Lietuvių parama karo alinamos šalies žmonėms – kovoje jie nėra vieni

Pagal valstybės skiriamą paramą ir gyventojų skaičių, Lietuva yra bene labiausiai Ukrainai padedanti valstybė pasaulyje. Jei būtų sudaroma panaši lentelė pagal savanoriškai piliečių renkamos ir vežamos pagalbos kiekį, mūsų šalis greičiausiai irgi pirmautų, nes paramą nuo karo kenčiantiems ukrainiečiams gabena ne tik keliasdešimt tam tikslui susikūrusių fondų, bet ir pavieniai asmenys.

Aktyvūs yra ir lietuviškų šak­nų turintys ukrainiečiai, o dvi jų įkurtos organizacijos tapo svarbiu tiltu paramą į frontą vežantiems lietuviams. Fondams „Bucha Help“ bei „Svi za svogo“ vadovaujantys Konstantinas Gudauskas ir Jura Anuškevičius protėvių kalbos nemoka, tačiau neslepia pasididžiavimo, jog, prasidėjus karui, būtent Lietuva, kur yra ir jų šaknys, viena pirmųjų sukruto padėti. 42-ejų K. Gudausko pristatyti šilališkiams jau nereikia, apie jį ne kartą pasakojome, jis lankėsi Šilalėje, daugelis žino, jog Kyjivo priemiestyje gelbėdamas rusų žudomus žmones jis užsitarnavo Bučos angelo pravardę, o šios istorijos pagrindu buvo sukurtas meninis filmas „Buča”, rodomas ir Lietuvos kino teatruose. Belieka priminti, kad Konstantinas gimė Kazachstane, kur sovietų armijoje tarnavęs tėvas sukūrė šeimą. Tiesa, vėliau išsiskyrė ir grįžo į tėvynę. Po kelių metų mirus vėžiu sirgusiai Konstantino mamai, paauglio gyvenimas komplikavosi, biografijoje atsirado tamsių dėmių, tačiau suaugęs jis pademonstravo ypatingą drąsą, tapo žinomu.

Kai nesugebėję per skelbtas tris dienas užimti Ukrainos sostinės rusai ėmė žudyti civilius gyventojus priemiesčio miestelyje Bučoje, Konstantinas iš ten lengvuoju automobiliu išgabeno 200 leisgyvių žmonių. Nuolat rizikavo savo gyvybe, bet kadangi turėjo Kazachstano pasą, patikrinimo postuose okupantai šį Rusijai draugiškos šalies pilietį pradžioje nustebę praleisdavo be didelio tardymo. Vėliau ėmė įtarinėti šnipinėjimu, vedė į apklausas, grasino sušaudyti, tačiau šis toliau į Bučą gabeno maistą bei vaistus, o iš ten į Kyjivą persigandusius civilius. Be to, apie priešo kariuomenės išsidėstymą bei judėjimo kryptis pranešdavo Ukrainos žvalgybai GRU. Šios agentė, Krymo totorė Gaidė Rizajeva, pažinojusi Konstantiną, paprašė, kad jis padėtų išgabenti kelių kariškių artimuosius, nes jiems grėsė sušaudymas. Į okupuotą Bučą niekas kitas nesiryžo važiuoti, nes sužvėrėję okupantai žudė be gailesčio. Priešo kulkos perskrodė ir Konstantino mašiną, per sprogimą jis buvo kontūzytas, pateko ligoninėn. Ypatingą padėką jis užsitarnavo, kai pavyko išgabenti namo rūsyje besislapsčiusius garsų kompozitorių, du kartus Ukrainos did­vyrį Igorį Pokladą ir jo žmoną Svitlana.

Po kurio laiko K. Gudauskas įsteigė fondą „Bucha Help” ir ėmė gabenti paramą kariams bei senelių ir vaikų namams. Pernai į šį fondą iš Lietuvos buvo atgabenta 126 tonos daiktų, o sunkiausias siuntinys buvo 2000 dėvėtų padangų, atitekusių keturioms kariuomenės brigadoms. Kaip pagrindinius savo partnerius Konstantinas Lietuvoje įvardija fondo „Susivieniję gerumui“ vadovę Agnę Jociuvienę bei savanorių koordinacinio centro, veikiančio Kristaus Prisikėlimo bazilikoje Kaune, vadovę Tetjaną Narkevičienę. 

Vakarų Ukrainos mieste Ivano Frankivske gyvenantis 32-ejų J. Anuškevičius paramą kariuomenei rinkti pradėjo 2014 m., kai kilo kovos Donbase. Tiesa, fondą „Svi za svogo“ („Savi saviems“) vaikino tėvas Viktoras įkūrė dar gerokai prieš karą ir kitiems tikslams – paramai vaikų namams, ligoninėms. Viktoras buvo sėkmingas verslininkas, tapęs žinomu dėl to, jog Ukrainai 1991 m. atgavus nepriklausomybę ryžosi steigti privačią įmonę lietuvišku pavadinimu „Rytas“. Ji tapo penkta privačia įmone mieste, o inžinieriumi iki tol dirbęs V. Anuškevičius ėmė prekiauti videokasetėmis bei kitais daiktais turguje. Vėliau verslo kryptys pasikeitė, „Rytas“ ėmė remti krepšinio ir futbolo komandas, kultūros renginius, o V. Anuš­kevičius 2006 m. buvo išrinktas Ivano Frankivske meru. Dvi kadencijas 235 tūkst. gyventojų miestui vadovavęs V. Anuš­kevičius tapo pirmu ir kol kas vieninteliu lietuvių kilmės uk­rainiečiu, ėjusiu mero pareigas. Ukrainos, Lietuvos ir Lenki­jos valstybiniais medaliais apdovanotas V. Anuškevičius mies­to

tarybos nariu buvo 16 metų, po to pasitraukė iš politikos. Jis yra gimęs Vorkutoje, kur jo tėvas Andrius, gyvenęs Marijampolėje, buvo ištremtas dėl slapstymosi nuo tarnybos sovietų armijoje. Ten Andrius vedė uždarbiauti atvykusią ukrainiete Olgą, o gimus sūnui su šeima persikėlė į žmonos gimtinę Chmelnickio regione. Vienturtis sūnus Viktoras su žmona Lidija susipažino studijuodami politechnikos institute. Lidija sakė, jog Viktoras ją sužavėjo tuo, kad buvo lėtesnis ir ramesnis, bet tuo pačiu ir veiklesnis, galvotesnis už vaikinus ukrainiečius. Merginai simboliška pasirodė ir tai, kad Viktoro tėvas buvo kilęs iš Marijos vardą primenančio miesto Marijampolės, o ji pati užaugo Marijos atvaizdą herbe turinčiame kaimelyje Mariampilė. 

Vyrui įsitraukus į politiką, humanitarinės paramos fondui vadovauti ėmė žmona, o „Ryto“ įmonės verslams – sūnus Jura. Vyresnėlis Oleksijus tada jau gyveno Vilniuje, kur vėliau persikėlė ir jauniausias sūnus Romanas. Kilus karui, Jura didžiausią dėmesį ėmė skirti paramos armijai fondui, su mama pasidalinęs darbus. 

„Mūsų fondas tapo savotiška „greitąja pagalba“ kariams: kai jiems skubiai kažko labai prisireikia, kreipiasi į mus, nes žino, kad sugebėsime patalkinti“, – pasakojo Jura.

Tos dienos, kai lankiausi Ivano Frankivske, išvakarėse miestą atakavo priešo skraidyk­lės. Visos jos buvo numuštos, tačiau kelios krisdamos pridarė žalos strateginiuose bei kariniuose objektuose. Mano akivaizdoje kariškiai skambino ir teiravosi stogo dangos, Jura telefonu suderino, kad kolegos iš kitos firmos ją padovanos, tą pačią dieną ji buvo užklota.

Vėliau su Jura lankėmės kariniame poligone, kur žurnalistams buvo pristatyta merijos už penkis milijonus hrivinų nupirkta ir padovanota mokomoji skraidyklė – kad į frontą iš Ivano Frankivsko siunčiami kariai išmoktų ja valdyti. Prieš tai nedidelę mokymo skraidyklę buvo nupirkęs Juros fondas, o šią, gerokai brangesnę, miesto vadovus įkalbino padovanoti vaikino tėvas. Dalinio vadas širdingai dėkojo rėmėjams, pirmiausia paminėdamas „lietuvišką“ fondą. 

Išvykstant iš dalinio prie vaikino priėjęs karo kapelionas Volodymiras Duchovičius pakvietė apžiūrėti rėmėjų lėšomis įrengtą maldų bei psichologinės pagalbos kambarį ir teiravosi dėl paramos kitam projektui. Kapelionas sakė turintis šeimą, du vaikus, tačiau į karo tarnybą pasiprašė, nes suprato, jog kovotojams labai reikia jo pagalbos. Jis dažnai lanko karius pafrontėje, ne kartą išgyveno pavojingas situacijas. 

Jurai už pagalbą dėkojo ir regėjimą fronte praradęs vaikinas. Jam fondas parūpino mašiną, padeda ir kitaip.

„Pagalbos prašančių yra daug, tačiau nesiblaškom, remiam tas pačias dešimt brigadų, kurioms padedame nuo karo pradžios. Neperkame nei maisto, nei rūbų, tik tai, ko dabar labiausiai reikia, kovojant su priešu ir saugant mūsiškių gyvybes – dronus, antidronus, ma­šinas, kitą techniką. Kovotojus, aišku, pradžiugina ir saldumynai, tačiau jų į siuntinius įdedame tik tada, kai atveža iš Lietuvos“, – kalbėjo Jura.

Pernai fondas „Svi za svogo“ kariams perdavė paramos už 20 mln. hrivinų. Iš Lietuvos gaunamas mašinas fondo meist­rai paremontuoja, kad fron­te jos ilgiau tvertų, o dronus perdaro, jog priešams bū­tų sunkiau numušami. 

Pasak Juros, su Lietuvos organizacijomis bendradarbiavimas užsimezgė atsitiktinai, kai kelyje sugedo Jonavos savanorių mašina ir šie ėmė Ukrainoje ieškoti tautiečių, kad pagelbėtų. Taip užsimezgė draugystė su Olesios Černauskienės vadovaujamu jonaviškių fondu „Mes esame bastionas“. 

Juros mama Lidija didžiuojasi, jog sėkmės sulaukė vaikiškų piešinių akcija – iš visos Ukrainos vaikai kasmet siunčia piešinius į paro­dą Ivano Frankivske, vėliau kūriniai keliauja į parodas Lietuvoje, Ispanijoje, Švedijoje, o už parduotus piešinius surinktos lėšos atitenka kariams. Jiems perduo­dami ir pinigai už parduotas lėles, kurias siuva ukrainietės, o prekiauja jonaviškės. Ant visų lietuvių lėšomis nupirktų daiktų (dronų, kompiuterių, generatorių) yra išgraviruojami geradarių kontaktai. Pavyzdžiui, kai O. Černauskienės vyras Mindaugas gimtajame Salantų miestelyje Kretingos rajone inicijavo specialią mugę ir už suaukotas lėšas nupirko droną, ant jo atsirado užrašas „Salantai“.

„Kariai sako, jog tokius pažymėtus daiktus labiau saugo, nes tai primena, kad kovoje jie nėra vieni, kad jais yra rūpinamasi, kad remia užsieniečiai, o tai kelia moralinę dvasią“, – sakė J. Anuškevičius.

Jis ir jo mama prašė perduoti nuo frontininkų padėką Lietuvai už pagalbą.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS ir pašnekovų nuotr.