Prasmę gyvenimui suteikė be tėvų likęs vaikaitis

Vytogaloje, kaip ir visoje Lietuvoje, baltai žydi sodai, žaluma pradeda tviskėti pievos, o gyvybe virpančią erdvę spalvomis užpildo ryškiaspalvės tulpės. Jų žydėjimas glosto ir ramina Rimos Janušauskienės širdį, bet tikru džiugesiu akys nušvinta tik pamačius takeliu į namus pareinantį septintoką Arminą. Be tėvų likęs vaikaitis šios moters gyve­nimui suteikė ir prasmės, ir pilnatvės. 

Užaugusi netoli esančiame Varsėdžių kaime, Rima džiaugiasi kaimynystėje gyvenančių dviejų brolių ir sesers bend­ryste, jaučia jų pagalbą bei palaikymą, kurio labai reikėjo mirus sūnui. Prieš dešimtmetį, žiūrė­dama į našlaičiu likusį dar beveik nekalbantį trimetį anūką, kurį artimieji parvežė iš Anglijos, moteris neįsivaizdavo, kaip reikės gyventi. Dabar R. Janušauskienė tikina esanti labiausiai dėkinga buvusiai savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjai Birutei Sragauskienei, kad ji nespaudė ir neskubino apsispręsti, su kuo Arminas augs. 

Rima sako, jog pačiu sunkiausiu metu, kai ašaros savaime riedėjo skruostais, jai kelią parodė mažojo Armino ištartas „viskas bus gerai, močiute“. Ir tada sprendimas atėjo savaime.

Pamažu nuslopo ir netekties skausmas. Įsukdamas į kasdienę rutiną, gyvenimas pats sustatė viską į savo vietas – besirūpinant berniuku, Rimai nebuvo kada galvoti apie save. Taip nepastebimai Arminas ir užaugo, kasdien savo atidumu ir švelnumu vis labiau džiugindamas močiutės širdį.

Iš Vilniaus kilusi vaiko mama liko gyventi Anglijoje. Rima su ja palaiko ryšį, visada atsiliepia į prašymą atsiųsti berniuko nuotrauką. Aplanko Arminą ir kita močiutė, buvusios marčios mama, tačiau artimesnio ryšio iki šiol jiedu neužmezgė.

„Jei Arminas norėtų bendrauti su mama ar kita savo močiute, visomis išgalėmis tą norą palaikyčiau. Neslepiu nuo vaiko, kad turiu jo mamos kontaktus, primenu, kad yra galimybė su ja susisiekti, bet kol kas jis tokio noro nerodo. Gyvenime daug kas keičiasi, gal pasikeis ir jo nuomonė“, – svarsto moteris, anūką auginanti kaip savo vaiką.

Rima juokauja, kad Arminui yra „trys viename“: griežta kaip tėvas, mylinti kaip tikra mama ir lepinanti kaip močiutė.

„Džiaugiuosi, kad vaikui neteko augti tarp svetimų žmonių, be savo šeimos. Bet ne tik jam pasisekė. Dar labiau pasisekė man, kad aš jį turiu. Jis mano gyvenimui suteikė tikslą ir pilnatvę – atsiųsdamas jį man, gyvenimas savotiškai atlygino už sūnaus netekties suteiktą skausmą“, – neslepia mo­teris. 

Rimai labai svarbu, jog berniukas savo namuose gerai jaustųsi, turėtų erdvę, kurioje galėtų pabūti pats su savimi. Ir tai ji sako iš savo patirties – jausmas, jog yra namai, kuriuose jos laukia, Rimą lydėjo visuose gyvenimo keliuose. O jie kartais nuvesdavo labai toli, už tūkstančių kilometrų.

Iš savo tėvų namų Rima išvažiavo baigusi šeštą klasę. Sporto mokyklos treneris Antanas Bukauskas tada parvežė Rimą iš Varsėdžių mokyklos namo ir atsiklausė tėvų, ar išleistų duk­rą į Šilalę sportuoti. Rima juokiasi, prisiminusi, kad mamai buvo baisu, o babytė, aniems laikams šviesi asmenybė, pareiškė: „Ką sėdės vaikas užpeč­ky, tegul važiuoja“. 

„Ir tas jos palaikymas nulėmė didelę dalį mano gyvenimo. Po poros metų Panevėžio sporto mokyklos trenerė pakvietė į vasaros stovyklą, po kurios prasidėjo kelias į didįjį sportą. Buvau perspektyvi lengvaatletė, vidutinių nuotolių bėgikė, patekau į Lietuvos rinktinę, tris kartus išlaikiau kandidatės į sporto meistres normatyvus, turėjau ir sporto meistrės ženk­lelį. Sportuoti tada buvo labai geros sąlygos: viskas apmokėta, niekuo pačiam nereikia rūpintis, tik treniruokis, siek rezultatų. Esu labai dėkinga savo pirmajam treneriui pedagogui A. Bukauskui, kurio paskatinta pasirinkau sportą ir turėjau galimybę labai daug patirti ir pamatyti“, – džiaugiasi R. Janušauskienė. 

Bet po ilgų kelionių Rimą visada traukdavo namai. Pasijusdavo į juos sugrįžusi iškart, vos lėktuvo ratai dunkstelėdavo į nusileidimo taką, nors iki Varsėdžių dar laukdavo ilgas valandas trunkanti kelionė. 

Nors gyvenimo keliai R. Janušauskienę buvo nuvedę net į kelias skirtingas užsienio šalis, o ir abu sūnūs įsikūrė Ang­lijoje, vis tik nė viena šalis jai taip ir netapo tikrais namais. Lietuva traukė kaip magnetas, todėl grįžo į Tauragę. 

Sulaukus 40-ies, vis dažniau pradėjo ateiti į galvą mintis, kad reikia kažką keisti. Užėjusi į vieną Tauragės saloną pasidžiaugti gėlėmis, netikėtai sulaukė pasiūlymo pakeisti motinystės atostogose esančią moterį. Taip prasidėjo naujas R. Ja­nušauskienės gyvenimo etapas. Ir dabar gėlės jai yra pats gražiausias dalykas, kokį tik ga­li įsivaizduoti. Paėmusi į rankas žiedus, sako pasijaučianti devintame danguje. Todėl tik­ra palaima Rimai yra puošti bažnyčią įvairioms šventėms ar vestuvėms. Tokią progą jai suteikė anksčiau Upynos parapijoje tarnavęs ir į Tauragę paskirtas klebonas kanauninkas Alvydas Bridikis. Moteris džiaugiasi, kai jos rankomis sudėliotos puokštės suteikia laimę santuoką Tauragės Švč. Trejybės ar Skaudvilės Šv. Kryžiaus bažnyčioje pasirinkusiems jaunavedžiams.

Gyvenimo skirti išbandymai nepalaužė R. Janušauskienės. Nors būna visokių dienų – ir gerų, ir liūdnų, kai į širdį netikėtai vėl įsismelkia ilgesys, gniuždo patirta netektis, ramina save mintimis, kad kita diena bus geresnė. Ir niekada dėl to neapsirinka, nes kaip saulė kas rytą jai šypsosi vaikas, tapęs neatskiriama gyvenimo dalimi. 

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.