Buvę ūkininkai savo žingsnio nesigaili

Šią temą pasiūlė keletas ūkininkų. Girdi, Ręsčių kai­me netoli Laukuvos gyvena tokie Lelėnai, kurie itin ne­palankiomis ūkininkavimo sąlygomis rado originalų spren­­dimą.

- Matydami, kokia menka nauda iš mėsos ir pieno, jie pardavė lenkams bandą, o žemę naudoja, tiems patiems lenkams ruošdami pašarą. Jeigu čia, Lietuvoje, nereikalinga mėsa ir pienas, tai dar galima išsiversti, auginant pašarus, - sakė žmonės. O kaip yra iš tiesų?

Užsukus į Lelėnų sodybą, iškart matyti, kad ūkininkauti čia buvo rimtai nusiteikta.  Kieme dar stovi žemės ūkio technika, atokiau nuo gyvenamųjų namų - didžiulė moderni srutų saugykla. Akivaizdu, kad ji skirta dideliai bandai.

- Šiokių tokių galvų, sudėjus visus veršius, laikėme 90, melžiamų karvių - 45, - sako Ramūnas Lelėnas. - Žemės per visus nuomotus gabalus buvo irgi per šimtą hek­tarų.

Lietuvoje, kur vis labiau įsi­viešpatauja saujelė stambiausiųjų žemvaldžių, tai visiškai nedidelis, šnekant tų pačių žemvaldžių žargonu,  vos ne „smulkus ūkelis“. Bet Europos Sąjungos mastu, kur vidutinis pieno ūkis - tik 30 karvių, tai visai nesmulkus, gerokai didesnis už vidutinį ūkis. Kas nulėmė tokią jo pabai­gą?

Taip, žinoma, kainos. Supirkimo kainos krito visiems, tačiau savo bandas kol kas pardavė ne visi ūkininkai. Dau­gelis vis dar mėgina laikytis sukandę dantis. Ramūnui ir Daliai Lelėnams prisidėjo dar keletas nepalankių aplinkybių.

- Mūsų žemės nebuvo vienoje vietoje, - sako Ramū­nas. - Čia pat - tik keli gabaliukai. Savos turime tiktai 25 hektarus, o didžiąją dalį nuomojome. Ji buvo toli, Rietavo savivaldybėje, prie Labardžių... Brangu kasdien po du sykius važiuoti 20 kilometrų ten ir atgal.  Kol buvo normalios kainos, apsimokėjo vargti. Paskui sušlubavo sveikata... Samdyti nėra ko, pats nepajėgiu, o naudos tiek, kad už­tenka tik padengti išlaidas. Nebeliko jokios prasmės dirb­ti.

Lelėnai užaugino keturis vaikus - sūnų ir tris dukras. Kam ieškoti svetimų darbininkų, jeigu yra savo jėgos?

Abu tėvai šypsosi ir purto galvas. Ne, jokios vilties, jog sūnus, dukterys ar žentai pareitų į Ręsčius. Dvi dukros jau įsitvirtino Danijoje, trečioji dar gyvena Vilniuje, tačiau ir ji per atostogas Danijoje uždarbiauja. Sūnus yra baigęs Vilniaus Gedimino technikos universitetą, gyvena Lie­tuvoje. Inžinierius, bet irgi važiuoja į Daniją prisidurti prie algos. Ręsčiuose tikrai neprisidursi.

- Iš pradžių dukros išvykdavo tik laikinai, tiktai užsidirbti, - pasakoja D. Lelėnienė. - Vienam sezonui, paskui antram, trečiam... O galiausiai laikini darbininkai tapo sėsliais Danijos gyventojais. Dirba jie labai paprastus darbus, žvėrelių fermose prižiūri audines. Audinių šėrikas ten uždirba daugiau, negu Lietuvoje inžinierius. Jokios vilties, jog kuris nors grįžtų perimti ūkio.

Ko gero, ta aplinkybė padėjo paskutinį tašką Lelėnų ūkio istorijoje. Būtų vilties susigrąžinti bent vieną vaiką, gal dar mėgintų vargti. Dabar jau aišku, kad ūkis vaikams nereikalingas.

- O juk turėjome vilčių ir planų, jog ūkį vaikai perims! - sako Dalia. - Netgi ketinome statyti didesnę fermą, turime parengtą projektą. Dabar jis niekam nereikalingas.

Didžiausias paradoksas, kad kaip tik dėl vaikų Lelėnai ir pradėjo ūkininkauti. Gyveno Ruskiuose, važinėjo dirbti į Labardžių lentpjūvę. Dvi algos šešioms burnoms nebuvo daug, reikėjo prasimanyti pajamų iš šalies.

- Tada savas ūkelis atrodė visai patrauklus dalykas, - prisimena Dalia. - Apsimokėjo laikyti ir vieną, ir dvi karvutes. Pradėjome galvoti: kam važiuoti į ganyklas dėl vienos karvės, ar ne geriau dėl dviejų? O paskui: kam dėl dviejų, jeigu galima dėl penkių?.. Taip pamažu ir didinome bandą.

- Mes pavėlavome į trauki­nį, - sako Ramūnas. - Kai pra­dėjome savo ūkį, žemės ap­link jau buvo išsidalintos. Kad būtų patogiau ūkininkauti, iš Ruskių persikėlėme į Ręsčius, bet jau nebegalėjome suformuoti didesnių laukų. Teko kelti bandą už Labardžių. Bet ir tai apsimokėjo. Kai už litrą pieno mokėjo per litą, o litas buvo stiprus, viskas atrodė gerai. Nė nemaniau, jog kainos gali tiek nukristi. Na, galvojau, sumažės dešimt, dvidešimt centų... Tačiau kad nukristų tiek?!

Šiandien Lelėnai neturi nė vienos karvės, bet neina į krautuvę ir pieno neperka.

- Aš negaliu matyti, jog lit­ras nugriebto pieno, beveik vandens, tenai kainuoja kone eurą, o ūkininkams už riebų, su grietine, teduoda 12 centų! - piktinasi Ramūnas. - Dar baisiau žiūrėti, kad iš krano į butelius supilstytas vanduo yra brangesnis už ūkininko melžiamą pieną. Žinote, tai jau pasityčiojimas. Verčiau nueinu pas kaimyną, paprašau stik­lainio...

Lelėnai puikiausiai supranta, jog Lietuvos ūkininkai dabar palikti perdirbėjų savivalei. Kreiptis į Seimo narius ar ministrus nėra jokios prasmės. Vos imi kalbėti apie diskriminacines kainas, valdžios atstovai bemat atsako, kad tai esanti rinka, o jie kištis į rinkos kainas negali. Kas tai per rinka ir kas per ekonomika, jei perdirbėjai pieną veža iš latvių ar estų, mokėdami jiems daugiau, o saviškius dusina? Juk tai kažkokia išskirtinė lietuviška ekonomika, kur veikia visai kitokie dėsniai, negu, sakysime, Lenkijoje! Lenkai savo ūkininkams už pieną ir mėsą moka gerokai daugiau, o parduotuvėje maistas yra pigesnis, nei Lietuvoje. Argi neaišku, kad tai jokia rinka, kad čia žmogus paprasčiausiai stumiamas nuo žemės?

Lelėnai priėjo išvados, kad jei Lietuvoje žmogaus darbas nereikalingas, geriau lenkams viską parduoti. Pardavę bandą lenkams, jie gavo truputį brangiau, nei būtų gavę parduodami lietuviams perdirbėjams.

O kaip su šienu? Ar tikrai Lelėnai augina žolę ir parduoda pašarus lenkams?

- Ne, apie tai geriau nekalbėkime, - numoja ranka šeimininkas. - Tos žmonių kalbos apie pašarų auginimą lenkams nėra visai iš piršto laužtos, bet tai - ne išeitis. Kiek pardavėme, dar neatgavome visų pinigų. Su tais dalykais reikia atsargiai, aš ir kitiems patarčiau pasisaugoti atvykėlių pirklių. Mums pasitaikė ne ūkininkai, o kažkokie tarpininkai, perpardavinėtojai. Jeigu su tokiais ryžtiesi ką nors daryti - tai tik griežtai pagal sutartis.

Štai įsismarkavo vasara, kai­mynai šienauja, o Lelėnams - nei šienas, nei gyvuliai. Kaip tai atrodo buvusiems ūkininkams?

- Būna, kad pasigendu, - prisipažįsta Ramūnas. - Subaubia karvė kur nors - man dar pasivaidena, kad tai maniškė, kad pasileido... Dar negaliu visai atprasti.

Ar jie nesigaili? Ar jiems ir dabar atrodo, jog prieš metus žengtas žingsnis buvo teisingas, jog tai nebuvo pasikarščiavimas?

- Mūsų dažnai šito paklausia, - linkteli galva Dalia. - Visada atsakau: jeigu gailiuosi ko nors, tai tik dėl to, kad kažkada ėmėmės to ūkio. Ir kam viso to reikėjo?..

Petras DARGIS

Atnaujinta Antradienis, 04 liepos 2017 09:37