklės limitas. Kai jis išnaudojamas, taikomas saugomų rūšių naudojimo tvarkos aprašas, kurį 2016 m. rugsėjo mėnesį Aplinkos ministerija patikslino. Dabar leidimas paimti probleminį vilką iš gamtos suteikiamas tada, jei užfiksuojama 10 ir daugiau žalos atvejų.

2015-aisiais buvo išduoti 8 lei­dimai paimti iš gamtos 28 prob­leminius vilkus, 2016 m. savivaldybės gavo 6 leidimus sumedžioti 12 plėšrūnų. Ir vie­nais, ir kitais metais sumedžiota po 3, visi - Anykščių rajone. 

„Artėjame prie skaičių, kiek vilkų buvo, nelimituojant medžioklės. Aplinkos ministerija kreipėsi į Aleksandro Stulginskio universitetą ir paprašė mokslininkų parengti tikslesnę vilkų skaičiavimo metodiką“, - sakė Aplinkos mi­nisterijos atstovas.

Vilkų gyvenimo būdu besidomintis A. Gaidamavičius įsitikinęs, kad medžioklė prob­lemos neišspręs. Iki 1980 m. Sovietų sąjungoje buvo manoma, jog reikia visiškai išnaikinti vilkus. Tačiau Europos šalių patirtis parodė, kad išstumti juos iš jų teritori­jos - klaidingas sprendimas, nes miškui jie yra labai reikalingi. Anot A. Gaidamavičiaus, net 70 proc. nušautų plėšrūnų sirgo trichinelioze, vadinasi, pašalino iš ekosistemos ir sergančių gyvūnų. Vilkai dėl ligų gyvena 5 metus, o lytiškai subręsta tik trečiaisiais gyvenimo metais, todėl atsiveda vidutiniškai tiktai dvi jauniklių vadas.

Telšių urėdijos miškininkas Petras Dabrišius taip pat ma­no, kad dėl vilkų agresijos esą kalti iš miškų juos išvarę žmonės.

„Pilni miškai bokštelių - nepalikome vilkui erdvės, jis neturi kur medžioti, todėl eina į ganyklas. Reikėtų uždrausti naktį žmonėms būti miške, ir problema išnyktų savaime“, - mano „Žvėrinčiaus“, kuriame gyvena vilkai, savininkas.

Tinklinės tvoros - per brangu

Aplinkosaugininkai pripažįsta, jog vilkai ūkininkams sukelia daug problemų.

„Jei ūkininkas nesiima jokių prevencinių priemonių ir jam nepadeda valstybė, jis tampa vilkų augintoju. Pavyzdžiui, Por­tugalijoje vilkai minta vien naminiais gyvuliais, o štai Len­kijoje tris kartus didesnis vilkų skaičius padaro tris kartus mažiau žalos nei Lietuvoje“, - sakė A. Gaidamavičius.

Iniciatyvą „Saugi avis“ įgyvendinančios gamtos apsaugos asociacijos „Baltijos vilkas“ tarybos pirmininkas And­­rius Laurinavičius neslėpė, jog vilkai greitai pripranta maitintis naminiais gyvuliais - vieną papjovę, jie vėl ir vėl grįžta į tą pačią ganyk­lą, todėl po vilkų atakos gyvulių ten pa­likti nebegalima. A. Lau­­rinavičius rekomendavo ūkininkams aptverti ganyk­las 1,2 metro aukščio tinklinėmis tvoromis, įrengti kilnojamas pašiūres, į kurias būtų galima nakčiai suvaryti gyvulius, didesniuose ūkiuose - naudoti specialių veislių aviganius šunis.

Išgirdę, kad aptverti 1 ha ganyklos kainuoja maždaug 1000 Eur, nustebo ne tik ūkininkai. Savivaldybių atstovai pripažino, jog daugelis smulkiųjų gyvulių augintojų tokių investicijų negalėtų sau leisti, todėl vargu ar pasinaudos patarimu.

Nutarta prašyti Europos Parlamento nario B. Ropės kreiptis į Žemės ūkio ministeriją dėl kompensavimo tvarkos tobulinimo bei ieškoti galimybių keisti valstybės paramos programą, kad stambesniems ūkininkams nenumatytos aplinkybės neužkirstų kelio padengti vilkų padarytų nuostolių.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Pasikeitimai, kuriuos reikia įsidėmėti

Įsigaliojo naujas Administracinių nusižengimų kodeksas (ANK), o kai kurie nusižengimai iš jo yra perkelti į Baudžiamąjį kodeksą.

Nuo sausio 1 d. nebelieka administracinio arešto. Neatliktos nuobaudos dalis keičiama į viešuosius darbus, vieną ad­ministracinio arešto dieną pri­ly­ginant trims viešųjų darbų valandoms. Asmeniui nesutikus ar vengiant atlikti viešuosius darbus, neatlikta administracinio arešto dalis keičiama į baudą, vieną arešto dieną prilyginant 17 Eur baudos.

Taip pat naikinama tėvų ar globėjų administracinė atsakomybė už jų 14-15 m. vaikų padarytus administracinius teisės pažeidimus. Tėvai bus traukiami administracinėn atsakomybėn tik už tėvų valdžios nepanaudojimą ar panaudojimą priešingai vaiko interesams, t. y. už kaltas veikas. Vaikams iki 16 m. už administracinių nusižengimų požymių turinčias veikas galės būti taikomi Vaikų minimalios ir vidutinės priežiūros įstatyme numatytos priemonės.

Daugiau administracinių nu­sižengimų bylų bus nagrinė­jama ne teisme. Apylinkių teismai pirma instancija nagrinėtų administracinių nusižengimų bylas, jeigu maksimalus baudos dydis yra daugiau kaip 1500 Eur, jeigu atsakomybėn traukiamas asmuo arba nukentėjusysis yra nepilnametis, jeigu gali būti skiriamas turto, kuriam privaloma teisinė registracija, konfiskavimas. Dar viena naujo­vė - tai įpareigojimas pažeidėjui daly­vauti prevencijos, resocializacijos, bendravimo su vaikais tobulinimo, smurtinį elgesį keičiančiose ir kitose programose.

Administracinių nusižengimų bylas nagrinėjančios institucijos taip pat galės taikyti dar vieną naują įpareigojimą asmenims, pažeidinėjantiems viešąją tvarką renginiuose - draudimą juose lankytis.

Taip pat praplėstos administracinio nurodymo, t. y. pasiūlymo susimokėti pusę numatytos minimalios piniginės baudos už pirmą kartą per metus padarytą nusižengimą, taikymo galimybės.

„Šilalės artojo“ inform.

 

 

 

Mūsų kraštietis tiki, kad jo išradimai pakeis naftą

Niekas nėra suskaičiavęs, kiek žemėje liko naftos ir dujų, bet visi sutinka, kad jų atsargos kada nors baigsis. Ar galėtume išsiversti be iškastinio kuro, ar jį galėtų pakeisti saulės, vėjo, vandens energija? Nuo Kvėdarnos kilęs tauragiškis išradėjas Viktoras Jokubaitis tikina, jog tai yra visiškai įmanoma. Dabar jis važinėja po aplinkinius rajonus, savivaldybių vadovams bei vers­lininkams rodo du savo išradimus, kurie, autoriaus tikinimu, galėtų pakeisti uždarytą Ignalinos atominę elektrinę.

Leidžiamės į Tauragės Martyno Mažvydo progimnazijos pusrūsį, einame ilgu koridoriumi iki darbų klasės, kur vaikai ant darbastalių lipdo iš molio viską, kas tik ateina į galvą. Dabar - molinukų valandos. Tačiau čia savo valandų turi ir V. Jokubaitis, kuris dirba progimnazijos neformaliojo vaikų švietimo mokytoju ir vadovauja techninės kūrybos būreliui. Bet tai - ne pagrindinis jo užsiėmimas.

- Su tuo būreliu dirbu labiau iš idėjos, - sako neformalusis mokytojas. - Be to, čia man leidžia laikyti savo išradimus.

Ant darbastalio stovi keistas agregatas, panašus gal į velomobilį, gal į invalido vežimėlį, tik su sparnais, o priekyje turi propelerį. Pasirodo, tai vienas pirmųjų jo išradimų, darytų dar anais laikais ir užpatentuotas prie anos valdžios. Aerodinaminis treniruoklis pradedančiųjų lakūnų pradiniams įgūdžiams ugdyti. Įsijungus propeleriui, treniruoklis imituoja skraidymo aparatą, ir pradedantysis lakūnas, nepakildamas nuo žemės, gali mokytis jį valdyti, o tuo pačiu lavinti savo vestibiuliarinį aparatą. 

V. Jokubaitis yra sukūręs ir sudėtingesnių treniruoklių la­kūnams. Tačiau ne treniruok­liai dabar yra jo svarbiausias rūpestis. Iš maišo jis ištraukia du nedidelius dailiai padarytus keistus modelius ir deda ant stalo.

- Štai! - sako.

Vaikai meta savo molinukus ir puola žiūrėti. Tikrai įdomu. Kas tai galėtų būti? Iš vėjo malūnėlių galima spėti, kad tai vėjo jėgainių modeliai, o tas ilgas tamsus stogas tik­riausiai yra saulės baterijos. Bet, pasirodo, ne vien baterijos! Kada lietus, jos paviršiumi bėgantis vanduo gali būti surenkamas bei panaudojamas hidroenergijai išgauti.  Kuo vandens daugiau ir kuo iš aukščiau jis tekės, tuo daugiau bus energijos.

V. Jokubaitis savo idėją pavadino „Hibridiniu saulės, vėjo ir vandens energetiniu seg­mentu“ ir Lietuvos valstybi­niame patentų biure užpatentavo 2015 metais. Jo manymu, hibridinis segmentas turėtų išspręsti vieną didelę atsinaujinančios energetikos problemą.

Saulės ir vėjo energija - labai nepastovi. Saulė tai šviečia, tai ne, o elektros tinkluose reikia išlaikyti pastovią įtampą. Vėjas irgi nepatikimas - tai pučia, tai nusiramina. Norint užtikrinti pastovų elektros energijos tiekimą, Elektrėnų elektrinėje tenka laikyti atsargines turbinas ir jas nedelsiant užkurti, kai vėjo jėgainės sustoja, o saulė užlindusi už debesų. Kaip tik užkuriant bei paleidžiant turbinas, į atmosferą patenka didžiausi teršalų kiekiai. Taigi „švarioji“ energetika pasidaro nelabai „švari“.

Mėginama suktis iš padėties, panaudojant ne vieną, bet kelias gamtos jėgas. Kai saulės nėra, gali pūsti stiprus vėjas, o kai jis nutyksta, dažniausiai šviečia saulė.

- Lietuvoje yra ir vėjo jėgainių, ir saulės elektrinių, tačiau jos išmėtytos po visą šalies teritoriją, - sako išradė­jas. - Aš siūlau į vieną ilgą grandinę sujungti visus segmentus, kurie veiktų kaip energetiniai kapiliarai. Tokį įrenginį galima įvardinti kaip kapiliarinę jėgainę, o tokios rūšies energetiką – kapiliarine.

V. Jokubaitis tvirtina, jog į vieną grandinę sujungtus seg­mentus būtų lengviau valdyti ir aptarnauti. Tokia mišri saulės, vėjo, lietaus jėgainė labai tiktų autostradai Kaunas - Klaipėdai, kuri orientuota tarp rytų bei vakarų, todėl saulės baterijos būtų nukreiptos į pietus. Tarp dviejų autostrados gyslų sumontuota energetinė grandinė neuž­imtų dirbamos žemės, o jos vėjo jėgainės netrikdytų žmonių ramybės, nes autostrada eina atokiau nuo gyvenviečių.

Kiek naudos būtų galima tikėtis iš tokios mišrios elekt­rinės?

- Vienas kilometras kapiliarinės jėgainės duotų elektros kaip ir Kauno hidroelektrinė, o 10 kilometrų prilygtų Ignalinos atominei, - tikina autorius. - Ir turėkime omenyje, kad atominė energetika labai pavojinga, o šita - nė kiek!

Viktoras yra paskaičiavęs, jog vėjas duotų daugiausiai - 70 procentų, saulė - 25 procentus, vanduo - 5 procentus elektros energijos.

V. Jokubaitis rodo kitą modelį, panašų į energetinį medį. Tie patys vėjo, saulės ir vandens segmentai sumontuoti į vieną bokštą, kuris galėtų siekti 50 metrų aukščio. Didžiausias tokio energetinio medžio pliusas turėtų būti greitas jo atsipirkimas. Juk, pastatęs vėjo jėgainę, savininkas naudos gauna tiktai iš vėjo, o čia jos dar būtų ir iš saulės bei lietaus vandens. Autorius paskaičiavo, kad toks įrenginys kainuotų 1-2 mln. eurų, generuotų 1-2 megavatus elektros energijos ir atsipirktų per 1-2 metus.

Tuos du savo išradimus V. Jo­kubaitis dabar ir reklamuoja, pristatydamas juos savivaldybių vadovams bei verslininkams. Kaip pats sako, visur sulaukia didelio dėmesio. O praktiškai? Deja, praktikoje dar nė vienas jo įrenginys nepradėtas statyti.

- Postūmį tokioms idėjoms galėtų duoti keturios jėgos: valdžia, mokslo įstaigos, verslas ir, aišku, pats autorius. Kai jos susivienys, tada tikrai proveržis bus, - tiki Viktoras.

V. Jokubaitis daugelį metų dirbo Tauragės apskrities centrinio pašto direktoriumi, o prieš keletą metų išėjęs į pensiją užsiima tik išradimais. Kartu su sūnumi Vytautu įsteigė uždarąją akcinę bendrovę „Globalios technologijos“, kurioje jiedu ir dirba. Sūnus - direktorius, tė­vas - išradėjas. Turėdami oficialią bendrovę, jie gauna Europos Sąjungos paramą, kuri reikalinga išradimų registravimui bei autorinių teisių apsaugai. Kaip sako autorius, tie dalykai labai brangiai kainuoja.

Petras DARGIS 

AUTORIAUS nuotr.

V. Jokubaitis tiki, kad jo idėjos bus įgyvendintos ir iš esmės pakeis mūsų energetikos ūkį

Tai tik maketas, kuriuo parodyta, kaip į vieną ilgą grandinę galėtų būti sujungti vėjo, saulės ir vandens segmentai. Tokia energetinė grandinė galėtų būti nutiesta autostrados Kaunas – Klaipėda viduriu ir savo galingumu pakeistų uždarytą Ignalinos atominę elektrinę

Nuo širdies ir kraujagyslių ligų vyrų miršta daugiau

Pirmą kartą Lietuvoje sudarytas darbingo amžiaus gyventojų širdies ir kraujagyslių ligų sergamumo bei mirtingumo žemėlapis atskleidė, jog Šilalės rajone sergančių ir mirštančių nuo šių ligų skaičius nėra didesnis nei Lietuvos vidurkis. Tačiau jis ženkliai viršija Europos vidurkį, ligonių amžius jaunėja, o profilaktikos programomis žmonės vis dar naudojasi vangiai.

Serga rečiau, o miršta triskart dažniau

Pasak Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų gydytojo kardiologo, prof. habil. dr. Aleksandro Lau­ce­vi­čiaus, pagal Higienos instituto duo­menis sudarytas žemėlapis patvirtina skaudžią tiesą – 56 proc. žmonių mūsų šalyje miršta nuo širdies ir kraujagyslių ligų. Šilalės rajone 2015 m. (skaičiuojant 100 tūkst. gyventojų) 159 moterų bei 474 vyrų gyvybes nusinešė būtent šios ligos.

„Situacija liūdna, nes dėl to miršta kas antras žmogus. Kita vertus, nėra tiesioginio ryšio tarp sergamumo ir mirtingumo. Tarkime, Visagine, kur fiksuojamas didžiausias sergamumas, mirtingumas nė­ra didesnis už vidurkį. Ki­taip tariant, kuo aktyviau žmo­nės tikrinasi, dalyvauja prevencijos programoje, tuo daugiau duomenų surenkama. Taip ga­lime anksčiau diagnozuoti problemas ir kont­roliuoti li­gą, o paskyrus tinkamą gydymą, išvengti skaudžių pasek­mių“, – sako prof. A.Laucevičius.

Iš beveik 280 tūkst. sergančiųjų daugiau nei 156 tūkst. yra moterų. Tačiau nuo širdies ir kraujagyslių ligų darbingo amžiaus vyrai miršta tris kartus dažniau.

„Moterys labiau linkusios išsitirti, dalyvauja prevencijos programose, yra įtrau­kia­mos į statistiką bei sugeba kontroliuoti savo ligą. Tuo tarpu didžiąją dalį vyrų mirtis ištinka staiga, jie nebūna jautę nei simptomų, nei išgirdę diagnozės. To išvengti galima, stebint savo sveikatos būklę, atsisakant ža­lingų įpročių (rūkymo), kei­čiant mi­tybą, didinant fizinį ak­tyvumą“, – teigia profesorius.

Kompleksinės profilaktikos priemonės

Jos širdies ir kraujagyslių ligų profilaktikai yra būtinos, tačiau specialistai pabrėžia, kad didžioji dalis rizikos veiksnių yra kontroliuojami.

„Nagrinėjant pagrindinių rizikos veiksnių paplitimą Lie­tu­voje 2009-2015 m., vyrauja arterinė hipertenzija, pilvinis nutukimas, cukri­nis diabetas, metabolinis sindromas bei rūkymas. Dalyvaudami šir­dies ir kraujagyslių ligų pre­vencijos prog­ramoje, vyrai nuo 40 m. ir moterys nuo 50 m. gali kartą per metus nemokamai atlikti visus reikalingus tyrimus ir, esant reikalui, gauti gydymą. Žinoma, mitybos, fizinio krūvio reguliavimas bei žalingų įpročių atsisakymas priklauso nuo pa­ties žmogaus“, – aiškina prof.  A.Laucevičius.

Valstybės kompensuojama šir­dies ir kraujagyslių ligų pre­vencijos programa leidžia kar­tą per metus išsitirti širdies bei kraujagyslių sistemos būk­lę. Jei šeimos gydytojas nustato, kad šių ligų tikimybė yra didelė, siunčia pacientą į specializuotus cent­rus ištirti išsamiau. Svarbu žinoti, jog kartą per metus nemokamai gali būti nustatoma gliukozės, cholesterolio, trigliceridų koncentracija kraujyje, atliekama elektrokardiograma bei kiti tyrimai, parodantys, ar žmogus priskirtinas didelės rizikos grupei. Jei nustatoma, jog pacientas jai priklauso, sudaromas individualus profilaktikos planas, skiriamos priemonės, esant reikalui - priešhipertenziniai vaistai.

„Kalbant apie pagrindinius rizikos faktorius, reikėtų išskirti ir ypatingą rūkymo žalą. Nustatyta, jog, kasdien surūkant pakelį cigarečių, miokardo infarkto grėsmė padvigubėja, o dar didesnis ci­garečių kiekis šią riziką net patrigubina. Rūkantiesiems širdies infarktas dažniau baigiasi mirtimi, didesnė kartotinio infarkto tikimybė. Rūkančias moteris ši liga ištinka dažniau už nerūkančias, nes susilp­nėja moteriš­kųjų hormonų estrogenų ap­­sauga. Ypač pavojingas derinys moterims – rūkymas ir kontraceptikų vartojimas. Širdies ir kraujagyslių ligų paplitimui daug įtakos turi ir nutukimas. Lietuvoje ypač pavojingu didelio ir labai didelio laipsnio nutukimu serga apie 62,6 tūkst. žmonių. Labai dažnas derinys: nutukimas, kraujo riebalų, gliukozės apykaitos sutrikimai ir arterinė hipertenzija. Tai - 21 amžiaus rykštė. Todėl kviečiame gyventojus profilaktiškai pasitik­rinti, išsiaiškinti riziką susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis bei keisti gyvenseną“, – ragina prof. A.Laucevičius.

Agnė PIKELIENĖ

Gatvės asfaltavimas džiugina ne visus

Kone tolimiausiame rajono kampe esančiame Žvingių kaime ruošiamasi K. Pakalniškio gatvės asfaltavimo dar­bams. Deja, ši, atrodytų, gera žinia kai kurių kaimo gy­ventojų nenudžiugino: į redakciją paskambinusi prisi­statyti nepanorusi moteris tvirtino esant ir svarbesnių asfaltavimo laukiančių objektų, nei ši neva į niekur vedanti gatvė. Tuo tarpu Pajūrio seniūnė teigė, kad lėšų šiai gatvei tvarkyti ilgai ieškota būtent žmonių pageidavimu.

„Šilalės artojas“ stengiasi rea­guoti į visus rajono gyven­to­jų pranešimus bei skundus. Todėl ir šįkart, nors pranešimas buvo anoniminis, išsirengėme jo patikrinti. Juolab, kad atvažiuoti kvietusi moteris tvirtino, esą K. Pakalniškio gatvė Žvingiuose, kurią rengiamasi asfaltuoti, niekur neveda, tad koks tikslas leisti pinigus.

Pro vienintelę gyvenvietės parduotuvę eina siauras, duobėtas žvyrkelis. Jei ne asfalto dangos, tai bent kitokių remonto darbų ši gatvė tik­rai prašyte prašosi. Užsukus pas vienus gyventojus, šie nebuvo kalbūs, tačiau nurodė kaimynus, kurie neva galėtų daugiau papasakoti.

Pavardės nenorėję viešinti ūkininkai tvirtino, jog asfaltuoto kelio laukia jau seniai.

„Vasarą čia - vien dulkės. Kad nuo jų bent kiek apsisaugotų, žmo­nės kiemus apsodino gyvatvorėmis. Poilsiautojai šia gatve nuo upės važiuoja į parduotuvę, tai dulkių tiesiog debesys kyla, vėjas neša jas į kiemus. Net skalbinių negali padžiauti. Aišku, gal ir yra nepatenkintų: tiems, kurių tvoros sumontuotos bei gyvat­vorės susodintos per arti kelio, reikės jas perkelti. Bet apie tai visi žinojo, buvo renkami parašai, jog su tuo sutinkame“, – tvirtino K. Pakalniškio gatvės gyventojai.

Žvingiškių teigimu, ir žiemą šioje gatvelėje susidaro nepavydėtina situacija. Vos tik žvyras pasidengia ledu, ne­įvažiuoja net mokyklinis autobusiukas – suka kita gatve. Esant atodrėkiui, tirpdamas vanduo daro išgraužas, kuriomis važiuoti irgi nesaugu.

Užsukome ir į gatvės pradžioje esančią parduotuvę. Joje dirbanti moteris taip pat patvirtino, kad asfalto labai laukia kone visi gatvės gyventojai, ir šie darbai yra būtinybė.

„Čia padėtis tikrai tragiška. Ir potvynių būna – vos tik užeina atlydys, gatve tiesiog upe­lis teka“, - sakė pardavėja.

Tačiau viename kieme sutikta garbaus amžiaus moteriškė prisipažino nesidžiaugianti būsimomis permainomis, mat būsimi kelio darbai kėsinasi į jos kiemą juosiančią medinę tvorą.

„Visą gyvenimą taip nugyvenau, tai kam dabar man bereikia? Vištų laikau, o jei mano tvorą nugriaus, ką tada reikės daryti? Juk jos į kelią išbėgs“, – nusiminusi kalbėjo moteris.

Pajūrio seniūnė Roma Veščiūnienė „Šilalės artojui“ paaiškino kelio remontui lėšų prašiusi būtent gyventojų pageidavimu. Šiuo metu rengiamas techninis darbų projektas.

„Atsižvelgiant į Žvingių mies­telio gyventojų prašymus bei pageidavimus sutvarkyti K. Pa­­kalniškio gatvę, Pajūrio seniūnija kreipėsi į rajono savivaldybės administraciją, kad šios gatvės projektavimo pas­laugos būtų įtrauktos į Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų, skirtų rajono savivaldybės vietinės reikšmės keliams bei gat­vėms tiesti, rekonstruoti, taisyti (remontuoti), prižiūrėti ir saugaus eismo sąlygoms užtikrinti 2016 m. objektų sąrašą. Gana intensyvus eismas, transporto priemonių keliamos dulkės, polydžio arba stip­resnio lietaus metu kelio važiuojamąja dalimi plūstantis vanduo – tai tik keletas priežasčių, dėl ko buvo apsispręsta rekomenduoti rekonstruoti būtent šią gatvę“, – teigė seniūnė.

Tad į minėtos programos 2016 m. objektų sąrašą ir buvo įtraukta K. Pa­kalniškio gat­vės, kurios ilgis – 362 metrai, rekonst­ruk­cija.

„Projektas buvo derinamas su gatvės gyventojais asmeniškai. Viskas vyko sklandžiai, išskyrus pavienius at­vejus: kai kur, pažeidžiant gatvės apsaugos zoną, yra per arti kelio ribų įrengta tvora arba užsodinti augalai. Gali būti, jog dabar šių kiemų savininkai ir nepatenkinti. Pažeidusieji kelio apsaugos zoną ir anksčiau siūlė tvarkyti ne visą, o tik dalį gat­vės, nes tada jiems nereikė­tų tų tvorų griauti. O ir kalbos apie tai, kad ši „gat­vė eina į niekur“, yra nepagrįstos, nes numatoma asfaltuoti atkarpa baigiasi ties paskutiniu 11 numeriu pažymėtu na­mu“, – užtikrino seniūnė R. Veš­čiūnienė.

Taigi, atrodo, šį kartą kaimynams pritrūko solidarumo. Tačiau kartais savo as­meninius interesus reikėtų paaukoti dėl daugumos gerovės.

Morta MIKUTYTĖ 

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Nuo triušių gausybės net akys raibsta!

Visai neseniai Jucaičių kaimo gyventojai sulaukė ne­įprastos kaimynystės – čia kartu su Renata Bud­re­vičiūte atsikraustė ir gausi įvairiaspalvių triušių šei­myna. Prieš penkerius metus gavusi du triušiukus dovanų, moteris šiuo metu augina apie 50 ilgaausių. Visais jais didžiuojasi ir nevengia demonstruoti parodose.

Pradžia - nuo vienos poros

Renata, vos pradėjus pokalbį, paaiškina, jog ne tik negyvena ūkiškai, kaip įprasta kaimuose, bet ir turi „nor­­malų“ darbą prekybos sri­tyje. Didžiulė banda triušių – pomėgis, tapęs svarbia gy­venimo dalimi bei galintis pats save išlaikyti. Dabar Jucaičiuose auga apie 50 triušių veislinė banda. O pavasarį jų paprastai padidėja iki 150-200 triušiukų.

„Pirmieji nulėpausiai namuose atsirado maždaug prieš penkerius metus, kuomet jų man padovanojo ma­ma. Tiesiog kažkada jai užsiminiau, kad norėčiau auginti, ir ji išpildė šį norą. Tad mano triušininkystė prasidėjo nuo dviejų paprastų mišrūnų“, – savo pomėgio pra­­džią prisimena R. Bud­revi­čiūtė.

Į Šilalės rajoną ji atsikėlė iš Klaipėdos. Čia jai viskas puikiai pažįstama, mat vaikystę Renata praleido Lau­kuvoje. Beje, naujuose namuose vietos užtenka ne tik triušiams - ji laiko ir dvi kates, kurios švelniakailius saugo vaikydamos peles. Kaip žinia, kur grūdai, ten ir pelės. o kur pe­lės, ten įvairios ligos. Prie tvarto teritoriją gi­na du šunys, aplink vaikštinėja pulkelis vištų bei kalakutė. Dar džiugina dvi triukšmingos papūgėlės. Nors kieme gausu gy­vūnų, paš­nekovė tikina neužsi­imanti tradiciniu ūkiu, o triušininkystė tėra tik pomėgis. Jam skirti papildomų lėšų beveik nereikia, nes už pinigus, gautus pardavus triušiukų, galima nupirkti pašaro likusiems.

Hobis padėjo rasti bendraminčių

Triušių priežiūra, nuoširdus bei atkaklus domėjimasis jų mityba, ligomis, veislių ypatybėmis padėjo susipažinti su dar dviem merginomis. Dabar visos trys tapo neišskiriamomis draugėmis.

„Su Enrika Pačėsaitė susipažinau, kai ji atvyko pas mus įsigyti triušiukų. O su Agne Petrulyte suvedė pašaras. Kurį laiką dirbau vienoje firmoje, prekiaujančia pašarais būtent triušiams. Jų nusipirkti atvažiavo Agnės mama. Įsikalbėjome, taip ir sužino­jau, kad Agnė irgi augina ilgaausius. Apsikeitėme telefono numeriais. Galiausiai su Enrika pasikvietėme ją į vieną iš triušių pa­rodų Klai­pėdoje“, – pasakoja Rena­ta.

Moteris sako, jog pag­rindinė jos veikla yra edukacinės parodos, kurių metu kartu su draugėmis stengiasi kuo daugiau žmonių supažindinti su įvairiomis triušių veislėmis, jų auginimo ypatumais. Jos labai stengiasi, jog kuo daugiau žmonių sužinotų, kad būna ne tik baltų ir pilkų triušių – jų yra daug bei įvairių veislių. Dažnas tokioje parodoje pirmąkart išvysta dekoratyvinių triušių.

Neužtenka vien šieno ir vandens

R. Bud­revi­čiūtė vardija net 13 savo turimų auginti­nių veislių: angora, havana, Vo­kietijos dėmėtieji milžinai, lūšiniai reksai, zuikiniai, dekoratyviniai Tiuringijos avinukai, satininiai Olan­dijos nykš­tukai, dekoratyviniai bal­taakuočiai ir kt. Akys net raibsta nuo kailiukų įvairovės.

„Triušius auginti nėra sunku, ypatingos priežiūros jie nereikalauja. Svarbiausia, kad narveliai būtų erdvūs, nes gyvūnui reikia laisvai išsitiesti, pasirąžyti, pasistiebti ar netgi pašokinėti. Bet reikia žinoti, kaip ilgaausius šerti – neužtenka vien šieno bei vandens. Kiekviena žolė taip pat netinka: yra tokių, kurios triušiams gali pakenkti ar net yra nuodingos. Norint pradėti auginti triušius, pirmiausia reikėtų pasidomėti jų priežiū­ra“, – teigia Renata.

„Šilalės artojui“ moteris prisipažįsta ne kartą susidūrusi su nuomone, kad jaunas triušininkas esą nieko neišmano. Net turguje girdėjusi, kaip žmonės šnabždasi, neva geriau eiti pas vyresnius prekeivius, nes šie atseit geriau žino. Tačiau, pasak nemenkos patirties šioje srityje sukaupusios triušių augintojos, tai labai ginčytina teorija, nes viskas sparčiai keičiasi ir tobulėja. Antai anksčiau visiems buvo įprasta kelti triušius už ausų, tačiau taip daryti negalima. Deja, ne kiekvienas tą žino, tad neretai tenka sudrausminti ir parodų lankytojus.

„Negalėčiau išskirti, kurios veislės augintiniai yra lepesni. Bet veislinis gyvūnas viskam yra jautresnis nei mišrūnas. Iš mano augintų veislių lepiausi buvo reksai: sunkiai kergdavosi, vargdavau su jaunikliais. Tačiau gal tik man taip pasitaikė“, – svarsto Renata.

Po parodų – nauji augintiniai

Renata džiaugiasi kiekvienu savo augintiniu, vasarą po kelis paleidžia palakstyti kieme. Ir tvirtina, jog tai yra kur kas įdomiau už televizoriaus žiūrėjimą.

„Kuo triušiukų daugėjo, tuo dar didesnis noras  kilo įsigyti įvairesnių veislių. Pradėjau domėtis. Labai daug įdomių bei nematytų veislių gali pasiūlyti mūsų kaimynai lenkai. Lietuvoje nėra didelio pasirinkimo – parodose veislių mažai. Pirma rimtesnė paroda, kurią aplankiau prieš keletą metų, irgi buvo Lenkijoje, Wielun mieste. Net galva sukosi – virš tūkstančio triušių! Tada pirmą kartą pamačiau gražuolius šokoladinius havana triušius. Jie taip pakerėjo, kad parsivežiau porelę. Nuo tada stengiuosi laikyti veislinius triušius iš parodų, su kilmės dokumentais bei įvertinimais“, – dėsto triušių augintoja.

Kaip sakoma, apetitas kyla bevalgant. Ir Renata kaskart siekia patekti į vis didesnes parodas. Štai praėjusį lapkritį vyko į Čekiją, kur parodoje buvo net 3000 triušių! Žinoma, ir paro­dos būna skirtingos: vienoje šalyje gali išvysti daug Belgijos milžinų, kitoje populiaresni Prancūzijos avinai ar įvairiaspalviai reksai.

Ji sako, kad parodose tenka save stabdyti ir žaboti norus, mat, nusipirkus visas patinkančias veisles, pritrūktų vietos. Be to, norint užsiimti veisimu, būtina įsigyti porelę, tad iš karto turi rasti vietos bent dviem augintiniams.

Žinoma, ne visi gali vykti į užsienio šalis vien tam, jog išvystų daugybę ilgaausių po vienu stogu. Tačiau smalsumą patenkinti galima ir Jucaičiuose, nes Renata su draugėmis ir čia organizuoja parodas. Jų, aišku, nepalyginsi su tokiais renginiais kaip, tarkime, Lenkijoje ar Čekijoje, bet ir jose žmonės susipažįsta su triušiais, gali juos apžiūrėti, sužinoti apie jų auginimą.

„Reikia gyvai pamatyti, kaip džiaugiasi ir dideli, ir maži, paėmę ant rankų triušiuką. Atrodo, kad tą minutę baigiasi visi rūpesčiai ir bėdos, o pasaulis nušvinta naujomis spalvomis. Tai tikrai be galo malonus jausmas“, – kalba moteris.

Verslo nesukūrė, bet naudos užtenka

Tiesa, Renata teigia didelio verslo iš savo pomėgio nesukūrusi. Didžiausia nau­da – kad šeima maitinasi sveika, pačių užauginta mėsa.

„Džiaugiamės, jei triu­šiukai patys save išlaiko. Už kiekvieną parduotą ma­žylį pinigus dedame atskirai, naudojame kelionėms į parodas, naujoms veislėms, pa­ša­­rams, vita­mi­nams pirkti“, – vardija R. Bud­re­vi­­čiū­­tė.

Ji negaili patarimų norintiesiems laikyti triušius. Jos teigimu, neužtenka vien pasidomėti jų auginimu ir, įsigijus narvų, čiupti visas veisles iš eilės. Vertėtų paskaičiuoti ir būsimas išlaidas vitaminams, šėrykloms bei girdyk­loms, taip pat skiepams nuo įvairių ligų. Todėl pradėti geriausia nuo dviejų-trijų veislių. O kokias rinktis, padiktuos tiks­las – ar augintinis reikalingas dėl grožio, ar dėl mėsos, ar dėl kitų priežasčių.

„Triušius laikyti labai naudinga. Pavyzdžiui, su penkiomis patelėmis ir vienu patinėliu po mėnesio galima turėti apie 35-40 jauniklių. Juos paauginus, šeima aprūpinama sveika mėsa.

Triušių kainos - labai įvairios: mišrūną galima nupirkti už 5-30 eurų, veisliniai, žinoma, yra brangesni - nuo 20 iki 150 Eur.

Kai kurie žmonės nesupranta, kodėl triušiukas toks brangus. Bet paskaičiuoji, kad jo tėvus pirkai parodoje, kainavo kelionė ir kt. Aš pati, įsigydama naują ilgaausį, įpratau nebesiderėti, nes žinau, jog jį užauginti nepigiai atsieina“, – sako žavi triušių augintoja Renata.

Morta MIKUTYTĖ

R. Budrevičiūtės asmeninio albumo nuotr.

Šventiniame posėdyje darbą nustelbė šurmulys

Priešpaskutinę praėjusių metų darbo dieną savival­dybės taryba rinkosi į tradicinį šventinį posėdį. Nors jo darbotvarkė anaiptol nebuvo panaši į šventinę, ir šiemet posėdis nebebuvo, kaip įprasta, išvažiuojamasis, be kon­certo ir Kalėdų senelio vizito neapsieita. Lyg iš gau­sybės rago pylėsi ir palinkėjimai vieni kitiems. Deja, net ir tokia proga žodžiai skyrėsi nuo poelgių bei prieštaravo ką tik padarytiems darbams. Politikai ir per šventes lieka politikais - kaukių namuose nepalieka.

Šventiniai posėdžiai rengiami ne vien iš didelio noro metų pabaigoje pabūti kartu - politikus suburia būtinybė patikslinti rajono biudžetą, perkelti iš vienų eilučių į kitas likusius pinigus, kad dar galima būtų spėti juos išleisti ir nereikėtų grąžinti į valstybės biudžetą. Tačiau šventės nori nenori uždeda savo ženklą. Praėjusius metus savivaldybės tarybos nariams, administracijos skyrių vedėjams, seniūnams išlydėti padėjo Šilalės kultūros centro kolektyvai. Jau eidami į posėdį, politikai koridoriuje sutiko didžiulį būrį koncertuoti pasiruošusių dainininkių bei mu­zikančių, tad, spausdami vieni kitiems rankas, draugiškai juokavo, jog naujoji Kultūros centro direktorė dainomis „išmušinės pinigus pastato renovacijai“.

Koncertas, kuriam buvo sutelktos didžiulės pajėgos, išties buvo šiltas ir gražus, o Kultūros centro režisierės Loretos Bartkutės įtaigiai išsakytos mintys privertė buvusiuosius salėje giliau susimąstyti apie tai, kokiais laikais gyvename, kokie vieniši bei sutrikę kartais esame ir ką reiškia, būnant toli nuo artimųjų, Kūčių vakarą laužti nuo vaikystės namų šiluma kvepiantį kalėdaitį.

Bet tą trapią artumo akimirką vienu šūksniu sudrumstė Kalėdų senelio įsiveržimas - ant pečių užsivertęs dovanų maišą, jis įlėkė į tarybos posėdžių salę lyg koks šių laikų Tarzanas ir iškart pareiškė, jog visus metus stebėjo, kaip kuris elgėsi, nes turi lygiai „tokį pat televizorių, kaip savivaldybės administracijos direktorius Raimundas Vai­tie­kus“...

Po dovanų dalijimo šurmulio politikams teko prisiminti, ko susirinko, ir imtis darbo. Į darbotvarkę įtrauktus šešis klausimus ir vieną ataskaitą jie apsvarstė per geras 20 minučių. Vienas sprendimas buvo atmestas - taryba nepritarė opozicijos deleguoto Tado Bartkaus prašymui atleisti jį iš Eti­kos komisijos pirmininko pareigų, nors šis tvirtino nesutinkąs toliau jų eiti.

„Katės ir pelės žaidimai“, - gudriai šypsodamasis, po posėdžio puse lūpų prasitarė vienas iš valdančiųjų koalicijos, leisdamas suprasti, kas stipresnis ir kad santarvės su nuolat juos kritikuojančiais opozicijoje esančiais politikais niekada nebus.

Toks pagalių kaišiojimas į ratus nestebintų, jei po kelių minučių, pamiršę ką tik vykusį balsavimą, tarybos nariai nelinkėtų vieni kitiems būti tolerantiškiems bei gerbti kitokią nuomonę. Gal šitoks „kailio vartymas“ politikams ir yra savaime suprantamas, tačiau jų darbą stebint iš šalies atrodo kaip nesąžiningas bei nieko gero neduodantis kandžiojimasis.

Vargu ar po tokio posėdžio prie bendro pietų stalo susėdę tarybos nariai galėjo vieni kitiems atverti savo širdį. Beje, šiemet pirmą kartą jų buvo paprašyta susimokėti už šventinius pietus po 10 eurų - iki šiol vaišes, kaip ir „arbatėlę“ mero kabinete, finansuodavo mokesčių mokėtojai. 

Vienas tarybos narys, opozicijos atstovas, kažkada garsiai pareiškė, jog nevyks į jokius išvažiuojamuosius tarybos bei komitetų posėdžius, kad nereikėtų dalyvauti specialiai paruoštose vaišėse. Ir nesunku suprasti, kodėl: žmogui buvo aišku, jog už jas sumoka valstybę išlaikantys piliečiai. Tie, kurie Lietuvoje uždirba mažiausiai ir vos suduria galą su galu.

Koncertai darbo metu, nors ir įvilkti į sveikinimų rūbą, yra tokia pat privilegija, kaip ir vaišės. Juk tikriausiai nieko blogo nebūtų atsitikę, jei tarybos nariai šį gražų pasirodymą būtų žiūrėję kartu su visais šilališkiais Kultūros centro rengtame šventiniame vakare bei tuo pačiu pamatę, kokia skurdi ir tamsi yra didžiausia jų bei mūsų visų miesto salė. Gal tuomet ir sprendimas renovuoti Kultūros centro pastatą subręstų greičiau nei patogiai sėdint šiltuose ir šviesiuose valdžios rūmų kabinetuose?

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

 

Prenumeruoti šį RSS naujienų kanalą