Kvėdarniškis Mantas tapo Lurdo piligrimu

Praėjusį šeštadienį Lietuvos maltiečiai su negalią turinčiais draugais grįžo iš Prancūzijos Lurdo. Tai – kasmetinė piligriminė kelionė, į kurią šiemet vyko ir kvėdarniškis Mantas Urbikas. Maltos ordino pagalbos tarnybos Šilalėje vadovė Rozvita Beržinienė sako, kad Mantas – tik ketvirtas Šilalės rajono gyventojas, kuriam teko tokia galimybė. 

Pietų Prancūzijos miestas Lur­das yra viena garsiausių ka­talikiškos piligrimystės vie­tų Europoje, kur kiekvienų me­tų pirmąjį gegužės savaitgalį iš viso pasaulio susirenka maltiečiai ir jų globojami žmonės su negalia. 

Yra pasakojama, jog Lurdo stebuklas įvyko 1859 m. vasario 11 d., kai 14-metė Bernadeta Soubirous, rinkdama žabus nuošalioje Massabiele grotoje, pamatė apie 12-os metų mergaitę, vilkinčią baltu rūbu, perjuostu mėlyna juosta. Apsireiškimas jai pasikartojo net 18 kartų. Katalikai tiki, jog Bernadeta šių apsireiškimų metu matė Švenčiausiąją Mergelę Ma­riją. Netrukus po to pradėjo sklisti pasakojimai apie stebuklingus išgijimus ir į Lurdą plūstelėjo piligrimai. Nuo 1860 m. Lurde apsilankė apie 200 mln. žmonių, o kasmet šis Prancūzijos miestas sulaukia daugiau kaip 5 mln. lankytojų. Nemaža jų dalis – ligoniai ir įvairių negalių kamuojami, atvykstantys su viltimi ir begaliniu tikėjimu pasveikti. Kai kurių viltys čia tikrai išsipildo. 

„Nesu iš fanatiškų tikinčiųjų, bet apsilankymas Lurde buvo įspūdingas ir įsimintinas – ne tik aš, o ir kiti kartu buvusieji jautėme kažkokį keistą, nenusakomą jausmą. Jis nelabai žodžiais nupasakojamas, ypatingas ir išskirtinis. Jau iki šiol galvojau, kad mano gijimas prilygsta stebuklui, bet dabar net neabejoju, jog tikrai pasveiksiu“, – kalba Kvėdarnos globos namuose šiuo metu gyvenantis 33-ejų Mantas. 

Jis iš piligriminės kelionės grįžo gegužės 10-ąją po 14 pa­rų, praleistų autobuse, viešbučiuose, tad juokiasi, kad kelias paras miegojo. 

„Kelionė prasidėjo naktį į balandžio 28-ąją. Jos laukdamas labai jaudinausi – buvau šiai misijai atrinktas antrą kartą, bet pernai dėl sveikatos prob­lemų išvykti negalėjau. Tad faktiškai visus metus  svajojau apie Lurdą, domėjausi jo istorija, kelione ir žinojau, kad ji bus labai varginanti. Ir nors psichologiškai buvau tam nusiteikęs, jaudulio išvengti nepavyko“, – prisipažįsta Mantas.

R. Beržinienė pasirūpino, kad jis patogiai pasiektų Vilnių – pagelbėjo Šilalės socialinių paslaugų namai, skyrę autobusiuką, kuriuo Mantas ir jį lydėjusi Kvėdarnos senelių globos namų direktorė Ligita Pudživelienė buvo nuvežti į sostinę ir kartu su dar 53 piligrimais misiją pradėjo Šv. Mišiomis Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčioje. O psichologinis pasirengimas kvėdarniškiui atsipirko su kaupu – Mantas per kelionėje praleistas 14 parų tikina nenuvargęs taip, kaip baiminosi. 

„Važiavome dviejų aukštų autobusu – nevaikštantieji pirmajame, vaikštantieji ir padėjėjai – antrajame aukšte. Stojome kas tris-keturias valandas, vis lankėme pravažiuojamų šalių vietoves. Jau pirmos dienos vakare pabuvojome garsiausiame Lenkijos piligrimystės centre Čenstakavoje, Švč. Mergelės Marijos šventovėje. Ant­ra diena praleista Bratislavoje: apžiūrėjome ne tik įspūdingą bažnyčią, o ir kitas Slovakijos sostinės įžymybes, trečia – Austrijos sostinėje, po to – keturios paros Prancūzijoje, o grįžtant dar aplankėme Italiją, Šveicariją, Čekiją. Kad nukeliavome taip toli nuo namų nepajaučiau, tiesiog tai liudijo supanti gamta – kai laukuose vietoje mums įprastų karklų pamatėme augančius kelių met­rų kaktusus, tapo akivaizdu, jog esame visiškai kitame krašte. Visą kelią mus lydėjo gidės, kurios nuolat dalijosi gausybe informacijos, tad drąsiai galiu sakyti, kad ši išvyka į Lurdą buvo mano gyvenimo kelionė“, – vis dar dega patirtomis emocijomis M. Urbikas.

Maltos ordino atstovė, Kvėdarnos jaunųjų maltiečių vadovė Verutė Vaitkevičienė sako, kad už tai Mantas ir jį lydėjusi L. Pudživelienė yra dėkingi ne tik maltiečiams, o ir tiems, kas šią kelionę organizavo bei parėmė finansiškai. 

„Kelionės į Lurdą finansavimo akciją šilališkiai labiau žino kaip Lurdo žvakių akciją. Ji paprastai vyksta nuo vasario iki Velykų. Šiemet kiekvienam aukotojui bažnyčioje buvo įteikta Šiaulių vyskupo Dariaus Trijonio pašventinta žvakė. Beje, šiais metais pirmąkart atsira­do žmonių, nenorinčių, jog apie jų gerus darbus būtų žinoma – jie pervedė pinigus su nurodymu „Manto kelionei“ tiesiai į sąskaitą“, – džiaugiasi šilališkių ir ypač kvėdarniškių dosnumu R. Beržinienė.

O anot V. Vaitkevičienės, būtent surinktų lėšų suma ir lemia, kiek žmonių iš Lietuvos kiekvieną kartą galės išvykti į stebuklais garsėjančią vietovę. 

„Šiemet mūsų žmonės būtent Manto kelionei suaukojo apie 800 eurų. Ir toks palaikymas ypatingai džiugina, nes Mantas iš visų jėgų stengiasi atsistoti ant kojų po ypač sunkios traumos – jis visomis jėgomis kabinasi į gyvenimą ir tuo visus žavi. Juk kai matai, kad tavo pastangos vertinamos, ir pačiam smagiau, atsiranda jėgų bei drąsos daryti dar daugiau. Mantas visus metus degė noru nuvykti į Lurdą ir grįžo su dar didesniu tikėjimu, jog neabejotinai pasveiks. Galbūt jis niekada nebebus toks, koks iki nelaimės, bet progresas akivaizdus, išties yra vilčių, kad mūsų Mantas gali tapti dar vienu Lurdo stebuklingų istorijų dali­mi“, – su jauduliu pasakoja Verutė, pažįstantį jį nuo vaikystės.

Tiek V. Vaitkevičienė, tiek pats Mantas yra įsitikinę, kad kelionė davė daug daugiau, nei buvo galima tikėtis – be patirtų įspūdžių, ji suteikė itin daug dvasinės stiprybės. Prie autobusu atvykusių lietuvių Prancūzijos Lurde prisijungė dar viena tautiečių grupė, atskridusių lėktuvu. Tad Lietuvos delegacijoje iš viso buvo 83 žmonės, tarp kurių 20 – su didesne ar mažesne negalia. Kasmetinis toks susitikimas įvyko 67-ąjį kartą, iš viso Lurde tomis dienomis lankėsi apie 7500 piligrimų, turinčių 43 skirtingas tautybes. 

„Buvo labai smagu jaustis lyg šeimoje, tarp savų – susitikau su jau pažįstamais lietuviais, susipažinau ir su naujais draugais. Didelį įspūdį paliko Maltos ordino savanorių uniformos: skraistės, balti abitai ir net laipsnių emblemos. Lurde mūsų laukė ypatingi ritualai – palaiminimas, iškilminga procesija, Šv. Mišios, kurios buvo tiesiogiai transliuojamos likusiems namuose. Aš į piligriminę kelionę vykau ne tuščiomis – kiekvienas šilališkis ar kvėdarniškis, mano kelionei aukojęs pinigų, galėjo įduoti lapelį su tam tikra intencija ir prašymu, visus tuos raštelius perdaviau, viliantis, jog parašyti prašymai išsipildys“, – svarbiausius kelionės akcentus prisimena Mantas.

Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo grotoje Šv. Mišios vyksta keliomis kalbomis, lietuviškai šiemet jas aukojo vyskupas D. Trijonis, o piligrimai meldėsi, kad iš Lietuvos atvežtos intencijos, kurių šiemet buvo surinkta apie 5000, sudėtos Lurdo Švč. Mergelei Marijai po kojomis, išsipildys – jos globai patikėti visų sergančių­jų ir užtarimo prašančiųjų maldavimai, bendroje maldoje pra­šyta, kad atsivertų tikėjimo ir stebuklingų pokyčių durys. 

Beje, pačios šių kelionių organizatorės V. Vaitkevičienė ir R. Beržinienė dar nė sykio nėra vykusios su neįgaliaisiais drauge, joms neteko apsilankyti Prancūzijos Lurde, tad tokia išvyka yra ir jų svajonė ateičiai. Grįžti ten dar kartą norėtų ir Mantas. 

„Neįvykdžiau vieno svarbiausių Lurdo ritualų – neturėjau galimybės įlipti į Bernadetos apreikšto šaltinio maitinamus baseinėlius. Todėl būtinai norėsiu ten sugrįžti, kad galėčiau sakyti, jog svajonę įgyvendinau iki galo“, – su viltimi kalba kvėdarniškis.

Mantas už tai, ką jau patyrė, sako ypatinga esąs dėkingas visam Kvėdarnos senelių globos namų kolektyvui, auko­to­jams, savo globėjoms R. Ber­žinienei ir V. Vaitkevičienei. Mal­tietės savo ruožtu dėkoja Kvėdarnos ir Šilalės parapijų klebonams – kun. Edgarui Petkevičiui ir kun. Sauliui Katkui, visiems maltiečiams ir visiems geros valios dosniems žmonėms, prisidedantiems prie jaut­­riau­sių mūsų socialinių grupių žmonių svajonių išsipildymo.

Ar kažkam iš šilališkių pavyks ir kitais metais pamatyti Lurdą, religinės dvasios atgimimo centrą, ir patirti jo stebuklą, priklausys tik nuo mūsų visų atjautos.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS ir Maltos ordino bei pašnekovo asmeninio archyvo nuotr.