Praėjusį ketvirtadienį vykusiame savivaldybės tarybos posėdyje kaip niekada aki­vaizdžiai atsiskleidė rajono valdančiosios daugumos ir mero požiūris į moralę, etiką bei teisėtumą. Ir nors savivaldybės vadovas Algirdas Meiženis labai mėgsta pabrėžti esantis „visiems vienodai teisingas“, vis tik dvigubi standartai, kuriais, beje, nuolat yra kaltinama opozicija, tiesiog badė akis visiems, besiklausantiems toli gražu ne pačių kultūringiausių diskusijų.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 33

Šeštadienį buvo gegužės 1-oji – tarptautinė darbo diena, kaip prie sovietų sa­kytų „majovka“. Nebuvo rau­donų vėliavų šilko, darbo žmonių demonstracijų, tran­kių maršų ir mūsų lyderių tribūnose. Kadangi diena tikrai pasitaikė pavasariška, kas dirbo sode, kas tvar­kė­si namuose, o kas džiaugėsi pražydusiomis sakuromis ar magnolijomis. Taip pra­si­dė­jo gegužė. 

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 33

Iš 100 darbingo amžiaus Šilalės rajono gyventojų net 16–17 neturi pra­gyvenimo šaltinio. Tokia yra Užimtumo tarnybos oficialioji statistika. Tačiau realiai darbo rajone ieško 4729 asmenys, o tai sudaro trečdalį darbingo amžiaus rajono gyventojų. Nors pastaraisiais mėnesiais nedarbo lygis ir mažėjo, situacija netrukus gali smarkiai komplikuotis: paskelb­ta, jog Klaipėdoje uždaroma laidų rinkinius automobiliams gaminusi įmonė, kurioje dirba ir nemažas būrys mūsų rajono gyventojų.

Daiva BARTKIENĖ

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.32

Justas Š. policijai įkliuvo apsirūpinęs kvaišalais ilgam, tačiau „santaupas“ konfiskavo pareigūnai, o teismas dar skyrė ir piniginę baudą. Vaikinas su kaltinimais sutiko, tik maldavo pasigailėti ir leisti sumokėti baudą per kuo ilgesnį laikotarpį, nes jam labai trūkstą pinigų.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.32

2020-aisiais pasaulį sukrėtė COVID-19 pandemija ir dėl to kylančios pasekmės. Verslui ar fiziniams asmenims susidūrus su finansinėmis problemomis, skolas iš jų sie­kiantys su­si­grąžinti kreditoriai paprastai reikalauja areš­tuoti skolininkų turtą. Sprendimai areštuoti turtą pa­tenka į Registrų centro tvarkomą Turto arešto aktų re­gist­rą.

Jurgita ŠAPĖNAITĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.32

Jau šviečia žvaigždė vakarinė

Ir saugo ramybę žmonių.

Tik Tu, miela mama, nemiegi

Prie lopšio savųjų vaikų.

Žibės žvaigždutės, augs vaikeliai,

Mamos lopšinės supami.

Ji nepajus, kaip bėga laikas,

Ir jos vaikai – jau dideli.

Užaugs dukrelės tarsi liepos,

Sūneliai – stiprūs ąžuolai.

Mama stovės prie jų prigludus,

Juk jie vis vien yra vaikai...

Sugrįš vaikai visi, kas gali – 

Čia jų namai, čia jų mama.

Ji nedainuos dabar lopšinės,

Dabar skambės linksma daina.

Padovanos po gražų žiedą,

Bučiuos grublėtas jos rankas,

Ištars žodelį mielai Mamai:

„Tu mums pasaulyje viena“.

Kristina GEČIENĖ

* * *

Kai baltas beržas budinas,

Širdim rankas suvėrusi,

Išlauki, Mama, liūdesį.

Sugrįžta gervė vėlusi.

Kaštonai degins ilgesį

Lyg Tavo sielos žvakę.

Žinai žinai – jie ilgisi,

Subėga nesisakę.

.... vėl žiedlapių ugnis.

Lingus – vilties lopšys.

Rymuolė, Plačiašakė 

Supa mūsų naktį.

* * *

Išglostyk, Mama, staltiesę, 

kuri užkloja mirtį.

Pražystant ievoms

atmintis pakvimpa

sodo kriaušėmis

vėl duonos trupinys

sudygsta sėklomis,

net slenkstis pažemėja,

žemėn klaupiantis.

* * *

M – arškinių ir drobulių skalbėja,

O – belis šimtažiedė sode,

T – avo tvarsčius išdžiaustanti vėjy,

I – nkilais atvirais odoje.

––––––––––––––––––––––––––––––

N – epalaužtoj orumo viršūnėj

A – tsitūpt, prisiglaust – per mažai.

Dalia PETKEVIČIENĖ

Už atsidavimą, pasiaukojimą, kurį motinos atiduoda mums, savo vaikams, atlyginti joms mes turbūt esame bejėgiai. Aukojamės jau savo vaikams, ir taip sukasi amžinasis ratas. Kol gyvos motinos, tol egzistuoja gyvenimas. Už jį padėkoti savo vienintelėms ir skirtas pirmasis gegužės sekmadienis – Motinos diena. Šiemet – su dar mažai žydinčia gamta, žvarbiam vėjui nusileidžiančia saulės spindulių šiluma, bet vis tik pavasariu, kuris sprogs kurią dieną baltais sodais, geltonų pienių kilimu. Atrodo tuomet, kad į žemę nužengia rojus...

Dabartinė kasdienybė gėlių ir knygų draugijoje

Žadeikiškės Ievos Vainorienės na­muo­se savotiški rojaus akcentai – gražuolės baltais karališkais žiedais orchidėjos. Tokios turtingos, juodžaliais, sveikais, blizgančiais lapais.

„Tai vaikų dovanos man per Kalėdas, Velykas. Kol buvo gyvas tėtis, jam gimimo dieną gegužės mėnesį dovanodavo lauke sodinamas gėles. O aš gimusi per Kūčias, tai man dovanoja kambarinių. Jau kelios orchidėjos yra nužydėjusios, bet juk Motinos diena netrukus, vėl atveš“, – rodydama ant palangių bujojančias karališkas gėles, šypsosi Ieva.

„Nereikia apie mane rašyti. Juk tiek yra motinų, kurios užaugino po 10–12 vaikų“, – netikėtai užklupusių redakcijos darbuotojų kratėsi moteris. Tad labai džiugina jos paprastumas bei kuk­lumas: na, jeigu reikia, nors taip nedrąsu prieš kaimynus...

Devyniems – viena 

Ieva su jau amžinatilsį vyru Vladislovu užaugino keturias dukras ir du sūnus. Moteris džiaugiasi, kad visi yra gyvi ir sveiki, o kokį gyvenimą jiems lėmė likimas, nuo jos jau nebepriklauso. Visi turi darbus, gyvena taip, kaip gali ir sugeba.

„Jie nuo mažiukų matė ir suprato, kad mamai yra sunku ir reikia padėti. Dabar susirinkę krūvon, didieji Arūnas su Laima pajuokauja ir prisimena, kaip  jiedviem vis tekdavo mažuosius prižiūrėti, nemažai darbų po namus nudirbti: išplauti grindis, kai aš nebegalėdavau, būdama nėščia, sutvarkyti kambarius. O gyvenome tuose dviejuose kambariuose galiausiai devyni žmonės, nes parsivežiau ir bene dešimt metų slaugiau ant lovos savo mamą. Antrame trobos gale gyveno uošviai, tai kai anyta sumenko, globojau ir ją. Tiesa, atvažiuodavo ir jos dukterys, patvarkydavo, bet kasdiena tekdavo man.

Taigi parbėgdavo vaikai iš mokyklos, pietus visada būdavau išvirusi, pavalgydavo ir didesnieji atlėkdavo į dirvą, kur aš kasdavau bulves ar daržus. Vladislovas juk per dieną iki vakaro kolūkyje – vairuotoju dirbo. Jam gal ir nelabai sunku buvo, o man – taip: vaikai, namai, gyvuliai, daržai. Kai vaikai paaugo ir atsirado valytojos vieta kolūkio kontoroje, ten dirbau penkerius metus. Paskui pastatė mokyklą, joje praleidau šešerius. Taip ir užsidirbau stažą. Per Kūčias išėjau į pensiją nuo 50 metų kaip daugiavaikė mama, o nuo naujųjų keitėsi įstatymas – išleido tik nuo 55-erių. Taigi man labai pasisekė“, – pasakoja 77-uosius einanti Ieva.

Nesulaukta sukaktis

Moteris sako, jog tik keturių mėnesių betrūko iki judviejų su vyru Auksinių vestuvių. Bet ne – trenkė insultas...

„Aš kilusi iš Drobūkščių, pas vyrą į Žadeikius atsikėliau ištekėjusi. Tiesa, pradžioje gyvenome kitur, bet kai melioravo laukus, kartu su uošviais pasistatėme trobą čia. Susipažinau su Vla­dislovu jo pusseserės vestuvėse. Dvi­dešimt antrus metus baigiau, kai tekėjau. Nugyvenom, nugyvenom amželį... Visko buvo per gyvenimą bet, ačiū Dievui, nei skyrėmės, nei ką. Reikėjo taikytis vienam prie kito. Dabar jauni taip nebedaro: biškį kas ir į skirtingas puses suka. Nebėra tos kantrybės...

O būtų dabar gyvas mano tėvelis, vis dviese... Po insulto tris savaites begyve­no. Kasdien laksčiau dvi savaites į Klai­pėdą, paskui – į Šilalę. Būdavo, nuvažiuoju į ligoninę – jo rankos prie lovos pririštos. Sėdžiu prie jo per dieną, kalbinu – tyli. Neteko regėjimo. Tai kai atrišdavau rankas, tik apsigraibydavo akis, veidą, burną. Klausiu, kur skauda – tyli. Paskui teiraujuosi, ar mane pažįs­ta. „Ievu-u-utė“, – atsakė tokiu gailiu balsu, o man taip suskaudo širdį!.. Baisiai skaudėdavo ir kai išeidavau – žinodavau, kad vėl pririš rankas... O ir galiu rytoj jau nebepamatyti... Kai parvežė į Šilalę, tik savaitę ir bemačiau... Metus po jo mirties buvo labai sunku. Iš pradžių vaikai tai vienas, tai kitas pabūdavo, bet juk visi turi savo gyvenimus, kiekvienam savi namai rūpi. Dabar jau įpratau“, – ilgisi savo gyvenimo žmogaus Ieva.

Rodos, nė nebuvo to vargo...

Vėl grįžtame į tuos laikus, kuomet ir lovelėje, ir ropomis namuose krykštavo mažyliai.

„Sunku buvo vaikus auginti. Skal­byk­lių beveik nebuvo, o tų vystyklų, drabužiukų – didesnių ir mažesnių: išplauti, išdžiovinti. Kiekvieną išmaudai, aprengi, sušukuoji, žiūrėk, ir vėl prausi, perrengi... O dar reikėdavo susiverpti siūlų, numegzti, sulopyti, susiūti. Tai dabar nueini į „labdarinę“ ir nuperki už kelis eurus. O kokius puodus valgio turėdavau privirti, augantiems oi, kaip norisi pavalgyti... Bet buvau jauna, atrodo, kad nė nebuvo to vargo. Guldavaus visada jau po dvylikos, keldavaus su aušra – miegoti ir lepintis nebuvo kada... Bet ačiū Dievui, užaugo sveiki, kuris ką norėjo išsimokė, įgijo specialybes. Geri vaikai, negaliu skųstis. Labai myli mane ir tarp savęs sutaria. Neišskiriu nė vieno, visus vienodai mylėjau ir myliu. O jeigu kuriam kas nors nesiseka, to dar labiau gaila. Dėl kiekvienos vaiko bėdos motinai širdį gelia...

Todėl stengiuosi ir aš: kai po vyro mirties pardaviau žemes, padalinau visiems po lygiai. Galvoju, kad padariau teisingai, nes ką gali žinoti, juk kiek būna, kai dėl paveldėjimo susipyksta. Neduok Dieve tarp vaikų šitaip. O ir žemės, kartu sudėjus, buvo tik apie dešimt hektarų. Ir ta pati tolokai, tai tekdavo su mažais vaikais baladotis kone du kilometrus ir sodinti, ir kasti, ir šienauti... Kai vyras jau buvo biškį pasiligojęs ir nebegalėjo vairuoti, rytais tamsoje dviračiu važiuoti pamelžti karvių man būdavo nejauku. Tad kai Vladislovas atgulė po insulto, kone tą pačią dieną pas­kutinę pardaviau“, – pasakoja gyvenimo sunkumus Ieva.

Džiaugsmas laukti vaikų

„Laimė didžiausia yra motinystė. Die­vas davė man šešis: pagimdžiau, užauginau, džiaugiuosi, kad visi turi savo gyvenimus, dirba ir užsidirba, kad yra sveiki. Labai manimi rūpinasi. Rytmetį skambina: mama, kaip išmiegojai, vakare – kaip praėjo diena, ar koja gal mažiau skauda. Mat nuo lapkričio vargstu dėl stuburo, skausmas iš jo eina į kelio, klubo sąnarius. Dabar truputį geriau. Žadeikiuose yra medicinos punktas, jei reikia, felčerė Petkienė ateina vaistų suleisti. Ir korona manęs neaplenkė, bet sirgau be komplikacijų, ugnikę pati pasikurdavau. Jokių gyvuliukų nebelaikau, tik vištikių ir šuniuką. Labai dėl jo pergyvenu, nes apsirgo. Reiktų vežti pas veterinarą, bet dukra, kuri Šilalėje, negali išeiti iš darbo. Senas jau, gal keturiolikos metų, bet vis tiek gaila, kankinasi...

Laukiu, kada atšils. Šiltnamyje salotų, ridikėlių, kopūstų sėklų įbėriau. Po­mi­dorams dar anksti, nušals. Sodin­siu ir bulvių – toks kaimynas, geras žmogus, man su traktorine sodinamąja pasodina, vėliau nuvagoja, rudenį paaria. Užtenka ir man, ir vaikai vežasi. Mer­gelės pačios per metą tas bulves ir prižiūri.

Laukiu, bene ta korona baigsis, vaikai galės kaip anksčiau būrin sulėkti. Ir dešimt anūkų bei du proanūkius turiu. Nors iš tokio būrio vaikų galėtų būti ir daugiau...

Turiu didelį ūpą skaityti. „Artoją“ prenumeruoju, mergelės knygų priveža: tik tu, mama, skaityk. Dabar jau gerokai įpusėjau „Istoriją apie prarastą mergaitę“. Ar gera knyga? Na, yra ir nuoseklesnių paskaitymų. Mano akys operuotos – keisti lęšiukai, skaitau su akiniais. Vakare anksti einu į lovą, pasidedu prie šono telefoną. Laidinį – irgi. Žinau – skambins kuris iš vakaro, kuris iš ryto. Labai rūpiu savo vaikams. Ir aš labiausiai jų laukiu“, – graudinasi Ieva, tylioje ramybėje grojant muzikai iš radijo aparato, tiksint laikrodžiui, trumpinančiam valandas ir minutes iki didžiai laukiamo susitikimo. 

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Iš begalinio optimizmo karantino metu gimęs Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro šokio spektaklis „Faustas“ pirmojo gyvo susitikimo su publika laukia gegužės 21, 22, 23 d. Gegužę į sceną, po ilgo išsiskyrimo, grįžta ir kiti publikos pamėgti spektakliai. Ateikite ir mėgaukitės!

Svarbus įvykis

Choreografas Robertas Bondara šokio spektaklį „Faustas“ pastatė rudenį. Tačiau iki premjeros likus visai nedaug, šalį sukaustė karantinas, tad vietoje susitikimo su publika įvyko televizinė premjera, spektaklį įrašė ir transliavo LRT. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupės šokėjai nekantriai laukia pirmo gyvo „Fausto“ pristatymo publikai. Didelė dalis baleto artistų, o taip pat ir pagrindinių partijų šokėjai – jauni, karjerą scenoje neseniai pradėję menininkai. Tad „Faustas“ savo turiniu ir forma tapo jiems tikrai svarbiu profesiniu išbandymu. Ir jei kritikų vertinimai buvo palankūs, o pagrindinių partijų atlikėjai kaip geriausieji buvo nominuoti „Auksiniams scenos kryžiams“, pirmas susitikimas su publika – svarbus įvykis jų gyvenime. 

Spektaklį Klaipėdoje kūrė tarptautinė statytojų komanda: choreografas R. Bondara, muzikos vadovas ir dirigentas Modestas Barkauskas, scenografė Martyna Kander, vaizdo projekcijų dailininkė Jagoda Chalcińska, šviesų dailininkė Karolina Gębska. 

Legendiniu alchemiku ir mokslininku Faustu jaunystėje taps Roman Semenenko, senuoju Faustu – Arshak Gyozalyan, Margarita - Oleksandra Borodina, Elena – Alvina Krout, mokslininką prarasti sielą sugundžiusiu Mefistofeliu – Danylo Butenko, Vagneriu – Ričardas Jankevičius, Margaritos broliu – Ilya Temchenko ir Mykhailo Mordasov, Margaritos motina – Kristina Gudelytė, Elenos sūnumi – Povilas Kažukauskas, kunigu – Šarūnas Juškevičius, barmene – Živilė Subačiūtė.  

Šokio spektaklyje „Faustas“ groja Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninis orkestras, dainuoja choras ir solistai Rita Petrauskaitė, Gabrielė Kuzmickaitė, Aurimas Raulinavičius ir Valdas Kazlauskas. Jie atlieka skirtingų kraštų bei epochų kompozitorių – Wolfgango Amadeus Mozarto, Fryderyko Chopino ir Arvo Pärto sukurtą muziką.  

„Faustas“ yra dažnai pasaulio scenose statomas ir įvairių interpretacijų patiriantis J. W. Goethes kūrinys. Choreografas R. Bondara Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre šią dramą taip pat interpretavo savaip: nenutoldamas nuo pagrindinės kūrinio fabulos, veiksmui scenoje jis rinkosi šokio kalbą atliepiančias nūdienos žmonių aktualijas.  

Metas jausti ir linksmintis 

Gegužės 8-ąją Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje atgims kompozitoriaus Zigmaro Liepinio miuziklas „Paryžiaus katedra“, kurioje Kvazimodo partiją dainuos tenoras Deivydas Norvilas. Lemtingosios Esmeraldos, meile kuriai suliepsnoja Kvazimodo širdis, vaidmenį atliks puikiai žinoma mūsų teatro solistė Rita Petrauskaitė. Sudėtingą, ryškų ir dramatišką Frolo partiją dainuos teatro bosas Artūras Kozlovskis, gros Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestras (dirigentas Giedrius Vaznys). 

Gegužės 9-ąją kviečiame pasimėgauti žaisminga teatralizuoto koncerto „Aš – senas jūrininkas“ programa. Išgirsite kompozitoriaus Eduardo Balsio dainas, kurios gerai pažįstamos ne tik gyvenantiems prie jūros. Jas klausytojams paruošė jaunoji Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistų karta: Tadas Jakas, R. Štemanetian, Modestas Narmontas, A. Raulinavičius, Oksana Auškalnytė, Vitalija Trinkė, Ernesta Stankutė, Vilius Trakys. Prie dirigento pulto stos dirigentas Vytautas Valys. 

Gegužės 14-ąją apsilankę Žvejų rūmuose suprasite, jog įvaizdis labai svarbus ne tik šiandienos visuomenei, bet ir dievams ar pusdieviams. Praėjusių metų rudenį pastatytoje Jacques‘o Offenbacho operetėje „Orfėjas pragare“ atlikėjams lengvai pavyksta žiūrovus priversti nusišypsoti ar net slapčia padainuoti. Euridike taps Beata Ignatavičiūtė, Orfėju – Kęstutis Nevulis, Aristėju (Plutonu) – T. Jakas, Viešąja nuomone – Aurelija Dovydaitienė, Jupiteriu – Mindaugas Rojus, kaip Venera debiutuos Judita Butkytė. Gražiausią muziką publikai dedikuos Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestras, vadovaujamas vyriausiojo dirigento Tomo Ambrozaičio. 

Gegužės 15-ąją į sceną grįžta miuziklas „Šounuolynas“. Tai kompozitoriaus ir libretisto Dan Goggin muzikinė komedija, JAV pelniusi „Outer Critics Circle“ apdovanojimus kaip geriausias Brodvėjaus miuziklas. „Šounuolynas“ – komiška vienuolių gyvenimo istorija, priverčianti plačiai nusišypsoti. O ilgo karantino išvargintoms sieloms tai tiesiog būtina. Vienuolyne įvyksta nelaimė – nuo sesers Julijos išvirtos svogūnienės apsinuodija ir miršta beveik visos seserys. Negandos išvengusios vienuolės-solistės A. Dovydaitienė, Loreta Ramelienė, Beata Ignatavičiūtė, Rasa Ulteravičiūtė, R. Štemanetian surengs paramos šou ir rinks lėšų laidotuvėms. „Šounuolyno“ talentų šou, vienuolių pasirodymai, muzika ir komiškos interliudijos pulsuoja linksmybėmis bei didžiuliu noru priversti jus kvatotis! Ar jūs pasiruošę dalyvauti?  

Gegužės 28-ąją savo kalendoriuje pažymėkite kaip dviejų kamerinių operų „Vivat Kava!“ dieną. Išgirsite dvi vienaveiksmes operas – Johanno Sebastiano Bacho „Kavos kantatą“ ir Giovanni Battista Pergolesi „Tarnaitė ponia“. Į muzikinį sūkurį herojus įtrauks dirigentas Dmitrijus Zlotnikas. Iš komiškų situacijų bandys išsisukti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistai M. Rojus, R. Ulteravičiūtė, A. Raulinavičius ir A. Kozlovskis. 

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro inform.

Savaitė buvo kupina įvy­kių. Koronavirusas toliau siau­tėja, bet atsidarė lauko kavinės. Kažkur dingo be­veik milijoninės vertės 20 vagonų su apsaugos prie­mo­nėmis iš Kinijos. Svars­to­­­ma, ar padidinti pen­sinį am­­žių iki 72 metų. Val­dan­­­­tieji ke­tina prastum­ti leng­vų­jų nar­kotikų dek­ri­mi­­na­lizaci­jos pataisas. No­ri­ma vėl keisti merų rin­ki­mų tvarką. Ir visa tai – au­gančios įtampos aplink Ru­si­ją fone. 

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.31