„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Nuo triušių gausybės net akys raibsta!

Visai neseniai Jucaičių kaimo gyventojai sulaukė ne­įprastos kaimynystės – čia kartu su Renata Bud­re­vičiūte atsikraustė ir gausi įvairiaspalvių triušių šei­myna. Prieš penkerius metus gavusi du triušiukus dovanų, moteris šiuo metu augina apie 50 ilgaausių. Visais jais didžiuojasi ir nevengia demonstruoti parodose.

Pradžia - nuo vienos poros

Renata, vos pradėjus pokalbį, paaiškina, jog ne tik negyvena ūkiškai, kaip įprasta kaimuose, bet ir turi „nor­­malų“ darbą prekybos sri­tyje. Didžiulė banda triušių – pomėgis, tapęs svarbia gy­venimo dalimi bei galintis pats save išlaikyti. Dabar Jucaičiuose auga apie 50 triušių veislinė banda. O pavasarį jų paprastai padidėja iki 150-200 triušiukų.

„Pirmieji nulėpausiai namuose atsirado maždaug prieš penkerius metus, kuomet jų man padovanojo ma­ma. Tiesiog kažkada jai užsiminiau, kad norėčiau auginti, ir ji išpildė šį norą. Tad mano triušininkystė prasidėjo nuo dviejų paprastų mišrūnų“, – savo pomėgio pra­­džią prisimena R. Bud­revi­čiūtė.

Į Šilalės rajoną ji atsikėlė iš Klaipėdos. Čia jai viskas puikiai pažįstama, mat vaikystę Renata praleido Lau­kuvoje. Beje, naujuose namuose vietos užtenka ne tik triušiams - ji laiko ir dvi kates, kurios švelniakailius saugo vaikydamos peles. Kaip žinia, kur grūdai, ten ir pelės. o kur pe­lės, ten įvairios ligos. Prie tvarto teritoriją gi­na du šunys, aplink vaikštinėja pulkelis vištų bei kalakutė. Dar džiugina dvi triukšmingos papūgėlės. Nors kieme gausu gy­vūnų, paš­nekovė tikina neužsi­imanti tradiciniu ūkiu, o triušininkystė tėra tik pomėgis. Jam skirti papildomų lėšų beveik nereikia, nes už pinigus, gautus pardavus triušiukų, galima nupirkti pašaro likusiems.

Hobis padėjo rasti bendraminčių

Triušių priežiūra, nuoširdus bei atkaklus domėjimasis jų mityba, ligomis, veislių ypatybėmis padėjo susipažinti su dar dviem merginomis. Dabar visos trys tapo neišskiriamomis draugėmis.

„Su Enrika Pačėsaitė susipažinau, kai ji atvyko pas mus įsigyti triušiukų. O su Agne Petrulyte suvedė pašaras. Kurį laiką dirbau vienoje firmoje, prekiaujančia pašarais būtent triušiams. Jų nusipirkti atvažiavo Agnės mama. Įsikalbėjome, taip ir sužino­jau, kad Agnė irgi augina ilgaausius. Apsikeitėme telefono numeriais. Galiausiai su Enrika pasikvietėme ją į vieną iš triušių pa­rodų Klai­pėdoje“, – pasakoja Rena­ta.

Moteris sako, jog pag­rindinė jos veikla yra edukacinės parodos, kurių metu kartu su draugėmis stengiasi kuo daugiau žmonių supažindinti su įvairiomis triušių veislėmis, jų auginimo ypatumais. Jos labai stengiasi, jog kuo daugiau žmonių sužinotų, kad būna ne tik baltų ir pilkų triušių – jų yra daug bei įvairių veislių. Dažnas tokioje parodoje pirmąkart išvysta dekoratyvinių triušių.

Neužtenka vien šieno ir vandens

R. Bud­revi­čiūtė vardija net 13 savo turimų auginti­nių veislių: angora, havana, Vo­kietijos dėmėtieji milžinai, lūšiniai reksai, zuikiniai, dekoratyviniai Tiuringijos avinukai, satininiai Olan­dijos nykš­tukai, dekoratyviniai bal­taakuočiai ir kt. Akys net raibsta nuo kailiukų įvairovės.

„Triušius auginti nėra sunku, ypatingos priežiūros jie nereikalauja. Svarbiausia, kad narveliai būtų erdvūs, nes gyvūnui reikia laisvai išsitiesti, pasirąžyti, pasistiebti ar netgi pašokinėti. Bet reikia žinoti, kaip ilgaausius šerti – neužtenka vien šieno bei vandens. Kiekviena žolė taip pat netinka: yra tokių, kurios triušiams gali pakenkti ar net yra nuodingos. Norint pradėti auginti triušius, pirmiausia reikėtų pasidomėti jų priežiū­ra“, – teigia Renata.

„Šilalės artojui“ moteris prisipažįsta ne kartą susidūrusi su nuomone, kad jaunas triušininkas esą nieko neišmano. Net turguje girdėjusi, kaip žmonės šnabždasi, neva geriau eiti pas vyresnius prekeivius, nes šie atseit geriau žino. Tačiau, pasak nemenkos patirties šioje srityje sukaupusios triušių augintojos, tai labai ginčytina teorija, nes viskas sparčiai keičiasi ir tobulėja. Antai anksčiau visiems buvo įprasta kelti triušius už ausų, tačiau taip daryti negalima. Deja, ne kiekvienas tą žino, tad neretai tenka sudrausminti ir parodų lankytojus.

„Negalėčiau išskirti, kurios veislės augintiniai yra lepesni. Bet veislinis gyvūnas viskam yra jautresnis nei mišrūnas. Iš mano augintų veislių lepiausi buvo reksai: sunkiai kergdavosi, vargdavau su jaunikliais. Tačiau gal tik man taip pasitaikė“, – svarsto Renata.

Po parodų – nauji augintiniai

Renata džiaugiasi kiekvienu savo augintiniu, vasarą po kelis paleidžia palakstyti kieme. Ir tvirtina, jog tai yra kur kas įdomiau už televizoriaus žiūrėjimą.

„Kuo triušiukų daugėjo, tuo dar didesnis noras  kilo įsigyti įvairesnių veislių. Pradėjau domėtis. Labai daug įdomių bei nematytų veislių gali pasiūlyti mūsų kaimynai lenkai. Lietuvoje nėra didelio pasirinkimo – parodose veislių mažai. Pirma rimtesnė paroda, kurią aplankiau prieš keletą metų, irgi buvo Lenkijoje, Wielun mieste. Net galva sukosi – virš tūkstančio triušių! Tada pirmą kartą pamačiau gražuolius šokoladinius havana triušius. Jie taip pakerėjo, kad parsivežiau porelę. Nuo tada stengiuosi laikyti veislinius triušius iš parodų, su kilmės dokumentais bei įvertinimais“, – dėsto triušių augintoja.

Kaip sakoma, apetitas kyla bevalgant. Ir Renata kaskart siekia patekti į vis didesnes parodas. Štai praėjusį lapkritį vyko į Čekiją, kur parodoje buvo net 3000 triušių! Žinoma, ir paro­dos būna skirtingos: vienoje šalyje gali išvysti daug Belgijos milžinų, kitoje populiaresni Prancūzijos avinai ar įvairiaspalviai reksai.

Ji sako, kad parodose tenka save stabdyti ir žaboti norus, mat, nusipirkus visas patinkančias veisles, pritrūktų vietos. Be to, norint užsiimti veisimu, būtina įsigyti porelę, tad iš karto turi rasti vietos bent dviem augintiniams.

Žinoma, ne visi gali vykti į užsienio šalis vien tam, jog išvystų daugybę ilgaausių po vienu stogu. Tačiau smalsumą patenkinti galima ir Jucaičiuose, nes Renata su draugėmis ir čia organizuoja parodas. Jų, aišku, nepalyginsi su tokiais renginiais kaip, tarkime, Lenkijoje ar Čekijoje, bet ir jose žmonės susipažįsta su triušiais, gali juos apžiūrėti, sužinoti apie jų auginimą.

„Reikia gyvai pamatyti, kaip džiaugiasi ir dideli, ir maži, paėmę ant rankų triušiuką. Atrodo, kad tą minutę baigiasi visi rūpesčiai ir bėdos, o pasaulis nušvinta naujomis spalvomis. Tai tikrai be galo malonus jausmas“, – kalba moteris.

Verslo nesukūrė, bet naudos užtenka

Tiesa, Renata teigia didelio verslo iš savo pomėgio nesukūrusi. Didžiausia nau­da – kad šeima maitinasi sveika, pačių užauginta mėsa.

„Džiaugiamės, jei triu­šiukai patys save išlaiko. Už kiekvieną parduotą ma­žylį pinigus dedame atskirai, naudojame kelionėms į parodas, naujoms veislėms, pa­ša­­rams, vita­mi­nams pirkti“, – vardija R. Bud­re­vi­­čiū­­tė.

Ji negaili patarimų norintiesiems laikyti triušius. Jos teigimu, neužtenka vien pasidomėti jų auginimu ir, įsigijus narvų, čiupti visas veisles iš eilės. Vertėtų paskaičiuoti ir būsimas išlaidas vitaminams, šėrykloms bei girdyk­loms, taip pat skiepams nuo įvairių ligų. Todėl pradėti geriausia nuo dviejų-trijų veislių. O kokias rinktis, padiktuos tiks­las – ar augintinis reikalingas dėl grožio, ar dėl mėsos, ar dėl kitų priežasčių.

„Triušius laikyti labai naudinga. Pavyzdžiui, su penkiomis patelėmis ir vienu patinėliu po mėnesio galima turėti apie 35-40 jauniklių. Juos paauginus, šeima aprūpinama sveika mėsa.

Triušių kainos - labai įvairios: mišrūną galima nupirkti už 5-30 eurų, veisliniai, žinoma, yra brangesni - nuo 20 iki 150 Eur.

Kai kurie žmonės nesupranta, kodėl triušiukas toks brangus. Bet paskaičiuoji, kad jo tėvus pirkai parodoje, kainavo kelionė ir kt. Aš pati, įsigydama naują ilgaausį, įpratau nebesiderėti, nes žinau, jog jį užauginti nepigiai atsieina“, – sako žavi triušių augintoja Renata.

Morta MIKUTYTĖ

R. Budrevičiūtės asmeninio albumo nuotr.

Atnaujinta Penktadienis, 13 sausio 2017 09:23