Viešojoje erdvėje vis pasirodo informacijos esą rūkyti tradicinio tabako ar tradicinių cigarečių pakaitalus yra sveikiau, nei įprastas cigaretes. Ir nors specialistai sako, kad yra priešingai, jaunimas ar net paaugliai apie rūkalų daromą žalą nesvarsto.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.2

Pajūrio vaikų globos namuose jaučiamos laikinumo nuotaikos. Prieš didžiąsias metų šventes savivaldybės taryba priėmė sprendimą įstaigą reorganizuoti. Nuo balandžio ji taps Šilalės socialinių paslaugų namų Pajūrio paramos šeimai padaliniu. Nors darbo pobūdis nepasikeis, ir globotinių, ir darbuotojų laukia didelės permainos. Pastarieji skundžiasi, kad, planuodami gyvenimą keičiančias reformas, rajono vadovai nesusitiko su kolektyvu ir neišklausė žmonių nuomonės.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.2

Vieniems astrologinė Žiurkė – mielas, globotinas gyvūnėlis, kitiems – keliantis pavojų ir atgrasus. Kai kas pabrėžia gerąsias jo savybes – protingumą, atsargumą ir taupumą (o jų tikrai prireiks 2020-aisiais), bet kiti kalba, kad šie metai bus pažymėti agresija, gamtos kataklizmais ir net epidemijomis. 

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.2

Vakar, minint Laisvės gynėjų dieną, Šilalės garbės piliečiui, Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriui Albinui Kentrai įteikta Laisvės premijos statulėlė ir diplomas – aukščiausias apdovanojimas, kuriuo įvertinami asmenų ir or­ganizacijų nuopelnai, ginant žmogaus teises ir plėto­jant demokratiją bei siekiant Rytų ir Vidurio Europos tautų laisvo apsisprendimo ir suvereniteto. Už Lietuvos laisvę nuo 16 metų kovojusiam iš mūsų krašto kilusiam A. Kentrai apdovanojimą įteikė Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis. 

Kova skambėjo tautos giesme

Šiemet Laisvės premija įteikta aštuntą kartą. 2011 m. įsteigtas apdovanojimas pirmajam buvo skirtas Ser­gejui Kovaliovui – kovotojui už lais­vę, žmogaus teises ir demok­ratiją Rusijoje. Tokį apdovanojimą taip pat yra ga­vę Lietuvos laisvės lygos įkū­rėjas, buvęs politinis kali­nys Antanas Terleckas, pogrin­di­nio leidinio „Lietuvos Kata­likų Bažnyčios Kronikos“ steigėjas arkivyskupas Sigitas Tam­kevičius, buvęs Lenkijos disi­dentas, dienraščio „Gazeta Wy­­borcza“ vyriausiasis redakto­rius Adamas Michnikas. Lais­vės premija taip pat įvertin­ta kadenciją baigusio Pre­zi­dento Valdo Adam­­kaus, Aukš­čiausiosios Ta­ry­bos-Atku­ria­mojo Seimo pirmi­nin­ko, sig­nataro Vytauto Lands­bergio, disidentės vienuo­lės Ni­jolės Sadūnaitės veik­la. 

Pernai Laisvės premija įteikta Lietuvos Laisvės Kovos Są­jūdžio partizanų grupei – Jonui Abukauskui-Siaubui, Vy­tautui Balsiui-Uosiui, Jonui Če­poniui-Vaidilai, Juozui Ja­ka­­voniui-Tigrui, Bronislovui Juos­paičiui-Direktoriui, Jonui Ka­džioniui-Bėdai ir Juozui Mo­ciui-Šviedriui. 

A. Kentra ankstyvoje jaunystėje kartu su visa šeima tapęs laisvės kovų dalyviu, patyręs politinio kalinio dalią, grįžęs iš įkalinimo, nelindėjo šešėlyje: sugebėjo įgyti aukštąjį išsilavinimą, tapti dėstytoju, Vilniaus universiteto kultūros paveldo saugotoju. Sąjūdžio metais ir atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, tapo Lietuvos Atgimimo metraštininku, įkūrė Lietuvos laisvės kovų – „Miško brolių“ – draugiją. A. Kentros kova už laisvę tęsiasi visą gyvenimą.

„Švenčiame Laisvės dieną todėl, kad mūsų kova buvo sąskambyje su tautos giesme. Dėl to daugeliui teko išgyventi tardymo, kalėjimo, tremties kančias, kovotojai, kaip ir jų tėvai bei protėviai, gynė ne tik Lietuvos laisvę, bet ir kiekvieną žemės pėdą. Dėl tos žemės, į kurią mes šiandien beriame pavasario grūdą, jiems jauniems teko numirti“, – sakė ap­dovanojimą Seime atsi­ėmęs Šilalės garbės pilietis.

Dėkingas Šilalės žmonėms

Šešiolikos metų savo brolio Jono Kentros-Rūtenio partizanų būrio ryšininku tapęs ir ginklus bei šaudmenis iš aplinkinių gyventojų kovotojams už laisvę rinkęs A. Kent­ra-Aušra pripažįsta, jog partizaninė kova galėjo vykti tik dėl to, kad visais įmanomais būdais kovotojus už laisvę rėmė paprasti kaimo žmonės. Pasak Albino, partizanams buvo įsakyta geriau žūti patiems, bet neišduoti savo rėmėjų.

„Todėl tą apdovanojimą, kuris man toks brangus, skiriu pirmiausia Šilalei. Taip pat ir Vilniui, ir Universitetui, ir visai Lietuvai, nenustojusiai tikėti Nepriklausomybe. Kova už laisvę yra verčiausias dalykas. Už ją reikia kovoti gink­lu, kovoti žodžiu, kovoti raštais. Aš praėjau visus etapus. Sunku buvo, kai 1944 m. kasėme bunkerį tėvų sodyboje, bet tada dar nežinojome, kas mūsų laukia. Ir dabar negalime pamiršti, jog ta kova niekada nesibaigs – ji nuolat kartosis, įgaudama vis kitokį pobūdį“, – „Šilalės artojui“ sakė Laisvės premijos laureatas. 

A. Kentra įsitikinęs, kad lietuvių kova už laisvę buvo unikali. Daugelio tautų išsivadavimo judėjimus ginklais bei kitomis priemonėmis remia kai­myninės valstybės, o mūsų žmonėms nepadėjo niekas. Ta­čiau atsilaikėme prieš galingiausią pasaulyje totalitarinį režimą. 

„Prisimenu, kaip 1941 m. oku­puotoje Lietuvoje žmonės laukė karo, nes matė tik vie­ną galimybę išsilaisvinti – jei didžiosios valstybės nuga­lės iš Rusijos einantį blogį. Pra­si­dėjus areštams, mano tėvas pa­sakė:

„Dabar geriau mirti, negu gyventi“. Buvome pasienio valstybė, jei nebūtų prasidėjęs karas, niekada nebūtume išsivadavę. Manau, jog lietuvius būtų ištrėmę ir sunaikinę, kaip sunaikino čečėnų tautą. 

Mūsų kraštas labai turtingas ir gražus, jei čia būtų dykynė, į ją niekas nesikėsintų. Kova, tremtys, kalėjimai ir lageriai išretino mūsų tautą, nuskynė pačius gražiausius ir vaisingiausius žiedus, todėl negalima tos žemės nemylėti“, – tvirtina Laisvės premijos laureatas. 

Lietuva – kaip gyva širdis

Paklaustas, ar yra patenkintas šiandienine Lietuva, A. Kentra pripažino, jog prob­lemų turi visos valstybės. Kad mes galėtume jaustis laisvi, patys ir turime jas įvardyti bei išspręsti – niekas kitas to nepadarys.  

Pasak Laisvės pre­mijos laureato, pažiūrėjus į Lietuvą iš kosmoso, būtų matyti tik širdies formos žemės lopinėlis. Gretimose teritorijose išlikę lietuviški kaimų, upių, kalnų pavadinimai primena, kiek daug mūsų protėvių krauju aplaistytos žemės buvo išparceliuota. 

„Tai pagalvoki­me, ką daryti, kad bent tą lopinėlį išsaugotume. Ir kad ta šir­dis kasmet vis gyviau pulsuotų“, – sa­kė A. Kent­ra, tvirtinantis, jog Lie­tu­va turi išlikti tautine valstybe, nes tik taip mes galime būti įdomūs pasauliui. 

Globalizacija naikina viską, kas tautiška ir unikalu, tautiškumas naikinamas, verčiant jaunimą išvykti ieškoti geres­nio gyvenimo, o į Lietuvą kvie­čiant atvykti svetimšalius. A. Kentros nuomone, tai nė­ra atsitiktinumas, bet gerai ap­galvotas tautiškumo naikinimo planas. 

„Gimiau tarp piliakalnių ir niekada to nepamiršiu – ten formavosi mano asmenybė, kitos tokios brangios vietos nėra visame pasaulyje. Dėl to daugelį dešimtmečių kovojau, kad Vilniaus universitetas išliktų lietuvišku. Okupacinis režimas trynė atmintį iš žmonių galvų, todėl ir universitetą norėjo iškelti iš sostinės širdies. Iškeldinus studentiją, ten nebūtų  girdėjęsi jokio lietuviško žodžio. Kad pavyko atsilaikyti, tame yra nemažas mano nuopelnas“, – didžiuojasi A. Kentra. 

Iš Šilalės kilęs anglų kalbos dės­tytojas sovietmečiu su­telkė me­nininkus puošti se­nąjį Vilniaus universite­tą lie­tuviškumą įkūnijančiais meno kūriniais – tautinės bei istorinės tematikos freskomis, gobelenais, pa­veiks­­lais. Idėją įgyvendinti pa­dėjo Stasys Eidrigevičius, Rim­tau­tas Gibavičiaus, Ša­rū­nas Ši­mu­lynas, Antanas Kmie­liaus­kas, Petras Repšys, Ra­mu­tė Jasudytė, Vytautas Va­lius, Sta­nislovas Kuzma ir kiti gar­sūs šalies menininkai. 

Įkūrė unikalų muziejų

1989-aisiais kartu su Vytau­tu Milvydu įsteigė Lietuvos laisvės kovų – „Miško brolių“ – draugiją. Jos lėšomis sure­mon­tuotame pastate Vil­niaus cent­re saugomas unikalus archyvas – A. Kent­ros filmuotas lietuvių tautos kelio į laisvę metraštis, sudėtas į daugiau kaip 5000 valandų truk­mės vaizdajuostes. Muziejuje rodo­ma, koks pasaulyje analo­gų ne­turintis partizaninis ka­ras 1944–1953 m. vyko Lie­tu­vo­je. Per kone dešimtme­tį bu­vo išžudyta apie 25 tūkst. par­tizanų bei jų rėmėjų, tarp jų – A. Kent­ros broliai Juozas ir Leo­nas. 

Tačiau 2012 m. A. Kubiliaus Vyriausybė nusprendė pastatą perduoti Turto bankui, o prieš porą metų jo vadovybė pareikalavo, kad draugija paliktų 25 metus tvarkytas ir prižiūrėtas patalpas. 

Lietuvos sąjūdžio Vilniaus skyriaus taryba šiemet kreipėsi į Prezidentą Gitaną Nau­sė­dą, Seimą, Vyriausybę, Kons­titucinį teismą, Pasaulio lie­tuvių bendruomenę, reikalau­dama sugrąžinti atimtas „Miško brolių“ muziejaus pa­tal­pas, skirti finansavi­mą muziejaus eksponatams tvar­ky­ti ir muziejininko etatui iš­lai­kyti. 

Kova, pasak A. Kentros, te­be­vyksta, tik dabar tenka kovoti ne su okupantais, o su savo vals­tybės istorijos nebeno­rin­čiais prisiminti žmo­nė­mis.

Daiva BARTKIENĖ

Algirdo AUŠROS nuotr.

Kuo tolyn istorijos vingiuose tolsta tragiškoji Sausio 13-osios naktis, tuo svarbesnė ji tampa atkurtai Lietuvai. Daugeliui neramu – o kaip būtų, jei staiga mūsų Laisvei ir vėl iškiltų grėsmė: ar taptume tokie pat stiprūs ir vieningi? Ar, pažinę Laisvės skonį, taip pat solidariai suremtume pečius prie Parlamento sienų? Dabar, kai į jį iš visų pusių leidžiamos kritikos strėlės ir jis jau seniai nebevadinamas Lietuvos širdimi? 

„Atiduok Tėvynei, ką privalai!“ – skelbė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio šūkis. Tai ir yra tas kovingumo genas, kuris pačiomis sunkiausiomis sąlygomis įkvepia mus ginti savo Laisvę. Žuvusiųjų Prezidentu vadinamas Jonas Žemaitis-Vytautas – kovojančios Lietuvos simbolis. Tačiau jo pavyzdys įkvepia ir tuos, kuriems šiandien Laisvė ir būtinybė ją ginti yra tokia pat svarbi kaip ir Sausio 13-osios didvyriams.  

Gyveno kaip eilinis 

Praėję metai buvo pažymė­ti J. Žemaičio vardu – 110-osioms jo gimimo meti­nėms paminėti visoje šalyje buvo skirta daugybė renginių. Nemažai jų vyko ir prie žeminės Šim­kaičių (Jur­barko rajone) miške, kur po eglėmis pusantrų metų buvo sutelkta visa aukščiausia besipriešinančios Lie­­tu­vos valdžia. Iš ten nuo 1951-ųjų lapkričio iki 1953 m. gegužės pabaigos nurodymai ir laiškai pasiekdavo visas partizanų sritis.  

Klaipėdos universiteto Bal­ti­jos regio­no istorijos ir archeo­logijos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas, dr. Vy­kin­­tas Vaitkevičius, tyrinėjantis pasipriešinimo kovų istoriją, teigia, jog Šimkaičių girioje J. Že­­maitis apsistoti neplana­vo – 1951-ųjų Kalėdas sutikti ketino Tauro apygardoje. Ta­čiau lapkričio mėnesį, atvykęs persikelti per Nemuną, nesulaukė Pietų Lie­tuvos partizanų atstovų, todėl buvo priverstas su palyda atsitraukti nuo upės. Partizanų vedlį savo žeminėje priglaudė Pavidaujo būrio partiza­nai, vadovaujami Petro Stan­kaus-Gruodo. Bunkeris ne­buvo pritaikytas vadavietei, todėl J. Žemaitis jame gyveno kaip eilinis partizanas: kentė drėgmę ir šaltį, gėrė vandenį iš bunkeryje įrengto šulinėlio, valgė prasčiausią mais­tą.

Tačiau kaip tik čia J. Že­maitį ištiko nelaimė: 1951 m. gruodžio 4-ąją jis patyrė insultą ir buvo paralyžiuotas – nevaldė kairės rankos ir kojos. Drėgname bunkeryje be jokios medicininės pagalbos vilties netekęs partizanų vadas išgyveno iki pat pavasario. Tik balandį jo adjutantas Juozas Palubeckas-Simas į bunkerį atvedė jurbarkietę medicinos seserį Marytę Žiliūtę-Eglutę. Po neilgo gydymo J. Žemaitis pradėjo taisytis ir atkūrė ryšius su partizanų būrių vadais. 

J. Žemaitis, ginkluotųjų pajėgų vadas bei organizatorius, pasipriešinimo Lietuvos okupacijai koordinatorius, kovojančios Lietuvos Prezidentu iš viso buvo 4 metus ir 3 mėnesius – beveik tiek, kiek laiko dabar trunka šalies vadovo kadencija.

„J. Žemaitis-Vytautas buvo jauniausias Lietuvos Prezi­den­­­tas: kai pradėjo vadovauti Lie­tuvos laisvės kovų sąjūdžiui, jam nebuvo nė 40 metų. Da­­bar šalies vadovu jis negalėtų tapti, o tada niekam nekėlė abejonių artilerijos kapitono autoritetas, jo ori laikysena, inteligencija, kalbų mo­­­kėjimas, gebėjimas aukotis. Tą autoritetą jis panaudojo noro vadovauti ir ambicijų supriešintiems partizanams suvieny­ti“, – tvirtina dr. V. Vaitkevičius.

Stiprybė – vienybėje

Lietuvos gyventojų genoci­do ir rezistencijos tyrimo centro Istorinių tyrimų prog­ramos skyriaus vyriausiasis specialistas dr. Darius Juodis teigia, jog J. Že­maičio biografija nebūtų išskirtinė, jei 1944–1949 m. jis nebūtų prisijungęs prie partizaninio judėji­mo. Pa­sak istoriko, svarbu tai, kad, ta­pęs karininku, J. Že­maitis nesutiko tar­nauti naciams ir net buvo patekęs į belaisvių stovyklą. Iš­vaduoti iš ten padėjo pažįstami karininkai. 

1945-ųjų kovą pri­­ėmęs priesaiką, J. Že­maitis ta­po vienu iš nedaugelio Lie­tu­vos karinin­kų, įsijungusių į Lietuvos lais­vės kovas. For­muojant Že­mai­tijos rinktinę, jis tapo štabo viršininku ir dalyvavo devyniose kautynėse. Svarbiausios vyko Virtukų ir Py­ra­gių miškuose. 

„Bet minime J. Že­maitį daugiausia dėl to, jog, pasiūlęs bend­ražygiams vienijimosi idėją, jis tapo vyriausiuoju par­­­ti­zanų vadu. Žmogus, kuris neturėjo jokios pogrindinės veik­los patirties, toliaregiškai nusprendė, kad neužtenka kurti vieną centrą, reikia bent trijų, jog, vieną likvidavus, veiklą būtų galima koordinuoti iš kitos vietos. Tai buvo labai svarbus strateginis sprendimas“, – Karo akademijos kursantams ir jauniesiems šauliams Šim­kai­čių miške surengtoje istorijos pamokoje aiškino dr. D. Juo­dis. 

Pasak istoriko, J. Žemaičio-Vytauto partizanų vienijimo veikla rezultatų pradėjo duoti jau 1948 m. Spalio mėnesį prie Šiaulių jis susitiko su Šiaurės Rytų Lietuvos parti­zanų būrių vadais. O pačiu svarbiausiu įvykiu tapo 1949 m. Radviliškio rajone, Mi­nai­čiuo­se, pasirašyta Va­sario 16-osios deklaracija ir įkurtas Lie­tuvos laisvės kovos sąjūdis. 

„Ryšiai su partizanų apygar­domis nebuvo pastovūs, dažnai nutrūkdavo, bet J. Že­mai­tis kovojo iš paskutiniųjų, apsistodamas vis kitoje vietoje. Dideliu J. Žemaičio nuopelnu galima laikyti faktą, jog 1951 m. pabaigoje Lietuvoje veikė net šešios partizanų apygardos, jas sudarė dešimt rinktinių ir 120 partizanų būrių. Jie vienijo beveik 1000 partizanų. Net ir pogrindžio sąlygomis partizanų Prezidentas leisdavosi į diskusijas, įsiklau­sydavo į kitų nuomonę – vi­si vadai jį vertino už demokratišku­mą“, – tikina dr. D. Juodis.

Tikėjo kovos prasme

Paskutiniu parti­zanų Prezi­den­to J. Žemaičio-Vytau­to prieg­lobsčiu Šim­kaičių miške tapo J. Palubecko-Simo įreng­tas bun­keris. Kartu su J. Že­maičiu ja­me žiemojo ir Simo sesuo Ele­na Palubeckaitė-Liu­das, ir medicinos seselė M. Žiliūtė-Eg­lutė. Nors bunkeris buvo nedidelis, tačiau toli nuo pašalinių akių ir gerai apsaugotoje vietoje.  

1953 m. partizaninis judė­ji­mas jau silpo. Per grandinę, o grandinės, pasak dr. D. Juo­­džio, pogrindžiui buvo pats pavojingiausias dalykas, saugumo naudojamas partizanams susekti, į nelaisvę pateko J. Že­maičio-Vytauto adjutan­tas J. Pa­lubeckas-Simas. Istoriniai duo­menys rodo, kad jis šešias dienas kentė saugumiečių kankinimus ir tik tada, kai buvo įsitikinęs, jog partizanų vadas bus perėjęs į kitą vietą, sutiko parodyti vadavietę. 

„Tie, kurie nebuvo tardomi sovietų saugumo, neturi jokios moralinės teisės vadinti jį išdaviku. J. Žemaitį suėmė į bunkerį įmetus granatą su migdomuoju užtaisu. Sovietai tikėjosi iš to turėti naudos, nes, ištraukę iš bunkerio partizanų vadą su padėjėjomis, viską vėl užmaskavo, manydami, kad jis pritrauks kitus ginkluoto pasipriešinimo dalyvius. Bet nė vienas į nelaisvę patekęs šio bunkerio gyventojas su saugumu nebendradarbiavo. Net sovietinis teismas parodė, kad kitų partizanų jie neišdavė. Visi keturi teisme pareiškė neišsižadantys savo įsitikini­mų“, – Šimkaičių miške jaunimui pasakojo dr. D. Juodis.

1956 m. Maskvoje vykusiame sovietinių okupantų teisme partizanų vadas J. Že­­­maitis-Vytautas, žinodamas, jog bus sušaudytas, pasakė tai, ką dabar kartojame kaip Prezidento priesaiką: „Kiek man teko vadovauti Lietuvos kovotojų už laisvę kovai, aš stengiausi, kad ši kova prisilaikytų humanizmo principų. Koks bus teismo sprendimas – man žinoma. Bet aš vis tiek laikau, kad kova, kurią vedžiau devynerius metus, turės savo rezultatus“. 

Atranda daugiau bunkerių

Archyvuose radęs 1938 m., Prancūzijoje studijuojant karo mokslus, rašytą J. Že­mai­čio laišką, Lietuvos gyven­tojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Istorinių tyrimų prog­ramos skyriaus vyriausiasis specialistas dr. D. Juodis sakė susidaręs nuomonę, kad jaunystėje J. Žemaitis buvo žmogus, pilnas gyvybės ir ryžto, puoselėjo daugybę ateities planų. Europoje tvenkiantis karo debesims, jis svajojo ir kū­rė planus, kaip gyvens Lie­tu­voje.

Tačiau vos per keletą metų jo gyvenimas neatpažįstamai pasikeitė – 1945-aisiais, pasak dr. D. Juodžio, J. Žemaitis jau buvo visiškai kitas žmogus. Nors jam dar nebuvo 40-ies, jauniems partizanams, dvi­de­šimt­mečiams, vadas atrodė vi­siškas senis – toks buvo ir jo slapyvardis. 

„Žmogų išvargino gyvenimas be šeimos, viską nustelbiantis pareigos jausmas. Sie­kiant aukščiausių tautos vertybių, paaukota asmeninė gerovė ir turtas“, – su jaunimu mintimis dalijosi dr. D. Juodis. 

Šimkaičių miškuose vykstančios pamokos jaunimui tampa gyvąja istorija. Kartu su archeologu V. Vaitkevičumi grandine šukuodami mišką, pernai jaunieji šauliai aptiko dar vieną vietą, kurioje galėjo būti partizanų buveinė. Archeologas spėjo, jog maždaug už 800 met­rų nuo vadavietės esanti 20 kv. m stačiakampė įduba yra buvusios žeminės liekanos – matyti išlikę pylimėliai ir keletas suremtų sienojų. 

„Yra didelė tikimybė, kad būtent šiame bunkeryje 1949 m. Kūčias šventė į parti­za­nų va­dų susirinkimą Mi­nai­­čiuo­se žygiavęs Adolfas Ra­ma­naus­kas-Vanagas“, – mano V. Vait­ke­­vi­čius.  

Archyvuose išlikę duomenys rodo, jog miške, kur pas­kutines dienas praleido kovojančios Lietuvos Prezidentas J. Žemaitis-Vytautas, turėtų bū­ti penki partizanų bunkeriai. Kol kas žinomi tik trys. Jų paieškos, pasak archeologo, suteikia labai daug naujų žinių partizanų kovų tyrinėtojams. 

Archeologo manymu, netoli vadavietės turėtų būti pas­lėpti ir J. Žemaičio-Vytauto archyvai, kurių galėjo būti net dešimt. Juose turėtų būti ir partizanų vado rašyti dienoraščiai, laiškai, nuotraukos.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS ir archyvo nuotr.

Alytaus kultūros centre vyko kasmetinis, jau penkioliktasis, liaudies meno darbų konkursas-paroda „Aukso vainikas“, kurio metu išrenkami ir apdo­vanojami geriausi liaudies meistrai. Konkurse ver­ti­nami geriausi penkerių metų laikotarpiu sukur­ti vaiz­duojamojo (skulptūra, tapyba, grafika, karpiniai), tai­komojo (tekstilė, keramika, medžio dirbiniai, kal­vys­tė, ju­velyrika, paprotiniai dirbiniai – mar­gučiai, verbos, so­dai) meno ir kryždirbystės (kryžiai, stogastulpiai, kop­lytstulpiai, koplytėlės bei kt.) darbai. 

Renginyje dalyvavo LR kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas, Alytaus miesto me­ras Neri­jus Cesiulis, Lie­tuvos tautodailininkų sąjungos regioninių skyrių ir bend­rijų nariai, me­­notyri­nin­­kai, etnologai, iškilūs vi­suo­me­nės, kultūros veikėjai. Šven­tę vedė žinomi laidų vedėjai Loreta Sungailienė ir Saulius Pilinkus. 

Baigiamojoje konkursinėje „Aukso vainiko“ pa­rodoje pri­statyti 28 kūrėjų – geriausių savo apskričių meistrų – vertingiausi darbai. Kon­kurse dalyvavo ir dviejų mū­sų rajono tautodailininkų – Alfonso Mauliaus bei Alvydo Pociaus – kūriniai, geriausiai įvertinti re­gione. Baigiamajame konkurse nugalėtojais tapo ir sim­bo­liniais aukso vainikais buvo ka­rūnuoti skulptorius Artū­ras Ja­nickas iš Alytaus už skulp­tū­rėlių iš medžio kolekciją, audėja Aurelija Gražina Rukšaitė iš Kauno rajono už įspūdingus juostų kilimus bei kryž­dirbys Rimantas Zinkevičius iš Ukmergės už kryždirbystės paminklus. Mūsų tauto­dailininkas A. Maulius ap­dova­notas specialiuoju prizu taikomosios dailės srityje. 

Kasmetinės „Aukso vainiko“ parodos išaugo į gražų renginį, kuriame ne tik skatinamas meistrų kūrybingumas, bet ir atkreipiamas visuomenės dėmesys į tikrąsias liaudies meno vertybes bei mūsų etninių tradicijų unikalumą. Juk ne veltui 2020-uosius Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė Tautodailės metais.

Ilona RAUDONIENĖ,

scenos režisierė (etnografijai) 

AUTORĖS nuotr.

Nors nuolat kalbama apie tai, kad išgėrę ar apsvaigę nuo įvairiausių psichiką veikiančių medžiagų vairuoto­jai yra potencialūs žudikai, nors nuolat didinama atsa­komybė, nuo rizikos sėsti prie vairo girtiems tai neatgraso. Visai neseniai Šilalės teisme išnagrinėta dar vie­na tokio pobūdžio byla.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.1  

Adventą Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos 5a klasės mokiniai užbaigė pro­jektine veikla „Mes – žemaičiai, laukiantys šv. Kūčių bei šv. Kalėdų“. 

Tai buvo integruotas lietuvių kalbos (mokyt. Ligita Bud­riuvienė), informatikos (mokyt. Audronė Toleikienė) bei klasės veiklos (auklėtoja Gražina Pameditienė) projektas. Mokiniai per informatikos pamokas piešė kalėdinius atvirukus, kūrė virtualius autoportretus-šaržus. Per lietuvių kalbos pamokas mokėsi, kad 2019-ieji – Žemaitijos metai, aptarė žemaičių tarmes, savo krašto patiekalus, ypač tuos, kurie tinka ir ant Kūčių stalo. Vieną patiekalą teko ir paragauti. Tai ,,Meškos šūdukas“, kurį pagamino Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus darbuotojos Judita Pakalniškytė bei Edita Merkelienė, išsamiai supažindinusios ir su žiemos švenčių papročiais, tradicijomis, mokiusios pasigaminti šiaudinių angeliukų. Jais papuošėme klasės eglutę. 

Ligita BUDRIUVIENĖ

Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja metodininkė

AUTORĖS nuotr.

Nors vietinės reikšmės keliai įvardijami kaip nuolatinis savivaldybės politikų rūpestis, kurį jie demonstruoja, kasmet vizituodami seniūnijas, padėtis kaimuose beveik negerėja – kaip brido kaimo žmonės purvyną, taip ir brenda, kaip laužė savo automobilius, taip tebelaužo. Tuo įsitikinome, su Kaimo reikalų komiteto nariais gruodžio 19-ąją apsukę per 200 kilometrų mūsų rajono. Paaiškėjo, kad seniūnijos dažniausiai prižiūri tik tuos kelius, kuriais į mokyklas vežiojami vaikai. Įsikūrusiems atokiau, pasak Upynos seniūnės Stefos Kažukauskienės, privaloma atsiminti, jog gyvena kaime.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.1

Šilalės savivaldybės tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorė Silva Paulikienė atkreipė rajono politikų dėmesį, jog ne visų socialinei rizikai priskiriamų šeimų vaikai lanko ikimokyklinio ugdymo įstaigas. Susirūpinti problemų turinčių vaikų ankstyvuoju ugdymu paskatino Valstybės kontrolė, atlikusi ikimokyklinio ugdymo paslaugų auditą. 

Daiva BARTKIENĖ 

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.1