Kovos Sumuose tęsiasi: vietiniams tai – žiauri kasdienybė

„Ką pajautėt sprogimo metu?“ – paklausė okupantų bom­bardavimo liudininkės lietuvis savanoris Renatas Ber­tulis. 28-erių vaikinas, Vakaruose dirbantis tolimųjų reisų vairuotoju, panoro savo akimis įsitikinti, ką reiškia ka­ras ir atvyko į 30 kilometrų nuo Rusijos sienos esančius Su­mus. Prieš du mėnesius jis čia jau buvo – atsiliepė į gar­saus visuomenininko Valdo Bartkevičiaus kvietimą nu­vairuoti mašiną Ukrainos kariams. 

Beje, V. Bartkevičius vien šiemet sugebėjo už suaukotas lėšas nupirkti arba lietuvių padovanotas nuvežti ten šimtą mašinų. Tad prieš du mėnesius ukmergiškis Renatas nuvairavo vieną jų iki Lvivo ir autobusu grįžo namo. Toliau važiuoti tada pabijojo. Šį kartą vaikinas ryžosi automobilį nuvaryti į pafrontę – atgabeno jį kariams, kovojantiems prie Kursko. 

„Įsivaizdavau, kad bus labai baisu, bet per pusdienį neišgirdau nei dronų zvimbimo, nei sprogimų“, – netgi kiek nusivylęs prisipažino vaikinas, kai kartu su V. Bartkevičiumi ir keliais vietos kariais susėdome pietų.

Kariai tik šyptelėjo: „Džiaukis, kad ramu. Mes, kai išvykstam į pasienį, meldžiam tokios tylos, nes ten ausys plyšta nuo sprogimų“. 

Po pietų nusprendžiau Renatą nuvežti į keletą vietų, į kurias neseniai buvo atskridusios rusų bombos. Vaikinas iš nuostabos vaikščiojo išsižiojęs ir, negalėdamas patikėti savo akimis, viską filmavo, kad parodytų bičiuliams.

Kieme, į kurį atskridusi bomba sužeidė virš šimto aplinkinių namų gyventojų, pamatėme šlubčiojančią moterį subintuota ranka. Užkalbinta ji papasakojo esanti sprogimo liudininkė, ką tik grįžo iš ligoninės.

„Buvo gal 14 valanda, stovėjau prie lango ir kalbėjau telefonu su mama. Pamenu tik tai, o po to – tamsa. Smūgio banga nusviedė mane ant žemės ir praradau sąmonę. Stebuklingu būdu likau gyva. Ligoninėje visi tuo stebėjosi, nes mano telefonas, kurį laikiau prie ausies, susilankstė. Nors kūnas nusėtas mėlynė­mis, teko operuoti pirštus, esu gyva. Ir tai stebuklas, nes bomba sprogo gal per 100 met­rų nuo namo. Jei ji būtų sprogusi dar arčiau, čia būtų likusi tuščia vieta. Tiesa, ir dabar namas gyventi nebetinkamas, butuose vien nuolaužos”, – pasakojo 54-erių Oksana.

Pasidomėjus, kokios bendros nuotaikos mieste, moteris sunkiai atsiduso: „Visi įsitempę, bijome, kad priešas prasiverš ir teks bėgti. Oro pavojaus sirenos kaukia be perstojo, naktimis girdime dronų zvimbimą ir sprogimų pasienyje aidus. Ten, sako, mūšiai žiaurūs, žūva daug mūsiškių. Kelias pastarąsias savaites rusai taip bombardavo pasienio kaimus, kad žmonės nebeištvėrė, visi išbėgo, čia tikra pilkoji zona. Geriam raminamuosius, nemiegam ir laukiam, kas bus toliau”. 

Pravežiau Renatą pro dar kelias teroro vietas iki miesto pakraščio, kur namai baigiasi ir tolyn eina tiesus kelias į Rusijos Sudžą. Abejose jo pusėse išrausti apkasai ir sustatyti „drakono dantys” – cementiniai trikampiai, blokuojantys tankų pravažiavimą. Kai Sumuose lankiausi pirmą kartą prieš du metus, tokių įtvirtinimų toje vietoje nebuvo. Jų nemačiau niekur, nors pravažiavau ilgą pasienio liniją, ieškodamas kaimų, menančių Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės (LDK) praeitį. Mat viduramžiais čia buvo LDK teritorija, o ties riba su Rusija lietuviai steigė gynybinius kaimus.

Pernai rugpjūtį Ukrainos kariams įsiveržus į Rusijos Kursko sritį Sumų regione, sąlyginė ramybė baigėsi. Iki tol Mask­va didžiausią dėmesį skyrė kovoms Donbase, nes siekė užgrobti turtingą naudingomis iškasenomis ir retaisiais metalais regioną. Prasidėjus Kursko operacijai, Rusija ėmė dažniau apšaudyti Sumų gyvenvietes, todėl buvo nuspręsta įrengti papildomus įtvirtinimus tam atvejui, jei savi kariai iš Kursko ims trauktis, o priešas nuspręs veržtis į Sumus. Taip ir nutiko: ukrainiečiai dėl įvairių priežasčių atsitraukė iš daugumos Kurske užimtų žemių, tad dabar kovos vyksta tiek Rusijos pusėje, tiek keturiuose kaimuose Ukrainos pusėje.

Man pavyko pakalbinti keliolika karių, kurie yra įsitikinę, kad iki Sumų priešas nepraeis, nes teritorija yra gerai įtvirtinta ir ginama. Tačiau jie paliudijo, jog pasienio kaimus priešai taip dažnai apšaudo, kad ten tapo neįmanoma gyventi civiliams. Kovotojai spėja, kad rusai nori Ukrainos teritoriją apie dešimt kilometrų iki Rusijos sienos paversti negyvenama užminuota vietove.

„Ukrainiečiai demonstruoja stebuklus, atsilaiko prieš žymiai gausesnius priešus. Jei esi labai drąsus, gali prisijungti prie karių, tuo labiau, jog tai jau padarė keliasdešimt lietuvių. Kovoja ir latviai, ir estai, savanoriai iš viso pasaulio. Fronte tai, ką išgyveno Oksana, patiria visi. Tik išgyvena ne visi“, – priminiau Renatui.

„To, ką pamačiau ir išgirdau, neįmanoma suvokti žiūrint žinias iš Kyjivo. Reiktų čia atvežti Vakarų valstybių vadovus, gal tada jie geriau suprastų ir labiau norėtų padėti su daug galingesniu okupantu kovojantiems ukrainiečiams“, – sukrėstas regėtų vaizdų prisipažino Renatas.

Pastarosiomis dienomis didžiausią dėmesį skyriau piniginėms rinkliavoms gyvūnų prieglaudoms bei maistą kariams gaminančiai virėjų organizacijai „Sumų bitutės”. Pastarąją prieš tris metus įkurė iki karo medicinos seserimi dirbusi Irina Lošak. Su dviem pagalbininkėmis, kurios vienos brolis, o kitos vyras žuvo kare, Irina ruošia maisto paketėlius, kurie dronais yra numetami priekinės linijos kariams, ten, kur nepravažiuoja joks transportas.

Pamatęs, kad „Sumų bitutės” maistą gamina ant lėtos ir tik vieną kaitvietę turinčios elekt­rinės viryklės, paraginau lietuvius paaukoti normaliai dujinei viryklei. Jau kitą dieną ji buvo nupirkta, dabar moterims nebereikia triūsti po aštuoniolika valandų, o maisto septynioms brigadoms galės paruošti daugiau...

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.