Ketvirtus karo metus ukrainiečiai pasitinka be optimizmo

Apie tai, kokiomis nuotaikomis charkiviečiai pasitinka ketvirtus karo metus, nusprendžiau praeivių gatvėje paklausinėti pasiėmęs ryškų mikrofoną, mat vietiniai bijo atvirauti dėl įsivyravusio nepatiklumo, dėl draudimo viešinti strateginius objektus, žuvusių bei sužeistų karių skaičių. Prisistačius, kad esu karinę akreditaciją turintis lietuvis ir darau įrašą neklausdamas pavardės bei nefotografuodamas pašnekovo, atsiranda gerokai didesnė tikimybė, kad išgirsiu tikrą nuomonę.

Ketvirtus karo metus Ukraina pasitinka traukdamasi mūšio lauke ir prarasdama vis daugiau teritorijų, tautoje mažėjant vienybės, o pasauliui ginčijantis dėl JAV pradėtų keistų „taikos derybų“. Apie karo eigą objektyvų vaizdą susidaryti nėra lengva, nes Kyjivas ir Maskva apie mūšius dažnai specialiai skleidžia melagingą informaciją, siekdamos suklaidinti priešininką. 

„Tai, kad JAV tariasi su Rusija, ignoruodama mus, yra labai skaudu ir neteisinga. Tiek laiko buvo kalbama, kad giname ne vien savo šalį, bet ir visą Europos bei pasaulio demokratiją nuo autokratinės Rusijos, bet dabar paaiškėjo, jog mūsų tikrai nepriims į NATO, o Trumpui Maskva yra svarbesnė už Kyjivą“, – pareiškė 38 metų Ženia.

Jis iš prakalbintų keliolikos praeivių buvo vienintelis, sakęs, kad Ukraina turi nesutikti pasirašyti jokios taikos sutarties, jeigu nebus grąžintos Kremliaus užimtos žemės. Santechniku dirbantis Ženia per karą prarado šeimą, žmona su dukra pabėgo į Vokietiją, ten susirado kitą partnerį. Vyriškis į savo butą priėmė gyventi tetą, nes šios namas sudegė per priešo apšaudymą Kupianske. 

„Esu piktas ant Putino, ant Vakarų, jog delsė su ginkluote, o dabar nori mus išduoti – priversti pasirašyti taiką, atiduodant penktadalį teritorijos užpuolikui. Esu piktas ant prezidento Volodymyro Zelenskio, jog neištesėjo pažadų suvaldyti korupciją, todėl iš kariuomenės išsisuka turčiai ir politikų vaikai, o seniai ir invalidai yra verčiami kariauti. Aš turiu įgimtą regos ligą, seniai esu atleistas nuo tarnybos, tačiau dabar kviečia į karinį komisariatą, nors viena akimi beveik nieko nematau. Kasdien bend­rauju su žmonėmis, tad galiu tvirtinti, jog dauguma Charkive pasilikusių žmonių yra vargetos arba pensininkai. Jie vos suduria galą su galu ir labiausiai trokšta karo pabaigos, nes Rusija už 30 km, o baimė dėl kasdienių apšaudymų visus pavertė ligoniais“, – dėstė Ženia.

„Fronte žuvo pusbrolis ir geriausias draugas, esu studentas, bet bijau, kad gali tekti kariauti, jei nebus susitarta dėl taikos. Į D.Trumpą dedu dideles viltis, noriu, kad karas greičiau pasibaigtų. Teritorija nėra pats svarbiausias dalykas, pirmoje vietoje turi būti žmonių gyvybė. Be užimtų teritorijų pragyvensim, esam didelė valstybė, tad su taikos planu reikia sutikti kuo greičiau, kad nebežūtų kariai. Pritariu dėl Ukrainos stojimo į ES, bet ne į NATO, nes tai yra karinė organizacija, tai reikštų tolesnį karo eskalavimą“, – įsitikinęs 26-erių Romanas. 

Inžinieriumi prisistatęs 63 me­tų Vadimas sakė, kad irgi viliasi, jog karas baigsis per artimiausius 3–4 mėnesius, nes, anot jo, D. Trumpas to siekia, o neva Rusija „tam neprieštarauja“. 

„Jei užsispirs mūsų prezidentas ir jį palaikys ES šalys, derybos gali įstrigti arba sužlugti. Turim pamiršti planus dėl stojimo į NATO, nes Rusija padarys viską, kad to neleistų. Iš pat pradžių man buvo aišku, jog šansų laimėti neturim, pas juos daugiau karių, daugiau šaudmenų, o ir atominis ginklas, kurio baiminasi net Vakarai. Jei karas užsitęs kaip Donbase, Charkivas liks pustuštis ir degraduos, nes iš čia išsikels įmonės, universitetai. Norim taikos, pavargom nuo karo“, – kalbėjo Vadimas.

„Labai nenoriu palikti okupan­tams jų užgrobtas žemes, tačiau spėju, kad jų neatgausim. Užsienio šalys dėl Ukrainos nesiaukos, nesijungs kariauti, o mū­sų vyrai nebenori į frontą, slapstosi. Esu pensininkė, buvusi pedagogė, po kiekvieno pranešimo apie kritusį auk­lėtinį nemiegu, geriu vaistus ir meldžiu taikos. Nebenoriu mirčių, nebenorių pavojaus sirenų“, – prisipažino Oksana.

Esu tikras, kad pakalbinęs žmones Kyjivo ir ypač Vakarų Ukrainos miestų gatvėse būčiau išgirdęs kiek kitokius atsakymus nei Charkive. Didžiausiame Rytų Ukrainos mieste net ir po trijų karo metų vis dar dominuoja rusų kalba, o gyventojai informacijos neretai semiasi tik Mask­vos administruojamuose socialiniuose tinklapiuose. Tuo įsitikinau, gatvėje prakalbinęs

80-metę Olią. Buhaltere dirbusi pensininkė pareiškė netikinti, kad D. Trumpas rimtai siekia taikos, nes, anot pensininkės, JAV pati ir sukėlė karą Ukrainoje, pati iš to neva ir pelnosi. Senolė tvirtino, jog Krymas ir Donbasas nuo amžių buvusios Rusijos žemės, o Ukrainai nereikia stoti nei į ES, nei į NATO. 

„Geriausia buvo tarybiniais laikais – butus gavom, mokesčiai maži, maistas pigus, medicina nemokama. Jei Ukraina būtų likusi su Rusija, gyventume dabar ir geriau, ir taikoje“, – postringavo senolė. 

Žinoma, ir Charkive galima sutikti visiškai kitaip manančių žmonių, tačiau dabartinės gyventojų nuotaikos labai skiriasi nuo vyravusių karo pradžioje. Kai prieš metus ar du pašnekovų užklausdavau, ar nereikėtų Ukrainai sekti Suomijos pavyzdžiu ir atiduoti dalį žemių Rusijai mainais į taiką, dauguma į mane pažiūrėdavo kaip į provokatorių ar net Mask­vos agentą. Dabar daugelis jau patys teigia, jog neva tokia taktika būtų priimtina karui užbaigti. 

Iš Lipcių fronto zonos grįžęs Kolia kovoja viename padalinyje su dviem savanoriais kariais lietuviais. Vaikino paklausiau, ar tiki greita karo pabaiga ir ką mano apie D. Trumpo pareiškimą, kad karą pradėjo V. Ze­lenskis. Pasak kario, jis yra išgyvenęs kelis sužeidimus, matęs draugų žūtis ir jaučiasi labai pavargęs, trokšta taikos ir nori grįžti namo, bet tuo pačiu jis yra pasiryžęs kariauti toliau.

„Nekvaršinu galvos dėl politikų sapalionių, nes turiu ruoštis naujam mūšiui, man svarbiausia yra nepraleisti priešo ir išlikti gyvam, visa kita fronte yra mažiau reikšminga“, – sakė vaikinas ir prašė padėkoti Lietuvai už nuolatinę paramą jų brigadai.

Vis labiau realu, kad Ukraina po šio karo praras penktadalį teritorijos su daugybe užminuotų žemių, sugriautų namų, žuvusių bei suluošintų žmonių. Be to, iš šalies yra išvykę apie 8 milijonus gyventojų, dauguma jų greičiausiai į tėvynę nebegrįš. Šaliai bus daug darbo, atstatant ūkį, nuginkluojant visuomenę, įveikiant korupciją, tačiau jos žmonės vis tiek tiki, kad gyvens laisvi ir nepavaldūs Mask­vai.

Kolia prie kelio, vedančio į Lipcių frontą, parodė pernai ant tvoros išpaišytą žodį „Gara“. 

„Tai jūsų tautiečio Tado Tumo įamžinimas, jis žuvo pernai, vasario 23 d., netoli Bachmuto“, – priminė ukrainiečių karys. 

T. Tumas buvo aistringas Vilniaus „Žalgirio“ futbolo klubo fanas, dėl aukšto ūgio draugų vadinamas Milžinu. Nuvykęs į Ukrainą savo šaukiniu jis pasirinko žodį „Gara“ – lietuviškai tai reiškia kalnas... 

Šis grafiti užrašas mūsų tautiečiui atminti puikuojasi ant mūro sienos šalia kitų piešinių, skirtų pagerbti karius bei karinius dalinius. Už jos – sudegę garažai bei namai su skylėmis vietoj langų, nes jie išbyrėjo per priešo bombardavimus...

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.