Nederlingiausių žemių kraštas, kur įmintos istorinių figūrų pėdos

Šią savaitę Šilalės rajono mažosioms seniūnijoms – Žadeikiams, Palentiniui, Didkiemiui, Bilioniams ir Teneniams sukako lygiai 30 metų. Todėl ta proga susitinkame su jas kuriančiais žmonėmis, klausomės krašto legendų, istorijų ir dalijamės jomis su „Šilalės artojo“ skaitytojais. Šįkart – iš Tenenių.

Kaip ir kitos mažosios rajono seniūnijos, Teneniai įsikūrė 1995-ųjų gegužės 5 d. tuometinės rajono merės Zitos Lazdauskienės įsakymu. Tikslas buvo vienas – priartinti valdžią prie gyventojų, nors, kaip pasakoja pirmieji seniūnai, anuomet tokiam žingsniui nebuvo tinkamai pasirengta, nebuvo seniūnijos administ­racijai skirtų patalpų, nekalbant apie baldus ar darbuotojus. Todėl veikla prasidėjo visiškai nuo nulio. Tą patvirti­na ir pirmasis­ Tenenių seniūnas Bronius Gra­bauskas.

„Buvau veteri­narijos gydytojas, neturėjau net minčių tapti seniūnu ir į susirinkimą tąsyk nėjau, tik po to sužinojau, kad esu išrinktas, nes taip nusprendė gyventojai“, – šiandien prisimena pirmasis seniūnijos vadovas.

Net ketverius metus Tenenių seniūnija veikė B. Grabausko namuose. Jis juokiasi prisiminęs, jog pirmąjį inventorių padovanojo Pajūrio seniūnija, Te­neniams atidavusi seną stalą ir kelias kėdes. 

„Bet tada svarbiausia buvo, kad visi norėjome dirbti, o ne­ politikuoti, kibome į darbus su entuziazmu ir kūryba. Vertinome šį rajono valdžios žingsnį labai pozityviai, nes iki tol mus mažiukus labai skriausdavo, atiduodavo tik trupinius – nei mūsų keliai būdavo prižiūrimi kaip kitų seniūnijų, nei kita infrastruktūra, o prieiti prie že­mės ūkio ar kitų specialistų Tenenių gyventojams būdavo itin sunku, tekdavo laukti ilgiausiose eilėse. Viskas pasikeitė, įsikūrus seniūnijai – kiekvienas žmogus galėjo rasti sprendimus, gauti atsakymus čia pat“, – tikina B. Grabauskas, vadovavęs seniūnijai net 15 metų. 

Pašnekovo teigimu, anuomet gyventojų buvo kelis kartus daugiau nei dabar, kūrėsi, o ne naikinosi darbo vietos. Lygindamas situaciją su dabartine, buvęs seniūnas sako, jog norint, kad Teneniuose gyvenimas iš naujo atgytų, reikėtų kone stebuklo.

„Žmonės išsivažinėjo, nes ne­beliko darbo, tad pirmiausia ir reikėtų nuo to pradėti – darbo vietų kūrimo. Šiuo metu pas mus dirba tik tie, kurie geba susikurti darbo vietą patys. Iš kitos pusės, jeigu darbų ir atsirastų, iš kur reikėtų gauti žmonių? Darbingo amžiaus gyventojų, specialistų nėra. Net seniūnijoje liko faktiškai viena seniūnė ir tokia situacija, deja, ne tik mūsų rajone – tuštėja sodybos visoje šalyje“, – apgailestauja buvęs Tenenių seniūnas.

Jo žodžius patvirtina ir seniūno pareigas iš B. Grabausko perėmusi dabartinė seniūnė­ Loreta Petravičienė. Ji paskaičiavo, jog seniūnijos plotas užima nepilnai 4 tūkst. hektarų, kuriuose išsidėstę kaimai­ nyksta, o gyventojų gretos sparčiai retėja.

„Seniūnijoje be Tenenių gyvenvietės yra dar šeši kaimai: Adomavo, Barsukinės, Kal­niš­kių II, Mažųjų Girininkų, Pa­kal­niškių II ir Šusčių. Kiek gyventojų buvo 2010-aisiais, kai pradėjau dirbti, negaliu atsakyti,­ bet 2008 m. seniūnijoje gyve­no 601 žmogus, o šių metų sau­sį gyvenamąją vietą čia bu­vo­ deklaravę 390 gyventojų. Realiai tokių, kurie čia kiekvieną rytą kelia, vakare gula, yra dar mažiau, o gyventojų amžiaus vidurkis – daugiau nei 50 metų. Jaunos šeimos pas mus kuriasi vangiai, šiemet dar neturime nė vieno naujagimio, o pernai ir užpernai Tenenių seniūnijoje gimė po penkis naujagimius. Galėtume džiaugtis, jeigu būtų galima prognozuoti, kad ir ateityje ši tendencija išsilaikys.

Bet vargu, nes Teneniai tapo savotišku užkampiu, susisiekimas su rajono centru ar kitais miestais yra siaubingas“, – pripažįsta seniūnė L. Petravičienė.

Jos mintį palaiko ir trijų mažamečių mama, Tenenių bend­ruomenės pirmininkė Liuda Aistė Trakšelienė, kurios sutuoktinis gavo darbą Plungėje. 

„Vasarą dar šiaip taip galima žvyrkeliu į Pajūralį išvažiuoti,­ bet vos palyja, kelias tampa nepravažiuojamas ir tenka kasdien sukti ratus pro Šilalę. Dar­bų Teneniuose nėra, mokyk­los, vaikų darželio, medicinos punkto taip pat neturime, tad net klausti neverta, kur linkėčiau gyventi savo vaikams – tik mieste ar priemiestyje.­ Ir kiti teneniškiai darbų­ ieško Šilalėje, Šilutėje, Klaipėdoje – kasdien lekia pirmyn – atgal po keliasdešimt kilometrų. Tad reikia gerai paskaičiuoti, ar negeriau išsikelti arčiau darbovietės arba mesti darbą ir pradėti ūkininkauti“, – jaunos šeimos rūpesčius dėsto Liuda Aistė.

Pasak Pakalniškių se­niū­naitijai atstovaujančio Algi­manto Grikšo, kelias į Pajūralį yra nutiestas labai seniai, o problemų dėl jo buvę net tada, kai juo dardėdavo dar arklių tempiami vežimai. 

„Mano žiniomis, tą žvyrkelį dar Smetonos laikais bandė suremontuoti ir per pelkėtas vietas klojo ąžuolo rastų grindinį. Jis kai kur tebėra išlikęs, o žvyrkelio danga tik ant jo ir tesilaiko. Dėl to kelio neįmanoma nei nugreideriuoti, nei kelkraščių suformuoti“, – tikina seniūnaitis.

Vieškelis yra įtrauktas į 100 blogiausių Lietuvos žvyrkelių sąrašą, bet kada ateis eilė jį asfaltuoti, niekas pasakyti negali. O kol nėra padoraus susisiekimo, stoja ir kiti užmanymai. 

A. Grikšas, kurį kaime visi vadina Steponu, su pasididžiavimu sako, kad yra baigęs net tris Tenenių mokyklas: pirmoji stovėjusi greta Šv. Barboros bažnyčios (jos vietą dabar mena ant kalvelės iškeltas kryžius), ant­rosios medinis pastatas tebekėpšo greta stadiono, teko mokytis ir naujausioje – mūrinėje, statytoje 1970 m. Tenenių pagrindinėje mokėsi maždaug 200 vaikų, bet apie 2015-uosius­ mokykla buvo uždaryta, dabar ten svarstoma įkurti privačius senelių globos namus. Tokius planus teneniškiai vertina teigiamai – vis atsirastų kelios darbo vietos, o ir gyvenimo šurmulio miestelyje padaugėtų. Bet investuotojai, regis, neskuba dėl tos pačios priežasties – prastas susisiekimas. 

Kita vertus, nors bėdų yra, vietiniai stengiasi išlaikyti savo kaimų autentiškumą.

„Kai pradėjau dirbti, buvo kilę kalbų esą kaimų vietovardžius, kur nebėra gyventojų, reikia panaikinti. Nesutikau, visus išsaugojau, o tuos, kur gyventojų nebeliko, įamžinome kitu bū­du – 2015-aisiais įkūrėme specialiai išnykusiems kaimams atminti skirtą skulptūrų parką: kol kas čia keturios skulptūros ir metalinės lentelės. Niekas nežino, kas nutiks rytoj, bet bent jau žinosiu, jog padariau, ką galėjau, kad Tenenių vietovardžiai išliktų gyvi“, – pasakoja seniūnė L. Petravičienė. 

Antrapus Melmento g. seniūnija įrengė paminklinį akmenį iš Tenenių kilusio muzikanto, kompozitoriaus Juozapo Kairio atminimui (1938 – 2008). Čia užrašyti ir paties neregio kom­pozitoriaus žodžiai: „Muzika – tai tikėjimas, meilė ir viltis“.­ Abi šias erdves sujungė L. Pe­t­ravičienės pastangomis atnaujintas pėsčiųjų takas – teneniškiai viliasi, kad jis tarnaus mažiausiai tris dešimtmečius. 

„Mes nebesitikime, kad pas mus atsikels gyventi žmonės iš miestų, norime kad bent teneniškiai neišvažiuotų. Laimei, kai kurie, ypač nusivylę „užsieniais“, grįžta. Gaila, bet nebeišauklėjom savo vaikų taip, kaip patys buvome auklėjami – gerbti tėvus, dėl jų aukotis. Juk anksčiau kaip būdavo – vienas kuris iš atžalų privalėjo prisiimti už tėvus atsakomybę ir, šiems pasiligojus, grįžti į tėviškę. Taip gyveno daug kartų. Ir aš pats senus tėvus vežiodavau pas daktarus, o dabar net ir to nebėra – seni tėvai patys savimi rūpinasi, niekas jų niekur nebevežioja“, – apgailestauja seniūnaitis A. Grikšas.

Jis didžiuojasi gyvenantis Adomave, iš kur kilusi garsiojo Lenkijos valdovo Juozapo Pilsudskio motina Marija Bi­levičiūtė. Seniūnė, kaip to fakto įrodymą, akimirksniu ištraukia 1863-iųjų bažnytinį dokumentą – Pilsudskių santuokos liudijimą. Marijos tėvas Adomas Bilevičius 1782-aisiais pastatė iki šiol Tenenius garsinančią Šv. Barboros bažnyčią, tad Adoma­vo gyventojai didžiuojasi ne be pagrindo, o seniūnaitis gyvena išties istorinius­ laikus­ me­nančioje trobo­je – ji pastatyta 1780-ai­siais ir tebėra autentiška, su tais pačiais sienų rąstais. 

„Manoma, jog Ado­mave kurį laiką po trem­ties Sibire gyveno­ ir pats Lenkijos valdovas J. Pil­sudskis. Gaila, bet nežinoma tiksli buvusio dvaro vieta, apie buvusią dvarvietę byloja tik jos link vedantys pakelės medžiai“, – rodo įspūdingo stoto ąžuolus lauko keliuke seniūnė.

Yra Teneniuose ir didžiulis paminklas uždraustos lietuviškos spaudos knygnešiui Vin­centui Birbalui atminti, kapinėse ir bažnyčios šventoriuje į dangų remiasi iš granito ištašyti Bonifaco Norvaišos koplytstulpiai (1860-1874). 

„Gaila, bet muziejaus, kur turėtume savo krašto autentiškų daiktų, neįkūrėme. Žinoma, gal dar ir galėtume tai padaryti, bet reikėtų gerai pasukti galvą, kur, nes laisvų patalpų nelabai turime“, – tikina seniūnė.

Neturi teneniškiai ir savų muzikantų, tad didžiuojasi kitokiais kūrėjais. Viena tokių – 69-erių Audronė Zeleckienė. Moteris į kūrybą pasinėrė tik tada, kai išėjo į pensiją, palaidojo iki tol slaugytą mamą ir dėl pašlijusios sveikatos atsisakė ūkininkavimo. 

„Piešti mėgau nuo mažų dienų, bet tėvai neleisdavo, sakydavo, kad tai tuščias laiko leidimas, todėl piešiau pasislėpusi. Tačiau, laikui bėgant, šis pomėgis pasimiršo, bet gana ilgai grojau įvairiais instrumentais, dirbau vaikų darželyje, globos namuose. Į Tenenius grįžau po 40 metų pertraukos ne dėl to, kad to pati norėjau, o todėl, kad teko rūpintis senstančia mama“, – pasakoja A. Zeleckienė.

Moteris su tapyba iš naujo­ susipažino visiškai atsitiktinai,­ kai gretimą sodybą įsigijo Ši­lalės meno mokyklos mokytoja Dainora, kuri ir pasiūlė pabandyti pasimokyti pas dailės mokytoją Andrių Zaikauską. Audronė mokėsi dvejus metus ir būtų mokslus dar tęsusi, bet dėl sveikatos teko ir tai pristabdyti. Pašnekovė juokauja,­ jog ketinusi molbertą su dažais gabentis į ligoninę, bet vaikai atkalbėję. Tačiau planų dar turi – drobėje turi atsirasti jos tėviškės Kalniškių II k. sodyba ir dabartiniai namai, kurie yra jos vaikų tėviškė.

Kalbinti žmonės negaili pagyrų ir savo seniūnei.

„Kitos seniūnijos gali mums pavydėti, nes mūsų šventės organizuojamos taip, kad kiekvienas jaučiamės lyg atėję į giminės suėjimą. Dabar seniūnija yra ir visos bendruomenės branduolys, kur visada sulauksi patarimo, būsi pakviestas arbatos puodelio. O neseniai sulaukėme dar vienos džiugios naujienos – seniūnei pavyko iškovoti, kad Tenenių miestelio parkas nebūtų privatizuotas, kad jis būtų perleistas mūsų žmonėms“, – džiaugiasi bendruomenės narė A. Zeleckienė.

Pasak bendruomenės vadovės L. A. Trakšelienės, puiku, kad pavyko laimėti konkursą ir šiek tiek pinigų, už kuriuos parke atsiras dar viena pavėsinė ir lauko baldai. Ir nors dalis parko infrastruktūros jau yra sukurta seniūnijos lėšomis bei gyventojų pastangomis, darbų laukia dar daug ir prie jų galės prisidėti kiekvienas. 

„Tai – labai senas parkas su istoriniais medžiais, niekas nežino, kas juos čia pasodino. Vien tik gegužinės čia vykdavo bent 100 metų: iš pradžių grodavo patys teneniškiai, vėliau – mag­netofonai. Būtent ir aš pati su vyru čia susipažinau“, – juokiasi seniūnė.

Šiame parke anksčiau vykdavo ir garsieji Tenenių Por­ciunkulės atlaidai, tik vėliau, kai mokykla susitvarkė stadioną, šventiniai sambūriai persikėlė ten. Šiame parke esą kažkada stovėjęs ir Lurdas, jo vietoje dabar yra keli akmenys ir merginos skulptūra. Atlikus tyrimus paaiškėjo, kad Tenenių parko medžiai yra, ko gero, seniausi Šilalės rajone. Labiausiai išsiskiria du vienas į kitą įaugę skirtingų rūšių medžiai. 

O seniūnė, pasirodo, iš savo asmeninių lėšų rengia atrakcijas vaikams, vilioja juos pasivaikščioti: parko teritorijoje galima aptikti mažų nykštukų figūrėlių, prie kiekvienos jų yra vardas ir trumpas aprašymas, o kai kurie nykštukai slepia ir gardumynų, kuriuos mažieji teneniškiai gali skanauti į valias. Kiek vyresniems įrengtos karstyklės, veikia dvasininko Sebastiano Kneipo terapijos takas, yra suoleliai, pavėsinės ir t.t.  

„Turime ir legendų, o gal ir tikrų faktų, kurių niekas netik­rino. Girdėjau, kad per durpyną buvę nutiesti geležinkelio siauruko bėgiai, kiti pasakoja, kad tame durpyne yra nuskendęs tankas. Tačiau  tikras faktas yra tai, jog turime išskirtinę bažnyčią, kurios langai yra išlikę nuo 18 amžiaus. Kadangi jie yra kultūros paveldas, jų negalima keisti šiuolaikiškais. Gal ir nėra labai gerai, nes jiems jau reikia remonto, bet į bažnyčios turtą seniūnija kištis negali, tad mes galime tik didžiuotis istoriniu paminklu“, – pasakoja seniūnė L. Petravičienė.

Beje, šiame miestelyje peri gausybė gandrų – nelabai įmanoma rasti medžio, sodybos, kur nebūtų susukta bent po vieną gandralizdį. O liaudies išmintis juk sako, kur gandrai, ten ir vaikai. Tad dar yra vilties, jog miestelis išliks.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.