„Rusija neketina pulti Baltijos šalių, Suomijos ir Švedijos?“

Perskaičius tokią antraštę, tikriausiai pasidarė ramiau? Nes visiems norisi taikos, norisi tikėti, kad Rusija iš tiesų neketina mūsų pulti, manyti, jog Rusija su Europa nekariaus. Jei Kremliaus pasiuntinukai šią žinią transliuos kas savaitę, gali būti, jog daugelis tuo nuoširdžiai patikės. Patikės ir ims galvoti, kad Rusija iš tiesų nenori karo. O ėmus mąstyti šiuo tuneliniu primestu būdu, politikai ir verslininkai greičiausiai ims su Rusija vėl prekiauti. Prekyba galimai vyks nepaisant kažkur (Ukrainoje) vykstančių karų bei žudynių. Nes jei Rusija mūsų nepuola, o prekiauja, vadinasi, turime visas prielaidas manyti, jog taip bus (buvo) visada. Tokia norimybė yra miela, laukiama, sustiprinta ir Zelenskio – Trumpo susitikimo Vatikane jausmų. Tokie visai geri ženklai, kuriais galima imti ir patikėti...

Geopolitiniai postūmiai 

Neapsigaukime. Tai – tunelinio mąstymo spąstai, kuriuos Vakarų šalių lyderiams ir korporacijų vadovams jau daugiau nei 30 metų spendžia Kremliaus strategai. Elementari psichologinė operacija, atliepianti mūsų lūkesčius.

Būdami realybės metraštininkais, kaip visada, braukiame šalin geopolitinės sumaišties rūką, dirbtinai paleistą mig­lą ir žvelgiame tiesai į akis. Nes kiek besektume antraštes, pasisakymus apie taikos derybas ar jų žlugimą, esmės tai nekeičia. Derybų, kuriose kalbama apie Krymo pripažinimą Rusijos teritorija, dalies Ukrainos teritorijos dovanojimą Rusijai, įšaldant „karinį konfliktą“, negalime pavadinti niekaip kitaip, kaip naujos pasaulio perdalijimo eros pradžia. Nėra didelio skirtumo, kokio dydžio teritoriją planuojama „dovanoti“ Rusijai. Esmė ta, jog jei Krymas bus pripažintas Rusijos dalimi, net jeigu tam neformaliai pritars vienintelė JAV, iš butelio bus paleistas džinas, ir panašūs grobikiški precedentai neabejotinai kartosis artimiausioje ateityje.

Toks ėjimas būtų vakarietiškos demokratijos, puoselėjusios žmogaus, tautų apsisprendimo teises, valstybių teritorinį vientisumą, laidotuvės. Svetimos valstybės, šiuo atveju Ukrainos teritorijos perdavimas Rusijai, pripažįstant, kad tai jos teritorija, nes/nors ir užgrobta jėga, atvertų vartus lygiai tokiais pat būdais veikti Kinijai, Artimųjų Rytų, Azijos kariniams režimams bei kitoms blogio ašies šalims ir jų satelitėms. Tie, kas turės daugiau „kortų“, galės užsigrobti svetimas teritorijas ir jas laikyti savo nuosavybe. Kurti ten getų rivjeras, rengti ekskursijas okupuotoms tautoms į Sibirą arba dujų kamerą. Žinoma, taip veikti būtų galima ne visiems, tik senoms ir naujai besiformuojančioms „kortų turinčioms“ autokratijoms. Jūs puikiai suprantate, apie ką mes kalbame.

Rusija šiame pasaulio perdalijimo etape su Vašingtono pagalba tapo ryškia lydere. Ji yra naujo, daugiapolio pasaulio iniciatorė. Pasaulio, kuriame JAV tapo Maskvos partnere, kovojančia prieš Rusijos sąjungininkę Kiniją. Kas galėjo pagalvoti?! Blogiausia tai, jog viešą Valstijų palaikymą, atšilusius diplomatinius santykius bei paramą Jungtinėse Tautose patiriantis Kremlius tai priima kaip tiesioginę pagalbą kare prieš Ukrainą. Būtent dėl to į Ukrainos sostinę skrieja raketos ir liepsnose dega vaikai. 

Ar tai suvokia šiandieninė Vašingtono administracija? Ar artimiausiu metu įmanomos „taikos“ derybos ir „karo pabaiga“?

Taip. Manome, kad tai gali įvykti Kremliaus iniciatyva, raketų ir dronų atakomis palaužiant Kijevą, su JAV spaudimu priverčiant priimti kapituliacines Maskvos sąlygas. Maskvos strategai supranta, jog karo ant žemės laimėti jiems šiandien nepavyks, nes: pirma – NATO, nors ir braškėdama, demonst­ruoja monolitinę vienybę ir plečia savo pajėgumus; antra – ES, nors ir nevieninga, tačiau pakankamai galinga, kad suteiktų Ukrainai viską, ko reikia tolimesniems kariniams veiksmams.

Kitaip tariant, dėl Rusijos konvencinio karo Ukrainoje Vakarų Europos vienybė nesubyrėjo, ekonomika nepašlijo, valdantysis elitas nepasimetė. Atvirkščiai – Europa pirmą kartą po antrojo pasaulinio karo ėmė ruoštis naujam karui. Be JAV pagalbos. Visa tai, žinoma, neįkvepia Kremliaus, todėl naudojamasi laikina JAV parama, įtvirtinama užgrobtų Ukrainos teritorijų aneksija ir daroma pauzė. Jos metu tikimasi sustiprinti karinius pajėgumus, atnaujinti dujų bei naftos tiekimą Europai, užsitikrinti, kad būtų panaikintos sankcijas. 

Pauzės metu Kremlius stengsis užmigdyti Vakarus, vėl „pasodinti“ juos ant pigių energetinių išteklių „adatos“, sukišti savo „vaitkus“ į Europos valstybių sostines ir skaldyti ES bei Aljansą iš vidaus. Nepamirškime, jog pirminiai Kremliaus tikslai lieka nepakitę: išvyti iš Europos JAV, sugrįžti į 1997-ųjų geo­politines įtakos zonas, sulaužyti Europai stuburą. 

Manome, kad tariamos taikos situacija bus dar pavojingesnė nei atviras karas. Kremlius vėl blefuos ir vėl apgaus naivius, pavargusius Vakarų šalių lyderius, kurie greičiausiai eilinį kartą patikės, jog Rusija „dabar jau šįkart tikrai“ pasitenkins turimu grobiu. Tuo tarpu Kremlius visą ateinantį laiką ruošis naujam (tiesą pasakius, neužbaigtam) karui ir jį pradės pirmai progai pasitaikius. Bus veikiama pagal susiklosčiusias aplinkybes („po tiekuščim obstojatelstvam“). O „klostyti tas aplinkybes“ Kremliui kol kas sekasi.

Todėl į visus Rusijos pareiškimus dėl „taikos“ reikia žiūrėti kaip į laikiną taktinį atsitraukimą tik tam, kad būtų galima netikėtai pasiųsti pagrindinį priešininką į nokautą. Tas priešininkas visai ne Ukraina. Tam, jog suvoktume šią realybę, nebūtina girdėti, apie ką slapta diskutuoja Putinas su Naryškinu. Rusijos karinė doktrina, Dugino, Surkovo, Gerasimovo ir kitų Kremliaus ideologų imperinės nuostatos jau seniai virto GRU kariniais planais, įgyvendinamais miestų šlavimu nuo žemės paviršiaus. 

Kremliaus planai veikia. Tereikia atsimerkti, išlipti iš trapaus, sotaus, stabilaus „makentošinio“ klikbaitinio vakarietiško pasaulio ir įlįsti į „russkij mir“ fundamentalizmu persunktas smegenis. Deja, vakariečiui niekaip nesuvokiama, jog Rusija – milijonai rusų – vis dar išgyvena imperines metastazes. Galime tai laikyti atsilikimu, galime ne, tačiau faktas, kurį privalome išgirsti, yra tas, kad Rusija siekia suvienyti slavų žemes ir be Kyjivo jų neįsivaizduoja. Būtent dėl to Ukrainos judėjimas vakarų kryptimi Kremliuje vertinamas taip skausmingai. Kyjivas milijonams rusų, ypač jų ideologams, vis dar simbolizuoja sakralinį slavų tautų centrą, pamatinį bei istorinį rusų nacijos branduolį.

Kaip tai primityvu, kaip kvaila, pasakys daug kas, juk galima eiti gerti kavą ir Ukrainos sostinėje, ir Maskvoje, dėl to nekariaujant. Galima. Tačiau tik ne šiandieninės Rusijos žygio į Vakarus įkvėpėjams. Galime manyti, jog Rusijos lyderiams reikia daktaro, jog jie kliedi, tačiau tai situacijos nepakeis. 

Kremliaus smegenys yra užstrigę laike ir mes jų nepakeisime. Mask­vai vis dar dingojasi, kad Vakarų Europa yra didžiausia egzistencinė grėsmė, kad ji grasina Rusijos išlikimui. Maskva vis dar kliedi Berlyno ir Vilniaus fašizmu. Nuolat prisimenama kova su hitlerine Vokietija, minimas Minino ir Požarskio sukilimas, kuris yra ant­ra pagal svarbumą šventė Rusijoje. ATR kariuomenė 1610–1611 m. užėmė Maskvą, slopino maištus ir pasitraukė tik po bajorų sukilimo dėl netikusio karaliaus Zigmanto Vazos valdymo. Būtent šios istorinės šmėklos plius Napoleono Bonaparto vėlė neleidžia ramiai miegoti kagėbistinėmis sąmokslų teo­rijomis persunktiems raudoniesiems Rusijos carams, o Paryžiaus, Berlyno ir Vilniaus „režimai“ nuolat vadinami fašistiniais.

Pro akis neprasprūdo naujas ir labai svarbus Rusijos SVR viešas pareiškimas, kuriame teigiama, jog „eurofašizmas dabar, kaip ir prieš 80 metų, yra bendras Maskvos ir Vašingtono priešas“. Naryškino rašte skelbiama, jog „retrospektyvi Vakarų valstybių politikos analizė rodo, kad Europa turi „istorinį polinkį“ į įvairias totalitarizmo formas, kurios periodiškai sukelia destruktyvius pasaulinio masto konfliktus“. Viešame laiške SVR vadovybė stengiasi įvaryti pleištą tarp JAV ir Europos, pabrėžiant ne tik tariamą totalitarinių režimų pavojų, bet ir Didžiosios Britanijos neigiamą vaidmenį Šaltojo karo metu.

„Dabartinė JAV ir ES šalių santykių nesantaika, kaltinanti Donaldą Trumpą autoritarizmu, artėjančių 80-ųjų pergalės didžiajame tėvynės kare metinių fone tampa veiksniu, prisidedančiu prie Vašingtono ir Maskvos situacinio suartėjimo, kaip jau ne kartą buvo nutikę praeityje“. Kur gi ne. Belieka laukti D. Trumpo su visa svita apsikarsčiusių koloradinėmis juostelėmis Maskvoje.

Galutinis Kremliaus tikslas šiame žaidime yra sunaikinti Ukrainą kaip valstybę, paliekant dalinę Vakarų Ukrainos autonomiją; demilitarizuoti Europą; suskaldyti ir sunaikinti NATO ir ES kaip blokus ir organizacijas, vengiant tiesioginės konfrontacijos; susigrąžinti imperinės kontrolės hegemoniją iki Berlyno. 

Šiame pasauliniame kare šiandien į pavojingus žaidimus su nusikalstamu Kremliaus režimu, de­ja, įsivėlė Vašingtonas. Manykime, jog laikinai, bet tai yra strateginė klaida. Klaida, kuri JAV vadovams gali kainuoti tai, kas yra brangiausia – reputaciją. Kas norėtų istorijos vadovėliuose būti prilygintas nacistinės Vokietijos sąjungininkams ir amžiams pasmerktas kaip karo nusikaltėlių kolaborantas? Lygiai toks pat likimas laukia visų fašistinės Rusijos bendrininkų. 

Lūžio taškai 

Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Lajen pareiškė, kad Vakarai, kokius mes juos įsivaizdavome iki šiol, nebeegzistuoja. Su JAV santykiai nesugriuvo, tačiau yra sudėtingi, o Europa vis dar lieka taikos ir stabilumo pasaulyje garantu. Pasak jos, ES išlieka pajėgiausia, mokiausia ir galingiausia rinka, į kurią stengiasi patekti tiek JAV, tiek Kinija.

„Čia gyvena 450 mln. žmonių, kurių pajamos, lyginant su likusiu pasauliu, aukštesnės, ir jie turi daug laisvo laiko“, – teigia EK pirmininkė, pabrėždama Europos kaip vartojimo rinkos privalumus. Beje, po D. Trumpo įvestų tarifų ji kalbėjosi su Kinijos premjeru Li Kiangu, kas paskatino staigų ES ir Kinijos santykių atšilimą po ilgametės įtampos.Tai nėra geri, tačiau pragmatiški ėjimai iš reikalo. ES lyderiai turi su kažkuo žaisti, turi ieškoti naujų sąjungininkų, net jei tai ir autokratiniai režimai. Ir tai paskatino ne kas kita, o JAV suartėjimas su Kremliumi. Prob­lema ta, jog Europa, norėdama išlikti kaip pajėgus administracinis vienetas, privalo surasti vaistų, nedelsiant atsikratyti tokių kenkėjų ir piktžaizdžių kaip Fico ir Orbanas. 

„Deutsche Welle“ praneša, jog Maskva plečia savo įtaką Libijoje, kur nacistinei Rusijai atstovauja samdinių būriai. Tai yra ta pati „Wagner Group“, kuri dabar veikia „Africa Corps“ pavadinimu. Teigiama, jog Rusija siekia įtvirtinti savo karinį buvimą Viduržemio jūros regione, skiriant dėmesį ne tik Sirijai. Mask­vą Libijoje domina gamtiniai ištekliai, ginklų prekyba, galimybės plėtoti kontrabandą ir kitą nusikalstamą veiklą. 

Nyderlandų karinės žvalgybos agentūra ir saugumo tarnyba pranešė, jog šalies viešosios tarnybos patyrė Rusijos kibernetinę ataką. Esą Nyderlandai pasirinkti taikiniu dėl paramos Ukrainai. Saugumo tarnybos vadovo Peterio Reesinko teigimu, tai pirmas kartas, kai Rusija įvykdė „sabotažo ataką prieš skaitmeninę valdymo sistemą“. Nyderlandų karinės žvalgybos agentūra įspėja, kad Rusijos padaliniai gali kartografuoti infrastruktūrą ir vykdyti sabotažą Šiaurės jūroje, esančioje tarp Jung­tinės Karalystės ir Europos že­myninės dalies. Rusijos sabota­žo veiksmai vandens dugne nukreipti prieš interneto kabelius, vandens ir energijos tiekimą. 

Neseniai Nyderlandų gynybos ministras R. Brekelman­sas paskelbė apie 150 mln. Eur paramą Ukrainos oro gynybos sis­temoms.

Mūšio linija 

Kremliaus kilimėlis spaudai Peskovas pranešė, jog „Putinas pasirengęs deryboms su Ukraina be jokių išankstinių sąlygų“. Diktatorius ir karo nusikaltėlis tai pareiškė per susitikimą su D. Trumpo specialiuoju pasiuntiniu Styvu Vitkofu. Realybėje Kremlius iš visų jėgų stengiasi ir verčia Kyjivą „derėtis“, bombarduodamas Ukrainos miestus, žudydamas žmones, tačiau šalies lyderiai ir visuomenė nesiklaupia ant kelių ir neprašo pasigailėjimo. Nors būtent to Kremlius ir tikisi. Tai yra ne derybų, o kapituliacijos, nes pamatinis santykis į Ukrainą yra ne kaip į valstybę, o kaip į nepaklusnų maištininką, kurį reikia paauk­lėti, o nepavykus – sunaikinti. 

Rusijos Federalinė saugumo tarnyba (FSB) dezinformuoja, jog neva sulaikė įtariamą Ukrainos pilietį dėl Rusijos generalinio štabo vyriausiosios operatyvinės valdybos viršininko pavaduotojo generolo leitenanto Jaroslavo Moskaliko nužudymo Maskvos priemiestyje. Sprogstamasis įtaisas buvo aktyvuotas iš Ukrainos teritorijos, teigia FSB nevykėliai. Taip pat pranešama, jog J. Moskaliko nužudymas parodė Kyjivo „tikrąjį veidą“ ir įsitraukimą į teroristinę veiklą Rusijoje. 

Šiaip jau verta suvokti, jog vyksta karas, ir jei jis vyksta, tikėtina, kad abiejų kariaujančių pusių teritorijose. Šis nevykęs FSB mėginimas „išsiskalbti“ apatinius demonstruoja, jog Rusijos specialiosios tarnybos turi labai didelių vidaus problemų, o karas teroristinį režimą kaip reikiant išsekino. 

Fronto linija iš esmės įstrigusi. Rusijos generalinio štabo planuojami kariniai veiksmai vasarą, atakuojant ukrainiečių pozicijas mažomis grupėmis, labiau primena sekinamąjį karą, o ne puolamuosius veiksmus. Tad panašu, jog vasarą tai ir matysime, priklausomai nuo to, kaip vyks vadinamosios „taikos“ derybos.

Aurimas NAVYS, 

Mindaugas SĖJŪNAS

Visuomenės informacinio 

saugumo agentūros ekspertai (www.visagentura.com/blog)