„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Ūkį kuria, investuodami užsienyje uždirbtus pinigus

Nors pradėti ūkininkauti buvo nelengva, T. Petkevičius džiaugiasi, kad jo šeimos ūkis plečiasi Nors pradėti ūkininkauti buvo nelengva, T. Petkevičius džiaugiasi, kad jo šeimos ūkis plečiasi

Vita ir Tadas Petkevičiai po dešimties metų gyvenimo emigracijoje ėmė ūkininkauti Kelmės rajone. Ūkį plėtoja, investuodami Anglijoje uždirbtas lėšas ir jau­niesiems ūkininkams įsikurti skirtą paramą. 

Trenerio karjerą pakeitė darbas užsienyje

„Kai buvau mažas, tėvai šiek tiek ūkininkavo, bet paskui ūkio atsisakė. Mama yra mokytoja, tėvas dirba kelių valdyboje, tad ir mano sprendimui kurti ūkį jie nelabai pritarė“, – sako Kelmės rajone, Kražiuose ūkininkaujantis T. Petkevičius.

Tiesa, Tadas ir pats apie ūkininkavimą anksčiau negalvojo. Baigęs vidurinę mokyklą, įstojo į Šiaulių universitetą. 

„Kadangi aktyviai sportavau, baigęs studijas, buvau pradėjęs siekti krepšinio teisėjo karjeros ir jau teisėjavau varžyboms. Tačiau užsimaniau užsidirbti ir išvažiavau į Angliją. Dirbau įvairius darbus, per pirmuosius dvejus metus apie 20 jų pakeičiau“, – apie įsitvirtinimą svetimoje šalyje kalba Tadas ir nusijuokęs priduria, jog savo karjerą Anglijoje pradėjo, dirbdamas svogūnų ir bulvių laukuose. 

„Per metus gerai išmokau anglų kalbą. Ėmiau teisėjauti Kembridžo universiteto bei aplinkinių miestų krepšinio rungtynėms. Dienomis dirbdavau, o vakarais teisėjaudavau. Žinoma, kartu ieškojau ir normalesnio darbo. Ir 2013-aisiais tokią darbovietę radau. Tai buvo parkas-ūkis. Į jį žmonės ateina pasižiūrėti, kaip ūkininkaujama, kaip šeriami ir prižiūrimi gyvuliai bei naminiai paukščiai, ir už tai susimoka. Pradėjau nuo paprasto darbuotojo ir pakilau iki parko-ūkio vadovo pareigų – buvau pirmas po boso. Ketverius metus vadovavau“, – apie savo karjerą užsienyje pasakoja vyras.

Traukė gimtieji kraštai

Ir nors nei uždarbiu, nei darbo sąlygomis Tadas nesiskundė, vis labiau kirbėjo mintis imtis ūkininkavimo Lie­tuvoje. 

„Kadangi iki išvykimo į užsienį jau buvau tapęs miestiečiu ir ūkininkavimas atrodė kažkas labai sunkaus, dirbdamas Anglijoje, pamačiau, kad tai nėra toks itin sunkus darbas, kokį įsivaizdavau. Be didelio vargo susitvarkydavome su keliais šimtais galvijų, avių, ožkų ir paukščių. Taigi Ang­lijoje įgyta patirtis paskatino kurti savo šeimos ūkį“, – sako pašnekovas. 

2015 m. Tadas įregistravo savo ūkį Kražiuose. 

„Ten dar buvo likę pora hektarų senelių žemės, todėl nusprendžiau imtis gyvulininkystės. Nusipirkau šešias Šarolė ir angusų veislių telyčaites. Ka­dangi kurį laiką ūkininkavimą derinau su darbu Anglijoje, nusisamdžiau darbuotoją ūkiui prižiūrėti. Pats kiek­vieną mėnesį savaitei grįždavau į Lie­tuvą: būdavo, atlieku visus svarbiausius darbus ir išskrendu atgal, ten vėl įtemptai dirbu, kad galėčiau kitą mėnesį grįžti į savo ūkį. Trejus metus taip gyvenau. Buvau tapęs vienu pagrindinių oro linijų kompanijų keleiviu, didžiausias nuolaidas skrydžiams gaudavau. 

Iki pat atsisveikinimo mano darbdavys netikėjo, jog paliksiu gerai apmokamą darbą jo kompanijoje, mūsų šeimai suteiktą puikų namą prie Lon­dono. Abu vaikai gimę Ang­lijoje: duk­ra – Kembridže, sūnus – Lon­done. Ta­čiau tvirtai apsisprendėme ir 2018 m. grįžome į Lietuvą. Tada mūsų ūkyje jau buvo 18 telyčaičių. Visą bandą pats užsiauginau. Matyt, pati gamta man padėjo kurtis, nes karvės atsivesdavo tik telyčaites. Per tą laiką gal du buliukus buvome pardavę“, – apie ūkininkavimo pradžią kalba Tadas.

Kurtis padėjo ir parama

„Įsikūrimą paleng­vino ir pagal Lie­tuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. prog­ramos prie­monės „Ūkio ir verslo plėt­ra“ veiklos sritį „Pa­rama jaunųjų ūkininkų įsikūri­mui“ skirta parama – 40 tūkst. eurų. Šias lėšas panaudojo­me bū­tinai technikai įsigyti – nusipirko­me traktorių su fron­ta­liniu keltuvu, skutiką, sėjamąją, vo­lą“, –  vardija ūkininkas.

Taigi parama Petkevičių ūkiui buvo didelė paspirtis. Šiuo me­tu jame – apie pusšimtį galvijų.

„Šiek tiek gyvulių jau esame pardavę, taigi ne tik investuojame, bet jau ir grąžos iš ūkio sulaukiame. Turime 27 hektarus nuosavos žemės, dar šiek tiek nuomojamės. Tai yra nedideli sklypeliai, nes aplink Kra­žius su žeme labai sunku, tačiau po truputį atsiranda“, – savo ūkio plėtra džiaugiasi pašnekovas.

Pritaiko Anglijoje įgytą patirtį

Kai Tadas pradėjo ūkininkauti, jam buvo 25-eri. 

„Nors buvau užaugęs Kra­žiuo­se, tačiau grįžęs pasijutau kaip bjaurusis ančiukas. Kiti nedviprasmiškai užsimindavo: kur tu lendi, kam tau ta žemė. O dar gyvulius laikau ne taip, kaip įprasta. Tad ne sykį aplinkiniai kvietė veterinarijos tarnybą, skųsdami, jog gyvu­liai mano ūkyje prastai prižiūrimi. Ve­te­rinarijos specialistai atvažiuoja, pasižiūri ir išvažiuo­ja“, – apie ne pačias šviesiausias ūkininkavimo akimirkas už­simena jaunasis ūkininkas. 

Vis dėlto patirties bei išmanymo, kaip laikyti gyvulius, Ta­­das turi – jos įgijo dirbdamas Ang­lijoje.

„Visą gyvulių laiky­mo ir auginimo sistemą perėmiau iš Anglijos bei pritaikiau savo ūkyje. Mano gyvuliai laisvai gali vaikščioti po aptvarą, jiems pastatyta pašiūrė – kada nori, gali į ją sugrįžti. Gal­vijams nuolat padėta pašaro, kad jie galėtų ėsti kada nori ir kiek nori. Penimus galvijus laikau suremontuotoje senoje daržinėje. Beveik vienas pats ją susiremontavau, tad darbai atsiėjo pigiai ir, manau, joje gyvuliams nėra nė kiek blogiau nei tiems, kurie laikomi fermoje, pastatytoje už pusę milijo­no“, – įsitikinęs Tadas.

Nors Petkevičiai kol kas nėra įteisinę ekologinio ūkio, bet eina to link. Gy­vulius šeria šienu ir šienainiu, nenaudoja jokių chemikalų.

Rinkos dairosi užsienyje

„Vienas kaimynas manęs vis paklausia: ar nepraradai ūpo? Išties ūpo nepraradau ir nesigailiu, kad ryžausi kurti savo ūkį, nors tenka įveikti nemažai išbandymų“, – mintimis dalijasi Tadas ir priduria, jog vienas didžiausių sunkumų yra užaugintų gyvulių realizavimas – Lietuvos supirkėjai moka gerokai mažiau negu kitose Europos Sąjungos šalyse. 

„Kadangi puikiai kalbu ang­liškai, ieškau galimybių gyvu­lius realizuoti ten, kur moka daugiau. Prancūzijoje ar Vo­kietijoje mėsinių galvi­jų ki­logramo mėsos kaina siekia 1,90–2,10 Eur, o Lie­tu­voje – tik 1,30–1,50 Eur. Par­duo­dant gyvulį, susidaro labai didelis skirtumas. Tačiau norint dirbti su užsienio valstybėmis, svarbu gyvulių kiekis, o tam reikia laiko ir žemės“, – svarsto ūkininkas ir pasidalija lūkesčiu, kad galbūt ir Lietuvoje atsiras gyvulių pardavimo biržos, kokios yra daugelyje Europos šalių.

Karolinos BALTMIŠKĖS nuotr.

Atnaujinta Antradienis, 01 Gruodžio 2020 07:44